Prisipažinsiu, ilgai laukiau progos pažiūrėti „Mergina naktį namo grįžta viena“ (A Girl Walks Home Alone at Night). Šis filmas mane itin intrigavo nuo pat savo pasirodymo „Sundance“ kino festivalyje 2014 metais: pirmuoju Iranietišku vampyrišku vesternu tituluojamas kūrinys žadėjo subversyvių diskursų ir žanrų susiliejimo gausą. Moteris vampyrė, vilkinti čadrą ir sėlinanti tamsiomis gatvėmis ir baudžianti misoginistus Blogame Mieste (taip, tai filmo miestelio pavadinimas) – kas gi gali čia nepatikti?
„Mergina naktį namo grįžta viena“ – juodai baltas gaivaus oro gurkšnis, žavintis savo stilingumu ir nuostabia kinematografija. Deja, Anos Lily Amirpour debiutinis pilnametražis filmas savo pažadų visgi pilnai nepateisina, aukodamas turinį dėl stiliaus, o potencialių naratyvų tyrinėjimą iškeisdamas į elementarumą. Gerai pagalvojus, šiam filmui labiau rūpi mėgavimasis visa apimančia, dramatiška amerikietiška romantika, o ne mergina, naktį namo grįžtančia viena.
Kino filmo “A Girl Walks Home Alone at Night” kadras
Filmo pradžia – tarsi paimta iš klasikinių XX a. vidurio amerikietiškų filmų: Arašas (akt. Arash Marandi), vaikinas, kone identiškas ikoniškajam James Dean, užbaigia savo cigaretę ir, peršokęs medinę tvorą, pavogia storą baltą katę. Arašas žingsniais valdo ryškiai apšviestas Blogo Miesto gatves, vesdamas mus pro šią industrinę dykvietę, išsyk primenančią David Lynch kūrinį „Eraserhead“. Šis pasitikintis Arašo žingsniavimas ir maištinga katino vagystė – kontrastas jo bejėgiškumui gyvenimiškuose socialiniuose kontekstuose. Namie jo laukia jo tėvas Hoseinas (akt. Marshall Manesh), klaustrofobiškame kambaryje blankiai stebintis televizoriaus ekraną ir besileidžiantis heroiną į kojų tarpupirščius; darbe – kone pernelyg tradicinė neturtingo sodininko, kurio geidžia ir iš kurio šaiposi turtinga namo šeimininkė Shaydah (akt. Rome Shadanloo) rolė. Siužeto ekspozicija baigiasi lemtingu Saeedo (akt. Dominic Rains), stereotipiškai agresyvaus ir tradiciškai „macho“ sutenerio bei prekeivio narkotikais apsilankymu Arašo namuose: pareikalavęs pinigų už Hoseino skolas, Saeedas pasiima antikvarinį Arašo automobilį.
Kino filmo “A Girl Walks Home Alone at Night” kadras
Saeedo ir pagrindinės filmo veikėjos Merginos (akt. Sheila Vand) susitikimo išdava – itin kitokia, išsyk iškelianti potencialiai subversyvią Merginos, Einančios Namo Naktį Viena santykių dinamiką. Tamsioje gatvėje susikirtus jų keliams, ji, užuot nuolankiai žvelgusi šalin, žiūri jam tiesiai į akis. Šis, užuodęs lengvą laimikį, pajuda link namų ir išsyk užsiima jos gundymu šokiais, prisilietimais, kokainu. Šis manevras – ir ankstesni jo poelgiai – suteneriui kainuoja jo gyvybę, Merginai parodžius savo dantis. Taigi, Mergina, kuri, kaip sufleruoja filmo pavadinimas, link namų judėjo naktį viena – ganėtinai pavojingas pasirinkimas moteriai – iš grobio tampa grobuonimi. Naktinės Blogo Miesto gatvės ir užkaboriai – jos nuosavybė. Tai – nuostabus šių viešųjų erdvių sugrąžinimas moterims, kurioms tokios vietos dažnai tampa neprieinamomis dėl nuolatinės smurto ir priekabiavimo grėsmės. Iš kitos pusės, verta pagalvoti apie tai, kad šioje situacijoje superherojė-vampyrė yra vienintelis kovojimo prieš seksizmą bei viešųjų erdvių sugrąžinimo moterims būdas.
Kino filmo “A Girl Walks Home Alone at Night” kadras
Šiame kontekste Merginos čadra tarsi tampa jos, kaip superherojės, uniforma bei apsiaustu, suteikiančiu jai paslaptingumo ir galios. Naktį, prieš išeidama medžioti misoginistų, Mergina ja apsigaubia ir taip atrodo nepažeidžiama. Tai – vienas stipriausių šio filmo subversyvių galios dinamikų aspektų.
Vizualinė filmo kalba stipriai sufleruoja ryšį su daugybe amerikietiško kino ikonų: vadinamaisiais „B movies“, vesternais, Jimu Jarmuschu (kurio vampyrų romansas „Išgyvens tik mylintys“ pasirodė tais pačiais metais), Quentinu Tarantino ir Davidu Lynchu. Daugybė šio filmo apžvalgų argumentuotai išvedė sąsajas tarp pirmųjų keturių žanrų ir režisierių, bet, mano nuomone, šio filmo vizualinis ir kontekstualus ryšys su Lyncho kūryba – itin gilus. Kaip jau minėjau, juodai balta Blogo Miesto dykynė ir klaustrofobiniai jo interjerai galėtų ramiai koegzistuoti kinematografinėje „Eraserhead“ visatoje. Šiame filme taipogi jaučiamas fantasmagoriško bemiegio sapno atmosfera, randama geriausiuose Lyncho darbuose; tarsi būtum nekviestas svečias filmo veikėjų namuose, matantis kažką, ko regėti nederėtų. Scena, kurioje Hoseinas pamažu pasiduoda paranojai ir plėšriai šoka link baltojo katino tiesiog spirga psichozės ir smurto grėsme, kitaip tariant, Lyncho specialybe.
Kino filmo “A Girl Walks Home Alone at Night” kadras
Visgi esminis skirtumas tarp, tarkim, „Eraserhead“ ir „Merginos“ yra siužeto vystymas – Aną Lily Amarpour labiau domina šią istoriją nuvesti iki finalinio jos taško negu ištyrinėti visas jos siužetines galimybes; lieka daug neatsakytų klausimų ir neišvaikščiotų gatvių. Merginai ir Arašui pamažu judant link vienas kito ir neišvengiamai įsimylint, filmas visą savo dėmesį nukreipia į šį besiskleidžiantį romaną ir visos kitos jo siužeto linijos tampa nebesvarbiomis. Aš primenu sau, kad tai visgi yra vampyrų vesternas, vedantis mus nuo taško A iki taško B ir iki taško C linijiniame naratyve, vedančiame į aiškų finalą. Tačiau kaip žiūrovė, aš jaučiuosi išduota: subversyvumo pažadas neįvykdytas. Mergina, kaip veikėja, yra kone visiškai apibrėžta savo tylėjimo ir vardo neturėjimo, ir savo, kaip anti-seksistės vampyrės misiją pameta vos Arašas pasiūlo bėgti „iš šio prakeikto miesto“.
Verdiktas – 7.5/10
Galbūt tai yra jos pasirinkimas; galbūt šis siužetinis mechanizmas būtent ir yra jo didžiausias pokštas, Merginai tampant mažai kalbančia, bevarde Clint Eastwoodiška vesternų figūra, kuri įsimyli „panelę pavojuje“ Arašą, ir išgelbsti ją nuo blogiečio Saeedo. Tai – gaivus pirmasis šio unikalaus žanro filmas, nutiesiantis kelią itin įdomiai jo ateičiai. Tačiau, skambant filmo pabaigos muzikai, aš visgi galvoju apie įvairias istorijas ir filmus, kuriais galėjo virsti „Merginos, Einančios Namo Vienai“ pažadai.
Taip pat skaitykite: Neįtikėtinai nuostabi juodojo humoro komedija „Ką mes veikiame šešėliuose“
