Kuo visus dabar gali nustebinti naujasis Rusijos kinas?

Paskelbė: Data: 2019-03-29 10:28

Spausdinti | Komentarai

Dabartinis Rusijos kinas gerai atspindi politinę bei socialinę situaciją šalyje. Bet kokį pasipriešinimą diktatūrai ir su sveika logika prasilenkiantiems Dūmos sprendimams (kas savaitę deputatai kažką uždraudžia: paskutinis politinio absurdo  pavyzdys – grasinama realiomis kalėjimo bausmėmis už valdžios atstovų bei teismų kritiką ir prezidento įžeidimą) valdžia represinėmis priemonėmis jau baigia numalšinti. Bet Kremliaus ideologai gerai žino, kad be botago politikos retsykiais reikia pasiūlyti ir meduolių. Kol kas jų funkcijas gerai atlieka patriotizmo ideologija, propagandininkų pastangomis įdiegusi nuo pagrindinių TV kanalų priklausomiems ir savarankiškai mąstyti atpratusiems piliečiams pasididžiavimą Rusijos vykdoma vidaus bei užsienio politika.

Kadangi draugų ir patikimų partnerių civilizuotų šalių tarpe nebeliko, Rusija negailėdama lėšų remia marginalines diktatūras (Sirijoje, Venesueloje, Kuboje), o tautinio pasididžiavimo vis dar semiasi iš vienintelės „nacionalinės idėjos“ – pergalės prieš fašizmą II pasauliniame kare (kuris vis dar vadinamas Didžiuoju Tėvynės karu). Pastaruoju metu kaip iš gausybės rago ant kino žiūrovų galvų Rusijoje pasipylė propagandiniai kariniai filmai, kuriuose negailestingai klastojami istoriniai faktai („26 Panfilovo kariai“) arba kopijuojant Holivudo blokbasterius štampuojami buki veiksmo filmai („Tankai“, „T-34“ ir pan.). Užtai bet koks bandymas pasakyti rūsčią tiesą apie karą dar iki tokio filmo premjeros susilaukia pasmerkimo. Taip visai neseniai atsitiko su vaidybiniu filmu „Šventė“ (rež. Aleksejus Krasovskis), kurio autoriai išdrįso tik užsiminti, kad Leningrado blokados metu, kai paprasti gyventojai mirė iš bado, arčiau valdžios buvę partiniai funkcionieriai ne tik kad nejautė nepritekliaus, bet ir buvo aprūpinami deficitiniu maistu.

Panašių filmų kūrėjai bematant apšaukiami šmeižikais ir išdavikais, o jų kūriniams neišduodami leidimai juos rodyti kino teatruose. Ypač tokia kova prieš „nepaklusniuosius“ paūmėjo po to, kai Kanų kino festivalyje 2017 m. prizu už geriausią scenarijų buvo apdovanotas filmas „Leviatanas“, kuriame režisieriaus Andrejus Zviagincevas, lyg negailestingas chirurgas, atliko dabartinės Rusijos skerspjūvį, demaskavęs ne tik amžinas šios šalies bėdas – girtuoklystę bei korupciją, bet ir nepagailėjęs karčios kritikos dabar vis didesnes galias įgaunančiai Rusijos pravoslavų bažnyčiai. Kanuose tąsyk dalyvavęs Rusijos kultūros ministras tuoj po premjeros pareiškė, kad filmas tendencingai juodina šviesų tėvynės paveikslą. Juokingiausiai skambėjo aukšto rango politiko teiginys, kad Rusijos žmonės taip negirtauja ir taip nesikeikia, kaip parodyta filme.

Todėl kinas Rusijoje dabar plėtojamas dviem kryptimis, kurios vargu ar gali susikirsti. Vienus filmus uoliai remia Kultūros ministerija, negailinti lėšų nacionalinį pasididžiavimą skatinantiems patriotiniams kūriniams. Kitame poliuje rikiuojasi visai kitoks kinas, kurio autoriai išdrįsta nepaklusti pagrindinei „partinei linijai“ ir stengiasi apnuoginti už šventinio fasado slypinčias problemas. Tokių filmų rodymui Rusijos kino centruose daromos įvairiausios kliūtys, užtai juos mielai priima užsienio kino festivaliai. Ne kaip depresyvią egzotiką, o kaip iki galo dar nenuslopintus laisvų menininkų pasisakymus urbi et orbi.

Neretai tokių filmų autoriams tenka prisiminti sovietmečiu menininkams padėjusią Ezopo kalbą.

Šiųmečio „Kino pavasario“ programose yra du tokie naujojo Rusijos kino pavyzdžiai, labai artimi savo idėjomis ir tuo, kad vaizduoja toli nuo didmiesčių šurmulio egzistuojančią realybę – pasaulį, kuriame išryškėja esminės žmogaus gyvenimo vertybės. Abu filmus sukūrė režisierės, vardu Natalija, abiejų pagrindiniai herojai turi tą patį vardą Jegoras. Abiejų filmų centre – skurde egzistuojantys žmonės, kuriems  lengviau atrasti ryšį su gyvūnais nei su žmonėmis. Abejuose šis žmonių susvetimėjimas ir iš to kylantys konfliktai vaizduojami pasitelkus metaforų kalbą bei pasakų intonacijas, abejuose filmuose daug skurde pamatytos poezijos, o atmosfera dažnai primena slogų sapną.

