„Kleras“: Ar viešinti Bažnyčios problemas yra nuodėmė?

Paskelbė: Data: 2019-03-27 08:03

Spausdinti | Komentarai

Filmo "Kler" kadras

Kasmet apžvelgiant didelę dabartinėje Lenkijoje kuriamų vaidybinių filmų panorama net nekyla mintis apie finansinę krizę, kuria dabar taip dažnai bandoma pateisinti silpnus filmus net stipriose kinematografinėse šalyse. Lenkai kasmet kuria apie tris dešimtis vaidybinių filmų, kurių meninis lygis stebėtinai aukštas.

Šio stebuklo priežasčių reikėtų ieškoti lenkų kino tradicijose. Juk iki tragiškų 1939-ųjų metų lenkų nacionalinis kinas klestėjo, populiarių žanrų filmai išradingumu nenusileido analogiškai Holivudo produkcijai, savi aktoriai buvo beprotiškai populiarūs, o salės lūžo nuo dėkingos publikos. Socialistinėje Lenkijoje taip pat apstu pavyzdžių, kai formavosi ir visame pasaulyje garsėjo tokie reiškiniai, kaip Lenkų kino mokykla (susijusi su Andrzejaus Wajdos, Andrzejaus Munko, Jerzy Kawalerowicz‘iaus, o vėliau Romano Polanskio šedevrais) ar Moralinio nerimo kinas, išgarsinęs Krzysztofą Zanussį, Krzysztofą Kiešlowskį ir jų bendražygius.

Dabar lenkų kritikai kalba ir apie tradicijų tąsą savo nacionaliniame kine, ir apie savotišką Lenkų kino mokyklos atsinaujinimą. Dabartiniai šios šalies vaidybiniai filmai patvirtina abi šias tendencijas. Artimą kai kurių filmų giminystę su Lenkų kino mokykla pabrėžia net akivaizdūs stilistiniai panašumai. Be to Lenkijoje niekada nebuvo nutrūkęs laiko ryšys, nes greta puikiai sugyvena talentingų debiutantų ir klasikais tapusių meistrų filmai. Net „Kino pavasaryje“ šį lenkams svarbų principą matome akivaizdžiai. Aštuoniasdešimtmečio klasiko K. Zanussio „Eterį“ matome „Meistrų“ programoje, o greta du jau visai kitos kartos režisierių darbai – Kingos Dębskos drama „Iki dugno“ (Zabawa Zabawa) ir Wojciecho Smarzowskio „Kleras“.

Wojciechas Smarzowskis gimtinėje jau seniai laikomas skandalingos reputacijos menininku ir ramybės drumstėju. Jau pirmas jo pilnametražis filmas „Vestuvės“ (Wesele, 2004 m.) piktai išsityčiojo iš tradicinių papročių ir nacionalinių užstalės ritualų. Trileryje „Blogi namai“ (Dom zły, 2009 m.) režisierius pašiurpino tautiečius socialistinės Lenkijos laikus primenančia kriminaline drama, kai 1978 m. provincijos miestelyje iš pažiūros ramioje vienišoje fermoje po beprotiškų išgertuvių pasideda tikra smurto orgija. Dramoje „Rožė“ (Róża, 2011 m. ) primenama, kaip pirmaisiais pokario metais prie Lenkijos prijungus anksčiau Vokietijai priklausiusią Mozūrija, šiame regione buvo pradėtas prievartinis vietinių gyventojų lenkinimas. O filmas „Voluinė“ (Wołyń, 2016 m.) atskleidė dar šiurpesnį 1939-ųjų metų vasarą įvykusį nusikaltimą, kai ukrainiečiai nacionalistai išžudė daug Voluinės miestelyje gyvenusių lenkų.

Bartosz Mrozowski

Didelio rezonanso Lenkijoje susilaukė ir pernai ekranuose pasirodęs naujausias režisieriaus darbas „Kleras“ (Kler) skirtas dviem aktualioms šiuolaikinio pasaulio problemoms – korupcijai ir pedofilijai, kurios pastaruoju metu drebina Katalikų bažnyčios pamatus.

Kler film 6

W. Smarzowskis dažnai kaltinamas patriotizmo stoka ir piktavališku troškimu apdergti visas Lenkijos vertybes ir geriausius lenkų charakterio bruožu parodytų karikatūriškoje šviesoje. Girtuoklio poeto degradavimo istoriją „Stiprusis angelas“ (Pod Mocnym Aniołem, 2014) dauguma lenkų suvokė ne kaip skaudžią medicininės diagnozės anatomiją, bet kaip režisieriaus bandymą lenkus pasauliui pristatyti kaip girtuoklių tautą. Aktorius Robertas Więckiewiczius, suvaidinęs girtuoklį poetą, savo nenugalimą alkoholizmą, žvelgdamas tiesiai į kino kamerą, iliustravo taip: „Geriu nuo tų laikų, kai lenkas tapo popiežiumi. Gėriau, kai lenkai laimėdavo ir gėriau, kai jie pralaimėdavo. Geriu, kai man gera ir geriu, kai man bloga“. Nenuostabu, kad lenkams nepatiko tokia jų tautos „filosofija“: „alkoholizmas – mūsų tautinė liga, o prieš butelį visi lygūs“..\

