Senovės lyderiai, tokie kaip Cezaris ir Neronas, praėjus šimtmečiams po jų valdymo tapo ne tik istorijos, bet ir populiarių mitų figūromis. Procesas, kai politinis lyderis tampa simboliu ar idealizuota figūra, tokiems lyderiam kaip, Aleksandras Didysis, prasidėjo gana anksti. Šis Makedonijos karvedys valdė visą Graikiją net ir tolimuosius Pakistano bei Afganistano rytus.
(323 m. pr. m. e.) mirus Aleksandrui Didžiajam, imperiją buvo padalinta vadams, šis įvykis buvo įamžintas graikų, vėliau romėnų legendose. Šį neišblėstantį susidomėjimą įrodo neseniai Turkijoje, romėnų teatro vietoje, rasta II a. marmurinė galva, vaizduojanti Aleksandrą.
Marmurinė galva, atsiskirta nuo Aleksandro skulptūros kūno, buvo aptikta tarp romėnų teatro viršūnės liekanų Konuralpe, šiaurėje nuo Duzce, Turkijoje. Šis miestas buvo Romos imperijos dalis, kadaise priklausęs Aleksandrui Didžiajam. Ši skulptūra buvo sukurta II a. po Kr., praėjus daugiau kaip 400 metų po šios šalies valdovo mirties.
Tačiau nepaisant tokio laiko tarpo, archeologai sugebėjo ją atpažinti pagal išskirtinę poza ir šukuoseną. Iš pradžių dėmesys yra sutelktas į jo akis, kurios yra pakeltos į dangų – šis žvilgsnis būdingas Aleksandro atvaizdui.
Be to, kaip Aleksandro simbolis, statulai yra būdingi įmantriai ir dailiai išraižyti vešlūs plaukai. „Dvi plaukų sruogos ties kaktos viduriu, atskirtos nugaroje ir iš šonų, yra tarsi liūtų girios“, – rašoma Düzce pranešime.
„Taip yra vaizduojama išskirtinė Aleksandrui Didžiajam būdinga šukuosena“. Be to, Aleksandras garsėjo ir tuo, kad mieliau rinkdavosi švariai nuskustą įvaizdį.
Taigi kodėl romėnų laikų Turkijos gyventojai įamžino Aleksandrą Didįjį praėjus tiek daug laiko po jo mirties, iškaldami iš marmuro greta kitų dievų ir figūrų? Iš tikrųjų Aleksandras tapo tarsi mitinė istorinė figūra, kurią susidomėjusios šalys pasitelkdavo idealizuodamos lyderystę.
Sparčiai užkariavęs didžiulius žemės plotus, mokytas Aristotelio ir anksti miręs, jis tapo pavyzdžiu. Net ir tada, kai didžioji dalis jo valdomos Helenistinės Makedonijos imperijos vėliau buvo perimta Romos valdžios.
Aleksandro atvaizdas ant monetų ir marmuro galėjo būti įteisinanti jėga ir idealizuotos Helenistinės kultūros simbolis.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Aleksandro skulptūros dalies radinys romėnų laikų teatre Turkijoje yra visiškai ne vietoje, tačiau jis simbolizuoja tęstinį kultūrinį ir karinį Makedonijos karaliaus palikimą.
