Deivido Fincherio filmų plakatai

Deividas Finčeris yra gerai žinomas dėl savo filmuose naudojamos blankios šviesos ir šešėlių, taip pat dėl apriboto pasakojimo, t. y. žiūrovams žinomos tik tos pasakojimo detalės, kurios žinomos ir veikėjams. Tamsa ir šešėliai apribojus pasakojimą puikiai prideda netikėtumo. Režisierius yra pamėgęs kurti filmus apie serijinius žudikus, plėšikus, peštukus ir pan. Tai daro nepaprastai tiksliai ir maniškai laikosi technikos subtilybių.

D. Fincheris gimė 1962 m. rugpjūčio 28-ąją Denveryje (Kolorado valstija), bet užaugo Kalifornijoje. Tikriausiai, Holivudo kaimynystė paveikė jaunuolio apsisprendimą susieti savo gyvenimą su kinu. Pasižiūrėjęs vesterną „Bučas Kesidis ir Vaikis Sandensas“ (1969, rež. George’as Roy’us Hillas) jis užsimanė tapti kino režisieriumi ir būdamas vos aštuonerių jau susuko keletą mėgėjiškų kino juostų. George‘o Lucaso „Žvaigždžių karų“ filmas „Imperija kontratakuoja“ taip paveikė aštuoniolikmečio vaikino vaizduotę, kad jokių abejonių nebeliko: jam pavyko įsidarbinti G. Lucaso studijoje ILM (Industrial Light & Magic) ir padirbėti kuriant specialiuosius efektus filmams „Džedajaus sugrįžimas“ (1983), „Indiana Džounsas ir Lemties šventykla“ (1984) bei „Begalinė istorija“ (1984).

Savarankišką veiklą Deividas Fincheris pradėjo vystyti režisuodamas reklamas. Pirmoji, sukurta Amerikos Vėžio asociacijos užsakymu, iš karto atkreipė dėmesį į originaliai mąstantį autorių, kuris pavaizdavo dar negimusį kūdikį, rūkantį motinos įsčiose. Pasiūlymai pasipylė kaip iš gausybės rago: garsios kompanijos   Revlon, Nike, Pepsi, Coca-Cola ir Levi’s norėjo bendradarbiauti.

Vėliau studijoje Propaganda Films Deividas Fincheris filmuoja didelio biudžeto muzikinius klipus – Aerosmith‘ų: „Janie‘s Got A Gun“, The Rolling Stones: „Love Is Strong“, George‘o Michaelo „Freedom“, Madonnos „Express Yourself“ bei „Vogue“ ir kitus.

Tapęs kino režisieriumi Deividas Fincheris ilgai garsėjo kaip niūrių fantastinių filmų („Svetimas 3“, 1992) ir kruvinų kriminalinių trilerių autorius. Kas bent kartą matė „Septynis“ (1995) ar „Žaidimą“ (1997), ilgai negalėjo atsikratyti jų hipnotizuojančio poveikio. O jo „Kovos klubui“ (1999), sukurtam pagal Chucko Palahniuko romaną, buvo lemta tapti antiglobalizmo manifestu ir net išpranašauti netolimą ateitį.

Pristatome dešimt garsiausių Deivido Fincherio filmų:

10. „Keista Bendžamino Batono istorija” (The Curious Case of Benjamin Button, 2008)

F. Skotas Fidžeraldas, vienas svarbiausių XX a. amerikiečių rašytojų, 1922 m. išleido trumpą novelę, pavadintą „Keista Bendžamino Batono istorija“ (The Curious Case of Benjamin Button). Tai pasakojimas apie 70-metį vyrą, kuris metams bėga ne senėja, o jaunėja. 2008 metais ši novelė buvo ekranizuota. Filmą režisavo Deividas Finčeris, o pagrindinį vaidmenį atliko Bradas Pitas.

Ši istorija yra apie moralę, meilę, jaunystę ir prasmingo gyvenimo sampratą. Ją seka protagonistas, kuris žino visas pasakojimo detales, tačiau pats veiksme nedalyvauja.

Viskas prasideda nežinomo pasakotojo žodžiais, kurie apsako Rodžerio Batono, vieno Baltimorės, Merilando, visuomenininko gyvenimą. Šio vidutinio amžiaus vyro jauna žmona ligoninėje pagimdė jam sūnų, tačiau išaiškėja siaubinga tiesa: naujagimis yra 70-metis senolis. Kūdikio-vyro kojos kadaruoja per lopšį ir jis klausia Rodžerio: „Ar tu mano tėvas?“ Šviežiai sukaltas tėvelis negali atsigauti iš šoko ir nenori pripažinti savo sūnaus.

Išaiškėja, kad Bendžaminas Batonas (taip jį pavadino tėvai) auga atbulai, t. y. gimęs 70-mečiu seniu, jis toliau ne sensta, o jaunėja tuo pačiu greičiu, kokiu kiti bręsta. Tėvai jo gėdijasi ir verčia elgtis kaip kūdikį, tačiau Bendžaminas nenori pieno, o geriau rūko cigarus ir skaito „Encyclopedia Britannica“. Nors žmonės nenori priimti šio keisto „kūdikio“, Bendžaminas per daug nesikremta.

Sulaukęs 50 metų (o iš tikrųjų pragyvenęs 20), vyras susipažįsta su jauna gražia moterimi Hildegarda Monkrif ir jie įsimyli vienas kitą. Bendramino laimei, Hildegardai patinka vyresni vyrai, taigi jie susituokia ir susilaukia sūnaus, vardu Rosko. Tačiau moteris eina senyn, o jos vyras – jaunėja…

9. „Žaidimas” (The Game,1997)

Nikolas van Orton yra nepaprastai turtingas, tačiau iš nuobodulio mirštantis San Francisko verslininkas. Jis valdo plačiai pripažintą bankinių investicijų įmonę ir turi turto daugiau nei už pusę milijardo dolerių. Artėja jo 48-tas gimtadienis. Būdamas tokio amžiaus nuo aukšto pastato stogo nušoko jo tėvas. Jaunesnysis brolis Konradas padovanoja Nikolui neįprastą dovaną – „Žaidimą“. Jame nėra nei aiškių taisyklių, nei tikslų, tačiau van Ortonas netrukus jaučiasi įspaustas į kampą, o jo dar visai neseniai tvarkingas gyvenimas pavirsta į chaosą. Tačiau registruodadamasis į žaidimą, jis dar nieko nenujaučia.

Viskas griūva labai staigiai. Iš pradžių iš jo parkerio bėga rašalas, tuomet iškrenta portfelis, restorane jį apipila vynu. Anarchija vis auga. Nikolą pradeda šantažuoti, ištuština jo banko sąskaitas, jis skęsta prieplaukoje taksi automobilio viduje, lieka vienas, apleistas Meksikoje. Nors daugeliu atžvilgiu visa tai atrodo nerealistiška, tačiau tai būtų įmanoma košmare. Van Ortonas bando viską sukontroliuoti ir mano, kad jam pavyks, tačiau jis klysta. Nieko negali pasitikėti ir įtaria, kad kažkas tiesiog bando jį apiplėšti. Jis nežino, kieno galėtų paprašyti pagalbos, kadangi „žaidėjams“ nesutinkus atleisti savo gniaužtų Konradą ištinka nervinis priepuolis, o žaidimą kontroliuojanti įmonė tik ir nori pamatyti van Ortoną negyvą. Ir vis dėlto baisiausia yra tai, kad vis dar neaišku, ar tai žaidimas, ar tikras gyvenimas.

Šis filmas yra tikri linksmieji kalneliai, kupini įtampos, veiksmo ir siužeto vingių. Iki pat galo žiūrovas spėlioja, kas yra tiesa šiame pasakojime.

8. „Panikos kambarys“ / Panic Room (2002)

Tai 2002 metais pasirodęs Deivido Finčerio režisuotas ir Deivido Koeppo prodiusuotas amerikietiškas trileris. Juostoje neseniai išsiskyrusi Meg Altman (Jodie Foster) ir jos vienuolikmetė dukra Sara (Kristen Stewart) atsikrausto į keturių aukštų namą Niujorko Aukštutiniame Vestsaide. Buvęs šeimininkas, atsiskyrėlis milijonierius, name įrengė „panikos kambarį“, kad apsisaugotų nuo įsibrovėlių. Kambario sienos iš visų pusių sutvirtintos betonu, durys pagamintos iš storo plieno, o viduje įdiegta aukščiausios kokybės apsaugos sistema su daugybe stebėjimo kamerų bei slapta telefono linija. Vos atsikrausčius, į naujuosius Meg ir Saros namus įsilaužia nelaukti svečiai. Merginoms su trimis įsibrovėliais Burnhamu (Forest Whitaker), Rauliu (Dwight Yoakam) ir Junioru (Jerad Leto) tenka žaisti mirtinas katės ir pelės gaudynes. Iš pradžių tik nuostabą kėlęs slaptasis kambarys tampa svarbiausia vieta tiek merginoms, tiek įsibrovėliams.

Iš pradžių mamos vaidmenį turėjo atlikti Nikolė Kidman, tačiau dėl patirtos kelio traumos nebegalėjo toliau filmuotis. Finčas ir toliau filmavo scenas, kuriose nebuvo matoma veikėja Meg, tačiau tai sukėlė riziką filmui visai neišvysti dienos šviesos, todėl režisieriui teko greitai pakeisti Kidman kita aktore. Vaidmuo atiteko Jodie Foster, kuri teturėjo savaitę, kad pasiruoštų savo vaidmeniui.  Juostos filmavimo laikotarpiu Foster pastojo, todėl filmavimas buvo atidėtas iki kol ji pagimdė.

Koeppo scenarijų įkvėpė 2000 metais pasklidę naujienos apie saugiųjų kambarių paplitimą tarp pasiturinčiųjų. Scenarijaus autorius savo kūrinį pardavė „Sony Pictures“ už 4 mln. dolerių. Režisierius Finčeris susižavėjo šiuo scenarijumi, nes šis priminė jam 1948 metų trilerį „The Treasure of the Sierra Madre“, kuriame pinigai vaizduojami, kaip „objektas, kurio visi siekia dėl netinkamų priežasčių“. Tačiau režisierių dar labiau sudomino kitas dalykas – filmo veiksmas vyksta vienoje vietoje ir tik vieną naktį.

7. „MERGINA SU DRAKONO TATUIRUOTE“ (The Girl with the Dragon Tattoo, 2011)

Amerikietiška žymiosios švedų istorijos versija sulaukė didžiulio populiarumo visame pasaulyje. 2009-aisiais švedų sukurtas filmas, kuriame remtasi ta pačia Stiego Larssono knyga, pelnė daugybę simpatijų, tad po poros metų sukurta amerikietiška tos pačios istorijos ekranizacija iš pradžių daug kam atrodė tarsi bandymas pakartoti skandinavų sėkmę, tačiau šis bandymas sulaukė savo šlovės – filmus siejo tik istorijos pagrindas. Režisieriaus Davido Fincherio darbas pelnė „Oskarą“ ir buvo nominuotas dešimtims kitų apdovanojimų. Stiprūs aktorių pasirodymai ir itin įtikinamai sukurti personažai nepaliko abejingų – tiek žiūrovai, tiek ir kino kritikai negailėjo geriausių atsiliepimų. Tiesa, tai – tik vienos iš trilogijos knygų ekranizacija, todėl filme matoma ne iki galo papasakota autoriaus istorija.

Siužetas sukasi aplink žurnalistą Mikaelį Bliumkvistą, kurį įkūnija aktorius Danielis Craigas. Jis viešumon iškelia švedų milijardieriaus aferas, tačiau nuo to nukenčia ir pats – patyręs kolegų išdavystę, jis siekia kuo skubiau atsiriboti nuo viso buvusio gyvenimo, tačiau sulaukia nepažįstamo džentelmeno kvietimo susitikti. Jo pasiūlytas solidus honoraras suteikia vilties grįžti į sėkmingą gyvenimą, ir Mikaelis sėda į traukinį neįsivaizduodamas, kokia tiksliai užduotis jo laukia. Atvykęs į atšiaurią ir atokią salą jis sužino apie prieš keturis dešimtmečius dingusią merginą Harietą. Tuo metu buvusios turtingiausios ir įtakingiausios šeimos Švedijoje patriarchas Henrikas Vagneris mano, kad jo produkterėčią nužudė artimas giminaitis. Prieš mirdamas jis siekia galiausiai išsiaiškinti visą tiesą, todėl pasamdo nepriklausomų specialistų, kurie galėtų padėti tiriant dešimtmečių senumo įvykius. Prie Mikaelio prisijungia jauna ir talentinga „hakerė“ Lisbet Salander. Tiesa, pastaroji iš aplinkos išsiskiria ne tik savo pomėgiu. Ji – anoreksikė, daugybę auskarų įsivėrusi, juodus rūbus nešiojanti gudri pankė. Jiedu drąsiai renka įkalčius ir siekia prisikasti iki įtariamų žudikų, kurie galbūt vis dar gyvena šioje privačioje saloje.

6. „MANKAS“ (Mank, 2020)

Kinematografininkai mėgsta kurti „kiną apie kiną“. Ypač šioje srityje pirmauja amerikiečiai, ir tai visai nenuostabu. Jie jau seniai sukūrė vaidybinius filmus apie kino pionierius – režisierių Davidą W. Griffithą, nebylaus kino žvaigždę Rodolphą Valentino, tragikomedijos genijų Charie Chapliną. Prieš porą metų mūsų ekranuose beveik nepastebėta praslydo komedija „Stenas ir Olis. Juoko Broliai“ (2018, rež. Jonas S. Bairdas), kurioje Steve‘as Cooganas ir Johnas C. Reilly puikiai persikūnijo į garsiąją nebylių komedijų aktorių porą Staną Laurelą ir Oliverį Hardy.

Būtų ne taip lengva suskaičiuoti, kiek jaunų aktoriukių kine „pasimatavo“ Marilyn Monroe peruką ir mėgdžiojo šios sekso deivės manieras.

Holivude veiksmas plėtojosi gerai žinomuose ir ne taip jau seniai matytuose filmuose „Malholando kelias“ (2001 m., rež. D. Lynchas), „Kelias į žvaigždes“ (2014, rež. D. Cronenbergas“, „Ponas Trumbo“ (2015 m., rež, J. Roachas) ir komedijoje „Šlove Cezariui!“ (2016, rež. broliai Coenai).

Pagaliau nepamirškime ir to, kad savo antrąjį Oskarą aktorė Renée Zellweger pernai gavo už aktorės bei dainininkės Judy Garland vaidmenį biografinėje dramoje „Judy“ (2019 m., rež. R. Gooldas).

Todėl nieko neturėtų stebinti, kad pernai Holivude sukurta dar viena biografinė drama lakonišku pavadinimu „Mankas“. Taip prieš aštuonis dešimtmečius artimieji ir bendradarbiai vadino legendinį scenaristą Hermaną Mankiewicz‘ių.

Tai buvo išties labai spalvinga asmenybė – gerai plunksną valdęs žurnalistas, azartiškas lošėjas ir patyręs alkoholikas, vienas šmaikščiausių savo epochos ir kinematografinės aplinkos personažų. Daugelyje filmų net nėra jo pavardės – taip atsitikdavo tais atvejais, kai studijų vadovai jam patikėdavo beviltiškus scenarijus, kad Mankas juos „pagydytų“. Už tokią veiklą jis gaudavo tokį atlygį, kad dažniausiai savo autorystės klausimo ir nekėlė.

Gal tik vienintelį kartą Mankas smarkiai kovojo už tai, kad jo pavardė atsirastų jauno debiutanto Orsono Welleso pirmojo filmo „Pilietis Keinas“ (1940 m.) titruose.

Žr. https://kaunozinios.lt/titulinis/piliecio-keino-misle-vis-dar-neiminta_119974.html

Pilietis Keinas“ ir dabar dar vadinamas vienu iš garsiausių filmu kino istorijoje. Apie jo sukūrimo aplinkybes pagimdyta daug legendų ir net anekdotų, filmą iki šiol dar azartiškai interpretuoja kinotyrininkai, skirdami „Piliečiui Keinui“ savo diplominius darbus ir net disertacijas.

Šiemet šiam filmui sukanka 80 metų. Puiki proga prisiminti, „kaip viskas buvo“. „Mankas“ yra juodai baltas kinas „iš principo“: todėl kad toks buvo „Pilietis Keinas“, nors dviem metais anksčiau buvo sukurti du spalvoti superfilmai – pasaka „Ozo šalies burtininkas“ ir legendinis epas „Vėjo nublokšti“.

Apie „Piliečio Keino“ režisierių Orsoną Wellesą sukurtą nemažai vaidybinių ir dar daugiau dokumentinių filmų (2018-aisiais net buvo parodytas restauruotas režisieriaus f. „Kita vėjo pusė“, kurį O. Wellesas nebaigė dar aštuntajame dešimtmetyje).

Hermanas Mankiewiczius anksčiau jam skirto vaidybinio filmo nebuvo susilaukęs. Priežastis, ko gero, slypi vienoje „Manko“ frazėje „Neįmanoma žmogaus gyvenimą sutalpinti į dviejų valandų pasakojimą“. Todėl kartais filmo autoriams tenka griebtis greitakalbės ir į trumpą laiko atkarpą sutalpinti kuo daugiau istorinių faktų, kad likusį laiką būtų galima skirti svarbiems genialaus girtuoklio gyvenimo įvykiams, kurių svarbiausias, žinoma, buvo susitikimas su kine dar visai nežinomu režisieriumi O. Wellesu.

O. Wellesui 1940-aisiais buvo tik dvidešimt ketveri. Bet po kelių sensacingai nuskambėjusių spektaklių ir 1938-ųjų spalio 30-osios vakare tiesioginiame radijo eteryje originaliai inscenizuoto Herberto Wellso fantastinio romano „Pasaulių karas“ jis jau buvo tapęs įžymybe. Būtent todėl jam pavyko pirmajam Holivude pasirašyti kontraktą debiutiniam filmui, kai jam buvo pažadėta visiška kūrybos laisvė.

Tada jaunasis genijus ir kreipėsi į geriausią Holivudo scenaristą. Bet Mankui reikėjo sudaryti išskirtines sąlygas – jokio alkoholio, jokių pasimatymų su artimaisiais, o kad šias sąlygas būtų galima įvykdyti, scenaristas nuo visų pasaulio pagundų izoliuojamas atokioje rančoje.

Manką režisierius pasirinko dar ir todėl, kad abu jie turėjo bendrą priešą – cinišką spaudos magnatą Williamą Randolphą Hearstą (akt. Charles Dance‘as). Jis ir tapo „Piliečio Keino“ prototipu. Pasinaudojęs visomis savo galiomis jis vėliau stengėsi sunaikinti filmą.

Filme pasirodo daugybė realių personažų – garsūs Holivudo magnatai Louis B. Mayeris (akt. Arlissas Howardas) ir Davidas O. Selznickas (akt. Toby Leonardas Moore‘as), legendinis prodiuseris Irvingas Thalbergas (akt. Ferdinandas Kingsley), režisierius Josefas Von Sternbergas (akt. Paulas Foxas), trumpam šmėsteli net Charlie Chaplinas (akt. Craigas Robertas Youngas). Bet visgi Gary Oldmano suvaidintą Hermaną Mankiewiczių galime drąsiai pavadinti tuo filmo visatos centru, aplink kurį visi kiti skrieja jiems tiksliai nustatytomis orbitomis.

Belieka įvardinti dar dvi svarbias „Manko“ kūrėjų pavardes: Filmą režisavo Deividas Fincheris, o scenarijų parašė jo tėvas Jackas Fincheris. (G.J.)

Gone Girl

5. „DINGUSI“ (Gone Girl, 2014)

Belaukdami šio filmo premjeros jau galėjome perskaityti rašytojos Gillian Flynn knygą „Dingusi“, kuri buvo panaši į painią šaradą. Be kitų romano privalumų režisierių sudomino jame labai svarbi šeimyninių ryšių trapumo tema. Dažnai jo filmuose matome herojų troškimą pabėgti nuo žlugdančio išorinio pasaulio poveikio, bet tokia izoliacija padaro juos paranojos aukomis („Panikos kambarys“).

Nors anksčiau jau matėme kelis niūrius režisieriaus trilerius, „Dingusi“ atrodė visai logiškas D. Fincherio pamėgto stiliaus kūrinys. Sudėtingus kontekstus mėgstantis režisierius ir šį kartą turėjo kur pasireikšti, nors jį ribojo tai, kad „Dingusi“ yra ne pagal originalų scenarijų sukurtas filmas, bet garsios knygos ekranizacija.

„Dingusios“ prologas, regis, nežada kažko labai baisaus. Šiltą vasaros rytą šiaurės Misūryje Nikas ir Eimė (juos vaidina Benas Affleckas ir Rosamund Pike) rengiasi pažymėti penktąsias vestuvių metinės. Tačiau romantiškos šventės nebus, nes Eimė netikėtai dingsta. Namuose lieka grumtynių pėdsakai, paskubomis valyto kraujo dėmės ir keletas sąmoningai nusikaltimo vietoje paliktų „raktelių“ – ženklų, galinčių žingsnis po žingsnio atvesti prie painios šarados įminimo. Čia viskas yra svarbu – kiekviena smulkmena, kiekviena užuomina, kiekvienas iš pirmo žvilgsnio bereikšmis žodis. Dingusios Eimės dienoraštis dar labiau supainioja situaciją, o paslaptingas bylos tyrimas, kaip ir reikėjo tikėtis, atvers ne vieną nemalonią praeities paslaptį.

„Dingusią“ reikia žiūrėti maksimaliai sukoncentravus dėmesį ne tik į pačią kriminalinę fabulą, bet ir į kiekvieną, net menkiausią detalę. Mat režisierius savo sumanymą realizavo taip, kad pats žiūrovas jaustųsi esąs detektyvas, tris kartus einantis paslapties įminimo link ir kaskart atsiduriantis aklavietėje.

Kokią paslaptį su savimi nusinešė Eimė, kokia tikroji jos dingimo priežastis ir ne mažiau suprantamo atsiradimo tikslas? Tikslaus atsakymo iš Davido Fincherio laukti neverta. Tačiau užuominų yra. Kaip sakoma, turintis akis tepamato.

Zodiac

4. „ZODIAKAS“ (Zodiac, 2007)

Pastebimai atslūgo naujų filmų apie vampyrus banga, ir į pirmą planą vėl žengia kurį laiką šešėlyje savo valandos laukę žudikai maniakai. Ne taip seniai mūsų ekranuose buvo parodytas trileris „Žavusis žudikas Tedas Bandis“, kurio premjerai skaitytojus gerai parengė  „Legendų“ numeris, pateikęs išsamią vieno žiauriausių serijinių žudikų Jungtinių Valstijų istorijoje biografiją. Sunku patikėti, bet iki pat mirties nuosprendžio įvykdymo šis monstras mėgavosi kino žvaigždės populiarumui prilygstančiu dėmesiu. Ypač šiuo gražuoliu žavėjosi moterys, alpstančios nuo žudiko joms teismo salėje laidomų žvilgsnių. Tai dar galima suprasti (Tedas Bandis iš tikrųjų buvo žavus ir mokėjo šį privalumą išnaudoti), tačiau kur kas sunkiau suvokti tai, kad neretai maniako fanės į teismo posėdžius ateidavo nusidažiusios plaukus ir vilkinčios tokias pačias sukneles, kaip jo nukankintos aukos.

Panašaus garbinimo buvo susilaukęs dar vienas garsus JAV serijinis žudikas Charlesas Mansonas, kurio mirtis kalėjime 2017 m. lapkritį išprovokavo naują jo „populiarumo“ bangą. Beveik vienu metu buvo pradėti kurti net trys vaidybiniai filmai, pasakojantys apie tai, kaip Mansono sektos nariai 1969-aisiais nužudė režisieriaus Romano Polanskio žmoną aktorę Sharon Tate. Du filmai žiūrovams jau parodyti: pernai Venecijos kino festivalyje įvyko filmo „Čarlis liepė“ (Charlie Says, 2018, rež. Mary Harron) premjera. Šių metų pradžioje buvo parodytas „Sharon Tate vaiduoklis“ (The Haunting of Sharon Tate, 2019, rež. Daniel Farrands), o rugpjūtį pamatysime taip pat šiuos įvykius nušviečiantį Quentino Tarantino filmą „Vieną kartą Holivude“, kurio premjera įvyko Kanų kino festivalyje.

Davido Fincherio „Zodiakas“ taip pat primena ne iš piršto išlaužtą istoriją, o tikrais įvykiais paremtą ilgai trukusio košmaro studiją. Ši amerikietiška psichozė prasidėjo 1968 – ųjų gruodžio dvidešimtosios naktį, kai Zodiaku pasivadinęs maniakas nužudė pirmąsias aukas. Antrą kartą dviguba žmogžudystė sukrėtė to paties miestelio gyventojus po pusmečio, Nepriklausomybės dienai baigiantis. Per šį pusmetį policijai nepavyko pasistūmėti nė per žingsnį. Akivaizdu buvo tik tai, kad maniakas aptemdė amerikiečiams dvi šventines progas – prezidento Niksono inauguraciją ir astronauto Neilo Armstrongo išsilaipinimą Mėnulyje. Vėliau žudikas pats pradėjo aktyviai padėti policijai, skambindamas po kiekvieno naujo nusikaltimo ir siusdamas užšifruotas kriptogramas. Tačiau net ir šie koziriai nepadėjo sugauti įžūlų nusikaltėlį, ilgai žaidusi su policija „Katės ir pelės“ žaidimą. Viename paskutinių pranešimų policijai nesugaunamas maniakas, nužudęs 37 žmones, parašė: „Dabar lauksiu filmo apie save. Įdomu, kas suvaidins pagrindinį vaidmenį?“ (G.J.)

The Social Network

3. „SOCIALINIS TINKLAS“ (The Social Network, 2010)

Šiam filmui pasirodžius ekranuose amerikiečiai pokštavo, kad „Socialinį tinklą“ turėtų pažiūrėti ne mažiau, kaip 500 milijonų žiūrovų – maždaug tiek žmonių tuo metu dalyvavo internetinės platformos „Facebook“ veikloje.

Kompiuterių programavimo verslas dabar pelnytai nurungia visas tradicines greito praturtėjimo formas. Jokia naftos pramonė ar deimantų gavybos verslas negali konkuruoti su galimybe akimirksniu tapti milijardieriumi, įdiegus naują kompiuterinės veiklos sistemą, kuri milžiniškais tempais paplis internetinėje erdvėje ir įtrauks į savo „voratinklį“ šimtus milijonų vartotojų. „Apple“, „Microsoft“ ar „Google“ šiais laikais yra ne tik garsūs prekiniai ženklai, bet ir fantastiškos sėkmės simboliai.

Filmas „Socialinis tinklas“ sukurtas pagal Beno Mezricho knygą „Atsitiktiniai milijardieriai“. Bet nei šio romano autorius, nei, kaip teigiama, programavimo genijaus Marko Zuckerbergo filmo kūrėjai nėra matę. Niekas iš „Facebook“ vadovų prie filmo kūrimo nėra prisidėję. Šiame paradokse yra savotiška simbolika. Juk ir dalyvavimas „Facebook“ tinkle žmonėms vienu metu suteikia galimybę bendrauti ir išlaikyti distanciją.

Pagrindinis filmo herojus yra pats Markas Zuckerbergas (Jesse Eisenbergas), tapęs jauniausiu pasaulyje milijardieriumi. Jo sėkmės receptas genialiai paprastas – nepritampantis jaunų žmonių aplinkoje kompleksuotas vaikinas pasiūlė žmonėms modernų bendravimo būdą. Šios savotiškos intelektualios revoliucijos vaisais dabar naudojasi milijonai, bet, aišku, atsiranda ir tokių, kurie norėtų su milijardieriumi pasidalinti ne tik šlove, bet ir jo pinigais.

Beno Mezricho knygą, pagal kurią sukurtas filmas, sudaro artimiausių Marko Zuckerbergo moksladraugių iš Harvardo universiteto pretenzijos buvusiam draugui už tai, kad jis neva pasisavino bendrą idėją ir su niekuo tinkamai nepasidalijo materialiniais pergalės rezultatais. Panašiu keliu eina ir filmo kūrėjai, nemažai vietos skiriantys teisminėms batalijoms, sugrįžimams į praeitį ir objektyvios tiesos paieškoms.

Tikrasis Markas Zuckerbergas paskelbė, kad filmo herojus su juo neturi nieko bendra. Tai paliudija ir gerai genijų pažįstantys artimieji. Anot jų, šlovė ir pinigai nesugadino jauniausio pasaulyje milijardieriaus ir nepavertė jį prastų manierų žmogumi, koks jis vaizduojamas filme. Sakoma, kad tikrasis Markas Zuckerbergas yra kuklumo įsikūnijimas. Jau tapęs milijardieriumi jis ilgai gyveno vieno kambario butelyje Niujorke, miegojo ant grindų gulinčio matraco ir vaikščiojo į darbą pėsčias.

Tokia yra objektyvi tiesa, jeigu tikėsime panašiais liudijimais. „Bet kam šiais laikais reikalinga tiesa?, – klausia „The New York Times“ puslapiuose filmui „Socialinis tinklas“ scenarijų parašęs Aaronas Sorkinas. –  Kur kas svarbiau papasakoti istoriją“. (G.J.)

Se7en

2. „SEPTYNI“ („Se7en“)

Prieš gerus du dešimtmečius Holivudo kriminalinio kino kūrėjai, bandydami išvengti nuolat prikišamo jų filmų primityvumo, stengiasi praplėsti vieno žanro ribas, įjungdami į detektyvinę fabulą kitų populiarių žanrų elementus. Dažniausiai imta kriminalines fabulas „pagardinti“ nežymiomis erotikos dozėmis, hičkokišku įtampos auginimu, smurto ir siaubo scenomis, net nekrofiliškais motyvais.

Pastebima ir ryški kryptis link psichologinio kino, kai meistriškai painiojant siužeto linijas, pagrindinis konfliktas tarp rafinuoto nusikaltėlio ir jo kėslus bandančio perprasti detektyvo (policininko, FTB agento, žurnalisto) tampa panašus į metafizinį Gėrio ir Blogio susirėmimą. Kad būtų galima pasiekti tokių beveik filosofinių apibendrinimų, reikalingi neeilinių sugebėjimų antagonistai. Todėl šiuolaikinis žudikas kine jau nė iš tolo neprimena savo tolimojo protėvio Londono siaubo Džeko Skerdiko. Dabartinio maniako charakteristiką „puošia“ sadistiškas šaltakraujiškumas, hipnotizuojantis poveikis savo aukai, patologiška savidestrukcija ir neeilinis intelektas. Kurį laiką tokiam „etalonui“ idealiai tiko Anthony Hopkinso suvaidintas Hanibalas Lekteris („Avinėlių tylėjimas“ ir jo tęsiniai). Būtent šiomis savybėmis galima charakterizuoti ilgai liekantį už kadro itin žiaurų filmo „Septyni“ žudiką.

Mažame miestelyje, kur nuolat pliaupia lietūs, viena po kitos įvykdomos kelios brutalios žmogžudystės. Visus nusikaltimus sieja tik neregėtas žiaurumas ir prie lavonų krauju užrašyti žodžiai „Apsirijimas“, „Godumas“, „Puikybė“. Dviem bylą tiriantiems detektyvams Viljamui Somersetui (Morganas Freemanas) ir Deividui Milsui (Bradas Pittas) greitai taps aišku, kad kažkas pasiryžo kovoti su septynių mirtinų nuodėmių platintojais. Tik kas šis paslaptingas „angelas naikintojas“? Atsakymą padiktuos ne tik dedukcija, bet ir klasikinės literatūros šedevrai – Dantės „Dieviškoji komedija“, Geoffrey Chaucerio „Kenterberio istorijos“ ir Johno Miltono „Prarastasis rojus“.

Pakeliui į šokiruojančią atomazgą žiūrovams primenamos ir septynios didžiosios dorybės. Beje, ne pro šalį būtų priminti, kad magišką skaičių „septyni“ kinematografininkai itin mėgsta. Jis labai prasmingai panaudotas Ingmaro Bergmano šedevre „Septintasis antspaudas“ (1957), Comptono Bennetto „Septintajame šyde“ (1945) ar Umberto Eco viduramžių detektyvo „Rožės vardas“ ekranizacijoje (1987, rež, Jeanas Jacues Annaud). (G.J.)

Fight Club

1. „KOVOS KLUBAS“ („Fight Club“, 1999)

Šis filmas ne tik mus, bet ir kur kas platesnio pasaulio skaitytojus supažindino su originalaus talento rašytoju Chucku Palanhuku. Net Amerikoje nelabai žinomo rašytojo knygas leidėjai anksčiau atmesdavo dėl, jų manymu, „pernelyg šokiruojančio turinio“.

Savo knygose Ch. Palahniukas daug kalba apie tamsias, absurdiškas žmogaus sielos puses. Dėl to jis dažnai kritikuojamas ir net pravardžiuojamas nihilistu arba mizantropu. Rašytojas atmeta šiuos kaltinimus ir tvirtina, kad jis – romantikas, atspindintis 1957–1965 m. gimusios kartos baimes bei nepasitenkinimą. Ch. Palahniukas kritikuoja savo kartos pyktį, nevykėliškumą, beširdį norą sunaikinti viską, kas buvo sukurta, tačiau žvelgia į ją itin pesimistiškai: „Mes negalime išgelbėti pasaulio, nes nenorime to daryti“.

Vis dažniau diskutuojama apie filmuose gana atvirai demonstruojamą smurtą, kuris dabar prilyginamas žalingam narkotikų poveikiui, nes „kartą paragavęs, negali sustoti“ ir kaskart norisi vis didesnės porcijos. Režisierius Davidas Fincheris ne kartą leidosi į klaidų smurto labirintą. Romano „Kovos klubas“ ekranizacija, Vakaruose laikoma antiglobalizmo manifestu, ne išimtis.

Jaunas automobilių kompanijos tarnautojas intelektualas Džekas (Edwardas Nortonas) ieško nusiraminimo sunkiasi sergančių žmonių susibūrimuose, kur po grupinio psichoanalizės seanso galima paprasčiausiai išsiverkti ant kito nelaimėlio peties. Tačiau netrukus naujasis pažįstamas Taileris Dardenas (Bradas Pittas) pasiūlo vaikinui kur kas efektyvesnį atsipalaidavimo būdą. Tailerio įkurtame kovos klube žmonės išsilaisvina nuo neigiamų emocijų, be jokio gailesčio talžydami vienas kitą kumščiais. Pasirodo, kad tai puikiausias būdas įveikti depresiją. Bet tai tik pirmas žingsnis „savęs derinimo“ kelyje. Nes pykčio demonai, išsiveržę iš pasąmonės į laisvę, reikalauja vis didesnių aukų. Džekas greitai suvokė šios metodikos pragaištingumą, bet suvaldyti įsiliepsnojusius instinktus jau neįmanoma. Akivaizdu, kad tai stipri dabartinio Amerikos gyvenimo būdo metafora. O kas bus, jei žmonės ją suvoks kaip instrukciją veikti?

Beje, likus dviem metams iki rugsėjo 11-osios įvykių, filmo autoriai finale nušlavė nuo žemės paviršiaus Manhatano dangoraižius. Paskutinėje „Kovos klubo“ scenoje Edwardo Nortono ir Helenos Bonham Carter herojai pro langą mato, kaip nuo sprogimų smunka Pasaulio prekybos centro dangoraižiai, kurie netrukus panašiu būdu buvo ištrinti iš Niujorko panoramos. (G.J.)

Gediminas Jankauskas, Jonas Jacunskas

Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių režisieriaus Ridley Scotto filmų

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: