„Verksmas“ (“The Wailing”) – trečiasis ilgametražis Pietų Korėjos režisieriaus Na Hongjin siaubo filmas, pastatytas 2016 – aisiais ir atstovavęs šalį tų pačių metų Kanų festivalyje.
Juosta pasakoja apie mažą kaimelį Goksung (iš kurio ir kilo filmo pavadinimas, kadangi užrašius vietovės pavadinimą kiniškais rašmenimis, gaunamas žodis, kuris reiškia raudojimą), kurio gyventojai kenčia nuo paslaptingos baisios ligos. Pagrindinis filmo veikėjas, policijos seržantas Jong Goo (akt. Kwak Dowon), kartu su vietinės policijos pajėgomis yra sukrėstas šios „ligos“ pasėkmių – kaimas nuolat kenčia nuo itin žiaurių ir nepaaiškinamų žmogžudysčių, o jų kaltininkai demonstruoja simptomus, panašius į zombių. Aukų skaičius auga ir paties Jong Goo dukra suserga mįslingąja liga, todėl pastarasis nusprendžia suvienyti jėgas su paslaptinga moterimi ir vietiniu šamanu tam, kad išvaduotų kaimo žmones nuo keisto prakeiksmo.
Šis filmas yra tarsi kelių kino žanrų mišinys, kupinas įtampos bei sujungiantis nejaukią atmosferą su kruvinomis scenomis, komediją policijos tematika ir klasikinius siaubo filmų elementus, stebinantis savo unikalumu. Filme šiek tiek paliečiama ir ksenofobijos problema, kadangi iš pradžių įtarimas dėl žmogžudysčių krenta ant neseniai į kaimelį atsikrausčiusio japono, kuris dėl savo keisto gyvenimo būdo kaimo senbuviams atrodo įtartinas iki tol, kol galiausiai suprantama, kad už šių žmogžudysčių slypi kažkas daugiau.
Režisierius Na Hongjin savo istoriją žiūrovams pateikia tarsi policijos procesą, užpildydamas dviejų su puse valandos trukmės juostą intrigomis ir įtampa, tačiau vis dėl to, kai žiūrovas žiūri filmą, dažniausiai egzistuoja nematoma kvailumo riba, kurios siaubo filmo herojai neturėtų peržengti, jeigu nenorima, kad žiūrovai prarastų dėmesį. „The Wailing“ šią ribą peržengia netgi kelis kartus – Jong Goo dažnai elgiasi taip kvailai, kad, kaip teigia kritikai, kartais netgi norisi iš nevilties pradėti rautis plaukus.
Jo tyrimas filmo pradžioje, atrodo, yra pateikiamas taip, kad prajuokintų žiūrovą arba privestų galvoti, kad kažkas su šio kaimelio policija yra labai negerai – pavyzdžiui, nors Jung Goo yra policininkas, jis niekada nesulaiko anksčiau minėto japono atvykėlio, net po to kai pastarojo miško namelyje, primenančiame Amerikoje veikusio Unabomberio trobelę, randa keistas nuotraukas ir ritualinius totemus. Niekas nesidomi ir neprižiūri Jong Goo tyrimo, niekas netikrina ir jo rastų įkalčių, o ir pats tyrimas labiau atrodo kaip krūva atsitiktinumų, grįstų Jong Goo pykčiu ir smalsumu.
Na Hongjin savo filmuose taip pat yra linkęs dažnai perdėti dalykus tam, kad sukurtų tam tikrą atmosferą, ir šis filmas tikrai nėra išimtis. Filme nėra jokių „mažų“ detalių, „The Wailing“ yra tarsi nenutrūkstama „perspaudimų“ gradinė – pvz., filme be pertraukos ištisai lyja lietus, dažnai netgi su audromis iki tokio lygio, kad ima rodytis, jog kitokio oro šis kaimelis niekuomet ir nematė, žudynių aukos beveik visada yra gausiai išterliotos purvu, krauju ir panašiai.
Didžioji dalis filmo atmosferos yra nevienoda, svyruojanti tarp komedijinių detalių ir tikro siaubo filmo perliukų, kas šiek tiek vargina ir sumažina filmo įspūdį. Tokie filmai kaip„Verksmas“ yra kuriami tam, kad tarsi įlįstų į žiūrovo smegenis ir ten sėtų baimę ir nerimą dėl to, kaip siužetas klostysis toliau, tačiau kažkur, tarp krūvos žmogžudysčių, apsėstų vaikų ir visiškai nenaudingų policininkų, kai kuriems gali būti sunku išlaukti ir taip jau ganėtinai netrumpo filmo pabaigos.
Šis Na Hongjin filmas vertas dėmesio, tiesa norint sustiprinti įspūdį, režisieriui reikėjo įdėti šiek tiek daugiau pastangų, kadangi šio filmo siužetas yra tarsi „praryjamas“ nereikalingų detalių.
Taip pat skaitykite: TOP 10 naujai pasirodžiusių siaubo filmų
