Keturi šių laikų garsiausi Meksikos kino režisieriai pastaruoju metu laimi prestižiškiausius apdovanojimus, kokius tik galima įsivaizduoti. Alfonso Cuarónas už „Romą“ 2019-aisiais pelnė net tris Oskarus, Alejandro G. Iñárritu „Žmogus-paukštis“ 2015-aisiais taip pat pelnė keturis Oskarus, o jų kolega Carlosas Reygadas Kanuose buvo pripažintas geriausiu režisieriumi už filmą „Po tamsos – šviesa“ (2012 m.), o jo filmas „Mūsų laikas“ (Nuestro tiempo) Venecijoje varžėsi dėl „Auksinio liūto“.
Bet, ko gero, dažniausiai yra linksniuojama Guillermo del Toro pavardė. Ypač po to, kai jo fantastinė melodrama „Vandens forma“ pelnė keturis Oskarus ir keturis prizus Venecijos kino festivalyje,
Kino kritikė Rūta Birštonaitė apie pastarąjį žurnale „Kinas“ (2018 m.) rašė: „Fantastinių būtybių knibždantis meksikiečio Guillermo del Toro kinas ir pats primena mitinę chimerą, sudurstytą iš nesuderinamų pavidalų. Čia lygiomis dalimis maišosi tragiški gotikiniai personažai ir groteskiški siaubo komedijų veikėjai, popkultūros stereotipai ir puošni rafinuota estetika. Režisierius lengva ranka kuria ir plataus užmojo Holivudo pasakaites suaugusiesiems, ir tamsius, bet itin jautrius ir visai nevaikiškus filmus apie vaikus. Tačiau, net ir dreifuodamas paviršiumi ar nuklysdamas į okultizmo kertes, jis išlaiko blaivų protą, meistriškai valdo pasakojimo strategiją ir lieka ištikimas savajam pasaulio matymui. Kad ir ko imtųsi, del Toro vis grįžta prie tų pačių siužeto modelių, figūrų, pamėgtų vaizdinių, o juostas nuspalvina nepamainomais melsvais ir auksiniais tonais. Žinia, sąmoningas savęs apribojimas neretai išduoda, kad turime reikalų su savo amato meistru“.
Seniai pastebėta, kad kai koks nors režisierius labai išpopuliarėja arba tampa madingas, viskas, prie ko jis prisiliečia, vadinama jo vardu. Taip savo metu buvo atsitikę su Quentinu Tarantino. Net jeigu jis tik rašė scenarijų kito režisieriaus filmui arba pasirodydavo nedideliame vaidmenyje (o tai Tarantino anksčiau mėgo ir dažnai darė), visa tai buvo vadinama Quentino Tartantino filmais.
Dabar taip atsitiko meksikiečių režisieriui Guillermo del Toro. Jo filmografijoje kur kas daugiau pavadinimų, negu iš tikrųjų režisuotų filmų. Vieniems jis tik rašė scenarijus, kitus tik prodiusavo, kuriant trečius vadovavo grimuotojų departamentui (Makeup Department). Kartais net vaidino arba jo balsu kalbėjo animaciniai personažai (pvz., filme „Batuotas katinas Pūkis“ jis įgarsino Ūsuotą komendantą). O vienoje animacinių „Simpsonų“ serijoje (101 Mitigations, 2019) pasirodė į jį panašus personažas, kuris net vadinosi… režisieriumi Guillermo del Toro: jis trumpai pristatė garsiausių kino monstrų galeriją (čia net šmėsteli vos kelių sekundes trunkanti „Vandens formos“ parodija).
Dar viena ženklią vietą dabar užima Guillermo del Toro veikla kuriant žiūrovų pamėgtus vaidybinius ir animacinius serialus. Dažniausiai šiuose projektuose jis būna pačios istorijos iniciatorius (titruose įprastai vadinamas Creator) ir dviejų-trijų serijų režisierius: vėlaus projektui „įsivažiavus“ pasisamdomi kiti režisieriai. Taip atsitiko kuriant fantastinę „Padermę“ (The Strain, 2017, prie jos be G. del Toro darbavosi dar 21 režisierius) ir animacinius serialus „Trolių medžiotojai“ (Trollhunters, 2016-2018) bei „Arkadijos pasakos“ (3Below: Tales of Arcadia, 2018–2019,). Bet vis tiek visi jie vadinami Guillermo del Toro. Tai, be kita ko, net labai logiška, nes kitų prie šių projektų dirbusių režisierių dažniausiai niekas nežino.
„Šiurpias istorijas pasakojimui tamsoje“ taip pat režisavo ne pats Guillermo del Toro, o André Øvredalis: anksčiau matėme jo siaubo trilerius „Trolių medžiotojas“ (Trolljegeren, 2010) ir „Skrodimas“ (The Autopsy of Jane Doe, 2016). „Šiurpios istorijos pasakojimui tamsoje“ buvo kuriamos pagal Alvino Schwartzo trijų knygų seriją tuo pačiu pavadinimu.
Apžvelgiame penkis garsiausius Guillermo Del Toro filmus ir pabandome pažvelgti į netolimą ateitį. Dabar ši „barbė devyndarbė“ vienu metu vysto net tris skirtingus projektus. Pirmasis – pasaka „Pinokis“ ( Pinocchio): čia režisieriaus pareigomis Guillermo Del Toro dalijasi su Marku Gustafsonu.
Antras – mistinis trileris „Košmarų alėja“ (Nightmare Alley), kuriame mokantis manipuliuoti žmonėmis ambicingas jaunuolis varžosi su ne prastesnių galių turinčia psichiatre. O trečiasis projektas – tai dar vienas animacinis serialas „Burtininkai“ (Wizards) – studijai DreamWorks kuriama trečioji trilogijos „Arkadijos pasakos“ dalis. (G.J.)
5. „UGNIES ŽIEDAS” (Pacific Rim, 2013)
Tikras kino blokbasteris, rinkęs pilnas kino sales. Ši kino juosta žiūrovus nukelia į mokslinės fantastikos žanro elementų kupiną gyvenimą Žemėje.
Tais pačiais 2013-aisiais Ramiojo vandenyno dugne atsiveria tarpdimensinis portalas, iš kurio į mūsų planetą pradeda plūsti gigantiški monstrai, vadinami Kaiju. Jie puldinėja ir griauna vandenyno pakrantėse įsikūrusius miestus. Siekdami apsiginti nuo iškilusios grėsmės, kaip atsaką šiems milžiniškiems atvykėliams žemiečiai sukūrė tokius pat didžiulius robotus, kuriuos pavadino Jaegeriais. Šiuos galingus ginklus valdo pora pilotų, kurių pasąmonė yra sujungta su valdomu robotu. Tačiau net ir šie ir pažiūros visagaliai robotai pasirodo esą praktiškai bejėgiai prieš nežemiškos kilmės monstrus.
Vienos atakos metu du broliai, valdantys tą patį robotą, akis į akį susiduria su vienu iš Kaiju, ir šis netikėtai smarkiai apgadina brolių valdomą Jaegerį. Vienas iš brolių žūva, ir antrasis, Raleigh‘as, sėkmingai išgyvenęs susidūrimą, palieka Jaegerių programą.
Praėjus keletui metų ir Jaegerių pasipriešinimui neduodant jokių vaisių, nusivylusi žmonija nusprendžia griebtis plano B – gynybinės sienos statybų vandenyno pakrantėse. Jaegerių šalininkas ir programos vadovas generolas Pentecost‘as savavališkai surenka likusius keturis sveikus robotus, ir nugabena juos į paskutinę likusią Jaegerių bazę Honkonge. Kitos atakos metu Kaiju sugriauna užpuola Sidnėjų, be didesnių pastangų įveikę naujai pastatytą apsaugoti turėjusią sieną. Nebetverdamas nesiliaujančių išpuolių, Pentecost‘as svarsto sunaikinti užpuolikus panaudodamas atominę bombą.
Susidūrimą išgyvenęs brolis prisijungė prie sienos statymo, tačiau savo planų turintis Pentecost‘as žūtbūt siekia jį prisivilioti grįžti prie gigantiškų robotų valdymo. Gavęs leidimą formuoti komandą, kuri dalyvautų galimai paskutiniame mūšyje prieš monstrus Kaiju, Pentecost‘as nesnaudžia ir surenka grupelę, kurią sudaro kinė moteris, du australai ir jau minėtasis Raleigh‘as. Generolas bendrauja su dviem Kaiju ekspertais, vienas kurių teigia trumpam prisijungęs prie užpuoliko minčių ir sužinojęs apie jų kilmę. Norėdamas sužinoti daugiau, jis atranda Kaiju organų pardavėją, vardu Hannibal Chau. Išsiaiškinęs, kad visi Kaiju dalijasi bendrais prisiminimais, jis sužino, kad to trumpo susijungimo metu dalis jo žinių nutekėjo ir priešams. Abiems pusėms netikėtai apsikeitus svarbia informacija, kova už išlikimą tampa dar labiau komplikuota…
Įtemptas siužetas neleidžia atsipalaiduoti viso filmo metu, o vaizduojamas žmonijos egzistavimo pabaigos scenarijus byloja apie lakią autoriaus vaizduotę. Žmonių veiksmai atsidūrus ant apokalipsės slenksčio visada yra nenuspėjami, ne išimtis ir ši kino juosta. Įspūdingas siužetas, kupinas veiksmo ir specialiųjų efektų – gardus kąsnelis fantastikos gerbėjams. Sulaukusi sėkmės, istorija prašyte prašėsi tęsinio, kuris buvo išleistas praėjus penkeriems metams, 2018-aisiais, tačiau prie jo kūrimo režisierius G. del Toro nebeprisidėjo. (V.Š.)
4. „PRAGARO VAIKIS“ (Hellboy, 2004)
Amerikiečiai mėgsta kurti filmus, kuriuose akis į akį susitinka tie, kurie dėl įvairių objektyvių priežasčių susitikti niekaip negali. Bet elementari logika tokiais atvejais užleidžia vieta paprasčiausiam smalsumui: o kas būtų, jeigu?..
Guillermo Del Toro mėgsta komiksus, nes juose nėra nieko neįmanoma. Neretai jo filmų siužetai (pradedant debiutiniu „Kronosu“) primena sunkiai nupasakojamus klaikius košmarus ir iš viso balansuoja ant spalvingo kičo ašmenų.
Kino komiksą „Pragaro vaikis“ galima būtų reklamuoti vienu sakiniu: “Adolfas Hitleris susitinka Grigorijų Rasputiną”. Tik neskubėkite kaip vienas A.Čechovo herojus sakyti: “Taip negali būti todėl, kad negali būti!..”
1944 metais kažkur Škotijos miškuose Hitlerio vadovaujamos armijos kariai ir godus burtininkas Grigorijus Rasputinas (Karelas Rodenas) vykdo slaptą eksperimentą, kurį pačiame įkarštyje nutraukia JAV prezidento Ruzvelto pasiųstas amerikiečių specialusis būrys. Tada profesorius Trevoras Brutenholmas (Johnas Hurtas) suranda mažą raudoną kūdikėlį su ragiukais ir uodegyte. Mokslininkas priglaudžia siaubingo eksperimento metu gimusį padarėlį, tampa jo globėju ir užaugina galingiausią žmonijos kovotoją su visokiomis pragaro jėgomis.
Po šešerių dešimtmečių stebuklingų eliksyrų dėka išsaugoję amžiną jaunystę buvusi nacių generolė Ilsa ir samdomas žudikas Kronenas ryžtasi dar kartą prikelti Grigorijų Rasputiną.
66 mln. dolerių kainavęs „Pragaro vaikis“ visame pasaulyje susirinko beveik 100 mln. Gerokai pelningesnis buvo antrasis filmas „Pragaro vaikis: Aukso armija“ (Hellboy II: The Golden Army, 2008). Jis pasakojo ne mažiau neįtikėtiną istoriją apie tai, kaip raudonveidis galiūnas su nupjautais ragais susikauna su visokiausiais nežemiškais padarais iš piktuoju princo Nuados Aukso Armijos.
Galiausiai trečiąjį filmą „Pragaro vaikis“ (Hellboy, 2019) režisavo jau nebe Guillermo del Toro, o Neilas Marshallas, o pagrindinį vaidmenį suvaidino nebe Ronas Perlmanas, o ne toks charizmatiškas jo klonas Davidas Harbouras): šį kartą Pragaro vaikis pasipriešina galingai viduramžių kerėtojai Nimei, dar žinomai Kraujo karalienės vardu (ją suvaidino Milla Jovovich). (G.J.)
3. „VELNIO STUBURAS“ (El espinazo del diablo, 2001)
Vienas garsiausių nūdienos režisierių meksikietis Guillermo del Toro dažnai vadinamas nuostabiu vizionieriumi. Neretai jo filmų siužetai primena sunkiai nupasakojamus klaikius košmarus ir iš viso balansuoja ant spalvingo kičo ašmenų.
Jo debiutiniame filme „Kronos“ (Cronos, 1993) nuo viduramžių inkvizicijos išsigelbėjusio alchemiko išrastas amžinos jaunystės prietaisas patenka į mūsų laikų žmonių rankas ir provokuoja sunkiai nupasakojamus košmarus. „Mimikrijoje“ (Mimic, 1997 m.) šiuolaikinio Niujorko metro požemiuose žmones persekioja milžiniški skraidantys vabzdžiai. „Ašmenyse 2 (Blade II, 2002) pusiau vampyras pusiau žmogus mirtinai kaunasi su mistiniais kraugeriais.
Visai kas kita tie Guillermo del Toro filmai, kurių pagrindą sudaro meniškai transformuotos Ispanijos pilietinio karo istorijos. Pavyzdžiui, užburiančio grožio „Pano labirintas“ sužavėjo stebukline tikrovės ir siurrealizmo samplaika, kasdienybės ir magijos susidūrimo alchemija. Tą patį galima pasakyti ir apie „Velnio stuburą“.
Pilietinio karo metu po tėvo mirties dvylikametis berniukas Karlosas (Fernando Tielve) patenka į našlaičių prieglaudą Santa Liusijoje. Žuvus tėvui (jis buvo maištininkas, su ginklu rankose kovojęs prieš diktatoriaus Franco režimą) berniuką svetingai priima prieglaudos direktorė Karmen (ją suvaidino Pedro Almodóvaro aktorė Marisa Paredes) ir daktaras Kazaresas (Federico Luppi).
Jau nuo pirmų dienų Karlosas supranta, kad jo naujieji namai slepia daug paslapčių. Čia berniukas susiduria su dvasiomis, kurios nori pasakyti gyviems kažką labai svarbaus. Viena šių dvasių net vadinama „Tuo, kuris dūsauja“.
Filmas turi, kaip sakoma, dvigubą dugną. Viena vertus tai dar viena magiška režisieriaus Guillermo del Toro pasaka –iracionali, baisi ir nenuspėjama. O kita vertus – tai ispanų kinui būdinga politinė alegorija apie pilietinio karo siaubus (panašų uždavinį režisierius sprendė kurdamas ir „Pano labirintą“).
Veiksmas užsimezga 1939 m., kai pilietinis karas Ispanijoje jau buvo įžengęs į finalinę fazę. Bet bauginanti gyvenimo „ant parako statinės“ atmosfera filme jaučiama nuolat. Tikriausiai, todėl, kad režisierius surado labai taiklią tokios būsenos metaforą: ją įkūnija į prieglaudos kiemo grindinį įstrigusi nesprogusi bomba, čia nukritusi per vieną naktinį oro antskrydį. Pastovios mirties grėsmės akivaizdoje paaštrėja ir emocijos, ir gyvenimo geismas, ir noras išgyventi bet kokia kaina, perfrazuojant vieno personažo mintį, troškimas būti „gyva būtybe“.
Guillermo del Toro pasakojo, kad atkurti to laikmečio atmosferą jam padėjo pokalbiai su dėde, kuris, kaip teigė šeimos padavimai, buvo sugrįžęs iš mirusiųjų pasaulio, nes per karą buvo sunkiai sužeistas ir ilgai balansavo tarp gyvybės ir mirties. Šeimos nariai dėdę net vadino Vaiduokliu.
Režisierius įvardijo ir kitą savo įkvėpimo šaltinį – mistinę istoriją apie vaiduoklius, apsireiškiančius mergaičių prieglaudos auklėtinėms: tokią istoriją filme „Baugina net vėjas“ (Veneno para las hadas) 1986-aisiais papasakojo meksikiečių režisierius Carlosas Enrique Taboada.
„Velnio stuburas“ yra pirmasis režisieriaus Guillermo del Toro pavadintos „ispaniškos trilogijos“ filmas. Čia ne tiek daug gražiai vizualizuotos fantastikos, kurią režisierius meistriškai manipuliuoja antrajame filme „Pano labirinte“.
„Velnio stubure“ realybės ir mistikos sandūros yra greičiau menamos, todėl ir siaubo atmosfera žiūrovo pasąmonę veikia gerokai stipriau. (G.J.)
2. „VANDENS FORMA“ (The Shape of Water, 2017)
Garsaus meksikiečių kino režisieriaus Guillermo del Toro fantastinė melodrama „Vandens forma“ 2017 m. Venecijos kino festivalyje buvo apdovanota pagrindiniu prizu „Auksinis liūtas“, o vėliau Amerikoje iškovojo keturis Oskarus (kaip geriausias metų filmas, už režisūrą, originalią muziką bei dailininko darbą).
Vieni šį filmą vadino ironiška pasakos apie gražuolę ir pabaisą parafraze, kiti ne be pagrindo prisiminė seną rusų nuotykių filmą „Žmogus amfibija“ (1962). Svarbiausi „Vandens formos“ įvykiai plėtojasi šaltojo karo laikais slaptoje JAV laboratorijoje, kurioje vieniša nebylė (matyt, kad niekam neišplepėtų valstybinių paslapčių!) valytoja Eliza (ją vaidina nuostabi britų aktorė Sally Hawkins) kartą pamato akylai saugomą žmogaus bei žuvies hibridą, įsimyli šį mutantą ir bando jį išgelbėti.
Venecijos festivalio direktorius Alberto Barbera „Vandens formą“ pavadino geriausiu dešimtmečio filmu, o režisierius savo kūrinį pakomentavo taip: „Sukūriau šį filmą kaip priešnuodį cinizmui. Manau, kad kai mes kalbame apie meilę ir tikime ja, tai tame yra truputis nevilties. Mes bijome pasirodyti naivūs ar nenuoširdūs. Bet meilė yra tikras jausmas. Kaip ir vanduo, meilė yra galingiausia jėga visatoje. Ji laisva ir beformė, kol mes jos neįsileidžiame į save. Mūsų akys aklos. Bet siela viską mato“.
Režisieriaus Guillermo del Toro vardas per pasaulį nuskambėjo 2006-aisiis, kai besibaigiant Kanų kino festivaliui žiūrovai pamatė „Pano labirintą“ (El laberinto del fauno) – siaubingai (!) gražią gotikinę pasaką, skirtą suaugusiems. Jau ir anksčiau šio režisieriaus filmuose (“Chronosas” ir “Velnio stuburas”) žavėjo magiška tikrovės ir siurrealizmo samplaika, kasdienybės ir magijos susidūrimo alchemija. Bet „Pano labirintas“ žengė dar toliau, vizualinis spalvingumas, sodri faktūra, jokių ribų nepripažįstanti ir dažnai su sveiku protu prasilenkianti fantazija, kurios galėtų pavydėti pats Salvadoras Dali.
Salvadoro Dali siurrealistines fantazijas primena ir dažnas „Vandens formos“ kadras, ypač tada, kai drauge matome ir tylenę Elizą, ir taip pat nebylų žmogaus bei žuvies mutantą, kariškių pagautą Amazonės upėje ir dabar įkalintą slaptos laboratorijos specialiame vandens rezervuare. Pamažu abipusį priešiškumą keičia smalsumas, o vėliau ir gerokai intymesni jausmai.
Holivudinio 20 mln. dolerių biudžeto filmas yra ir dar viena stebuklinė pasaka, ir autorinio kino pavyzdys.
Tiems, kas norėtų pasitenkinti tik filmo pasakišku lygmeniu, primenu paties Guillelmo Del Toro komentarą: „Net jeigu ir padarytume prielaidą, kad mano filmas yra nauja variacija istorijos apie Gražuolę ir Pabaisą, tai atidžiau pažvelgus matosi, kad filmas nepritampa prie bent dviejų interpretacijų. Pirmoji – nudailintas iki koktumo kanonas, kuriame Gražuolė – tai ideali Disney‘aus princesė, o Pabaisa pavirsta princu, kad abu galėtų gyventi ilgai ir laimingai. Tenai įvyksta du vienodai destruktyvios bet kokiems tarpusavio santykiams dalykai: pradžioje partneris demonizuojamas, o paskui užkeliamas ant postamento. Antroji interpretacija – tai kiek vulgarizuota ir nebrandi pasaka, skirta paaugliams. Aš norėjau papasakoti istoriją, ignoruojančią abi šias populiarias traktuotes. Norėjau parodyti santykiuos, kuriais patikėti galima tik su viena prielaida – suvokiant, kad tai tik metafora“.
Guillermo Del Toro moka metaforizuoti konkrečias istorines realijas. „Pano labirinte“ kartu su motina ir patėviu gyvenanti mergaitė Ofelija patenka į pasakų pasaulį 1944 –aisiais diktatoriaus Franco valdomoje fašistinėje Ispanijoje, kurioke svajoklės mergaitės patėvis stengiasi bet kokiomis priemonėmis sunaikinti antifašistinio pasipriešinimo dalyvius.
„Vandens formos“ istorinis fonas – 1962-ieji, šaltojo karo laikų apogėjus. Dviejų supervalstybių politikus apėmusią neapykantos paranoją iliustruoja demonizuoti JAV specialiųjų tarnybų atstovai (ryškiausias jų tarpe Michaelo Shannono suvaidintas Ričardas Striklendas) ir karikatūriški sovietų agentai, kalbantys su klaikiu rusišku akcentu.
Laimė, režisieriui už šimtus kartų matytas politines konfrontacijas svarbiau kalbėti ne apie tai, kas žmones skiria, bet kas juos vienija.
„Man atrodo, kad didžiausias mūsų laimėjimas yra tai, kad prabusdami kiekvieną rytą mes galime rinktis baimę arba meilę. – sakė režisierius. – Svarbu pasirinkti meilę, nes ji duoda atsakymus į visus klausimus“. (G.J.)
1. „PANO LABIRINTAS” (El laberinto del fauno, 2006)
Šiame Guillermo del Toro filme susipina du žanrai: istorinė bei fantastinė drama. Šis filmas buvo nominuotas Oskarui geriausio užsienio filmo kategorijoje, Tarptautinės kino kritikų organizacijos paskelbtas metų filmu. „Pano labirintas” pramintas „Alisa stebuklų šalyje” suaugusiems.
Veiksmas prasideda 1944 m. Ispanijoje, pilietinio karo pabaigoje, tebevykstant partizaninei kovai prieš fašisitinę santvarką. Dvylikametė mergaitė Ofelija (Ivana Baquero) išvyksta su savo nėščia motina Karmen (Ariadna Gil) pas kapitoną Vidalį (Sergi Lopez), kuris yra kūdikio tėvas bei naujasis Ofelijos patėvis. Vidalis – fašistų vadas, visą dėmesį sutelkęs į partizanų medžioklę. Jis yra brutalus, šiurkštus, žiaurus vyras, apsėstas minties apie sūnaus gimimą. Kūdikis Vidaliui tik priemonė pratęsti savo pavardę, Karmen jam nereikalinga, o juo labiau – podukra. Tai akivaizdu jau pačioje filmo pradžioje.
Ofelija – mėgstanti skaityti pasakas ir užsimiršti jose, jautri, lakios fantazijos, bet nelaiminga ir vieniša mergaitė. Motina yra viskas, ką Ofelija turi, tačiau dėl sunkaus nėštumo bei sparčiai prastėjančios būklės Karmen nebegali skirti pakankamai meilės, dėmesio, rūpesčio savo dukteriai. Fantastinė Ofelijos istorija prasideda vabzdžiui maldininkui naktį atskridus į kambarį, pasivertus fėja ir nusivedus mergaitę į aikštelę labirinte pas fauną Paną (miškų, laukų, gyvulių dievą). Pastarasis atpažįsta Ofeliją kaip senai dingusią požemio karaliaus dukterį – princesę Moaną. Įteikęs jai Kryžkelių knygą, įsako iki pilnaties įvykdyti tris užduotis, kurias nurodys knyga; taip bus išsaugotas princesės nemirtingumas. Pirmoji užduotis – išgelbėti didžiausią miško medį (figmedį) nuo milžiniškos rupūžės bei rasti jos pilve auksinį raktą. Antroji,- paimti durklą iš Baltosios žmogėdros kambario ir trečioji,- paaukoti nekalto (savo naujagimio brolio) kraujo.
Fantastiniame pasaulyje Ofelija praranda laiko nuovoką, pasineria į jį su atsidavimu. Ji – drąsi, smalsi, atkakli, tačiau ne visados klausanti fauno Pano nurodymų ir pastatanti save į pavojingą padėtį. Nepaisant visko, realybė mergaitei kur kas žiauresnė. Joje – svetimi namai, nužmogėjęs patėvis Videlis, nėščia merdinti motina. Vienintelė Mersedes, namų darbininkė, užjaučia mergaitę, stengiasi ją saugoti, nors pati yra atsidūrusi grėsmingoje kapitono nemalonėje. Atitinkamai sukurta ir šių dviejų pasaulių atmosfera, nuotaika. Viršuje nuolat tvyro prieblanda, lyja, slegia pavojaus, mirties nuojauta. Požemyje daugiau gyvybės, vilties išsilaisvinti iš negailestingos tikrovės; jame Ofelija pagaliau pasijuto svarbi, reikalinga bei turinti tikslą – grįžti ten, kur laukia tikrasis tėtis. Sakoma, jog reikia bijoti gyvųjų, o ne mirusiųjų. Perfrazuojant ir pritaikant šiam kino filmui, Ofelijai reikia bijoti ne požeminio, o tikrojo pasaulio, kuriame jai nelikę jokių prošvaisčių, kuriame pasmerkta būti Videlio neapykantos taikiniu.
Juostoje nestinga kovos, kankinimo vaizdų, pažeminimo, neteisybės, pesimizmo, šeimos tragedijų. Mums leista į tai pažvelgti mažos mergaitės, kurios gyvenimas byra, akimis. Leista pamatyti, kaip ji bėga nuo kasdienybės pilkų dienų ir slepiasi, ieško prieglobsčio fantastiniame pasaulyje. Painumas ir paprastumas, mirtis ir nemirtingumas, realybė ir fantazija. Šios priešingybės bei keletas skirtingų žanrų darniai susivijo į vientisą sklandų kino filmą.
Gediminas Jankauskas, Viktorija Šaulytė, Toma Rotautaitė
Taip pat skaitykite: TOP 5 režisieriaus Clinto Eastwoodo filmai