Kler film 4

Bet dar daugiau lenkai įsižeidė, pasižiūrėję „Klerą“. Pavyzdingais katalikais save linkę laikyti dauguma Lenkijos piliečių pasijuto įskaudinti asmeniškai. Didelę įtaką Lenkijos religiniame ir politiniame gyvenime turintys Bažnyčios hierarchai taip pat suskubo pasmerkti „šmeižikiško“ kūrinio autorius. Kai kuriuose regionuose vietinė valdžia net pabūgo rodyti skandalingą filmą, nors draudžiamo vaisiaus principas negalėjo nesuveikti – jau per kelias filmo demonstravimo dienas jį pažiūrėjo beveik trys milijonai lenkų.

Kleras

Režisierius išdrįso tiesiai šviesiai įvardinti tai, kas jau seniai yra stropiai slepiama vieša paslaptis. Pedofilija aukščiausiu lygiu jau pasmerkė net popiežius Pranciškus. Lenkijos spaudoje ir anksčiau pasirodydavo informacija apie vaikus tvirkinančius kunigus. „Klero“ autoriai surinko daug seksualinę prievartą patyrusių dabar jau suaugusių žmonių liudijimų ir juos panaudojo rašydami scenarijų. Pasinaudojo W. Smarzowskis ir olandų žurnalisto Ekke‘s Overbeeko žurnalistinio tyrimo duomenimis, kuriuos autorius užfiksavo knygoje „Bijokite! Kalba Lenkijos bažnyčios pedofilijos aukos“.

Kler film 3

Bet „Kleras“ nėra skirtas tik kunigams pedofilams. Pasikėsinęs į šį tabu režisierius kerta iš peties, ir jo skaudūs kirčiai pataiko į kitas jautrias vietas – ne į pavienius Bažnyčios tarnus, bet į pačią Dievo namų instituciją, kuriai, regis nėra svetimos visos septynios mirtinos nuodėmės. Šią prielaidą W. Smarzowskis iliustruoja keliais negailestingai charakterizuojamais šventikų portretais. Štai kurijoje dirbantis kunigas Leszekas Lisovskis (Jacekas Braciakas) yra didelių ambicijų kupinas pedofilas, trokštantis bet kokia kaina padaryti karjerą ir gauti aukštą postą Vatikane, todėl vardan šio tikslo jis pasiryžęs iš savo kelio pašalinti bet kokią kliūtį, jis net išdrįsta terorizuoti arkivyskupą. Grandiozinę šventovę statantis ir savo galia bei turtais besididžiuojantis ciniškas arkivyskupas Mordovičius (Januszas Gajosas) šokdina aukšto rango politikus ir nevengia artimų ryšių su kriminalinio pasaulio vadovais.
Kler film 7

Palyginus su šiais „monstrais“ kiti du filmo autorių akiratyje atsidūrę kunigai, perfrazuojant Friedrichą Nietzschę, yra „žmogiški, pernelyg žmogiški“. Roberto Więckiewicz‘iaus suvaidintas kaimo parapijos kunigas Tadeušas Trybusas nevengia stiklelio ir jaučia silpnybę moterims, net ryžtasi mesti kunigystę, kad galėtų gyventi su mylima moterimi Hanka (ją suvaidino Joanna Kulig, visomis savo talentų spalvomis sužibėjusi neseniai matytoje dramoje „Šaltasis karas“), kuri laukiasi jo kūdikio. Dar vienas „Kristaus kareivis“ miestelio kunigas Andžejus Kukula (dažnai W. Smarzowskio filmuose vaidinantis Arkadiuszas Jakubikas yra savotiškas režisieriaus sėkmės talismanas), kuris vaikystėje buvo seksualiai išnaudojamas kunigo, o dabar pats apkaltinamas pedofilija už tai, kad nori demaskuoti Lisovskį. Užspęstas į kampą ir pavargęs priešintis bejausmei moralinės prievartos mašinai, Kukula ryžtasi baisiam iššūkiui.

Galime tik pasvajoti apie tuos laikus, kai lietuviškų filmų kūrėjai nustos mus maitinti bukomis komedijomis ar filmais apie banditus ir atsigręš į aktualias dabartinio gyvenimo problemas. Lenkų pavyzdys rodo, kad kai ateis tokia gadynė, lengva nebus.

Taip pat skaitykite: TOP 10 festivalio „KINO PAVASARIS“ filmų (II)

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt