Dar kartą rašyti apie Daivą Gineikaitę, Nacionalinės žemės tarnybos buvusią vadovę užklupusias bėdas, regis, ryžtis galėtų tik prisiekęs piktdžiuga, tačiau savo pasiteisinimui pasakysiu, kad dar niekas nebandė rasti kokią nors apibendrinančią šios konkrečios istorijos prasmę, kas savo ruožtu reiškia, jog ne viskas čia jau pasakyta ir aprašyta, taigi, ne laikas taip greitai būtų dėti tašką. Be to, dažniausiai apie buvusią vadovę buvo rašoma kritiniame kontekste, o mano nuomone to negalime daryti iš principo, kai kalba pasisuka apie paprasčiausiai gražią moterį, nežiūrint jos prikrėstų eibių gausybės.
Klasiko žodžiais tariant, graži moteris yra poeto svajonė, tačiau nereikia būti dideliu poetu, kad pajustum sveiką pyktį, matydamas kaip pabaisos puola gražuolę. Kaip visi žinome, net save gerbiantis kiemo šuo niekados nepuls kalės, nekalbant jau apie tikrus, klasikinio auklėjimo džentelmenus pasauliečius.
Tarkime, tikras džentelmenas niekados širdyje nepasmerks gražiosios nimfos mokytojos, užmezgusios romaną su keturiolikmečiu mokiniu, net jeigu tas džentelmenas viešumoje demonstruoja ne bicepsus, o tik parodomuosius moralisto refleksus. Kai kažkas pagarsina tokias svajingas miesto legendas, vėl norisi būti keturiolikmečiu, drauge dabar ilgesingai graudinantis dėl visų praleistų šansų tik atjunkus nuo motinos pieno.
Tačiau grįžkime prie mūsų D. Gadeikaitės! Ar iš tiesų gražiosios tarnautojo elgesys, bandant išsukti savo uodegą per pažįstamus gydytojus, taip jau ir kompromituoja valstybės tarnybą apskritai kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nejaugi išties leidžia prisigalvoti visokių negražių dalykų apie šią gerai apmokamų žmonių kategoriją švogerių krašte, kur, be visa ko kito, tinkamai yra vertinamas ir kaimo kurtizanių žavesys? Tiesa, tie, kurie bandė padėti, jau žiauriai pasigailėjo, tačiau, žiūrint iš kitos pusės, negali nesižavėti buvusios valdininkės neslūgstančia energetika, atkaklumu, beribiu išradingumu bandant gelbėtis iš atrodytų padėties be išeities. Taigi ne pirštu daryti yra mūsų aukštieji valdininkai, parodantys neįtikėtinus sugebėjimus ypač tada, kai reikalas liečia asmeninius interesus, juolab gelbstint savo kailį.
Dar įvertinkime ir neįtikėtinos drąsos momentą, keberiojantis skustuvo ašmenimis arba išvažiuojant į miesto gatves stipriai prisiliuobus. Tiesą sakant, ne man apie tai kalbėti, nes pats net nevairuoju automobilio, neturiu teisių, tačiau niekas neuždraus žavėtis tokiomis mūsų laikų amazonėmis kaip šio straipsnelio herojė.
Kita legenda byloja, kad atkakli pelė, skęsdama pieno kibire, nepasidavė nevilčiai, kol galop kapanodamasi letenėlėmis iš pieno sumušė sviestą ir tokiu būdu išsiropštė į krantą.
Ką tik kalbėjome apie vargšę pelę ir vis tik laimingą istorijos pabaigą, juolab būtų apmaudu, kad šampano vonioje nuburbuliuotu aukščiausios kokybės, žavinga tarsi iš pieno plaukusi, stangri, blizgančio kailio lietuviškosios valdininkijos žiurkė.
Kitas panašioje situacijoje pasiduotų lėtai rezignacijai ar melancholijai, stebėdamas visą dangų kruvinomis tragedijos spalvomis užliejusį karjeros saulėlydį, bandydamas laimėti bent mazochistinės palaimos terapijos poveikį kaip, tarkime, tas Romos imperatorius, kuris praradęs postą ir pabėgęs į provinciją džiaugiasi, kad dabar jam puikiai dera daržovės, tačiau mūsų herojė ir toliau sparingu kaunasi su savo šešėliu už garbę ir orumą, nekreipdama dėmesio, kad visi žiūrovai jau seniai pasitraukė iš salės išvarginti nuobodulio. A. Užkalnio žodžiais tariant, mūsų herojė nėra kokia nors daržovė, dar daugiau, – būtį galima pasakyti, kad D.Gadeikaitės įkūnytas personažas yra savotiška žmogaus besikaunančio už savo sėkmę be jokių skrupulų, taigi be valią paralyžiuojančių melancholijos intarpų ir savigraužos silpnumo akimirkų materializacija. Taigi mes turime vientiso žmogaus pavyzdį. Šiaip ar taip, grožis yra didžiausias moters talentas.
Legendą apie gudobelių ekstraktą bėgant laikui pakeitė dar mažiau fantazijos reikalaujantis, paprastesnis ir ekonomiškesnis pasakojimas apie dantų skalavimo skystį, kurį neva pavartojus pagal paskirtį galima įpūsti į alkoholio matuoklį velniažin kokias padalas. Tai baisiau net už pigų odekoloną, vartojamą vidujiniais daugiaprasme to žodžio reikšme tikslais nuryjant substanciją į gelmes, pamėgtą prekę vartotojų visuomenės užklasio personažų? Na, kai kitą kartą mane pagaus girtą varantį ant paspirtuko, teisinsiuosi, kad esu neadekvatus, nes lyg tyčia neseniai išsivaliau dantis dantų pasta, kurioje paieškojus galima rasti lašelį alkoholio.
Ar padėjau mūsų herojei susivokti situacijoje, paskelbdamas šią apologiją? Kažin kažin… Tačiau žinau, kad anksčiau ar vėliau tikrai pasigailėsiu.
