Jeigu jūs ieškote knygos, kuri smogs jums ir nuo to smūgio negalėsite nustovėti ant kojų, tai liksit tikrai nenusivylę: autorius yra pasisakęs, kad jam literatūra kaip Šarko dušas, o tokį dušą atlaiko tik tvirti arba sunkiasvoriai pacientai. Prisipažinsiu – pats patyriau smūgį, net ne vieną, ir kai kurie jų buvo žemiau juostos…
„Opričniko dienos“ autorius – Vladimiras Sorokinas (g. 1955 m.). Į meno pasaulį jis atėjo per konceptualiąją dailę. Dabar V. Sorokinas kartu su kolega Viktoru Pelevinu laikomas ryškiausiu šiuolaikiniu rusų prozininku. 2002 metais jų ir kelių kitų postmodernių rusų rašytojų knygas prokremliška jaunimo organizacija „Iduščije vmeste“ (rus. einantieji drauge) paskelbė kenksmingomis, o vėliau V. Sorokiną pagerbė „improvizuotu monumentu“: į didžiulį klozetą, pastatytą gatvėje, mėtė jo knygas, neva pilnas pornografijos, nors, akivaizdu, pasipiktino groteskiška sekso scena tarp Chruščiovo ir Stalino.
Kaip atsaką į šią akciją V. Sorokinas parašo „Opričniko dieną“ ir sekso scenomis – „šimtakojo“ ritualu, opričninai simbolizuojančiu ,,amžiną gyvybės ratą ir mūsų brolijos atsinaujinimą.“ – tiesiog nokautuoja skaitytoją. XVI amžiuje opričnina buvo caro Ivano Rūsčiojo ,,geležinis kumštis“, įgaliotas susidoroti su nepageidaujamais asmenimis. Nors ,,Opričniko dienos“ veiksmo laikas – 2027-ieji, šie „caro tarnai“ ne tik tebeegzistuoja, bet ir puoselėja senąją – visiškai perpuvusią – institucijos dvasią, paramstytą modernaus gyvenimo atributais: naujienų burbulais, mobiliaisiais telefonais ir kiniškais „mersais“.
Tokį raudoną „mersą“ vairuoja ir pagrindinis veikėjas Komiaga – opričninos senbuvis. Veikti šiam personažui suteikęs vos vieną dieną, autorius leidžia jam neribotai plėtoti vidinį monologą ir iš tų dviejų gijų supina siužetą, atskleidžiantį, rodos, antiutopinį, o iš tikrųjų realų šiuolaikinės Rusijos paveikslą. Jame netrūksta ne tik sekso, bet ir narkotikų, smurto, korupcijos, net ir gilaus tikėjimo Dievu.
V. Sorokino tekstas – satyra, grįsta oksimorono principu, ypač Komiagos vidiniame monologe, kuris verčia griebtis už pilvo kone kiekviename puslapyje, mat Komiagos galvoje visiškai nederantys dalykai dėl jo iškreipto pasaulėvaizdžio natūraliai sugyvena. Tai gali stebinti nebent skaitytoją, nežinantį apie V. Sorokino gebėjimą kiekviename kūrinyje pasitelkti geriausiai jo idėją perteikiantį stilių. Pvz., knygos pradžioje autorius labai detaliai supažindina skaitytoją su opričniko veiklos pobūdžiu ir motyvacija: žudyti, nes „to prašė Tėvelis“, seksualiai prievartauti, „nes taip reikia“ ir pan. Viduramžių ir postmoderno miksas – ir minties, ir raiškos požiūriu – muša per smegenis taip, kaip kūną masažuoja Šarko dušas.
Taigi Šarko dušo – tik intelektine ir kalbine prasmėmis – fanams bei gurmanams rekomenduoju praleisti dieną su opričniku ir pasimėgauti aukščiausios prabos literatūrine išmone. Ypač didelį malonumą turėtų patirti istorijos žinovai ir tie, kuriems rusų kalbos pasaulis nesunkiai atsiveria ne tik tiesioginėmis, bet ir perkeltinėmis reikšmėmis. Knieti pasiūlyti šį literatūrinį nuotykį ir sovietinės nostalgijos pjaunamam individui, ir valstybinių rusų televizijų auditorijai, bet baisoka, kad viską supras paraidžiui… Nors ką ten žinai – 2-3 atmosferų slėgio intelektinis masažas, ko gero, naudingas visiems… Laikykitės…
Taip pat skaitykite: KNYGOS IŠTRAUKA: Vilis Normanas „Masturbacija“ (N-18)
