50 puikių filmų kuriuos per savo gyvenimą turėtų pamatyti kiekvienas

Kino industrija daugiau kaip 100 metų džiugina mus įvairiausiais filmais ir žanrų pasirinkimu, tačiau tikrai ne visi kino kūriniai sugeba priversti širdis plakti neįtikėtinu greičiu. Sudarinėdami šį sarašą į šalį nustūmėm tokius akivaizdžius bet itin nugrotus visų įmanomų sąrašų favoritus kaip „Krikštatėvis”, „Pabėgimas iš Šoušenko”, „Bulvarinis skaitalas“ ar „Kovos klubas”, kad liktų šiek tiek daugiau vietos kitiems, taip pat paminėjimo itin vertiems filmams.

Vienos šio sąrašo juostų savo kelią į šlovę prasiskynė gerokai vėliau nei pasirodė didžiuosiuose ekranuose, kiti filmai topų viršūnėse karaliauja jau daugybę metų, bet šie filmai neabejotinai verti būti pažiūrėti dar ir dar kartą.

50. „Didelės akys“ (Big Eyes, 2014)

Penkiasdešimtaisiais Margaret (akt. Amy Adams) buvo išsiskyrusi vieniša motina ir savamokslė dailininkė, įkvėpimą atradusi savo dukrelės veide. Lyg apsėsta tapydama vaikų portretus su itin išdidintomis akimis moteris, atrodo, nė nesitiki pripažinimo ir savo darbus pardavinėja pusvelčiui. Galbūt ji visą gyvenimą būtų praleidusi dirbdama baldų fabriko iliustratore, o pasaulis – pražiopsojęs japonišką animaciją menančius portretus, jei ne lemtinga Margaret pažintis su gatvės dailinku Walter Keane. Nežinia ko labiau apžavėtas – Margaret moteriškų kerų ar jos meninio talento, Walter Keane pradėjo tai, kas dabar jau vadinama „populiarumo mene fenomenu“.

Ne visai „burtoniškas“ Timo Burtono filmas paremtas dailininkės Margaret Keane biografijos motyvais. Nei fantastikos, nei specialiųjų efektų čia neišvysite, tačiau kone stebuklingas atrodo dailininkės piešiamų portretų panašumas į režisieriaus mėgiamus kurti animacinius herojus. Iš kur režisieriaus animacijai semtąsi įkvėpimo, turbūt, nepaaiškės, tačiau „Didelės akys“ filme mums bus atskleista kita, kone detektyvinė istorija.

Margaret tapybos darbų autorystė ilgą laiką laikyta paslaptyje. Visą garbę už paveikslus didelėmis akimis Walter‘is prisiima sau, tuo tarpu versdamas savo mylimąją dirbti tamsiame kambarėlyje, paslapčiomis. Mėginant šią paslaptį išsaugoti žiūrovui visu gražumu atsiskleidžia ir penkto-šešto dešimtmečių privalomo moterų kuklumo, nuolankaus paklusimo vyrui dalia, ir nuostabiai Christoph‘o Waltz‘o įkūnytas egocentriško garbetroškos Walter Keane personažas. Margaret rūpi menas savaime – tapydama ji ieško savęs ir pamažu iš vaikiškų portretų išauga; keičiantis asmenybei kinta ir moters stilius. „Kaip man tai paaiškinti?“ klausia sunerimęs Walter‘is, besiruošdamas dar vienam apsimetėliškam interviu. „Menas yra asmeniškas“ atšauna Margaret. Siužetas šiek tiek nuspėjamas, juk jau pats filmo sukūrimo faktas sufleruoja atomazgą – paslaptis bus atskleista. Tačiau beveik iki pat pabaigos žiūrovą kamuoja klausimas „kada?“. Ar teks Margaret pasimėgauti pelnyta šlove? O gal viskas paaiškės tik po dailininkės mirties?

49. Malholando kelias (Mulholland Drive, 2001)

Kaip ir dauguma Deivido Linčo filmų, taip ir „Malholando kelias“, yra nelyginant fantasmagoriškas sapnas, tarsi iliuzija, kuri ne tik sutrikdo žiūrovą, tačiau ir kviečia filmą dar sykį peržiūrėti, dar sykį pergalvoti visus kruopščiai parinktus elementus, siekiant suprasti, kas yra tikra, o kas – ne.

Filme yra pasakojama apie garbės trokštančią jauną aktorę Beti Elms (Naomi Watts), atvykstančią į Los Andželą, kur ji netikėtai, jos tetai priklausančiame bute, sutinka Ritą (Laura Elena Harring). Pastaroji po automobilio avarijos yra praradusi atmintį, o padedama Beti, Rita bando susigrąžinti prisiminimus. Šioje istorijoje netrunka įsiplieksti ir kur kas šiltesni jausmai tarp dviejų moterų.

Dažnai „Malholando kelias“ yra vadinamas ne tik klasikiniu film-noir pavyzdžiu, bet ir vienu geriausių visų laikų filmų, nagrinėjančių lesbietiškus santykius. Beti ir Ritos ryšį kino kritikai įvertino labai teigiamai, o kai kurie ryžosi pasakyti, jog tai yra turbūt patys sveikiausi, pozityviausi ir romantiškiausi dviejų žmonių santykiai kada nors sukurti Deivido Linčo filme.

48. „12 įtūžusių vyrukų” (12 Angry men, 1957)

Šis filmas sukurtas daugiau nei prieš pusę amžiaus yra geriausias pavyzdys, kad norint nufilmuoti puikų filmą nebūtinos įspūdingos dekoracijos, įmantrūs drabužiai ar specialieji efektai.  Geram filmui užtenka geros idėjos ir puikaus scenarijaus. Filmas įtraukia puikiai atskleidžiamais veikėjų charakteriais per jų  konfliktinius dialogus.

Nespalvota klasika tapusio filmo pagrindu paimtas adaptuotas amerikiečių televizijos spektaklis, sukurtas Reginald’o Rose’o. Ši teismo salės drama pasakoja istoriją apie 12 prisiekusiųjų, kuriems yra pavesta nuspręsti ar jaunuolis, kaltinamas nužudęs savo tėvą, iš tikrųjų yra kaltas. Nors filmo pradžioje šiek tiek prisnūdęs teisėjo balsas sufleruoja, jog byla yra itin paprasta, ir viskas joje yra aišku, tačiau aštuntasis prisiekusysis nėra įsitikinęs, kad byla yra itin aiški.  Aštuntasis prisiekusysis išsako savo abejones, jog rimtoje byloje  (jaunuoliui gresia bausmė dėl pirmo laipsnio žmogžudystės) remiamasi tik dviem liudininkais, jog ginklas, kuriuo buvo padarytas nusikaltimas, nėra išskirtinis (identišką kišeninį peilį turi ir jis). Tolimesnėje filmo eigoje prisiekusieji stengiasi priimti vieningą sprendimą, ar jaunuolis yra kaltas, ar nusikaltėlis yra kitas asmuo.

Kiekvienas iš dvylikos prisiekusiųjų yra visiškai skirtingos asmenybė. Iš dalies tai primena eksperimentą, ar visiškai skirtingi žmonės gali vieningai apsispręsti jiems pateiktu klausimu. Nors 12 veikėjų, kurie visi yra svarbūs, yra daug tokiam filmui, tačiau Reginald’as Rose’as sugeba dialogų pagalba atskleisti visų veikėjų  esminius biografijos faktus, charakterio savybės. Atskleidžiant charakterius nėra gilinamasi į bereikalingas detales, tik į esminius faktus, kurie daro įtaką konkretaus prisiekusiojo mąstymo eigai, sprendimo priėmimui. Genialumas slypi paprastume: beveik visas filmo veiksmas vyksta viename kambaryje. Jokių įmantrių kambarių, įmantrių rūbų, tiesiog 12 kostiumais apsirengusių vyrų, 12 kėdžių ir vienas stalas. Nors galbūt tai atrodo nuobodu – kaip įmanoma filmą sukurti apie buvimą viename kambaryje – tačiau  visa  filmo esmė yra , stiprūs charakteriai, dialogai, diskusijos, o ne filmavimo aikštelės dekoracijos.

47. „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ (You Were Never Really Here, 2018)

Prestižiniame Kanų kino festivalyje pavasarį laimėjęs du – geriausio pirmo plano aktoriaus ir geriausio scenarijaus – apdovanojimus, „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ pasakoja istoriją apie tai, kaip buvęs kareivis Džo (vaidina Joaquinas Phoenixas), persekiojamas praeities vaiduoklių ir kankinamas potrauminio streso sindromo, savo atliekamo darbo dėka užmezga iš pirmo žvilgsnio kiek netikėtą draugystę su mergaite vardu Nina (Ekaterina Samsonov), kurią filmo eigoje gelbsti nuo pasaulio negandų.

Filmo scenarijus yra kurtas remiantis to paties pavadinimo romanu, kurį parašė Džonatanas Eimsas (Johnatan Ames). Nors vietomis atrodo miglotas ir sunkiai suprantamas, o galbūt iki galo ir neišbaigtas, filmo scenarijus visgi geba prikaustyti žiūrovą nuo filmo pradžios iki pat jo pabaigos. Filmas greitas, jame daug veiksmo, daug persekiojimo, daug smurto ir kraujo. Smagu, kad tarp viso to puikiai atskleidžiamas ir pagrindinio herojaus santykis tiek su mama, kuria jis rūpinasi, tiek ir su aplinkiniu pasauliu, kuris, deja, Džo nėra toks artimas. Tiesa, jau prieš žiūrint „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ ir turint omeny apie ką jis yra, žiūrovas turėtų būti nusiteikęs įvairiems netikėtiems posūkiams filme, kurie neturėtų jo pernelyg šokiruoti.

Joaquinas Phoenixas tiesiog idealiai tinka įkūnyti pagrindinį herojų. Džiaugtis derėtų ne tik puikia jo vaidyba, bet ir atsidavimu šiam filmui. Akivaizdu, jog Joanuinas ruošdamasis vaidmeniui kardinaliai keitė ir savo formas, priaugdamas, panašu, visai nemažai svorio. Prisimenantiems aktorių iš tokių filmų kaip „Ji“ (Her), „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ tampa maloniu siurprizu, leidžiančiu dar labiau vertinti Phoenixo aktorinį talentą.

46. Skaitovas (The Reader 2008) 

Tai trumpas vasaros romanas tarp penkiolikmečio Maiklo Bergo (akt. David Kross) bei dvidešimčia metų už jį vyresnės Hanos Schmitz (akt. Kate Winslet). Juosta, pasakojanti ne tik tai, koks gali būti pavojingas meilės ir aistros persunktas žaidimas tarp dviejų visiškai skirtingų žmonių, bet ir atskleidžianti kartų skirtumus išryškėjusius po Antrojo Pasaulinio karo. Pirmosios filmo scenos mus supažindina jau su subrendusiu bei pakankamai sėkmingu advokatu Maiklu Bergu ( akt. Ralph Fiennes).

Nepaisant amžiaus ir pasiekimų gyvenime jis vis dar blaškosi tarp praeities šešėlių. Jo prisiminimai mus nukelia į darganą 1958-ųjų metų Vokietiją: jaunasis Maiklas ( akt. David Kross), keliaudamas iš mokyklos staiga pasijunta blogai bei sprunka iš važiuojančio tramvajaus. Iš paskos sergančio jaunulio išbėga ir tramvajaus kontrolierė Hana Schmitz. Ji, jausdama atsakomybę, būdama nuoširdi ir rūpestinga pasistengia, jog negaluojantis vaikinas saugiai pasiektų namus. Palydėjusi vaikiną iki namų moteris atsisveikina, tačiau penkiolikmetis Maiklas jau tada pajunta tai, ko dar gerai ir pats nesuprato. Po kelių mėnesių praleistų lovos patale, Maiklas po truputį atgauna prarastas jėgas. Jo galvoje – moteris palydėjusi jį namo. Pilnai pasveikęs vaikinas nutaria ją aplankyti ir taip išreikšti padėką. Nors ir apimtas jaudulio, vaikinas neatspiria Hanai.

Tai, jog būtent Kate Winslet atlieka Hanos vaidmenį yra geriausia kas galėjo nutikti šiai knygos ekranizacijai. Moteris – pagauta aistros ir malonumų pasineria į besaikę meilę su žymiai jaunesniu už save, taip grįždama dvidešimčia metų atgal. Užmezgus santykius Hana išgyvena skaudžius prisiminimus ir tampablaškoma abejonių ar tai, ką ji patyrė yra normalu bei atleistina.

45. Omaras (The Lobster, 2015)

Vienas įdomiausių šiuolaikinių Graikijos režisierių Yorgos Lanthimos žiūrovus intrigavo bei vertė susimastyti filmuose „Alpės“ ir „Iltinis dantis“. Aukštus lūkesčius naujajam savo filmui režisierius išpildė su kaupu. „Omaras“ pasakoja apie distopinę visuomenę, kurioje vienišiaus gyvenimas yra nelegalus.

Nors toks siužetas skamba kaip mokslinė fantastika, filmas sugeba nejučia suderinti keistą žanrų derinį, tuo pačiu išlaikant savotišką nuovokumą ir prikaustant žiūrovų dėmesį. Filmo veiksmas vyksta ateities (arba paralelinėje) visuomenėje, kur visi privalo gyventi poromis. Po skyrybų su žmona pagrindinis veikėjas Deividas, kaip ir visi kiti vieniši žmonės, privalo atvykti į specialų viešbutį, kur jis turės 45 dienas susirasti naują antrąją pusę. Priešingu atveju jis bus paverstas į pasirinktą gyvūną ir išsiųstas į mišką. Dauguma neapsisprendusių žmonių renkasi šunis, dėl to pasaulyje tiek daug šunų ir tiek mažai egzotiškų gyvūnų. Š

altai, formaliai aptarinėjami gyvūnai į kuriuos paverčiami žmonės filmo pradžioje puikiai nustato toną visam filmui. Filmuojant nebuvo naudojamas nei aktorių grimas, nei specialus apšvietimas, taigi net ir su ribotu biudžetu buvo sėkmingai išgautas „šviežias“ ir įdomus vaizdas. Aplinkose jokių futurizmo ar fantastikos ženklų nematyti. Svetimos aplinkos įspūdis palaikomas tik beemocių veikėjų ir statiško filmavimo būdo. Filmas siekia išjudinti neginčijamas visuomenės normas, kurias priimame pamatines vertybes, tokias kaip visuomenės spaudimas gyventi poromis, tyliai teisiant vienišius. Galima pastebėti, kad vienišių pavertimo į gyvūnus filme labiau bijoma ne kaip fizinės bausmės, bet kaip gėdos, rodančios nesugebėjimą pritapti ir neatlaikytą išbandymą. Neskamba pažįstamai? „Omaras“ nepastebimai sugeba suderinti juodosios komedijos, romantikos, absurdo, siaubo ir visuomenės satyros elementus. Tačiau šis filmas sužavės ne tik absurdo ir satyros mėgėjus. Distopiškas mūsų bendravimo normų atspindys įstrigs visiems intelektualaus kino mėgėjams.

44. „Kambarys“ (Room, 2014)

Vieno geriausių 2014 metų filmo istorija, mus nukelia į Akrono miestelį, Ohajuje. Kai prieš septynerius metus, senis Nickas (Sean Bridgers) klasta įviliojo jauną septyniolikmetę Joy į galinio kiemo daržinę, merginai ji tapo kalėjimu, kuriame, kasdien patiria smurtą ir prievartą.

Šimtus kartų nesėkmingai bandžiusi pabėgti, dabar jau moteris, Joy stengiasi nepalūžti tik dėl vieno – savo mylimo penkiamečio sūnaus Jacko, gimusio iš prievartos, tačiau tapusio vieninteliu moters gyvenimo džiaugsmu. Dviese gyvendami vos 12 kvadratinių metrų dydžio kambarėlyje ir nuolat kenčiantys senio neapykantą, motina ir sūnus remiasi tik į vienas kitą, svajodami, kad vieną dieną galės kartu pažvelgti į žydrą dangų ne tik per siaurą langelį lubose. Vieną šaltą žiemos naktį, įprasto Nicko apsilankymo metu, siekdama apsaugoti savo vaiką, Joy pasipriešina savo skriaudikui. Siekdamas pamokyti nepaklususią belaisvę, sekančią dieną senis Nickas atjungia kambaryje elektrą bei šildymą. Tokia ekstremali situacija padeda Joy suvokti, jog daugiau taip tęstis nebegali ir ji privalo išgelbėti bent sūnų.

Tai jautri ir abejingų nepaliksianti drama, puikiai įvertinta tiek paprastų žiūrovų, tiek kino kritikų. Kambaryje įkalintos moters vaidmeniui, aktorė Brie Larson ruošėsi ilgokai, ji net užsidarė mėnesiui namuose, be jokio interneto, televizijos ir telefono, kad geriau suprastų savo personažą. Tai be abejonės sėkmingiausias jos vaidmuo, atnešęs „Oskarą“ už geriausią pagrindinį moters vaidmenį. Taip pat geriausia ji buvo pripažinta ir „Auksiniuose Gaubliuose“ bei „BAFTA“ apdovanojimuose, o jaunajam Jacob Tremblay, jau dabar piešiama spalvinga ateitis Holivude.

43. „Melo išradimas” (The Invention of Lying, 2009)

Įsivaizduokite pasaulį, kuriame niekas nemeluoja – ir apie tai net nepagalvoja! Mark’as Bellison’as yra scenarijų rašytojas, kurį planuojama atleisti iš darbo. Jis žemas, apkūnus, turi plačią nosį – vyras iš prigimties nėra patrauklus, o tai reiškia, kad turi mažai šansų būti kartu su Anna, moterimi, kurią myli. Kartą, būdamas banke, jis išplepa, atrodo, nekaltą melą. Vėliau, kai budi prie mirštančios mamos lovos, vėl pameluoja – sukuria pasakojimą apie Rojų. Ligoninės darbuotojai nugirsta šį pasakojimą, patiki kiekvienu ištartu žodžiu ir pradeda pasakoti kitiems. Taip Mark‘as tampa pranašu, jo pirmasis pramanytas scenarijus sukrauna jam turtus ir jis visuomenės akyse tampa „geriečiu“. Tačiau ar to užteks užkariauti Annos širdžiai? „Melo išradimas“ įtikinamai ir subtiliai pateikia žmogaus visada sakančio tik tiesą paveikslą ir ryškiai piešia spalvotą melo kelią…

Melas paliečia kiekvieną ir viskas ima keistis. O įsivaizduokite kaip gera melo išradėjui – juo visi tiki! Nėra prasmės juo abejoti, juk niekam niekada tiesiog nešovė į galvą sakyti ne tiesą. Tačiau šio skolų prislėgto scenaristo galvoje trūksta kažkoks tai laidelis ir melas liejasi laisvai!

42. „Paskutinysis Mohikanas“ (The Last of the Mohican, 1992)

Tai ko gero vienas gražiausių epų apie svarbią Amerikos istorijos dalį. Pradžią – kurią sukūrė išnykti baigianti indėnų rasė. Istorija išryškinanti indėnų žiaurumą bei tuo pačiu parodanti jų papročius, kuriuos krauju nuplovė atvykėliai iš Europos. Ši kino juosta buvo pastatyta 1992 metais bei yra laikoma viena geriausių knygos, kurią XIX amžiuje parašė pats James Cooper ekranizacija.

Režisierius Michael Mann per savo ilgą karjerą yra parašęs, prodiusavęs bei režisavęs daugybę gerų filmų – „Karštis“ („Heat“), „Informatorius“ („The Insider“), „Visuomenės priešas“ („Public Enemy“), „Ali“. Tai tik dalis jo kūrybos kraičio. Praeityje režisierius yra dirbęs su tokiais garsiais aktoriais kaip Al Pacino, Robert De Niro, Russell Crowe, Will Smith, Christian Bale, Jhonny Depp bei kitais. Tačiau proveržis kine buvo būtent šis filmas. Iki to laiko Michael Mann buvo žinomas kaip „Majamio Policijos“ („Miami Vice“) prodiuseris. Kartu su aktoriumi Daniel Day-Lewis jiedu sukūrė epą, kuris nustatė aukštą kartelę filmams apie istorinius įvykius bei karus.

