Tegyvuoja poligamija! Dar kartą apie lygias teises, feminizmą ir realybę

Paskelbė: Data: 2014-01-21 09:42

Spausdinti | Komentarai

Serialo “Threesome” kadras

Panašu, kad FNTT skandalui nurimus, Garliavos skandalo rezonansui visuomenėje slūgstant, argumentams energetikos tematika išsisemiant, viešojoje erdvėje ruošiamas naujas karas. Tokiam karui mes esame pasmerkti.

Galbūt bus atrasta nauja tema, o galbūt ir ne, bet kad šią akimirką Damoklo kardas pakibo virš mažumų ir lygių teisių aktyvistų, tai leiskit man pamėginti sudėti visus taškus ant „i“.

Prieš man pradedant kalbėti, norėčiau, kad visi ramiai susitaikytumėt su viena mūsų visuomenės gyvenimo realija, kuri šiandien jau galbūt net laikytina aksioma: šitas informacinis karas yra butaforika, kaip ir visi kiti karai mūsų visuomenėje. Didžiausia šiandienos problema yra ne energetinės nepriklausomybės (nors tai yra ir beprotiškai svarbu), ne homoseksualų partnerystės problema (nors tai taipogi yra aktuali problema), ne finansinė krizė (nors tai vėlgi beprotiškai svarbu), bet visuomenės pažeidžiamumas. Cituojant vieną iš JAV įkūrėjų ir prezidentų, Džoną Adamsą: „Visuomenės laimė reiškia valdžios pabaigą“, o kova dėl valdžios yra amžina.

Truputėlis istorijos

Pirmiausia, kalbėdami apie lygias teises ir mažumas, turėtume atsigręžti į feminizmą. Viešumoje greičiausiai kur nors išgirsite savimi labai patenkintų konspirologų paaiškinimų, kurie feminizmą Jums nuves iki komunizmo ir Karlo Markso. Tai paaiškinti nesudėtinga – tai yra universali formulė, norint ką nors sutrypti Lietuvoje. Viskas, kas man nepatinka – yra komunizmo produktas.

Tokie žmonės pamiršta pridurti, kad visas ideologijas mes vėlgi galėtume suvesti į Švietimo epochą, kur pačiai minties ir švietimo laisvei pagrindus padėjo tokie žmonės kaip Volteras, Žanas Žakas Ruso, Džonas Lokas etc. Tai, ką turime šiandien – yra jų pradėto darbo rezultatas, kurį tęsė skirtingų epochų ir aplinkų žmonės ir, natūraliai, turėjo skirtingą požiūrį į viską, todėl ir jų mintys buvo skirtingos. Bet feminizmui tai taikyti būtų kiek trumparegiška. Vienok dėl to, kad feminizmas netelpa į jokį valstybės valdymo modelį. Tai yra atskiras, tik į žmogaus teises orientuotas judėjimas, kuris vystomas paraleliai, nepriklausomai nuo valstybės valdymo modelio.

Pats feminizmas yra skirstomas į tris etapus, kurių pirmasis buvo XIX – XX a. pradžioje. Antrasis – apie 1960-1970-uosius ir paskutinis, kuris prasidėjo maždaug prieš trisdešimt metų ir tęsiasi iki dabar. Jeigu ne feminizmo judėjimai, kuriuos taip skubame smerkti šiandien, tai moterys neturėtų teisės balsuoti, neturėtų teisės į nuosavybę, neturėtų netgi teisės dėvėti kelnes. Čia būtų galima vardinti labai daug dalykų, kurie mums šiandien atrodo savaime suprantami, bet kadaise buvo pasitinkami su tokiu pačiu pasipriešinimu, kaip ir šiandien.

Vien dėl šių nuopelnų feminizmui pagarbą atiduoti vis dėlto vertėtų. Būtent dėl feminizmo moterys nebėra vaikų gaminimo fabrikai, gali studijuoti ir netgi, kalbant apie visai paprastus dalykus – vartoti kontraceptines priemones. Bet nepaisant progreso, net ir šiandien, po šitiek metų, visuomenė moterims Lietuvoje bando aktyviai įpiršti, kad moteris neturi teisės, pavyzdžiui, pasidaryti aborto. Niekada nebūsiu už gyvybės atėmimą, tačiau moters kūnas yra moters ir niekeno kito nuosavybė, ir su tuo niekas nepasiginčysit. Kontraargumentų šiam teiginiui net egzistuoti negali, nes to paneigti neįmanoma.

Ergo ką daryti su savo kūnu – irgi yra būtent moters asmeninis reikalas. Atrodytų šiandien tai savaime suprantama? Pasirodo, kad ne. Ir vien to pakanka kaip įrodymo, kad feministiniai judėjimai mums šiandien reikalingi. Mat tokie paradoksai, kai bažnyčios klerikalai bando aiškinti, jog mūsų visuomenė turėtų drausti netikinčiai ar kitą religiją išpažįstančiai moteriai pasidaryti abortą dėl to, kad jų religinė bendruomenė tai draudžia – yra absoliutus absurdas. Ir tai yra sunki pamoka, kurią mes, visi Lietuvos žmonės, dar turėsime išmokti: priiminėti sprendimus dėl kitų žmonių gyvenimo, yra milžiniška atsakomybė.

Apie šiaudines baidykles

Bet dar plačiau panagrinėkime situaciją ir radikaliai prieš mažumas nusiteikusių žmonių argumentus Lietuvoje. Taip kaip konkrečiai įvardintu atveju yra pažeidžiamos moterų teisės į laisvą apsisprendimą, taip yra ir su seksualinėmis mažumomis. Vienas didžiausių paradoksų yra šita visa masinė psichozė, kurią sukelia seksualinių mažumų paradai.

Visų pirma, tai pasakysiu, kad parado nenoriu ir aš. Ir, tiesą pasakius, norėčiau, kad parado organizatoriai būtų atsakingi ir suprastų, kad tie paradai provokuoja ir iššaukia agresiją, jau nekalbant apie tą karą, kuris kyla viešojoje erdvėje. Bet čia atsiranda svarbus momentas: daugybė viešų asmenų išsakė opiniją, kad parado rengti mažumos negali, nes tai pažeidžia jų teises. Gal kas galit įvardinti, kokias konkrečiai teises tai pažeidžia? Kur parašyta „kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę uždrausti kitai piliečių grupei rengti taikią viešą akciją“? Perfrazuojant tai skambėtų šitaip: „Mažumos pažeidžia mano teises pažeidinėti jų teises“.

Bet plunksnos virtuozai sugeba iš to padaryti didžiulį spektaklį. Sukuria problemą iš nieko ir tada pradeda imituoti, lyg ją spręstų. Gindami Lietuvos žmones. Gindami nuo ko? Ar tai, kad įvyks tas paradas, kaip nors paskatins jus tapti homoseksualais? Ar jūsų lytinė orientacija tokia silpna? Gali paradai vykt kiekvieną dieną po mano langais. Aš vakare vis tiek užmigsiu apkabinęs savo merginą. Bet jei norime uždrausti taikias viešas akcijas, kurias organizuoja Lietuvos piliečiai, kokie jie bebūtų – tai turėtume uždrausti visiems piliečiams.

Antra šiaudinė baidyklė yra mitas, kad homoseksualai skatina homoseksualumo plitimą. Štai Petras Gražulis viešai pareiškė, kad jų daugėja. Ar jis turi kokią statistiką? Skaičiuoja homoseksualus? Priešingai nei liudija visuomenės prietarai – homoseksualai visada buvo. Bet dabar pažiūrėkit į tai iš kitos pusės – nuolatinis eskalavimas per visus visuomenės kanalus apie homoseksualumo problemą tikrai paskatina jūsų vaikus apie tai galvoti. Tad patinka Jums ar ne, tačiau net ir aršiai oponuojantys homoseksualizmui – labai prisidedat prie jo reklamos. Tiesą pasakius, labiausiai prisidedat prie jo reklamos, nes tai būtent dėka jūsų atsiranda precedentas tokiam Petrui Gražuliui skalambyti varpais apie homoseksualus nuolatos – siekiant jūsų palankumo.

Trečia šiaudinė baidyklė suponuoja, kad bendraudami su homoseksualais vaikai kažkaip gali tuo „užsikrėsti“. Visų pirma, tai homoseksualai nenusileidžia iš kosmoso, jų neišnešioja Velykų kiškutis ir jų tikrai neveisia įslaptintų ES laboratorijų inkubatoriuose. Jie gimsta tokiose pačiose heteroseksualų šeimose kaip aš, jūs ir visi žmonės. Tad sunku įsivaizduoti, kaip ir kur jie galėtų dingti.

Ketvirta, šiaudinė baidyklė yra biologinis imperatyvas, kad neva tai gamtoje nesutinkama ir nenormalu. Na, visų pirma, tai sutinkama gamtoje. Ir sutinkama tarp daugybės rūšių – avių, liūtų, balandžių, gulbių, driežų ir netgi artimesnių mums pagal genetiką žinduolių: beždžionių, makakų.

Dar viena didelė spraga tokioje logikoje yra ta, kad jei jau mes imame iš gamtos pavyzdį – tai gyvūnai vadovaujasi pirminiais instinktais, kurie gyvybei sako, kad ji turi išgyventi bet kokia kaina. Tai reikalauja turėti kuo daugiau jauniklių, o tai savo ruožtu skatina turėti kuo daugiau partnerių. Monogamiškų žinduolių rūšių gamtoje yra netgi mažiau, nei tų, kurios užfiksuotos atliekančios lytinį aktą su tos pačios lyties atstovais. Tai jei žiūrime į biologinį imperatyvą, jo šalininkai turėtų tada sakyt „spjaukime į šeimą – gamtoje visi gyvena bendruomėnese, o ne šeimose, tegyvuoja poligamija!“ Bet tikriausiai to nedarysim, nes gerbiame vienas kitą ir artimųjų jausmus?

Apie homoseksualų situaciją Lietuvoje

Kaip bežiūrėsit ir kokių keistų argumentų besiimsit, mažiausiai vienu klausimu turėtume sutarti visi. Homoseksualai yra diskriminuojami santuokos atžvilgiu. Tiesa, tam jau buvo nusileista ir siekiama sukurti partnerystės institutą. Kaip patikrinti ar jie diskriminuojami?

Pirma, atsakykite į paprastą klausimą, kokiu pagrindu yra kuriama šeima? Aš manau, kad šeima yra kuriama tarpusavio pagalbos, rūpesčio, meilės, pagarbos ir artumo pagrindu. Ar aš galiu susituokti su savo mergina? Taip. Ar Jonas ir Petras gali susituokti? Ne. Ar jie bent gali įteisinti savo statusą visuomenėje juridiškai? Ne. Viskas. Akivaizdu, kad tai, kas galima man – negalima Petrui. Kokios dar diskusijos galimos čia apie diskriminacijos nebuvimą?

Bet tai nėra tik diskriminacija. Iš to išplaukia išvada, kad žmogus, teigdamas, jog homoseksualui negalima turėti šeimos, tuo pačiu ir suponuoja, kad homoseksualas yra neįgalus mylėti. Todėl turėtumėte suprasti, kodėl homoseksualams ši tema yra ne tik aktuali iš praktinės pusės – vedybų sutartis įgalintų daryti juos elementarius dalykus, kurie leistini mums: bendrai pasiimti paskolą, įvykus nelaimei, jų turtas atitektų antrai pusei, galiausiai tai įgalintų juos aplankyti reanimacijoje gulintį partnerį, tačiau yra tiesiog paniekinanti iš moralinės pusės. Įsivaizduojate tokią situaciją? Jūsų žmona guli reanimacijoje po ką tik patirtos avarijos, o jums neleidžia su ja pasimatyti, nes jūs, pragyvenęs su ja dvidešimt metų, neturite teisės jos pamatyti? Po dviejų dienų galbūt ji miršta. Galvojat, tai išgalvota situacija? Leiskite Jums papasakoti tikrą istoriją, kuria su manimi pasidalijo keturiolikos metų berniukas.

Vienoje Kauno mokykloje mokosi du paaugliai, kurie yra homoseksualai. Tiksliau, dabar derėtų sakyti, kad mokėsi. Apie jų santykius sužinojo vieno iš vaikinų mama. Jį labai žiauriai sumušė. Galiausiai uždraudė eiti į mokyklą, išeiti iš namų, kad negalėtų pasimatyti su savo draugu. Vieną vakarą, vedžiodamas po Kauno ąžuolyną savo šunį, pamačiau ant suoliuko sėdintį apsiašarojusį paauglį, kuris alaus butelio šuke raižė savo ranką. Vaizdas šokiruojantis. Ką jūs darytumėt tokioje situacijoje? Galbūt net būčiau nieko nesakęs (ne dėl to, kad nenorėjau, o dėl to, kad paprasčiausiai nežinojau, ką sakyti), bet laimei, greta buvo mano kalytė, kuri yra pakankamai smalsi ir draugiška. Ji priėjo artyn ir vaikinukas ją paglostė. Taip prasidėjo pokalbis.

Sunku nupasakoti tą apgailėtiną vaizdą, kurį mačiau. Jis man papasakojo savo situaciją. Palikau jam savo telefono numerį. Ėmėme susirašinėti internetu. Bet pokalbių būta vos keletas. Ir jie buvo gana stereotipiški, kadangi pats dar buvau paauglys, tik keturiais metais vyresnis, kalbos apie paauglišką meilę buvo tapusios kone rutina. Todėl netikėjau ir keturiolikmečio postringavimais apie tai, kaip jiedu su vaikinu pabėgs iš namų – taip kalba turbūt kone kas antras paauglys vienu ar kitu momentu.

Mėginau atkalbinėti. Vaikinas buvo labai nepastovus. Vieną akimirką, atrodė, supranta, kad tai kvailystė. Kitą vėl prasidėdavo paaugliškos svajonės apie gyvenimą su draugu. Ir jiems vos keturiolika metų. Tokių pokalbių buvo du. Mat trečiasis, kuris įvyko su dienos pertrauka, buvo labai trumpas. Kažkaip kito vaikino motina sužinojo, kad jos sūnus sunkiai kenčia atstumą nuo savo draugo ir planuoja pabėgti iš namų, grečiausiai perskaitė jų SMS žinutes ir savo sūnų uždarė į internatą. Tai buvo viskas, ką sužinojau per paskutinį – trečiąjį pokalbį. Nervingai nupasakotą istoriją, kupiną keiksmažodžių, kartojimų, kad vaikinas nusižudys. Galiausiai jis dingo. Nežinau kur. Nežinau, kas jam nutiko. Įsivaizduokit, kad tai jūsų sūnus. Nenoriu spekuliuoti, bet norisi tikėtis, kad jis sveikas ir gyvas.

Jūsų reikalas tikėti, ar ne, bet tai yra visiškai tikra istorija. Ir tai įvyko prieš penkerius metus. Dar prieš visą šitą visuomenės sujudimą dėl parado. Bet nepaisant to, kuo pasidalinau, ne jums spręsti, ar šis paauglys mylėjo. Kaip ir ne jums (ir ne man) spręsti, ar homoseksualai gali mylėti.

Už ir prieš

Bet štai aš skaitau Šarūno Navickio mintis apie tai, kaip jis jaučiasi diskriminuojamas, nes JK negavo darbo vietos, kurią neva, vietoj jo, galimai skyrė mažumai (šiuo atveju, kaip supratau, ne homoseksualui, bet esmės tai nekeičia) ir jis tapo vadinamosios pozityviosios diskriminacijos auka. Bet autorius straipsnyje patogiai nutyli kai kuriuos aspektus. Pozityvioji diskriminacija vykdoma tada, kai abu darbuotojai yra vienodai kvalifikuoti. Kitaip sakant, neįmanoma, kad vietoj Jūsų į darbą priimtų mažumą, jei jūs esate labiau tinkamas tam darbui. Galiausiai lemiamą žodį taria darbdavys.

Nutylėjo dar ir tai, kad darbo anketoja savo religijos, seksualinės orientacijos, etninės kilmės nurodyti yra netgi neprivaloma. Taip pat, autorius netgi tiksliai nežino, ar jis darbo negavo ne dėl to, kad jo konkurentas nebuvo geriau kvalifikuotas ir tinkamesnis. O absurdiškiausia, kad tai buvo Jungtinėje Karalystėje ir net ne Lietuvoje.

Lietuvoje pozityvios diskriminacijos taikyti iniciatyvų nėra, tad toks pavyzdys tampa visiškai trivialus. Įdomus yra ir „normalumo“ argumentas. Šarūnas Navickis iš esmės teigia, kad jį kažkas verčia jaustis nenormaliu ir jam tai nepatinka, tačiau straipsnyje pats aiškiai parašo, jog yra baigęs šiokius tokius biologijos mokslus ir geba atskirti, kas yra nenormalu, o tada dar priduria, kad homoseksualai yra nenormalūs. Kažkaip tada sunku suprasti – jei problema, kad Š. Navickį kažkas laiko nenormaliu, tai kodėl jis kitus taip vadina? Ir jeigu jis sako, kad buvo diskriminuojamas – tai kodėl negali pateikti nė vieno diskriminacijos pavyzdžio Lietuvoje?

Panašiai savo tinklaraštyje rašė ir vienas blogeris – Adomas Aleksandravičius. Štai, pavyzdžiui, kaip argumentą pateikia tai, jog Europai jau pradeda įgrįsti mažumos, dėl to stiprėja radikalios dešiniosios jėgos. Tik jis nutyli esminę detalę. Nieko bendro tai su homoseksualais ir moterų teisėmis neturi. Tai turi bendro tik su viena religine grupe – musulmonais. Arba pasitelkia kitą žudantį pavyzdį – kaip Amerikoje vaikų gimimo liūdyjimuose feministės išsireikalavo pokyčius iš „tėvas“ ir „mama“ į „augintojas nr 1“ ir „augintojas nr 2“. Net nemėginsiu ginčytis, kad tai yra absurdiška, bet tai buvo Amerikoje, ar Lietuvoje kas nors to siekia? Ne.

Tačiau kalbant apie agresyvų lyčių niveliacijos skatinimą absurdiškais metodais – to pasitaiko Lietuvoje. Štai pamenu vieną atvejį, kai į DELFI Piliečio rubriką parašė mergina, kur pasipiktino salotų pavadinimu, mat jos buvo pavadintos „vyriškomis“. Tai yra nesąmonė, absurdas, kvailystė ir kaip restorano savininkai nori, taip salotas ir vadina. Jei Jums nepatinka – ten nesilankykite.

Kita mergina man sykį bandė įrodyti, kad klube prie jos per arti prieidamas vaikinas pažeidžia jos privatumą. Paklausus, ar ne tas pats su merginomis – pasigirdo atsakymas, kad moterys taip nedaro. Čia išryškėja labai rimta problema – tarp lygių teisių aktyvistų pasitaiko labai stiprių radikalų. Ir tai neigiamai atsiliepia jų reprezentacijai.

Pavyzdžiui, kaip ir garsusis „Gender loops“ projektas, kuris siūlė vaikams darželyje skaityti pasaką apie du princus. Na, neturiu aš nieko prieš pasaką apie du princus, kaip ir neturiu nieko prieš jos skaitymą vaikams. Juolab, kad yra kvaila tikėti, jog perskaičius vieną pasaką vaikas taps homoseksualu. Geriau pažiūrėkit, ką vaikai mato per televiziją, tai besivadovaujant tokia logika – kiekvienas tėvas turėtų išprotėt. Tik yra vienas BET. Kol tai daroma nepriverstinai, kaip ir buvo siūloma. Ar reikia pykti ant žmonių už iniciatyvą? Mat aš palaikau mažumas ir sakau, kad jos turi problemų. Bet vos tik tokie „Gender loops“ projektai bus taikomi jėga mūsų vaikams – pirmas stosiu į priešingą barikadų pusę, mat čia ir yra esminis žodis – jėga. Jėga atimti. Jėga įpiršti. Jėga uždrausti. Tai yra tikroji problema.

Kas yra tolerancija?

Visuomenėje vis dažniau susiduriu su keistu požiūriu, kad skatinimas toleruoti – reiškia, kad jūs privalote patys tokiais tapti arba tam pritarti. Tolerancija nereiškia, kad jūs privalote mėgti homoseksualus, nereiškia, kad juos turite palaikyti, propaguoti jų gyvenimo būdą. Tai tiesiog reiškia, kad pripažintumėte juos lygiaverčiais, normaliais ir lygiateisiais. Jeigu jūs manot, kad santuoka galima tik tarp vyro ir moters – puiku, tuo ir vadovaukitės, bet neatimkit tokios teisės iš kitų, kurie mano kitaip.

Visur būna radikalų. Pavyzdžiui, radikalių tautininkų rate pasitaiko tokių pareiškimų, jog emigrantai yra išdavikai. Kad patriotizmą skatinti būtina per istoriją, o jei Tu manai kitaip – tai nesi patriotas. Radikalų konservatorių gretose įprasta aiškinti, kad arba esi toks, kaip liepia bažnyčia, arba nesveikas, išsigimėlis, iškrypėlis, atmata. Žinoma – politkorektiškai, nors esu tokį pareiškimą asmeniškai girdėjęs iš vieno JKL lyderių beveik tokiais pačiais žodžiais. Bet tai nereiškia, kad visi konservatoriai taip galvoja. Problema yra radikalumas. Ir čia jau pati ideologija neturi jokio skirtumo, nes, paimkit bet kokią ideologiją – pridėkit radikalumą ir gausit aklą žmogų be kompaso.

Aš pasistengiau įliustruoti pavyzdžiais, konkrečiais argumentais, taipogi paneigdamas kai kuriuos pseudo-argumentus, kiek daug propagandos yra šita tema. Koks skirtumas kaip yra Amerikoje ar Jungtinėje Karalystėje – pas mus neprivalo būti taip pat. Tai priklauso nuo mūsų. Turėkite omeny, kad daugybės problemų net nepaliečiau, nes apie tai galima disertacijas parašyt – mobingas, vaikų smurto problema, norinčių įsivaikinti tėvų problema, o jei dar pradėčiau kalbėti apie visuomenės spaudimą, kaip moteris privalo auginti vaikus, kaip daugelyje mokyklų vaikai yra priverstinai mokomi tikybos, kaip homoseksualai negali viešumoje paimti vienas kitam už rankos, nes tai jau bus traktuojama kaip kažkoks „lindimas į akis“ – tai būtų galima ir knygą parašyt.

Ir tuo pačiu užduokite sau keletą kitų klausimų. Net jei nepalaikau homoseksualų, ar galiu teigti, kad jie yra neįgalūs mylėti? Net jei man atrodo, kad feminizmas yra sausa propaganda, ar Lietuvoje neturime moterų smurto problemos? Net jei manau, kad homoseksualumo eskalavimas per paradus gali kažkaip pakenkti mūsų visuomenei, ar homoseksualumo eskalavimas per žiniasklaidą neturi tokio paties efekto?

Net jei manau, kad žmogaus teisių aktyvistai yra nereikalingi, ar sąžininga, kad aš, norėdamas, jog man būtų įvykdyta eutanazija, negaliu to padaryti, nes kažkokios bažnyčios vyskupas taip nusprendė?

Galiausiai, atsakykite, prašau, kiekvienas sau – kokią teisę aš turiu spręsti, kaip privalo gyventi mano kaimynas, jei jis yra taikus, draugiškas ir man nekelia grėsmės? Galbūt ateis ir atsakymas, kam reikalingi feministiniai judėjimai, lygių teisių aktyvistai ir svarbiausia – kritinė masė, kuri mus apsaugotų nuo labai įtikinamų rašinėlių, kuriuose tendencingai traukiamos detalės iš konteksto ir/ar nutylimi faktai.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt