Jungtinėse Amerikos Valstijose yra bent devyni miestai, besivadinantys Paryžiumi: Aidaho, Arkansaso, Ilinojaus, Kentukio, Tenesio, Niujorko valstijose. Taipogi – Teksase. Paryžiuje, Teksase šiuo metu gyvena apie 25 171 žmogus. Jame taipogi yra 20 metrų aukščio Eifelio bokšto replika, pastatyta 1993 metais. Jos viršūnėje – milžiniška raudona kaubojaus skrybėlė. 1997 metais Kevinas Heubuschas Paryžių išrinko geriausiu mažu miesteliu Teksase.
Ironiška, kad Wimo Wenderso filme „Paryžius, Teksasas“ šis miestelis nėra rodomas, nors Wenderso filmas yra bene svariausia priežastis, kodėl žinau apie šios vietos egzistavimą. 1984 metais sukurtas filmas – vienas garsiausių (jeigu ne pats garsiausias) gausioje režisieriaus filmografijoje, kurioje figūruoja tokie darbai kaip „Dangus virš Berlyno“ („Der Himmel über Berlin, 1987 m.), „Pina“ (2011 m.), ir kiti. „Paryžius, Teksasas“ pelnė Auksinę Palmės šakelę (vienbalsiai!) Kanų kino festivalyje, BAFTA apdovanojimą už geriausią režisūrą bei galybę kitų nominacijų. Kurtas Cobainas ir Elliottas Smithas teigė, kad tai – mėgstamiausias jų filmas.
Paprastu kelio filmu „Paryžiaus, Teksaso“ nepavadinsi. Jo lokacijos, geografijos ir kelionės – tiek vidinės, tiek išorinės, ir jų pabaigos taškas – ne visuomet aiškus. Filmo pradžia mus pasitinka Travisu (akt. Harry Dean Stanton), jau nežinia kiek laiko klaidžiojančiu dykumose netoli Meksikos. Beieškodamas vandens, šis apalpsta ir papuola į vietinio tekilą geriančio daktaro rankas. Šis prisiskambina Traviso broliui Voltui (akt. Dean Stockwell), kuris, pasirodo, Traviso ieško jau gerus keturis metus. Voltas su savo žmona Ana (akt. Aurore Clément) taipogi augina septynmetį savo sūnėną Hanterį (akt. Hunter Carson). Broliams sugrįžus į Los Andželą, Travisas, nedrąsiai, pamažu, bando su šiuo atgauti – o gal net ir sukurti – tėvo ir sūnaus ryšį.
Kino filmo “Paris – Texas” (1984) kadras
Namuose Travisas varto žurnalus, ieškodamas, kaip turi atrodyti tėvo rolę atliekantis žmogus, o paskui persirengia ištaigingu Volto kostiumu tam, kad parsivestų Hanterį namo iš mokyklos; šis to nenori, nes „niekas namo neina pėsčiomis, visi važiuoja mašinomis“. Viena pagrindinių „Paryžius, Teksasas“ mįslių – Džeinės (akt. Nastassja Kinski) likimas. Džeinė – Hanterio motina, dingusi jau ketverius metus. Pirmąsyk ją pamatome nostalgiškomis spalvomis paženklintame Volto susuktame trumpame filme: Ana, Džeinė, Travisas, Voltas ir dar visai mažas Hanteris leidžia laiką prie jūros, jų plaukus velia vėjas, saulė nušviečia šypsenas, Travisas ir Hunteris šokinėja nuo vienos kojos ant kitos, Džeinė švelniai bučiuoja Travisą.
Kino filmo “Paris – Texas” (1984) kadras
Mes žinome, kad tarp Džeinės ir Traviso turėjo nutikti kažinkas siaubingo: jis pasileido į dykumas ir laikinai tapo nebyliu, o ji dingo be žinios; tačiau šis klausimas nevirsta dideliu detektyvu. Wendersas neužsiima šeimos santykių analize ar jos problemų sprendimu, veikiau jau stebi po šio įvykio nusitiesusias ilgesio ir liūdesio trajektorijas. Išties, filmo kinematografijos platumos ir ilgumos yra kontrastas emocingiems jo dialogams, skvarbioms jo tyloms. Šis nenusakomos erdvės pojūtis – filmo operatoriaus, ilgamečio Wenderso kūrybinio partnerio Robby Müllerio (taipogi dirbusio su Jimu Jarmuschu, Larsu von Trieru ir kitais) bei kompozitoriaus Ry Cooderio nuopelnas. Dykumos ir aštri styginė muzika tiesiog pinte pinasi.
Kino filmo “Paris – Texas” (1984) kadras
Travisas vis kalba apie Paryžių, prieš akis mosuodamas Teksase nupirkto sklypo nuotrauka. Paryžius – viena svarbiausių vietų Traviso gyvenimo geografijoje: anot jo, jo tėvai ten pirmąsyk kartu permiegojo, ir būtent ten jis ir prasidėjo. Tai buvo vienas mėgstamiausių jo tėvo anekdotų – žmonėms jis pasakodavo, kad savo būsimą žmoną sutiko Paryžiuje, ir, luktelėjęs, pridurdavo – Teksase. Galų gale įtikėjo, kad tai buvo prancūziškas Paryžius, ir jo žmona buvo kilusi būtent iš ten.
Kino filmo “Paris – Texas” (1984) kadras
Šie tapatybės ir tarpusavio ryšio klausimai sklendžia Teksaso dykumomis kartu su Travisu ir Hanteriu, lekiančiais link Hiustono ieškoti Džeinės. Ir visgi, kaip jau minėjau, ši paieška nėra detektyvas, turintis aiškią atomazgą, o vis kintantis procesas. „Paryžiaus, Teksaso“ veikėjų tapatybės – tai bandymas atlikti tam tikras roles – tėvo, sūnaus, žmonos, meilužės – ir tų rolių netobulumas. Tai – į šipulius suskilusios tobulos amerikietiškos šeimos vaizdinys, ir mėginimas šias sąvokas pakeisti kitais naratyvais. Hanteris, draugo mokykloje klausiamas, kaip jis gali turėti du tėčius (Voltą ir Travisą), pamąstęs atsako: „aš nežinau, man turbūt tiesiog pasisekė“. Ne veltui Travisas, pagaliau sutikęs Džeinę (nesakysiu, kokiomis aplinkybėmis, nes tai – bene ikoniškiausia, skausmingiausia viso filmo scena) judviejų istoriją jai pasakoja kaip svetimų žmonių naratyvą, nutikusį visai ne jiems.
Verdiktas 9/10
Taip ir tuščias Traviso sklypas Paryžiuje tampa paradoksalia erdve: tiek išsvajota, atvira naujam gyvenimui, dar nesuteršta, tiek tuščia, išdžiūvusia, apsėsta praeities nuoskaudų. Wenderso Amerikana, poetiška ir proziška. ir Praeitis galbūt ir nebeegzistuoja, tačiau konfrontacijos su jos padariniais yra neišvengiamos.
Taip pat skaitykite: Mergina naktį namo grįžta viena – pirmasis Irano vampyriškas vesternas
