Gegužės 8 dieną Lietuva minėjo Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje 70 – ąsias metines. Kaune, Panerių memoriale, paminėtas nacizmo ir žydų genocido aukų atminimas.
Holokaustas – viena didžiausių XX amžiaus Lietuvos istorijos tragedijų. Per kelis 1941 metų mėnesius buvo nužudyta apie 80 procentų Lietuvoje gyvenusių žydų. Dar niekada Lietuvos istorijoje per tokį trumpą laiką nebuvo nužudytas toks milžiniškas skaičius žmonių. Lietuvos žydų bendruomenė iš esmės buvo sunaikinta jau 1941 metų liepos–spalio mėnesiais. Nacių okupacijos ir karo pabaigos sulaukė vos 5–10 procentų Lietuvos žydų. Aukų skaičius atskleidžia milžinišką tragedijos mastą. Buvo sunaikinti ne tik žmonės, bet ir šimtmečius kurta kultūra, papročiai, tradicijos, išgrobstytos materialinės vertybės ir kitoks turtas.
Kauno getas – svarba ir žydų bendruomenės gausa nusileido tik Vilniaus žydų bendruomenei. Jis įkurtas 1941 metais liepos mėnesį, kai buvo išleistas įsakymas, liepiantis žydams iki rugpjūčio 15 dienos išsikraustyti į Vilijampolę. Čia ir buvo nuo miesto atskirta teritorija, skirta gyventi žydams. Rugpjūčio 15 dieną geto erdvė galutinai aptverta spygliuota viela ir atribotas susisiekimas su išoriniu pasauliu. Žydų gyvenimas jame buvo nuolat varžomas įvairiausiais vokiečių draudimais ir reikalavimais. Geto savivaldoje buvo Finansų, Sveikatos Apsaugos, Socialinio aprūpinimo ir kiti skyriai, taip pat policija. Buvo įkurtas atskiras pasaulis su savomis taisyklėmis – per kuo trumpesnį laiką atsikratyti kuo didesne žydų bendruomenės dalimi. Geto kaliniai žudyti ir po vieną, ir grupėmis, žudynės skambiai vadintos akcijomis.
Iki Antrojo pasaulinio karo žydai buvo neatskiriama Kauno miesto dalis. Jie buvo visateisiai piliečiai ir gyventojai. Padėtis apsivertė atėjus vokiečiams. Jau pirmosiomis okupacijos dienomis prasidėjo pogromai ir gausios žudynės, naciai išniekino beveik visas Kauno sinagogas, o atimtus iš žydų namus, sinagogas, mokyklas ir kitus pastatus pavertė ligoninėmis sužeistiems kariams. Dar iki geto įsteigimo Kaune buvo persekiojami ir naikinami žydai. Žudynės buvo vykdomos ne tik Vilijampolėje (kur vėliau įsteigtas getas), bet ir miesto centre ir senamiestyje. Buvo žudomi ne tik vyrai, bet ir moterys, vaikai ir seneliai.
Masiniai žydų šaudymai buvo vykdomi Kauno VII forte. Žudynes vykdė vokiečių gestapininkai ir lietuvių Tautos darbo apsaugos bataliono (TDA) kareiviai. Nuo karo pradžios iki geto įsteigimo Kaune galėjo būti nužudyta apie 8 tūkstančiai žydų. Taip pat žydai buvo žudomi Kauno IV ir IX fortuose. Didžiausia žudynių akcija surengta 1941 m. spalio 29 dieną IX forte: jos metu sušaudyta 9200 žydų. Ši akcija dar vadinama „Didžiąja akcija“.
Po „Didžiosios akcijos“ (1941 metų spalio 29 dieną) prasidėjo stabilizacijos laikotarpis, trukęs iki 1943 metų rugsėjo mėnesio. Gete tuomet liko gyventi apie 17 tūkstančių žydų (perpus mažiau, negu jų gyveno Kaune iki nacių – sovietų karo). Nacių supratimu, getas buvo „išvalytas nuo nereikalingų“, t. y. negalinčių dirbti vokiečių karo reikmėms žydų. Šiuo laikotarpiu masinės žydų žudynės nebuvo vykdomos. Stabilizacijos laikotarpiu buvo sukurta plati geto administracinė struktūra, kuriai vadovavo Seniūnų taryba. Getas tapo savotiška mikro – valstybe, turinčia savo valdžią, ekonomiką, dvasinio ir kultūrinio gyvenimo formas. Geto vadovybė ypač daug dėmesio skyrė žydų darbo jėgos panaudojimui, darbo intensyvumui, darbininkų ir darbo įstaigų skaičiaus didinimui. Svarbiausias objektas, kuriam reikėjo daugiausia darbo jėgos, buvo Aleksoto aerodromas. 1943 metais iš maždaug 17 tūkstančių Kauno geto kalinių 140 – yje darboviečių kasdien dirbo apie 9,6 tūkstančių žydų. Dauguma jų dirbo vermachtui reikalingus darbus ir vykdė įvairius karinius užsakymus.
1943 m. rudenį Vilijampolės getas buvo paverstas koncentracijos stovykla. Jame dar gyveno 8 tūkstančiai žmonių. 2 tūkstančiai pasislėpusių žuvo, kitus vokiečiai išvežė į kitas mirties stovyklas. Geto reorganizavimas į koncentracijos stovyklą reiškė dar didesnę SS kontrolę ir drausmės stiprinimą, geto savivaldos apribojimą (Seniūnų tarybos paleidimas, geto policijos pavaldumas SS komendantūrai), geto decentralizavimą (išskaidymas į mažesnes stovyklas), gestapui ir SS patikimų asmenų skyrimą į atsakingus postus.
Kauno geto istorija baigėsi 1944 metų liepą – teliko beveik vien griuvėsiai, nes pasitraukdami naciai sprogdino ir degino namus. Grobdami įvairius materialinius ir kultūrinius lobius vokiečiai bei jiems talkininkavę lietuviai pasisavino arba sunaikino daug paveldo. Šiuo metu Lietuvos valstybiniame žydų muziejuje saugomi M. K. Čiurlionio dailės muziejaus dovanoti labai menki Žydų etnografijos ir istorijos draugijos kolekcijos likučiai, išsaugoti P. Galaunės bei jo bendražygių. Jie liudija apie to meto žydų gyvenimą, buitį bei patirtą kančią.
