Donatas Paulauskas © I. Zaleckytės-Burcustu nuotr. / manoteises.lt

Kai viešojoje erdvėje prabylama apie įvaikinimą arba vaikus tos pačios lyties šeimose, dažniausiai metami įvairūs priekaištai ir kaltinimai, neva gyvenimas dviejų tėčių ar mamų šeimoje nesuderinamas su vaiko gerove. Vaikų gyvenimui tos pačios lyties šeimose priešinamasi pabrėžiant jų interesus ir teises, tačiau kas gali geriau juos užtikrinti, jei ne rūpestingos šeimos aplinka, kurią gali sukurti ir kasdien sėkmingai kuria vienalytės šeimos.

Juk tėvų seksualumas nedaro įtakos vaiko gerovei – tą patvirtino ir Kembridžo universiteto mokslininkai, 2013 paskelbę reikšmingą tyrimą apie vienalyčių porų įvaikintų vaikų patirtį. Ištyrę įsivaikinusias lesbiečių, gėjų ir heteroseksualų šeimas, mokslininkai atskleidė, kad homoseksualų įvaikinti vaikai yra tokie pat laimingi kaip ir augdami heteroseksualų šeimose, o panašumų tarp šių šeimų yra daug daugiau negu skirtumų.

Tačiau Lietuvoje tų vienalyčių šeimų, kuriose jau dabar auga vaikai, apsauga yra rizikingai ignoruojama. Pagal Įvairovės ir edukacijos namų atliktą tyrimą, šiandien Lietuvoje apie 20 proc. homoseksualų augina vaikus ir beveik visos jų (19 proc.) – moterys. 13 proc. moterų ir 1 proc. vyrų yra biologiniai tėvai, o 6 proc. augina savo partnerių biologinius vaikus. Kaip yra apsaugoti šie vaikai? Juk mirus biologiniam tėčiui ar mamai, vaikas negalėtų pasilikti su partneriu, kuris jį iki tol kartu su biologiniu tėvu augino šeimoje. Toks vaikas yra priverstas patirti dvigubą netektį – abu savo tėvus, nes antrasis tėvas iki šiol negali įvaikinti savo partnerio vaiko ir taip apsaugoti jį nuo šios rizikos. Toks vaiko išplėšimas iš šeimos jokiu būdu negali būti laikomas jo teisių ir interesų apsauga. Atvirkščiai – kiekvienam vaikui yra aktualus saugus gyvenimas šeimoje.

Ir nors, kaip rašoma Konstitucijoje, valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, neheteroseksualių asmenų motinystė ir tėvystė lieka už borto kaip didžiausia kontroversija. O tai mažų mažiausiai keista, nes homoseksualių asmenų pasirinkimas auginti vaikus visada bus planuotas, apgalvotas ir atsakingas, be to – supančiotas įvairių institucinių aspektų ir „saugiklių”, įprastai esančių įsivaikinimo procedūrose. Jau minėto tyrimu metu paaiškėjo, kad susilaukti vaikų tolimoje ateityje planuoja 37 proc. apklaustųjų homoseksualų, tad jie jau dabar planuoja savo šeimą, jos ateitį ir savo tėvystę. Tai reiškia, kad tėvystė ir motinystė šiems asmenims yra prasmingas, atsakingas ir tikrai nelengvabūdiškas žingsnis. Tačiau vienalytės šeimos, siekdamos šeimos pagausėjimo, įvaikinimo ir planuodamos savo motinystę ir tėvystę – t.y. turėdamos tokius pačius teisėtus žmogiškus poreikius, kokius turi likusi visuomenė – yra atstumiamos, ignoruojant konstitucinę tokių šeimų globą ir apsaugą.

Žvelgiant į visuomenės ir politikų pažiūras, šeima, vertinanti motinystę bei tėvystę, auginanti vaiką ar siekianti įvaikinti, yra vertybė, kuri pradeda atrodyti kontroversiška, vos tik prie jos prisiliečia neheteroseksualūs asmenys. Tie, kuriems taip atrodo, turėtų savęs paklausti: ar kontroversiška yra norėti šeimos, vaikų, santuokos ar partnerystės? Kodėl yra keista ir kontroversiška, kai vienalytės šeimos siekia auginti vaikus, jeigu atrodo visiškai įprasta, kai to nori skirtingų lyčių šeimos? Juk tiek heteroseksualūs, tiek neheteroseksualūs asmenys, siekiantys šių dalykų, turi tokius pačius žmogiškus poreikius šeimai ar partnerystei.

Todėl vienalytės šeimos, siekiančios turėti vaikų, nėra jokia kontroversija. Nes nėra kontroversiška apskritai norėti vaikų ir šeimos. Seksualinė orientacija nėra liga, vertybė, pažiūros ar pasaulėžiūra, kuri galėtų daryti kokį nors poveikį vaikui. Vienintelis prieštaringas dalykas šioje temoje yra principinė valstybės politika, ignoruojanti vaikų gyvenimus, vienalytes šeimas ir jų saugumą.

Tekstas buvo skaitytas Įvairovės ir edukacijos namų surengtame Visų šeimų dienos atidarymo renginyje gegužės 8 d.

Publikuota portale manoteises.lt

Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: