Boston.com, Daniel Ochoa de Olza nuotrauka

Darosi nejauku gyventi, sakote? Apsidairykite aplink – galbūt šalia jūsų nenumatytai padaugėjo paranojikų. Taip galėjo atsitikti, nes paranoja dabar – baisi visuomenės problema, kuri Lietuvoje šiomis dienomis plečiasi netikėtais tempais, kaip į kokią juodąją skylę traukdama sveiko proto žmones. Mūsų šalyje šitas reiškinys per daug išvešėjo, per daug pasileido nuo vadžių, kad nebūtų neišdiskutuotas, neaprašytas ir išsamiai nedokumentuotas.

Pirmiausia, susipažinkime su paranojiku. Tokį žmogų ko gero sočiausiai maitina politiniai, visuomeniniai ir kriminaliniai įvykiai. Į juos gali būti įsivėlęs jis pats, dar gali būti įsivėlę jo draugai ar šeima, bet tai nėra būtina sąlyga paranojos priepuoliams. Jie gali paranojikams pasireikšti ir tada, jei pasireiškia ir kitiems kolegoms paranojikams. Kaip jau supratote ir galbūt žinojote, paranojikas savarankiškai negalvoja. Paranojikai dėl to ir yra paranojikai, nes neturi jėgų pasitikėti savo pačių protu.

Paranojikams įvykių akivaizdoje nėra svarbūs racionalūs argumentai. Jie vadovaujasi impulsais, nuojauta, kitų žmonių spontaniškomis reakcijomis. Pačių paranojikų reakcija taip pat labai staigi ir neapgalvota, o paprašius argumentuoti persakoma ta pati paranojiška mintis kitais žodžiais. Tą turint galvoje galima paminėti, kad jam svarbu daug šaukti. Internete išsireiškiama dedant kuo daugiau šauktukų ar kabliukų sakiniuose, gatvėje – stovint su plakatu (geriausia prie kuo svarbesnių pastatų) nedidelėje grupelėje pasekėjų. Paranojikas ne tik reaguoja paranojiškai, bet ir informaciją gauna iš paranojiškų šaltinių. Daugiausiai peno mintims suteikia rusiški, amerikietiški tinklapiai juodu fonu, blizgančiomis raidėmis, daugybe šauktuku, daug akis draskančios raudonos spalvos ir paryškinimų (neva viskas “TAIP SVARBU!!!!!”), permalto teksto ir atseit viską įrodančių videoklipų, kuriuose apibraukiami dulkės dydžio objektai ir dramatišku balsu aiškinami bemaž dvi valandas.

Kiekviena šalis turi savų paranojikų. Daug kur kažkiek gyvuoja teorija, kad per pastarąjį dešimtmetį pasaulį užvaldė driežų dinastija ar net illuminati draugija, kitur manoma, kad pasaulis tuoj kažkaip užsibaigs – susikarpys, susisprogdins ar persimals. Šių minčių nelabai galiu komentuoti, nes Lietuvoje jos nėra labai plačios. Užtat nė nedrįskite manyti, kad lietuviai paranojikai yra kuo nors prastesni. Leiskite jums parodyti kelius pastebimiausius paranojos pavyzdžius:

MAXIMA, PREKYBOS CENTRŲ GRIŪČIŲ TEMA. Kaip jau žinote, mūsų broliai latviai patyrė tragediją, pareikalavusią ne tik daugybės aukų, bet ir žmonių susitelkimo ir moralinės stiprybės. Kaltininkas dar visiškai neišaiškintas, bet paranojos debesys jau spėjo paplaukioti ir net nulyti. Pasak paranojikų, Maxima darė viską, ką gali, kad išnaikintų kuo daugiau savo klientų. Stogą kone specialiai statė popierinį, o klientų neišleido iš pastato, kad būtų kuo daugiau nukentėjusiųjų. Žinau, kad jūsų akys kraujuoja, bet tai dar ne viskas. Paranojikai lietuviai perkėlė paranoją ir į Lietuvą – dabar, anot jų, būtina boikotuoti visus prekybos centrus, nes jie jau „visi vos laikosi ant žemės“. Moterys, vyrai, vaikai po Maximos griūties Latvijoje staiga ima pastebėti Lietuvos prekybos centrų sienose įtrūkius, stikluose įbrėžimus, o kasininkių uniformose iširusias siūles. Dabar viskas – galime žūti pirkdami batoną ir konservus bet kurią dieną! Nelaimė tikoja mūsū! (pastaba: paskutinis sakininys – autentiškas, nekoreguotas paranojikų sakinys)

HOMOSEKSUALŪS ŽMONĖS, viena populiariausių temų nūdienos Lietuvoje. Paranojikai nerimsta – homoseksualai jau visai netrukus išprievartaus ir išdraskys visus vaikus, įsiverš į visų namus ir sugriaus visas laimingas šeimas beigi žiauriai ir negailestingai užhipnotizuos pasaulį. Turbūt dar esate girdėję, kaip paranojikų engiami žmonės būtinai sulyginami su zoofilais, pedofilais, nes skirtumo, pagal paranojikus, nėra jokio. Sveiku protu ir vėl nesiremiama. Užtat šauktukų sakinyje ir šaukimo gatvėje daugiau nei reikia.

LIETUVOS ŽEMELĖ. Pastarųjų dienų karštoji tema – žemės (paranojikų dažnai vadinama „žemele“, nes nu taip gražiau) pardavimas užsieniečiams. Europos Sąjungos su Lietuva susitarė, kad jau nuo 2014-ųjų gegužės Lietuva leis parduoti žemę kitiems ES piliečiams. Tiksliau sakant, įteisins tvarką, kurią sėkmingai įgyvendino didžioji dalis visų Europos valstybių, o atsisakyti įgyvendinti būtų pražūtinga. Paranojikai į tai pažiūrėjo, kaip ir priklauso, paranojiškai. Pasak jų, pirkdami žemę užsieniečiai: a) išpirks visą Lietuvą, užgrobs ją, sukurs naują savo valstybę; b) dėl kažkokių magiškų priežasčių pavers Lietuvą šiukšlynu; c) sunaikins Lietuvos paveldą; d) sukurs savų eksklavų mūsų valstybėje; e) suvalgys vaikus; f) tuo pačiu juos ir išprievartaus; g) pridarys visokių kitokių kažkokių šiaip baisių blogybių. Kitos Europos Sąjungos valstybės dar neišnyko, bet Lietuva tai jau būtinai išnyks. Kalbų daug, o protingo pagrindimo jokio.

LIETUVOS KALBELĖ. Štai jums dar viena pseudopatriotiška paranojikų tema – kalba, graudulingai vadinama „kalbele“. Esmė paprasta – jei savo kalboje naudosime žodyne nesančius žodžius ir frazes arba, neduok Dieve, panaudosime kokį anglišką ar prancūzišką žodį, kalba kaipmat žus. Nauji ar kitų kalbų žodžiai, anot paranojikų, yra lyg dūris iš nugaros, lyg kultūrinis šalies genocidas. Baisu, baisu.

TEISĖJAI, POLITIKAI, POLICININKAI, MEDIKAI – VAGYS. Na, arba dar užpuolikai, plėšikai,  gyvenimų griovėjai. Teisingumas, politika, medicina yra itin plačios sąvokos, tad nenuostabu, jog pasitaiko savo padėtimi neteisingai besinaudojančių žmonių. Bet paranojikai mėgsta absoliutinti – naujienų portale pasirodžius žiniai apie kyšį paėmusį teisėją, mediką, policininką, apie lėšas švaisčiusį Seimo narį imama klykauti, visus tose srityse dirbančius žmones vadinant nusidėjėliais. Paranojikai išryškina nevykėlius ir nutyli nuoširdžiai savo darbą atliekančius, atsidavusius politikus, teisėjus, policininkus, medikus. Bet koks bandymas priminti tų žmonių nuopelnus palydimas paranojikų šūksniais apie vagystes, korupciją ir posakiu „juk jie politikai, juk jie teisėjai ir viską, čia normalu“, kuriame, akivaizdu, net nieko protingo ir kažką paaiškinančio nepasakoma.

Visada labai naudinga pažiūrėti į bet kokią problemą su abeju, bet nervingas ir pastovus kalbėjimas apie vaikų ir šeimų valgymą, monstrus užsieniečius, žodį, sugriovusį lietuvių kalbą ar įvykį, sugriovusį Lietuvos prekybos centrus, jau yra, sakykime, lengvo chroniško nesveikumo požymis. Aš vis bandau atsekti, kas verčia žmones nesveikuoti, bet taip ir nerandu. Niekaip nesuprantu, kas tiems paranojikams yra, kas verčia šnekėtis su paraleliniu pasauliu. Kol ieškau, palinkėsiu į pasaulį žiūrėti blaiviau. Ir suprasti, kad ne viltis, oi ne viltis, yra tikroji durnių motina.

Originalus įrašas tinklaraštyje Kleiva.lt

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: