Provokuojanti satyrinė istorija, pagardinta dramatiškais elementais. Arba kitaip, juoda ir itin juokinga komedija išjuokianti vieną žiauriausių pasaulio diktatorių ir jo pakalikus. Reikia pripažinti, tokio žanro filmas jau savaime laikomas iššūkiu. Tik ne politinių filmų virtuozo meistrui Armando Iannucci, geriausiai atpažįstamam dėl savo indėlio HBO televizijos seriale apie Vašingtono politiką „Veep“ arba keisto režisūrinio sprendimo burleską primenančiame filme apie artėjantį Irako karą „In The Loop“. Šį kartą, naujausią ekscentrišką istoriją Iannucci sukurpia apie Sovietų sąjungos lyderį šių metų filme „Stalino mirtis“ (angl. „The Death of Stalin“). Kraupus stiprios asmenybės pasaulis ir dabartinės politikos aktualijos užkoduotos tarp pelenų bei kraujo klano besisukančių aktorių rato, skirto brutaliai linksminti publiką.
Juodoji komedija apie Kremliaus intrigėles šaržuojama literaliai „po Stalino mirties“. Kitaip tariant, centrinio komiteto atstovai ploja ir trina savo nešvariomis rankelėmis, kai pagaliau išvysta jų mylimo Stalino lavoną. Kas užims diktatoriaus vietą? Susidūrę su neįsivaizduojamu Stalino eros žlugimu, sovietinius, „Dievo Stalino“ hipnotizuotus piliečius ir jų valdžios atstovus apima nuošidri panika, išprovokuojanti keistą neigiamą atmetimą, primenantį chaotišką ir ne visai suvaldomą isteriją. Vis dėlto, Stalinas neprisikelia iš numirusiųjų ir Iannucci tai puikiai iliustruoja, parodydamas, kaip kadaise sumanūs bei tvirti vyrai be savo vado staiga paverčiami į krūvą išsigandusių vaikų, nusiteikusių tokią situaciją išnaudoti piktų kėslų įgyvendinimui.
„Stalino mirtis“ neišvengiamai reprezentuoja aukščiausios A klasės lygio, kruopščiai atrinktų aktorių diapozoną, kuriame neįmanoma atrasti nei vieno veikėjo, užimančio silpnosios grandies poziciją. Michael Palin neįtikėtinai įkūnija Molotovą – patetiškai vos sistemoje funkcionuojantį veikėją, kurioje sunkiai išgyvenama, turint tokį mielai malonų, bet visada nepatenkintą veidą, išduodantį apie stalinizmo altoriuje paaukotą savigarbą. Steve Buscemi atstovauja nuolatos nervingą Chruščiovą, kuris sugeba evoliucionuoti iš neramios sielos į pasitikintį sopranų gaujos žaidėją.
Andrea Riseborough įtikina žiūrovą ir net nesukelia jokių abejonių Stalino dukros Sventlanos amplua, kurią tėvo mirtis keistai pasiglemžia į traumų bei baimės kupiną laviną. Jeffrey Tambor filme garantuoja žiūrovui smagią juoko dozę dėl savo nejaukaus ir vietos nerandančio Malenkovo personažo. Galiausiai, Jason Isaacs užkopia ant įspūdingos saldžiosios torto viršūnės, kuomet filme jo vaidinamas karo herojus Žukovas atlieka paskutinį, netikėtą perversmą.
Šaržuojamiems veikėjams užtenka ištarti kelių žodžių kandžią repliką, kad niūriame ar net žiauriame filmo fone pasigirstų žiūrovo juokas. „Dievų miško“ ar panašių siaubingų situacijų vertimas komedija nėra visiškai nauja meno šaka ir filmų industrijoje, tačiau ponas Iannucci puikiai susitvarko su iššūkių kupina užduotimi, pateikdamas žiūrovams tarpusavy prieštaringų žanrų virsmą į dvynius, kuriuos vienija bendra gija ar vienas tikslas. „Stalino mirtis“ labai įtaigiai vaizduoja kraupaus laikmečio baimę – nepaprastai didelę, tačiau aptinkamą kiekvieno piliečio kasdienėje rutinoje. Toks įprastai neįprastos išraiškos iškraipymas matomas įkūnijamų veikėjų veiduose, jų mimikose, gestuose. Baimė persiskverbia taip giliai, kad filme rodomi veidai po truputį tampa vis panašesni į kaukes, žmonės į karikatūras, o mirtis – į dar vieną progą pasijuokti.
Su absurdo humoro užuomazgomis susipažįstame jau pačioje filmo pradžioje, kurią papuošia Paddy Considine milžiniškai mažas radijo prodiuserio Andreyev vaidmuo. Pastarąjį išvystame sėdintį nuošaliame darbo kambarėlyje, kurio nešvarus langas atveria vaizdą į orkestro gyvo garso šou. Pačiame koncerto įkarštyje, už muzikos įrašus ir tvarką atsakingas Andreyev sulaukia netikėto Stalino skambučio. Klasikos vakaras greit virsta į ne visai klasikinę dramą, mat diktatorius užsigeidė pasiklausyti naujausio orkestro pasirodymo įrašo. Andreyev nelaimei, būtent tą vakarą gramofonas taip ir liko nepaliestas, tad pageidaujamas įrašas – neegzistuojantis. Neturėdamas kito pasirinkimo arba, kitaip tariant, nenorėdamas toks jaunas mirti, Andreyev įsako muzikantams likti savo vietose ir kartoti vakaro pasirodymą iš naujo. Įbaugintiems svečiams ir muzikos ekspertams, išgyvenantiems šį kuriozą, tenka persiorientuoti į teatro žanrą. Niekas net neketina priešintis, visi tvarkingai išklauso koncerto, antrą kartą lygiai taip pat pasibaigusio gausiais, entuziazmo pilnais plojimais.
Filme amerikiečiai ir britai aktoriai nelaužo savo liežuvio bei nebando rimtai įvaldyti rusiško akcento. Toks sprendimas yra sveikintinas ir netgi labai kokybiškai reprezentuojantis Iannucci meistrišką ciniškos satyros stilių. Stalino epą režisierius pasakoja drąsiai keisdamas kortas, kurias šis maišo su tikrais istoriniais faktais. Tokiu būdu, veikėjų charakteriai išstumiami į pirmąjį istorijos planą. Pastarojo epicentre net ne didysis Stalinas ir jo režimas, o istorijos tęsinys bei absurdiškai juokingi posūkiai po diktatoriaus mirties. Netikėta sąjungos dievo mirtis režimo žiurkes sukiršino dėl naujai iškepto ir labai trokštamojo sosto trofėjaus. Važytinės atnaujinamos, kaip ir kadaise Stalino palaimintas juodasis mirčių sąrašas. Grėsmingos satyros apsuptyje aiškinamasi, kam suversti kaltę. Tad kas bus tas laimingasis, kuriam atiteks lemtinga kulka?
Taip pat skaitykite: TOP 10 kriminalinių filmų pagal Dailių Dargį
