Los Andžele vykę gaisrai privertė kelioms dienoms nukelti 97-ąjį „Oskarų“ nominacijų paskelbimą. Jų viršūnėje puikavosi filmas „Emilija Perez“, kuris buvo nominuotas net trylikai skirtingų kategorijų, įskaitant ir geriausią metų filmą. Į šią vietą pretendavo ir „Anora“, „Brutalistas“, „Bob Dylan: visiškai nežinomas“, „Konklava“, „Kopa. Antra dalis“, „Aš vis dar čia“, „Nikelio berniukai“, „Substancija“ ir „Piktoji“.
Kiekvienai apdovanojimų kategorijai priskiriama net 10 nominantų, tačiau ne kiekvienam patinka galimų laimėtojų sąrašas. Kaip visada, internete žmonės piktinasi „Oskarais“, kad nebuvo nominuotas jiems patinkantis filmas. Kovo 2 dieną paskelbti nugalėtojų rezultatai sukėlė nemažai kritiškų nuomonių kupiną audrą internete nes kategorijos nugalėtoju tapo prorusišką naratyvą legitimuojanti juosta „Anora“, kuri nebuvo rodoma Lietuvoje ir tikėkimės, kad ir nebebus.
Apžvelkime, kokie dar filmai nustebino žiūrovus 2024-siais metais: nuo pačių ryškiausių žvaigždžių iki neįvertintų perliukų, nesugebėjusių pelnyti užsitarnauto žiūrovų dėmesio. Kai kurie filmai intensyviai varžėsi dėl geriausio metų filmo titulo, o kiti nebuvo pakankamai patrauklūs, kad galėtų pretenduoti į apdovanojimą. Jie gal ir liko pakrašty, tačiau mūsų širdyse jie vis vien laimėtojai.
10. „PRISIEKUSYSIS NR. 2“ (Juror #2, 2024)
Neįtikėtina, bet faktas!
Kol kas paskutinis tikros Holivudo legendos Clinto Eastwoodo režisuotas filmas, kuriame jis pats nevaidina, negalės varžytis dėl Oskarų, nes studijos Warner Bros. vadovai padarė viską, kad tokios galimybės nebūtų.
„Mūsų studija ne draugų šou, o šou verslas“, – taip prieš porą metų pasakė naujasis korporacijos vadovas Davidas Zaslavas, stojęs prie dviejų susivienijusių kino studijų WarnerMedia ir Discovery, Inc. vairo.
Taip, anot „The Wall Street Journal“, jis sureagavo į žinią, kad Clinto Eastwoodo drama „Vyro ašaros“ (Cry Macho, 2021 m.), kainavusi 33 mln. dolerių, pasaulio ekranuose uždirbo vos pusę šios sumos.
Nesmagu priminti naujai iškeptam bosui (kuris Amerikoje jau pravardžiuojamas „žinomu kino priešu“ – noted enemy of cinema), kad per penkis dešimtmečius būtent studijoje Warner Bros. sukurtų C. Eastwoodo filmų pelnai sudaro kelis milijardus dolerių.
Jau nekalbant apie tai, kad C. Eastwoodas yra vienas drausmingiausių Holivude kino režisierių, visada išsitekdavęs studijos skirtų biudžetų rėmuose ir laimėjęs net keturis Oskarus.
Todėl, anot Variety, „niekinga ir pasibjaurėtina“ yra tai, kad D. Zaslavo valia naujausias 94-erių metų veterano filmas „Prisiekusysis Nr. 2“, parodytas pirmiesiems Amerikos kino festivalio žiūrovams, nebuvo nominuotas Oskarams.
Tokios strategijos rėmuose filmas bus parodytas tik keliuose didžiuosiuose ekranuose (keturiuose Niujorke, penkiuose Los Andželo rajone ir viename Čikagoje) ir tai, anot vieno studijos šaltinio, reikia vertinti kaip „dėkingumo gestą“.
