Masių dvasia tiesiog pritvinkusi piktdžiugos arba ressentimento: pavydžios neapykantos. Masių piktdžiuga kyla tada, kai (id dėl to, kad) viešai pralaimi tie sėkmės subjektai, nuo kurių masių žmogus yra emociškai, prasmingai ir turtiškai atskirtas.
Masių piktdžiuga yra adresuojama liberalams, dėl šių ciniškos arogancijos masių žmogui, su neapykantos džiugesiu pasitinkami šūviai Orlando mieste, nes bohema ir gėjų gyvenimas yra ne ta klampi ir alinanti kasdienybė, į kurią masių žmogus yra įtrauktas.
Neoliberalizmo kuriamas šventinis spektaklis, nuo ryto iki vakaro trimituojamas auditorijos, kuria savo pilkąjį šešėlį, kuris veikia ir „pragyvenimo minimumo“ ar padėvėtos atminties ir kultūros žmones, ir į skurdą nublokštus pensininkus, ir visus tuos, kurie nori, bet negali kurti jokios ateities. Masių piktdžiuga auga iš baimės prieš nuolatinę nežinomybę, iš nepasitikėjimo valdžios teisėtumu ir, dėl daugelio procesų nesuvokimo, iš apokaliptinės pabaigos vizijų.
Susvetiminta ateitis, arba atimta galimybė kurti ateitį yra rytojaus nežinomybės šaltinis. Spektaklio visuomenė savo įvairiakrypčiais, įvairių žanrų serialais išbalansuoja akistatą su ateitimi. Masių žmogui ateitis yra visiškai nebeskaidri. Ji labiau nepermatoma nei gūdžiausiais Viduramžiais, kai kiekviena bažnyčia aiškiai atskleisdavo ateities vizijas ir žmogaus vaidmenį. Šio „pasaulio pabaigos“ nuojautos kyla iš nebegebėjimo vaizduotis ateitį, iš būtinybės nuolatos oponuoti spektaklio chaoso grėsmėms.
Apokaliptika, kurią atveria nežinomybės baimė arba susvetiminta ateitis, tapo populiari tarp Lietuvos intelektualų. Jie mielai tampa šio pasaulio pabaigos mesijais tarp tų, kas laimina savo piktdžiugą ir tikisi jos plėtros, kad ji tarps visuotinė, kaip jūra. Apokaliptikos kupini ne tik V. Radžvilo pasisakymai, bet ir A. Šliogerio ar T. Sodeikos samprotavimai.
Autonomizmas ir mažoji politika, kurių fanams pritariu, dar nėra pajėgi atremti tos siaubo vizijos ar nuolatinio nerimo, kuriuos formuoja neoliberalizmas ir reginių industrijos. Žmonės yra gąsdinami jiems nepasiekiama ir nevaldoma globalizacija, teroru, karais, jie yra engiami nuolatiniu šaukimu, kad privaloma ginkluotis, plėtoti propagandą ar jai atsispirti … Atsakydama į tai masių piktdžiuga, nevaldomas korporacijų šešėlis, pradėjo kurti naujus, savo herojus: apokaliptinius savižudžius. Orlando žudikas yra vienas iš tokių masių piktdžiugos įsikūnijimų.