2010 m. Venecijoje apdovanoto filmo „Atenbergas“ režisierė Athina Rachel Tsangari į „Kino pavasarį“ atkeliauja su nauju filmu. Tik šį kartą siužetas seks ne dvi save atrasti bandančias merginas, o šešetą vidutinio amžiaus vyrų, kurie bet kokia kaina bandys įrodyti savo pranašumą.
Šeši vyrai (jų tikslus santykis nėra nurodomas) atostogas leidžia prabangioje jachtoje ir nardydami Egėjo jūroje. Vyrų amžius ir socialinė padėtis smarkiai skiriasi. Tarp jų ir pagyvenusio amžiaus solidus daktaras ir vos į ketvirtą dešimtį įžengęs vieno iš vyrų brolis, vis dar gyvenantis su motina.
„Ševalje“ — tai žiedas, kuriuo bus apdovanotas „geriausiu iš esmės“ pripažintas šešeto sugalvoto žaidimo narys. O taisyklės itin paprastos: kiekvieno vyro poelgiai yra ir sprendimai yra griežtai vertinami taškais. Nuo pakankamai paviršutiniškų vertinimo objektų, kaip kiek jie kartų jie mankštinasi ar valosi dantis, nejučia pereinama prie dažnai komiškų kraštutinumų. Į geriausio vyro varžybas įeina cholesterolio kiekis kraujyje, adatų baimė, apatinių spalva, elgesys prie stalo, knarkimas, gandai apie impotenciją ir daug kitų. Be kasdienio ir negailestingo vienas kito vertinimo, žaidimo dalis taip pat ir galvoti užduotis vienas kitam. Šios užduotys skiriasi nuo „IKEA“ baldų surinkimo ir akmenukų į jūrą mėtymo iki skambučių namo išsiaiškinti kuris labiau mylimas.
Kinematografine prasme, pačiam užduočių vykdymui nėra skiriama daug dėmesio. Kai kurios užduotys apsiriboja pora scenų. Režisierei labiau rūpėjo atvaizduoti psichologinį situacijos fenomeną. Nors savaime aišku, kad į geriausio vyro varžybas turėtų įeiti sąžiningumo kriterijus, nuo pirmųjų varžybų dienų formuojamos slaptos sąjungos, visiems tyliai skaičiuojant vienas kitam skirtus taškus. Kam nors pabandžius atsiriboti nuo varžybų, jų iš karto laukia neigiami taškai, taigi sėkmingai palaikomas gaujos instinktas.
Kino filmo “Chevalier” kadras
Organiškai besirutuliojančios vyrų varžybos nejučia atsiduria ties absurdo riba. Bandydami įrodyti savo vyriškumą, vienoje iš užduočių varžovai entuziastingai atlieka laivo valymo darbus, nepaisant to, kad tai visai ne „vyriškas“ darbas. Nesunku pastebėti ir kitus iš moterų perimtus stereotipus. Pagal kiekvieną poelgį pradėti vertinti vyrai pradeda skirti žymiai daugiau dėmesio savo svoriui, laikysenai, drabužiams.
Įdomus režisierės sprendimas neeskaluoti konflikto, vietoj to vėl sulėtinant tempą. Aiškios kulminacijos nebuvimas šiek tiek nustebina po visą filmą augusios įtampos. Dalis žiūrovų dėl to neišvengiamai liks nepatenkinti, bet tai režisierės sprendimas.
„Ševalje“ drąsiai galima vertinti tiek kaip šmaikščią, subtilią komediją žaidžiant su vyrų ir moterų stereotipais, tiek kaip gilią dramą, kalbančią apie kompleksus ir beveik priverstinį „vyriško“ įvaizdžio palaikymą. Galbūt „Ševalje“ ir nėra geriausias „kino pavasario“ filmas, tačiau su po peržiūros kilusios mintys dar ilgai lieka su filmo žiūrovais.
Sužinok daugiau! Spausk čia ir tapk mūsų draugu „Facebook’e“