Režisierės Natalijos Meščaninovos filmo „Pasaulio šerdis“ (Сердце мира) herojus 25-erių intravertas veterinaras Jegoras (Stepanas Devoninas) atokiame ūkyje augina prijaukintas lapes ir dresuoja medžioklinius šunis. Iš idiliško mikrokosmoso, kurį Jegoras sau susikūrė, vaikiną brutaliai į gyvenimo realybę sugražina gyvūnų teisių aktyvistai.

zmogus, kuris visus nustebino 1

Drama „Žmogus, kuris visus nustebino“ (Человек, который удивил всех) taip pat yra pasakos skraiste apsigobusi gili filosofinė parabolė apie gyvenimą ir mirtį. Nuo antikos laikų buvo kuriami pasakojimai apie žmonių bandymus pergudrauti likimą arba apgauti pačią mirtį. Filmų kūrėjai šios temos taip pat neignoravo, pakanka prisiminti reikšmingais kinematografinio pasaulio šedevrais tapusius filmus „Pavargusi mirtis“ (1921 m., rež. Fritzas Langas), „Orfėjas“ (1949 m., rež. Jeanas Cocteau) ar „Septintasis antspaudas“ (1957 m., rež. Ingmaras Bergmanas).

zmogus, kuris visus nustebino 00

Režisierės Natalijos Merkulovos filmo herojus – miškininkas Jegoras (Jevgenijus Cyganovas) – gyvena Sibiro taigoje. Jis su žmona laukia antrojo vaikelio, yra gerbiamas kaimelio gyventojų. Tačiau vieną dieną sužino, kad serga vėžiu – gyventi liko vos du mėnesiai. Vyro negali išgelbėti nei toli nuo kaimo esanti medicina, nei vietinės šamanės magija. Bet vienas šamanės patarimas vyrui giliai įstrigo: „Kai mirtis atėjo pasiimti antino, jis apsimetė antimi, kad mirtis pasišalintų nieko nepešusi“. Praradęs bet kokią viltį, Jegoras (taip pat intravertas) griebiasi neįprasto ir aplinkinius šokiruojančio būdo kovoti su liga – jis pabando… tapti moterimi. Bet neskubėkime galvoti, kad vyrą išgelbės lyties keitimo operacija. Filmas visai ne apie tai. Jegoras pasirenka išorinės transformacijos galimybes – rengiasi žmonos apatiniu trikotažu bei kaimo parduotuvėlėje įsigyta pigia suknele, dažosi lūpas ir pratinasi prie aukštakulnių, o su nauju įvaizdžiu bando susitaikyti naktimis stoviniuodamas kieme. Aptikusi Jegorą tokiu pavidalu žmona Natalija iškelia skandalą ir liepia jam apsigyventi pirtyje.

zmogus, kuris visus nustebino 2

Natalija dar ilgai negalės susitaikyti su tokia Jegoro pasirinkta savo gyvybės gelbėjimo strategija. O jau apie aplinkinius nėra ko nė kalbėti. Vos tik pasklinda gandai apie keistą Jegoro elgesį, jis tampa tikra įžymybe. Bet labai greitai pradinį smalsumą keičia pyktis ir agresija. Nesunku numanyti, kad paprasti kaimo žmonės nė nesistengs gilintis į subtilią situaciją, bet netrukus surengs „pederastui“ tikrą liaudies teismą.

Stebėtina, kaip neskubiai atskleidžiamame siužete autoriai įsigudrina neprikišamai vieną po kitos kelti šiuolaikinio pasaulio skaudulius  ir ragina pamąstyti apie šiuolaikiniame pasaulyje smarkiai pakitusias problemas: dingstančias aiškias ribas tarp vyriškų ir moteriškų funkcijų, stiprumo ir silpnybės, tolerancijos ir agresijos, o taip pat smurtą kaip lengviausią ir dažniausią naudojamą argumentą prieš „kitokius“.

Zmogus, kuris visus nustebino

Įdomu, kad Vakarų šalyse žiūrovai filmą suvokė ne kaip filosofinę metaforą, o kaip socialinį pamfletą, tokiu būdu kritikuojantį LGBT bendruomenės problemas dabartinėje Rusijoje. Būtent apie tai filmo autoriai buvo klausinėjami po premjeros Venecijos kino festivalyje, kuriame Jegoro žmoną suvaidinusi  Natalija Kudriašova gavo „Naujų horizontų“ prizą. Jos emocinga vaidyba drauge su Jevgenijaus Cyganovo hipersantūrumu duoda nepaprastą meninį rezultatą. Tik įvertinti jį tikrai ne taip paprasta.

Kartais sakoma, kad kritikai dažnai rašo apie tai, ko recenzuojamuose filmuose nėra, bet ką jie norėjo pamatyti. Žinoma, pasitaiko ir tokių atvejų. Štai žiūrovai Venecijoje (gal todėl, kad įpratę į viską žvelgti pernelyg giliai) filme „Žmogus, kuris visus nustebino“ pamatė tai, ko ten tikrai nėra. Manau, kad žymiai tiksliau filmo problematiką suformulavo vienas rusų kino kritikas, savo recenziją pabaigęs taip: „Ir „Pasaulio šerdis“, ir „Žmogus, kuris visus nustebino“, pasirinkę gamtos aplinką, pasakoja apie tai, kaip sunku išeiti iš savo narvo ir surasti kontaktą su artimaisiais. Filmas pradedamas labai intymia scena, kurioje vyras delnais šildo žmonos ausis, paskui natūraliai jiedu pradeda kalbėti apie namo šildymą žiemą, kuri filmo finale ateina. Bet žąsinas jau kelia sparnus. Žąsinui reikia būti būryje. Žmogui reikia šilumos. Žmogui reikia kito žmogaus. Ir tame nėra nieko nuostabaus“.

Taip pat skaitykite: „Kleras“: Ar viešinti Bažnyčios problemas yra nuodėmė?

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt