Režisierius Ridley Scotas

Britų režisierius Ridley Scotas (g. 1937) pirmąjį filmą „Berniukas ir dviratis“ susuko dar studijuodamas Londono Karališkame menų koledže (vaidino jo tėvas, buvęs karininkas, ir jaunesnis brolis Tony, vėliau taip pat tapęs kino režisieriumi).

Baigęs mokslus dirbo BBC TV koncerne, pradžioje buvo atsakingas už serialų dizainą, vėliau gavo teisę režisuoti atskiras serijas.

1968 m. įsteigė savo reklamos studiją Ridley Scott Associates, kurioje įsidarbino Alanas Parkeris, Hugh Hudsonas ir kiti vėliau išgarsėję britų kino režisieriai.

1977 m. R. Scottas debiutavo pilnametražiu filmu „Dvikova“ (The Duellists): pagal Josepho Conrado apysaką sukurtoje dramoje veiksmas plėtojosi Napoleono karų siaubiamoje Europoje, kurioje daugelį metų vienas kitą persekioja du amžini priešai – leitenantai Juberas (Harvey Keitelis) ir Fero (Keithas Carradine‘as).

Kinematografinio pasaulio sensacija tapę George‘o Lucaso „Žvaigždžių karai“ pradėjo naują kosminių filmų bangą, ant kurios netrukus iškilo R. Scotto „Svetimas“ (Alien, 1979) – vienas įspūdingiausių visų laikų fantastinis trileris, susilaukęs kelių tęsinių.

Nemažą savo talento dalį R. Scottas paaukojo kriminaliniam kinui ir sukūrė kelis įsimenamus šio žanro filmus. „Sergėtojas“ (Someone to Watch Over Me, 1987) buvo jo pirmasis bandymas susieti žiaurias kriminalinio pasaulio realijas su sentimentalia meilės istorija. Filme buvo daug šiam žanrui nebūdingų lyrinių scenų ir stilingai į filmo audinį įkomponuotų gražių klasikinės muzikos (fragmentai iš Leo Delibas operos „Lakmė“, Antonio Vivaldžio kūrinių) intarpų.

Kur kas šiurkštesnė buvo „Juodojo lietaus“ (Black Rain, 1989) stilistika. Du amerikiečiai policininkai persekioja pabėgusį japonų mafijos žudiką priešininko teritorijoje, kurioje išlikti gyviems beveik neįmanoma, nes čia daugelis Japonijos policininkų bendradarbiauja su vietine mafija.

Prisidėjo R. Scottas ir prie garsaus maniako Hanibalo Lekterio kruvinų nuotykių epopėjos. Pats mačiau, kaip premjeriniame „Hanibalo“ (Hannibal, 2001) seanse į Kauno kino teatrą „Planeta“ teko kviesti medikus gaivinti iš siaubo sąmonės netekusią žiūrovę.

O filme „Amerikos gangsteris“ (American Gangster, 2007) R. Scottas atskleidė net amerikiečiams mažai žinomą jų netolimos praeities košmarą, kuomet jokių skrupulų nepripažįstantis juodaodis Harlemo mafijos bosas iš savo „kolegų“ išsiskyrė ypatingu cinizmu – jis į Ameriką gabeno narkotikus Vietname žuvusių kareivių karstuose.

Stebina R. Scotto filmų įvairovė – istorinis epas „Gladiatorius“ (Gladiator, 2000), karinė drama apie amerikiečiams ne visai malonią karinę misiją Somalyje 1993 m. „Juodojo vanago“ žūtis“ (Black Hawk Dawn, 2002), kriminalinė komedija apie išradingus sukčius „Apgavikai“ (Matchstick Men, 2003), drama apie viduramžių kryžiaus karus „Dangaus karalystė“ (Kingdom of Heaven, 2005), melodrama apie prarasto rojaus atradimą Provanse „Geri metai“ (A Good Year, 2006), veiksmo filmai apie kovas prieš šiuolaikinį terorizmą „Melo pinklės“ (Body of Lies, 2009) ir Šervudo girios „razbaininką“ „Robinas Hudas“ (Robin Hood, 2010 m.).

Svarų žodį R. Scottui pavyko tarti ir fantastikos žanre. Jo „Svetimas“ (Alien, 1979) ir „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (Blade Runner, 1982) seniai tapo žanro klasika, o šiuolaikinį fantastinį kiną sunku įsivaizduoti be R. Scotto „Prometėjo“ (Prometheus, 2012) ir „Marsiečio“ (Martian, 2015). (G.J.)

5. „VISI PASAULIO PINIGAI“ (All the money in the World, 2017)

1973-ieji, liepos mėnuo. Italijos sostinė Roma. Naktį, prie gatve einančio jauno vaikino, sustoja furgonas: „Atleiskite, senjore. Ar tai jūs Polas Getis?“. Sulaukę teigiamo atsakymo, furgono keleiviai per prievartą įsodina vos 16 metų jaunuolį į automobilį ir išvažiuoja. Būtent taip prasideda didelio atgarsio visame pasaulyje sulaukusi įkaito drama. Ir būtent taip pat prasideda 2017-ųjų gale pasirodžiusi Ridlio Skoto režisuota biografinė kriminalinė drama „Visi pasaulio pinigai”, kurioje ne mažesnį dėmesį nei 5 mėnesius trukusiai ekstremaliai situacijai su įkaitu, režisierius skiria šeimos dramai. Dramai, kuri prasidėjo kur kas anksčiau ir truko kur kas ilgiau.

Filmo siužetas seka tuo metu turtingiausios pasaulio šeimos santykius situacijoje, kurioje tampa visiškai neaišku, kokie jie turėtų būti. Pagrobtasis – Džonas Polas Getis Trečiasis (Charley Plummer) – yra tuo metu turtingiausio pasaulio žmogaus, naftos pramone besiverčiančio, Žano Polo Gečio (Christopher Plummer) anūkas. Nuo šeimos atsiribojusio, beproto kiekvieną centą skaičiuojančio, dėl savo paties saugumo paranojiško, bet turtingiausio pasaulio žmogaus anūkas. Buvusios savo sūnaus žmonos, Džono Polo Gečio motinos, Abigeilės Haris (Michelle Williams) paprašytas sumokėti 17 milijonų dolerių siekiančią išpirką, milijardierius to padaryti nesutinka galvodamas, kad pagrobimas yra inscenizuotas ir taip iš jo tėra bandoma pasipelnyti.

Desperatiškoje situacijoje atsidūrusiai motinai į pagalbą  ateina Žanui Polui Gečiui dirbantis Flečeris Čeisas (Mark Wahlberg). Buvęs CŽV agentas, padedamas Italijos policijos, pradeda bendradarbiauti su Džono Polo Gečio pagrobėjais ir bando tartis dėl kur kas mažesnės išpirkos sumos, kurią, pradėdamas baimintis dėl anūko gyvybės, galėtų sumokėti senelis.

Ridlio Skoto kūrinys iškart prikausto dėmesį ir jo nebepaleidžia. Tiek dėl savo didelio tempo, tiek dėl puikios kinematografijos, leidžiančios akis paganyti ir gražiose Italijos vietovėse, ir niūriose bei tamsiose gatvėse. Atskiro paminėjimo vertas ir puikus aktorių pasirodymas. Dramą, kurią kuria pagrobtasis ir pagrobėjai, mano nuomone, pranoksta šeimos drama ir joje tvyranti įtampa, kurią sukuria nuostabiai savo vaidmenis išpildantys Mišel Viliams ir Kristoferis Plumeris, kuris tiesiog, pasiglemžia visą žiūrovo dėmesį.

Tiesa, ne ką įdomesnis nei filmas, yra ir faktas, jog Kristoferis Plumeris šiame kūrinyje pasirodyti nė neturėjo. Filmas buvo baigtas filmuoti su ne bet kuo, o su Kevinu Speisiu, atliekančiu milijardieriaus Žano Polo Gečio vaidmenį. Vis dėlto, viešumą pasiekusi informacija apie pastarojo nederamą elgesį, Ridliui Skotui pro akis nepraslydo. Pastarasis netrukus išbraukė Keviną Speisį iš filmavimo komandos, o į jo vietą pakvietė jau minėtąjį Kristoferį Plumerį, su kuriuo perfilmavo visas scenas, kuriose turėjo pasirodyti Žanas Polas Getis. Dabar užduoti klausimus ar kelti teorijas kas būtų, jeigu būtų, bet niekada nebus atrodo beprasmiška. Ryžtingi režisieriaus veiksmai šuniui ant uodegos tikrai nenuėjo – niekas už nieką Oskarui už antro plano vaidmenį aktoriaus turbūt ne nominuoja, tiesa? (J.J.)

4. „TELMA IR LUIZA“ (Thelma & Louise, 1991)

Jeigu šį filmą būtų sukūrusi moteris, jis, tikriausiai, būtų vadinamas feministiniu. Režisierius Ridley Scottas į tokį apibudinimą aiškiai nepretendavo, bet pasireiškė kaip subtilus moters sielos žinovas.

Dvi draugės Telma Dikinson ir Luiza Sojer yra „balzakiško“ amžiaus moterys, kurioms gyvenime tiesiog pritrūko sėkmės ir laimės. Abi mirtinai pavargo nuo kasdienybės rutinos ir pajuto nenumaldomą norą nors trumpam iš jos ištrūkti. Jos jau suplanavo ramų savaitgalio poilsį tyliame kalnų namelyje, bet net ir šiai jų kukliai svajonei nelemta išsipildyti.

Knygoje „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“ radau tokį komentarą: „Jeigu pavadintume filmą „Telma ir Luiza“ moteriška juosta apie kelionę, tai būtų taiklu, bet ne visai sąžininga filmo atžvilgiu, kadangi yra tikimybė sumenkinti jo reikšmingumą.

Tai istorija apie pavargusią namų šeimininkę (Geena Davis) ir jos pašaipią, gyvenimo išvargintą draugę (Susan Sarandon), kuriuos važiuoja savaitgaliui pasilinksminti. Kelionė baigiasi nusikaltimu, kai viena iš jų nužudo galimą prievartautoją.

Filmo pasirodymo metais jis palietė jautrias stygas žiūrovų sielose, nepriklausomai nuo jų lyties, rasės ir socialinio statuso. Jis iki šiol jaudina žiūrovus , ir ne tik todėl, kad suteikė feministinį atspalvį žanrui, kuris iki šiol priklausė išskirtinai vyrams“.

Režisierius surado puikia formą savo kūriniui, kurį savaip interpretuoti gali skirtingų pomėgių žiūrovai. Vieniems „Telma ir Luiza“ yra kriminalinė drama apie dvi moteris, aplinkybių priverstas nužudyti vulgarų smurtautoją iš diskotekos. Kiti filme pamatys jaudinančią melodramą apie dvi laimės gyvenime nesuradusias moteris, įsipainiojusias į mirtinai pavojingą avantiūrą. Treti „Telmą ir Luizą“ visų pirma vadins tradicinės struktūros „kelio filmu“ su tragiška pabaiga Didžiajame Kanjone, kuri pateikta kaip beveik religinės ekstazės aktas, įprasmintas gražiame sustingusiame finaliniame kadre.

Aktorių Susan Sarandon ir Geenos Davis duetas, be abejonės, yra viena įsimintiniausių porų XX a. kine.

Dar viena citata iš knygos „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“: Sarandon ir Davis įkūnija paprastas Amerikos moteris, kurioms tenka nugalėti būties sunkumus (nuobodūs vyrai, žudantis darbas, bedžiaugsmis gyvenimas) stengiantis tiesiog išlikti.

Ridley Scottas parodo JAV žalias lygumas ir mėlyną dangų, kurie tapo įprastu Amerikos svajonės mitu. Būtent ši praraja tarp svajonės ir šiurkščios realybės suteikia filmui socialinę įtampą“. (G.J.)

3. „GLADIATORIUS“ (Gladiator, 2000)

Kai baigiantis XX amžiui britų režisierius Ridley Scottas pradėjo sukti istorinį epą „Gladiatorius“, mažai kas tikėjo šio brangiai kainuojančio (biudžetas 103 milijonai dolerių) projekto sėkme. Panašūs istorinės tematikos blokbaseriai (apie Kleopatrą, Spartaką, Ben-Hurą) buvo populiarūs iki septintojo dešimtmečio vidurio, vėliau tokia produkcija nukeliavo į televiziją. Tačiau pesimistai režisieriaus neatbaidė, jis sėkmingai savo projektą baigė: filmas uždirbo apie pusę milijardo dolerių ir laimėjo penkis Oskarus – už geriausią filmą, kostiumų dizainą, vizualinius efektus, režisūrą, garsą ir pagrindinį vyro vaidmenį (Russellas Crowe).

Gladiatorius“ pelnytai lyginamas su klasikiniu „Spartaku“ (1960), tik Ridley Scotto filme nemažą vietą užimą modernūs kompiuteriniai efektai, kurie Stanley Kubrick’o laikais kinematografininkams nesisapnavo. Spartako vadovaujamas Romos vergų sukilimas įvyko 71 metais prieš Kristaus gimimą, o „Gladiatoriaus“ veiksmas rutuliuojasi Viešpaties metais 180-aisiais, kai Romos legionų karo vadas Maksimas (Russellas Crowe) laimi mūšį su germanų barbarais ir grįžta namo. Čia jo laukia ne tik nugalėtojo laurai, bet ir netikėta žinia: mirštantis valdovas Markas Aurelijus (Richardas Harrisas) liepia perduoti valdžią Senatui ir padaryti viską, kad jam mirus sosto neužimtų jo garbėtroška sūnus Komodas (Joaquinas Phoenixas).

Tačiau tėvo ketinimus įspėjęs Komodas ima žaisti pagal savo scenarijų. Jis nužudo tėvą, pasiskelbia Romos imperijos valdovu ir verčia Maksimą prisiekti naujam imperatoriui. Narsusis karo vadas, žinoma, atsisako tai padaryti ir užsitraukia Komodo rūstybę. Maksimui pavyksta išvengti mirties, bet jo žmona ir vaikai nužudomi. Sužeistas Maksimas patenka į vergų prekeivių rankas ir paverčiamas gladiatoriumi. Greitai jam bus lemta Romos Koliziejuje susikauti su Komodu.

Beveik visuose Ridley Scotto filmuose regime sceną, kurioje mirtinon akistaton stoja du nesutaikomi antagonistai (pirmasis režisieriaus vaidybinis filmas „Dvikova“ buvo skirtas visą gyvenimą dviejų priešininkų sprendžiamam ginčui). Maksimo ir Komodo dvikova Koliziejaus ringe taip pat gali būti laikoma virtuoziškai nufilmuotų kautynių scena, kurioje kaunasi jau nebe priešininkai antagonistai, o Gėris ir Blogis, ir nuo šio mūšio baigties priklauso viso pasaulio likimas.

Filmui buvo sukurtos grandiozinės dekoracijos. Maltoje prieš filmavimo pradžią architektų dėka išdygo milžiniškas senovės Romos maketas, tiksliai atkartojantis amžinojo miesto architektūrą. Puikiai pasidarbavo ir virtualios realybės kūrėjai. Stebėdami tikrai įspūdingas gladiatorių kautynes Koliziejuje, turėkite omeny, kad filmavimo metu tribūnuose sėdėjo apie du tūkstančiai statistų. Dar 33 tūkstančius sumaketavo kompiuterininkai. Jiems teko spręsti dar vieną problemą. Besibaigiant filmavimo darbams mirė aktorius Oliveris Reedas (jam filmas dedikuojamas), tad kai kurios scenos su Maksimo mokytoju Proksimu padarytos jau be paties Reedo. (G.J.)

2. „BĖGANTIS SKUSTUVO AŠMENIMIS“ (Blade Runner, 1982)

Iš tiesų kiekvienam iš mūsų įdomu sužinoti, kas laukia ateityje. Apie tai žmonės spėlioja nuo neatmenamų laikų. Bet filmo „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ kūrėjai dar 1982 metais pasirūpino, kad mums ilgai laužyti galvos netektų…

„Bėgantis skustuvo ašmenimis“ – mokslinės fantastikos / kiberpanko filmas režisuotas Ridlio Skoto (Ridley Scott). Lietuviškai verčiamas „Likvidatoriaus“ pavadinimu, tačiau plačiausiai žinomas originaliu anglišku pavadinimu Blade Runner. Žodžių junginys „bėgantis skustuvo ašmenimis“ (blade runner) nusižiūrėtas iš Alano E. Nurso romano tuo pačiu pavadinimu. Ir tai vienintelis dalykas, kurį filmo „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ kūrėjai pasiskolino iš minėtojo romano.

„Bėgantis skustuvo ašmenimis“ premjeros neišvydo  Filipas Dikas, kurio romano motyvais pastatytas šis filmas, mirė iki jos likus keliems mėnesiams. Hamptonas Fančeris rašė filmui scenarijų. Prodiuseris Maiklas Dylis (‘Michael Deeley) finansavimu pasirūpino iš įvairių šaltinių (biudžetas 28 mln. USD) ir sugebėjo įtikinti režisierių Ridlį Skotą pirmąkart sukurti filmą Amerikoje. Kūrėjai idėjų sėmėsi iš įvairių anksčiau pastatytų filmų. Yra šešios šio filmo versijos, tačiau žinomiausios dvi – originali (1982 m.) versija ir per televiziją transliuojama versija. Kitos versijos – JAV kino teatruose rodyta („vietinė versija“ – domestic cut), dvi darbinės versijos, rodytos išankstinėse peržiūrose ir (kartais) kino festivaliuose. Viena iš jų 1991 m. be Skoto sutikimo išleista kaip „Režisieriaus versija“ (Director’s Cut), 1992 m. režisieriaus versija. Oficialiojoje režisieriaus versijoje gerokai pakeista pabaiga. Tai nepatiko Skotui, todėl 2000–2002 m. dar šiek tiek ją pakeitė. Tačiau pastarojo filmo varianto dėl teisinių ginčų žiūrovai taip ir neišvydo.

Filme vaizduojamos ateityje dirbtinai sukurtos protingos būtybės – androidai, vadinami replikantais. Jie dirba pavojingus darbus Žemės kosmoso kolonijose. Tyrell Corporation gaminamų replikantų paskutinė karta „Nexus-6“ atrodo visiškai taip kaip ir žmonės, yra fiziškai stipresni ir greitesni, tačiau neturi empatijos sugebėjimų bei emocijų. Replikantai po maišto Žemėje atsiduria už įstatymų ribų. Už jų išgaudymą Žemėje atsakingi specialūs policijos padaliniai Blade Runners („likvidatoriai“). Šie padaliniai turi sunaikinti išlikusius replikantus. 2019 m. ypatingai brutaliai ir klastingai replikantų grupei esančiai Los Andžele sugauti pašaukiamas Dekardas (vaid. Harisonas Fordas).

Iš pradžių filmas kritikų sutiktas santūriai. Šiaurės Amerikos žiūrovai nelabai buvo juo susižavėję. Nepaisant to, kad iš pradžių filmas priimtas šaltai,  jis greitai įgijo daug fanų ir tapo klasikiniu kultiniu filmu. Vėlesniais metais išpopuliarėjo video nuomoje ir taip užsitikrino savo pozicijas žiūrovų tarpe.

Filme vyrauja tamsus kiberpankinis stilius ir futuristinė aplinka. Šie dalykai įkvėpė vėlesnius fantastinius filmus  tokius kaip „Betmeną“, „Robotą policininką“, „Penktąjį elementą“, „Ghost in the Shell“, „Matricą“. Netgi kai kurios  „Žvaigždžių karų“ filmų dalys skolinosi specialiųjų efektų idėjas.  Į ekranus praėjus 30-čiai metų po šio filmo premjeros itin sėkmingai įsiveržė Režisieriaus Denis Villeneuve tęsinys „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“. (A.Ž.)

1. „SVETIMAS“ (Alien, 1979)

Galima drąsiai teigti, kad šio filmo 1979-aisiais metais nebūtų, jeigu kiek anksčiau pasaulio sensacija nebūtų tapę George‘o Lucaso „Žvaigždžių karai“, kurie pradėjo naują kosminių filmų bangą. Ant jos ir iškilo viena įdomiausių ir ilgą kinematografinį gyvenimą turėjusi franšizė lakonišku „Svetimo“ pavadinimu.

Žiūrovus suintrigavo ne tik audringa (nuo susižavėjimo iki pasišlykštėjimo) žiūrovų reakcija į kai kurias scenas seanso metu, bet ir labai taikliai svarbiausią mintį atspindintis filmo šūkis: „Kosmose niekas neišgirs jūsų šauksmo!“. Bet šauksmai kino salėse tikrai skambėjo.

Pirmieji „Žvaigždžių karai“ buvo graži stebuklinė fantastinė pasaka su simpatiškais personažais (tokie buvo net kosminės „blogio imperijos“ veikėjai).

Svetimas“ buvo visiška priešingybė – hipnotizuojantį siaubią skleidžianti istorija su labai natūralistiškai atrodančiomis (bravo specialiųjų efektų kūrėjams!) pabaisomis, užaugintomis žmonių kūnuose ir lemtingu momentu gimstančiomis iš kosminiu užkratu „infekuoto“ žmogaus krūtinės ląstos.

Pagrindiniai įvykiai (kaip ir Stanley Kubricko „2001-ųjų metų kosminėje odisėjoje“, su kuria R.Scotto filmas bus neišvengiamai lyginamas) plėtojasi kosminiame erdvėlaivyje. Paralelės su S. Kubricko šedevrų slypi net ne specefektus leidžiančių filmuoti technologijų evoliucijoje.

Su „2001-ųjų metų kosmine odisėja“ „Svetimą“ sieja kur kas gilesni ryšiai: abiejų antiutopinių filmų kūrėjai mąsto apie pavojus, su kuriais žmonija neišvengiamai susidurs vadinamo „kosmoso užkariavimo“ srityje. Ir kuo giliau į nežinomas galaktikas skverbsis žmonės, tuo su didesne grėsme susidurs. Todėl ir S. Kubricko, ir R. Scotto filmus reikia vertinti visų pirma kaip perspėjimus.

Tolimoje ateityje į Žemę sugrįžta kosminis keleivinis laivas „Nostromo“ su septyniais astronautais. Gavę pavojaus signalą jie nusileidžia vienoje planetoje, kurioje aptinka milžiniškus kokonus. Netrukus erdvėlaivyje atsiranda dar vienas keleivis: kai kuriuose šalyse (pvz. Danijoje, Prancūzijoje, Kanadoje, Portugalijoje, kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse) filmas net buvo pavadintas kitaip – „Aštuntasis keleivis“).

Filmas laimėjo Oskarą už geriausius vizualinius efektus ir pagimdė daug tęsinių.

1986-aisiais metais antrąjį filmą „Svetimas 2: Svetimi“ (Aliens) susuko pats Jamesas Cameronas.

R. Scotto „Svetimo“ pabaigoje iš kosminio erdvėlaivio “Nostromo” įgulos gyvųjų tarpe liko tik astronautė Ripli (Sigourney Weaver). Antrajame filme ji kartu su specialaus smogikų būrio nariais grįžta į paslaptingą planetą ir tikisi išnaikinti visas žmonių giminei pavojingas pabaisas. Šį kartą pasiruošta gerokai rimčiau, bet triuškinančios pergalės pasiekti nepavyko.

Finale liko viltis pamatyti „Svetimą 3“, ir jis ekranuose pasirodė 1992-aisiais. Šį kartą prie erdvėlaivio „Nostromo“ vairo stojo režisierius Davidas Fincheris, perėmęs estafetę jau iš Jameso Camerono. Pakito ir šios kosminės sagos stilius, nuo pat pradžių nežadantis nieko gero.

Dabar kosminių monstrų medžiotojų erdvėlaivis patiria avariją tolimoje planetoje, kuri yra tapusi milžiniško kalėjimo zona. Leitenantė Ripli čia bus vienintelė moteris, todėl nesunku suprasti, kad ji taps ypatingo kalinių dėmesio objektu. Ją dėl šventos ramybės reikia kuo greičiau išsiusti į Žemę, kol įsisiautėję kosminiai “zekai” neapvers viską aukštyn kojom. Tačiau didžiausią pavojų Riplė jau nešioja savyje. Šį kartą Svetimas įleido šaknis į jos organizmą…

Vadinasi, Riplės laukia neišvengiama mirtis. Taip bent jau iki šiol buvo atsitikę visiems “infekuotiems”. Tiesa, ji gali savo misiją atlikti iki galo ir nužudyti mirtiną virusą kartu su savo kūnu. Tik tai ir gali išgelbėti žmoniją. Bet jei galvojote, kad kartu su Riplės mirtimi baigsis „Svetimo“ epopėja, smarkiai klystate. Scenaristai Holivude ne veltui duoną valgo…

1997-aisiais pasirodė „Svetimas: Prisikėlimas“ (Alien: Resurrection). Scenaristai sugalvojo, kaip galima prikelti iš numirusiųjų. Režisieriaus Jeano-Pierre’o Jeunet filme Ripli paprasčiausiai… klonuojama ir taip prikeliama naujam gyvenimui. Tapusi dirbtine būtybe, ji pagimdo jos įsčiose snaudusią pabaisą. Pakvimpa ankstesnėms serijoms nebūdinga Antikristo tema. Tačiau greitai viskas grįžta į nuotykių žanro ribas, prasideda kvapą gniaužiančios gaudynės ir specefektų paradas.

O penktajame filme „Svetimas: Covenant“ (Alien: Covenant) projektas vėl sugrįžo į R. Scotto rankas. Šio filmo siužetą režisierius susieja su ankstesniu savo darbu „Prometėjas“ (Prometheus, 2012). Taip vadinosi prieš kelerius metus kosmose pradingęs laivas, kurio paslaptį tikisi įminti naujojo erdvėlaivio „Covenant“ įgula, vadovaujama kapitonės Elizabetos Šo (Noomi Rapace). Vieną „Prometėjo“ narį – sintetinį robotą Deividą (Michaelas Fassbenderis) – astronautai suranda vienoje planetoje. Artimesnė pažintis su šiuo kosminiu rojumi pranoksta bet kokį košmarą.

Bet tai, regis, dar ne pabaiga.

Kino bazė www.imdb.com į artimiausius R.Scotto planus jau įtraukė kino projektą daug žadančiu pavadinimu „Untitled Alien Prequel“. Nei datos, nei sinopsio dar nėra. Bet laukti jau pradedam… (G.J.)

Gediminas Jankauskas, Jonas Jacunskas, Austėja Žostautaitė

Taip pat skaitykite: TOP 5 režisieriaus Guillermo Del Toro filmai

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Sponsored video

Taip pat skaitykite: