Medžiagos, kurios fiziškai kenkia organizmui, suteikia daugiausiai pasitenkinimo savasčiai – maistas, prisotintas pridėtinių medžiagų; narkotikai, gebantys nuraminti, transcenduoti, suteikti stimuliuojančią arba sedatyvią euforiją; nikotinas – cigarečių, ar kitais pavidalais (bent cigarečių atveju, rūkant taip gera, kad nerūkantiems aplinkiniams kylantis smarvės šleikštulys tampa tik jų bėda); kofeinas – visomis savo formomis; ir alkoholis.
Ilgaamžiškumo puoselėjimo kultūroje, kalbant apie visų išvardintų medžiagų veikimo principus, vartotojai nesunkiai gali rasti informacijos savarankiškai, ar net atsitiktinai. Kodėl žinant galimas žalas (nutukti, perdozuoti, įgyti širdies kraujagyslių ar plaučių ligas, įsivaryti psichinį sutrikimą) renkamasi toliau vartoti? Nuslopinamos traumos, patenkinamas malonumas? Aplanko individualiai suprantama pilnatvė? Greičiausiai. Dalies medžiagų vartojimas tampa neatsiejama kasdienybės dalimi, įpročiu – vieni geba būti ir funkcionuojančiais alkoholikais ar narkomanais, kol kitų vartojimo įpročiai gali tapti žlugdančia priklausomybe.
Kur yra riba? Įpročio persivertimas į priklausomybę, ko gero, įvyksta tada, kai vartojimas (ir su tuo susiję veiksmai) pradeda žlugdyti vartojančiojo gyvenimą jo paties akyse – dažnu atveju prarandama savikontrolė, bet pradėdamas tai suprasti, pats vartojantysis nori pokyčių ir priimdamas pagalbą pripažįsta priklausomybę; įmanomas ir intervencijos atvejis. Įprotis, kasdien vartoti pasirinktą medžiagą, gali būti ir nelaikomas priklausomybe (jei asmuo supranta galimas žalas, neigiamą vartojamos medžiagos konotaciją visuomenėje, naudoja medžiagą nedideliais kiekiais bei funkcionuoja nekenkiant savo aplinkai); šiuo atveju tiktų posakis – vaistą nuo nuodo skiria tik dozė.
Jei kalbėtume apie žalingus įpročius, ko gero, reikėtų nedėti į vieną kategoriją greito maisto ir kofeino kartu su trimis didžiaisiais žaidėjais – nikotinu, alkoholiu ir narkotikais, nors kadaise buvo draudžiamas ir kofeinas. Vienas seniausių kavos draudimo atvejų buvo užfiksuotas dar 1511 m. Mekoje kava buvo uždrausta, tikint, kad ji gali skatinti radikalią mąstyseną ir pradėti socialinius ar politinius neramumus. Kadangi alkoholio ir nikotino gaminiai yra legalūs daugumoje šalių jau labai ilgą laiką (nors nemažiau kenksmingi už dalį narkotikų), galbūt daugiau šalių pasuks Portugalijos pavyzdžiu? Šveicarijoje prieš keletą metų jau buvo svarstoma apie kokaino legalizavimą rekreaciniais tikslais.
Jei nemanai, kad turi priklausomybę, ar esi priklausomas? Ar galima prieiti prie išvados, kad jei tavo pasirinktos medžiagos vartojimas netrukdo/nekenkia aplinkai (nėra destruktyvus), sugebi įvertinti rizikas ilgalaikėje perspektyvoje ir vartojamos medžiagos kiekiai yra nedideli, vadinasi, nesi priklausomas? Reikia neatmesti pasyvaus vartojimo ir fizinės priklausomybės aspekto – pavyzdžiui, asmuo surūkantis 5 cigaretes per dieną gali turėti menkesnę fizinę priklausomybę nuo nikotino, nei asmuo, surūkantis 20 cigarečių per dieną.
Pagal lietuvišką Vikipediją, priklausomybė apibrėžiama taip: „Priklausomybė – psichikos sutrikimas, liguistas polinkis kartoti tą patį veiksmą ar vartoti tą pačią medžiagą neribotą kiekį kartų siekiant pasitenkinimo jausmo, nepaisant numatomų ar akivaizdžių neigiamų padarinių pačiam individui ar jo aplinkai.“ Sutikčiau su šiuo apibrėžimu dalinai – nedrįsčiau kategoriškai teigti, kad tai yra psichikos sutrikimas ar neuropsichologinė liga; nepaisant priklausomybės susiformavimo priežasties, manau, kad nesukontroliuojamas medžiagos vartojimas gali tapti priklausomybe, kuri gali privesti prie fizinių ir psichikos sutrikimų.