Tuo iš karto pasipiktino įtakingojo „Variety“ kritikas J. Kimas Murphy, parašęs, kad net jeigu Warner gali prarasti pinigus, plačiau rodydama C. Eastwoodo filmą, „tačiau tai būtų menkas nuostolis, palyginus su šimtais milijonų, kuriuos studijos vadovai ką tik išmetė, suteikdami Toddui Phillipsui 200 milijonų dolerių filmui „Joker: Folie à Deux“, kuris patyrė visišką fiasco.
Prisiekusysis Nr. 2“ pasakoja išties intriguojančią istoriją apie tai, kaip vienas teismo prisiekusysis (jį suvaidino dabar aktyviai filmuojamas Nicholas Houltas) Džastinas Kempas, būdamas prisiekusiuoju aukšto lygio žmogžudystės procese, susiduria su rimta moraline dilema: jis žino tai, kas galėtų būti panaudota prisiekusiesiems priimant nuosprendį, kuris arba nuteis arba išlaisvins potencialų žudiką.
Pradžioje Kempas bando išvengti jam tekusios naštos, nes turi rimtą priežastį – žmona netrukus turi gimdyti. Tačiau apeliacija į patriotinę pareigą ir nepriekaištinga reputacija (neteistas ir pan.) pasiekia savo – kaip prisiekusysis Nr. 2 jis užima savo vietą teismo salėje.
Nuo pirmų posėdžių tampa aišku, iš kur „dygsta“ filmo kojos. Paprasčiau kalbant, fabulos užuomazga ir tolimesnis plėtojimas susišaukia su klasikine teismo drama „Dvylika įtūžusių vyriškių“ (12 Angry Men, 1957 m., rež. S. Lumetas), kuriame atskirame posėdžių kambaryje uždaryti dvylika prisiekusiųjų sprendė, ar iš tikrųjų kaltas savo tėvą neva nužudęs meksikietis vaikinas. Byla atrodė elementari, svarbiausi įkalčiai buvo vaikino nenaudai, todėl vienuolika prisiekusiųjų paskubomis pabalsavo „už“, bet šį solidarumą netrukus į šipulius sudaužė prisiekusysis Nr. 8 (jį tąsyk suvaidino Henry Fonda), pasiūlęs išsamiai apsvarstyti visus įkalčių argumentus. Galiausiai vaikinas buvo išteisintas.
C. Eastwoodo filme pradžioje vienuolika atsitiktinai parinktų prisiekusiųjų mano, kad byla paprasta ir nėra čia ko laiką gaišti. Bet Nicholaso Houlto herojus išdrįsta pasikėsinti į tokią monolitinę poziciją. Gal geriau būtų to nedaręs? (Gediminas Jankauskas)
9. „KITAS ŽMOGUS“ (A Different Man, 2024)
Plastinės operacijos kine – seniai ne naujiena. Tokiu būdu žmonės (dažniausiai dailiosios lyties atstovės) bando kiek įmanoma ilgiau pratęsti jaunystę. Kriminaliniuose filmuose matome kur kas sudėtingesnes motyvacijas. Neretai išvaizdos pakeitimo procedūrų griebiasi nusikaltėliai, vengiantys atsakomybės nuo šiurpių darbų ir taip trokštantys pradėti naują gyvenimą.
Prancūzų režisierius Jacques Audiard‘as mūsų didžiuosiuose ekranuose startuojančioje „Emilijoje Perez“ parodo itin egzotiškai atrodantį plastinės operacijos rezultatą, kai grėsmingas Meksikos narkotikų kartelio bosas pavirstas žavia mergina, nes visą gyvenimą jautėsi esąs moteris vyro kūne.
Virtimo kitu žmogumi metamorfozę rodo ir JAV režisierius Aaronas Schimbergas filme „Kitas žmogus“, o pagrindinio vaidmens atlikėjas Sebastianas Stanas už drąsą ir pasiaukojimą buvo apdovanotas tarptautiniame Berlyno kino festivalyje.
Viliojančiame kino žvaigždžių pasaulyje plastinio atsijauninimo problema itin aktuali. Tik rezultatai ne visada būna tokie, kokių už didelius pinigus tikisi sulaukti turtingi klientai. Motyvacija tokiais atvejais būna ta pati – kuo ilgiau išlikti kino versle.
Ši motyvacija paskatina griebtis plastinės operacijos ir pagrindinį „Kito žmogaus“ herojų – Niujorko aktorių Edvardą Lemuelį, kurio veido bruožus negailestingai gadina neurofibromatozė.
Edvardas kenčia dar ir dėlto, kad kol kas yra laikomas aktoriumi nevykėliu, kuriam siūlomi tik nedideli antraplaniai vaidmenys. Dėl tokio statuso vaikinas net vadinamas Woody Alleno tipo neurotiku (beje, operatorius Wyattas Garfieldas iš tikrųjų dažnai vaizdus filmuoja, taip, tarsi dirbtų kartu su W. Allenu aštuntajame dešimtmetyje).
Taigi, norėdamas pataisyti vilčių neteikiančią karjerą ir pagaliau gauti išsvajotą vaidmenį, Edvardas pasiryžta tiesiogine šio žodžio prasme nuplėšti savo veido odą (panaši šiurpi scena galėtų papuošti tokius košmarus mėgstančio Davido Cronenbergo body-horrorą) ir gauna naują veidą. Kartu su juo – ir naują tapatybę. Jis tampa sėkmingu nekilnojamojo turto agentu, pasivadina Gajumi Moracu ir paskelbia, kad Edvardas nusižudė.
Dabar nauju pavidalu vaikinas vėl susipažįsta su buvusia kaimyne Ingrida Vold, kuri anksčiau dėl išvaizdos Edvardą ignoravo. Bet pasinaudojusi patirtimi parašė pjesę apie žmogų su deformuotu veidu, ir pagal šią pjesę Brodvėjuje bus statomas spektaklis. O Gajus jame gauna pagrindinį vaidmenį…
Režisierius praleidžia didelį laiko tarpą ir staiga peršoka prie naujojo Edvardo-Gajaus gyvenimo periodo, visai nesigilindamas į tas aplinkybes, dėka kurių nevykėlis tapo sėkmingu verslininku.
Bet nuo savo senos tapatybės vyrukui visiškai pabėgti nepavyko. Mat jis išsaugojo gydytojo jam padovanotą seno veido kaukę, kuria Edvardas-Gajus kartais itin egzotiškomis aplinkybėmis pasinaudoja.
Patikėti filme vaizduojamų situacijų tikroviškumu labai sunku. Bet jei galvosime, kad tai viso labo pasakojimas-metafora, viskas taps gerokai suprantamiau.
Beje, būtent tokia nuostata padeda ir garsiajai „Substancijai“ įgauti visai kitą dėmenį. (G.J.)
8. „VARŽOVAI“ (Challengers, 2024)
Italų režisierius Luca Guadagnino savo taupyklėje jau turi bent vieną kultiniu vadinamą filmą „Vadink mane savo vardu“ (Call Me by Your Name, 2017 m.). Visai gali būti, kad antruoju numeriu šioje eilėje taps neseniai „Kino pavasaryje“ matyta jo erotinė drama „Kvyras“ (Queer, 2024 m., pagal Williamą S. Burroughsą), bet tai patvirtins arba paneigs tik laikas ir šiam filmui ištikimų fanų reakcija.
O štai ir mūsų ekranuose trumpai viešėję „Varžovai“ (2024 m.), regis į tokias ypatingas aukštumas (kol kas) nepretenduoja, nors ką čia gali garantuoti – kinas žino ne vieną atvejį, kai po premjeros mažai ką sudominę filmai vėliau susilaukdavo milžiniško palaikymo. Pagyvensim – pamatysim.
Skirtingos sporto rūšys turi skirtingo dydžio auditorijas. Tikriausiai, mažai suklysčiau pasakęs, kad didžioji populiariausių sporto rūšių trijulė yra futbolas, krepšinis ir tenisas. Bent jau aš, junginėdamas sporto kanalus, dažniausiai pataikau į kokias nors šių trijų varžybų transliacijas.
Teniso kortuose taip pat verda audringos aistros, ir šiose aikštelėse gana dažnai plėtojasi skirtingo žanro filmų siužetai. Štai Woody Alleno filme „Lemiamas taškas“ (Match Point, 2005 m.) teniso aikštelėje užsimezga audringas romanas, dėl kurio vilčių teikęs jaunas tenisininkas ryžtasi nužudyti savo nuotaką.
Mūsų recenzuotoje smagioje komedijoje „Lyčių kova“ (Battle of the Sexes, 2017 m.) primenamos legendinės teniso varžybos tarp čempiono Bobio Rigso (akt. Steve‘as Carellas) ir vienos pirmaujančių to meto profesionalių tenisininkių Bilės Džyn King (akt. Emma Stone). Pastaroji su geriausia drauge, pasipiktinusios, kad moterų čempionato prizinis fondas yra aštuonis kartus mažesnis, negu vyrų turnyruose, imasi iniciatyvos keisti tokią seksistinę situaciją.
Netrunka aistrų ir Lucos Guadagnino „Varžovuose“ (2024 m.). Čia du geriausi draugai Artas Donaldsonas (akt. Mike‘as Faistas)ir Patrikas Cveigas (akt. Joshas O’Connoras) savo komplikuotus tarpusavio santykius sprendžia ne tik teniso kortuose. Dar būdami paaugliais jiedu susipažino su Taša (ją suvaidino populiari dainininkė Zendaya). Jau tuomet Taša buvo sparčiai kylanti teniso žvaigždė, tuo tarpu Arto ir šiek tiek vyresnio Patriko karjeros perspektyvos atrodė kur kas miglotesnės.
Nuolat būdami toje pačioje aplinkoje, jaunuoliai įsipainioja į aistringą meilės trikampį, kuris išyra Tašai pasirinkus Patriką. Tada draugų santykiai nutrūksta, o patyrusi sunkią visas jos karjeros svajones sudaužiusią traumą, Taša netrukus imasi treniruoti Artą. Pastarojo kopimą į teniso Olimpą ir gyvenimą su buvusia savo mergina iš šalies stebi Patrikas.
Trijulės keliams vėl susikirtus, į paviršių neišvengiamai ima kilti seniai pamiršti jausmai, aistros, viltys ir nuoskaudos. Ką kiekvienas iš jų pasiryš paaukoti vardan pergalės?
Filmo autoriai stengiasi išvengti pigaus sentimentalumo, bet adrenalino ir įtampos tikrai nestokoja. O visi šie ingredientai tikrai sukuria gražų reginį, tikrai galintį tapti dar vienu kultinių kūriniu. (G. J.)
7. „SING SINGO KALĖJIMAS“ (Sing Sing, 2023)
„Sing Singo kalėjimas“ ilgesnei viešnagei mūsų didžiuosiuose ekranuose pasirodys paskutinėmis kovo dienomis, bet nekantraujantieji su juo galės susipažinti anksčiau „Kino pavasario“ metu. Filmas tikrai vertas patenkinti jūsų smalsumą.
Žiūrėdamas „Sing Singo kalėjimą“ prisiminiau ne vieną filmą, pasakojantį apie tai, kas žmonėms padeda ištverti pragariškas sąlygas atšiauriausiuose kalėjimuose.
Štai Elvis Presley muzikinėje dramoje „Kalėjimo rokas“ (Jailhouse Rock, 1957 m.) vaidino atsitiktinai bare mušeiką nužudžiusį vaikiną, kuris už grotų dykai laiko neleido – išmoko groti gitara ir taip „skaldė“ roką, kad šoko net prižiūrėtojai.
Berlyno kino festivalyje apdovanotas garsaus italų tandemo Paolo ir Vittorio Tavianių filmas „Cezaris privalo mirti“ (Cesare deve morire, 2012 m.) rodo, kaip sustiprintos apsaugos kalėjime statoma W. Shakespeare’o tragedija „Julijus Cezaris“. Kamera fiksuoja kalinių repeticijas, riba tarp realybės ir fikcijos išnyksta, o klasikinės teatrinės dramos veikėjų likimai persipina su nuteistųjų.
O britų režisieriaus Peterio Cattaneo (labiausiai žinome jo „Striptizo erelius“) kriminalinėje komedijoje „Sėkmingas pabėgimas“ (Lucky Break, 2001 m.) sename karališkame kalėjime „Long Radford“ kaliniai, apsirengę senovinius kostiumus ir pasipuošę perukais, mokosi šokti ir dainuoti, nes repetuoja siaubingai prastą pjesę, kurią parašė pats kalėjimo viršininkas. Ir visas tas šurmulys turi paslėpti tikrą kalinių tikslą. Taip jie tikisi ištrūkti į laisvę.
Panašią istoriją pasakoja ir kino studijoje A24 sukurta jaudinanti istorija, neseniai nominuotą trims Oskarams.
Niujorko kalėjime „Sing Sing“ kalintis juodaodis vyrukas Džonas Vaitfildas, visų vadinamas tiesiog Divainu Dži (Colmanas Domingo), laukia naujo jo bylos svarstymo. Bėgančius metus jis įprasmina dalyvaudamas edukacinėje programoje „Reabilitacija per meną“: kartu su kalėjime įkurtos teatro trupės nariais stato spektaklius – nuo Šekspyro „Hamleto“ iki pačių sukurtų komedijų apie keliones laiku ir matytų filmų motyvais. Nieko keista, kad kalinčius trupės narius periodiškai užplūsta pyktis ir neviltis dėl tokios tolimos laisvės ir išsiilgtų artimųjų. Tačiau menas geba negatyvias emocijas paversti grožiu.
„Kino pavasario“ programos sudarytojas Vladas Rožėnas festivalio kataloge filmą pristato taip: „Tiems, kurie kine ieško įkvėpimo ir supranta meno galią įveikti melancholiją, „Sing Sing“ gali tapti vienu įsimintiniausių metų filmų. Nebijodami apsijuokti buvę kaliniai atsiveria tarsi sakydami: kūryba yra nuolatinis vyksmas, o gydo ne rezultatas, bet pats procesas.“
Režisieriaus Grego Kwedaro scenarijaus pagrindą sudaro reali istorija. O greta profesionalių aktorių Colmano Domingo ir Paulo Racio (matėme jį „Metalo garse“ ir veiksmo dramoje su Jennifer Lopez „Motina“) dalis „vaidintojų“ yra liūdną kalėjimo patirtį turintys žmonės. Pavyzdžiui, tikru atradimu tapęs Clarence‘as Maclinas, anot vieno recenzento, ‚suradęs Naujojo Holivudo epochoje labai svarbų balansą tarp meninės išraiškos ir gyvenimiškos tiesos paieškų“.
Siekiant realistiškumo efekto „Sing Singo kalėjimas“ net nufilmuotas į 16 mm. kino juostą, specialiai pabrėžiant jos faktūros grūdėtumą. O čia jau būtina pagirti operatoriaus Pato Scola meistriškumą.
P.S. titruose minima filmo dailininkė Rūta Kiškytė. Tikriausiai, apie ją netrukus internete bus daugiau įdomios informacijos. (G.J.)
6. „Tikras skausmas“ (A Real Pain, 2024)
Filmų ekspertai spėliojo, kad Kieranas Culkinas bus apdovanotas kaip geriausias antro plano aktorius dėl puikiai įkūnyto Benji Kaplano vaidmens. Šiame filme jis vaidina žydiško kraujo turintį amerikietį, kuris kartu su savo pusbroliu išvyksta į Lenkiją tyrinėti žydų paveldo.
Ne visi sutiko su tokiu spėjimu, nes iš tikro Culkinas, kaip ir Jesse Eisenbergas, atliko pagrindinį vaidmenį. Kieran Culkin pasirodymas nušlavė ir kitus šios kategorijus nominantus, tokius kaip Edwardą Nortoną iš „Bobas Dylanas: visiškai nežinomas“ ir Jeremy Strongas iš „Mokinys“.
Tačiau didelis Kierano Culkino entuziazmas ir atsidavimas vaidmeniui neatnešė geriausio metų filmo apdovanojimo. Filmo režisierius ir aktorius Jesse Eisenbergas nesugebėjo sužibėti tarp tikromis istorijomis grįstų filmų. Visgi, „Tikras skausmas“ buvo nominuotas už geriausią originalų scenarijų. Filmas nusipelnė gerokai daugiau pripažinimo. Jis truko vos 89 minutes, o tai 2 valandomis mažiau nei „Brutalistas“.
5. „KARTI TIESA“ (Hard Truth, 2024)
Seniai klasiku tapusio britų režisieriaus Mike‘o Leigh (Maiko Li) seneliai žydai iš tėvo pusės gyveno Ukmergėje. Užsienio enciklopediniuose leidiniuose rašoma, kad jie emigravo iš Rusijos imperijos ir apsigyveno Mančesteryje.
Daugiau nei prieš dešimtmetį režisierius aplankė protėvių kraštą ir pabuvojo Ukmergėje.
Pagal savo pjeses nuo septintojo dešimtmečio vidurio statė novatoriškus spektaklius teatre ir BBC televizijoje. Jau tada buvo pastebėta, kad jaunas režisierius mėgsta ilgų repeticijų metu improvizuoti su aktoriais, kad sukurtų „emocingus, subjektyvius, intuityvius, instinktyvius ir jautrius filmus“.
Kine debiutavo 1971 filmu pagal savo pjesę „Blankios akimirkos“ (Bleak Moments), apdovanotą Auksiniu leopardu Lokarno festivalyje.
Daugelyje filmų M. Leigh akcentuoja humanistines vertybes, analizuoja anglų visuomenės pokyčius, vaizduoja paprastus, dažnai niekuo ypatingu neišsiskiriančius personažus, patekusius į sudėtingas situacijas ar išgyvenančius emocines krizes.
Naujausias meistro darbas „Karti tiesa“ labai primena jo šedevrą „Paslaptys ir melagystės“ (Secrets & Lies, 1996): šioje Auksinė palmės šakelė Kanuose apdovanotoje dramoje juodaodė mergina Hortenzija, mirus pamotei, ieško tikrosios motinos ir netikėtai sužino, kad ją pagimdė baltoji moteris.
„Paslaptys ir melagystės“ yra dviejų aktorių benefisas, kuriame patyrusios britų aktorės Brendos Blethyn šešėlyje neliko nuostabi afroamerikietė Marianne Jean-Baptiste, labai emocingai suvaidinusi Hortenziją.
Netausoja psichinių bei fizinių jėgų ši aktorė ir „Karčioje tiesoje“. Čia ji vaidina nebe pirmos jaunystės gyvenimo negandų užgrūdintą moterį, vardu Pensė. Ji apsiginklavusi skepticizmo šarvais ir visiems aplinkiniams negaili pykčio – sūnui, vyrui, sesei, kasininkėms, gydytojams, vairuotojams parkavimo aikštelėse – visiems tenka atlaikyti jos įsiūčio lavinas.
Vienintelė išimtis – Pensės sesuo – geraširdė kirpėja Šantelė (akt. Michelle Austin). Abi neseniai neteko mylimos motinos, ir ši nelaimė kol kas vienija abi moteris. Bet Pensė vis labiau grimzta į toksiškos neapykantos liūną ir į sesers klausimą „Kodėl tu tokia?“ tesugeba atsakyti: „Aš nežinau“.
Akivaizdu, kad Pensė taip ginasi nuo aplinkinių ir tikrąsias mintis stengiasi paslėpti už tvirtos sienos. Tačiau netikėtas incidentas nuplėšia ilgai puoselėtą kaukę ir atveria ilgai slėptas žaizdas. Tada tenka užduoti kitą klausimą: ar dar įmanoma vienas kitam atleisti?
Anot „Kino pavasario“ programos sudarytojo Vlado Rožėno, „legendinis britų režisierius Mike’as Leigh grįžta prie žanro, kuris jį išgarsino labiausiai – šeimos dramos. Jo filmai visuomet geba išgryninti ir tarsi distiliuoti gyvenimą, atskleisti ryškiausius jo atspalvius ir paliesti skaudžiausius nervus, kartu nepametant natūralumo. Todėl jas lydi įvairialypės emocijos: liūdna ir sykiu juokinga, niūru ir viltinga. Žiūrėdamas šio režisieriaus filmus jauti, kad ekrane matai tikrą gyvenimą, net jei tai ir fikcija.“ (G.J.)
4. „All We Imagine as Light“ (2024)
Šis filmas sulaukė nemažai pagyrų ir apdovanojimų 2024 metų Kanų kino festivalyje. Režisieriaus Payalo Kapadia filmo „Oskarai“ negalėjo atmesti. Jis pretendavo į geriausio filmo užsienio kalba apdovanojimą, tačiau ši vieta atiteko „Laapataa Ladies“.
Mumbajuje gyvenančios slaugės Prabhos kasdienybę sujaukia netikėta dovana nuo Vokietijoje gyvenančio sutuoktinio, iš kurio ji jau seniai negavo jokių žinių. Jos jaunesnė kambariokė Anu slepia santykius su musulmonu, o draugei Parvatei gresia iškeldinimas. Gyvenimo iššūkiai paskatina moteris leistis į kelionę prie jūros, kur jos atranda naujas meilės, gijimo ir savęs pažinimo galimybes.
Filme kruopščiai stebimos dvi paprastoje Indijos ligoninėje dirbančios slaugytojos (Kani Kusruti ir Divya Prabha). Buvo spėjama, kad „All We Imagine as Light“ dominuos geriausio metų filmo ir geriausio režisieriaus kategorijoje, kaip ir „Nuopolio anatomija“, kuri pateko į šias kategorijas, nepaisant to, kad tai yra filmas užsienio kalba. Tačiau Indija nenorėjo, kad šis filmas atstovautų jų šalį. Jis nesusilaukė pakankamai pozityvių nuomonių, kad įtikintų „Oskarus“ jį nominuoti.
Tokia situacija nuvylė nemažai žiūrovų. Galima pastebėti, kad į geriausio filmo nominacijas pakliūva vis mažiau nežinomų filmų, tačiau manoma, kad šis meno kūrinys vis dar sulauks savo tinkamo šlovės momento.
3. „Šimtai bebrų“ (Hundreds of Beavers, 2024)
Galima būtų įvardinti bent 100 priežasčių, kodėl režisierius Mike Cheslik mažo biudžeto filmas tapo sensacinga ir apdovanojimų verta kostiumine drama. Jei jis būtų pakliuvęs į geriausio metų filmų sąrašą, tai būtų buvęs juokingiausias filmas nuo pat 1987-ųjų metų „Pamišę“ ir tarsi atkirtis „Oskarams“ už „Džiaze tik merginos“, „Auginant Arizoną“ ir „Būti Džonu Malkovičiumi“.
Visiems aišku, kad „Oskarai“ net nenorėjo girdėti apie 150 tūkstančių dolerių biudžetą turintį komedinį filmą apie XIX a. obuolių sulčių gamintoją (Ryland Brickson Cole Tews), kovojantį su hyper juokingais aktoriais, apsirengusiais bebrų kostiumais.
Čia gal ir nevaizduojamas aukšto lygio menas, tačiau tokio subžanro grąžinimas į kinus tikrai turėtų sudominti tokių kūrinių nemačiusius žmones. Sunku įvardinti kitą filmą, priverčiantį taip juoktis.
2. „Šventosios figos sėkla“ (The Seed of the Sacred Fig, 2024)
Nominacija geriausio metų filmo kategorijoje nė iš tolo nenusako šios šeimos dramos įdomumo. Jei „Oskarai“ būtų norėję apdovanoti aktualiausią ir socialiai sąmoningiausią filmą, jie būtų galėję pasirinkti šį Kanų kino festivalyje laimėjusį kūrinį.
Vokietijai atstovavusio kūrinio filmavimas vyko slapčia. Iranietis filmų kūrėjas Mohammadas Rasoulofas buvo ištremtas ir pasodintas 8 metams į kalėjimą. Čia sekama naujo teisėjo istorija Irano revoliuciniame teisme. Po 2022 metų Mahsa Amini mirties, žmonės pradeda plūsti į gatves, o istorijos protagonistas paleidžia moralės vadžias ir kiekvieną dieną patvirtina daugybę naujų mirties bausmių atvejų. Šis virsmas įžiebia šeimos narių konfliktus.
Nestebina, kad šis filmas nebuvo nominuotas. Greičiausiai ne visi filmų kritikai suprato 169 minutes trukusio filmo mintį, susijusią su sisteminiu neteisingumu ir priespauda.
1. „The Beast“ (2024)
Neseniai mus palikusio režisieriaus Davido Lyncho gedi visas kino pasaulis, praradęs išties talentingą kūrėją. Jo palikimas matomas šiuolaikinių filmų kūrėjų darbuose, kuriems vis dar daro įtaka Davido Lyncho kūrybinis stilius. Coralie Fargeat Los Andželą vaizduoja tarsi sudužusį veidrodį („Substancija“), o tam ji idėją pasisėmė iš „Malholando kelio“. Jane Schoenbrun („Mačiau, kaip švyti televizorius“) pavadino „Tvin Pyksą“ pačiu geriausiu filmu. O Kylas Edwrdas Ballas „Skinamarink“ suteikė nedidelę dozę Lynchui būdingo siaubo ir balto triukšmo.
Yra ir šiek tiek keista prancūzų rašytojo Henrio Jameso ir režisieriaus Bertrando Bonello adaptacija. Laike ir žanrais šokinėjantis techno-trileris, duosiantis pabūti 1910-ųjų metų Paryžiuje, 2014-ųjų metų Los Andžele ir net gi 2044-ųjų metų chaose, valdomame dirbtinio intelekto. Filmas „The Beast“ yra be galo panašus į tipinį Davido Lyncho stilių, kuriame užfiksuojamos dezorientuotos režisieriaus idėjos.
Juostoje matoma Mėbijaus lapo struktūra, besikeičiantys laikotarpiai ir keisti antrininkai, kuriuos apjungia aktoriai Lea Sqydoux ir George’as Mackay. Čia vaizduojami skirtinguose laikuose besišvaistantys įsimylėjėliai. Žiūrovui pačiam tenka užpildyti scenarijaus spragas, o tai dažnai nepatinka filmų kritikams. Tačiau, ar nebūtų buvę geriau pripažinti jį geriausiu metų filmu, prisimenant bebaimį Holivudo režisierių, nepataikavusį savo žiūrovams?