Šioje istorinėje dramoje aktorius Daniel Day-Lewis vaidina mohikano sūnų – pramintą Sakalo Akimi. Jis nėra paprastas indėnas, nes kilęs iš baltųjų rasės. Jį dar visai mažą priglaudė mohikanas Čingačgukas (akt. Russell Means) bei užaugino kaip savą. Istorija mus nukelia į 1757-ius metus, Adirondako kalnus – didžiulį kalnų masyvą Niujorko valstijoje. Tuo metu ši teritorija priklausė britų kolonijai. Sakalo Akis kartu su savo tėvu bei broliu, ieškodami naujų teritorijų medžioti aplanko draugą Džeką Vintropą (akt. Edward Blatchford) jo namuose Kamerono pasienio punkte. Džekas papasakoja apie savo sandorį su britų kariuomene ir tai, jog renka žmones atsargai, jei netikėtai juos užpultų prancūzai ar kitos indėnų gentys. Nenorėdami paklusti generolo Vebo (akt. Mac Andrews) įsakymui, jie nusprendžia neprisijungti. Generolas, darydamas išlygas Čingačgukui ir jo sūnums leidžia jiems neprisijungti, tačiau už tai, jie turi prisistatyti pulkininkui Edmundui Munro (akt. Maurice Roeves) į Viljamo Henrio fortą. Tuo pat metu Ką tik atvykusiam majorui Dankanui Heivordui (akt. Steven Waddington) patikėta palydėti pulkininko dukteris Korą Munro (akt. Madeleine Stowe) bei Alisą Munro (Johdi May) iki jų tėvo forto. Į pagalbą paskiriamas hunorų genties karo vadas Magua (akt. Wes Studi). Kelyje įviliojęs majorą bei dukteris į pasalą – iškasa karo kirvį tarp hunorų genties bei britų kolonijos armijos. Tik Čingačguko ir jo sūnų dėka dukterys Munro bei majoras Dankanas lieka gyvi bei tęsia savo pradėtą žygį forto link.

41. „Amerikos istorija X” (American History X,1998)

Juosta, pasakojanti apie dideles, gal net didžiausias šiuolaikinio pasaulio problemas – rasizmą, neonacizmą, teisingumo stoką ir neapykantą kitokiems.

Keturis apdovanojimus pelnęs ir  keturiolikai nominuotas filmas parašytas David McKenna, o režisuotas Tony Kaye abiems vyrams tai buvo pirmasis debiutas. Prieš tai T.Kaye realizuodavo save  muzikinių ir reklaminių klipų režisūroje. Beja, pats režisierius gimė žydų ortodoksų šeimoje. Prieš išleidžiant filmą T.Kaye norėjo naudoti Alan Smithee slapyvardį, kuris Holivude plačiai naudojamas režisierių, kurie nori atsisakyti teisių į savo filmus, tačiau Amerikos režisierių gildija atsisakė leisti jam naudoti netikrą vardą.

American History X pasakoja apie dviejų brolių gyvenimus Derek Vinyard (aktorius Edward Norton) ir Danny Vinyard (aktorius Edward Furlong) skirtingais laikotarpiais. Beja, pagrndinis aktorius šiam vaidmeniui turėjo priaugti net 25 kilogramus raumenų, nes pasak režisieriau buvo per daug laibas vaidmeniui.

Kai juodaodis narkotikų prekeivis nužudo abiejų brolių tėvą, vyresnysis Derekas įsivelia į neonacistinį judėjimą savo gimtąjame mieste – Los Andžele. Greitai užsitarnauja pasitikėjimą ir tampa judėjimo valdžios dešiniąja ranka. Dereko šlovė trunka neilgai, jis sėda į kalėjimą trims metams už dviejų juodaodžių nužudymą, kurie norėjo pavogti jo automobilį.

Kol vyresnėlis Derekas sėdi kalėjime ir po truputį supranta savo nuodėmes – jaunėlis Danny įsivelia į tą pačią grupuotę ir seka brolio pėdomis. Jo didžiausias tikslas – užimti brolio vietą gaujoje.

40. Tarnaitė (The Handmaiden, 2016)

Išdavystė yra baisiau nei mirtis, nes emocinis skausmas lieka su mumis iki gyvenimo galo ir smaugia nenužudydamas, o mirtis yra neišvengiama ramybės oazė, užmaršties pradžia. Todėl sugebėjimas atleisti yra milžiniškos stiprybės rodiklis, įrodantis asmens kilnaširdiškumą bei tyrą jo sielą. Erotiniame psichologiniame trileryje „Tarnaitė“ (rež. Park Chan-wook) mes supažindinami su klastos bei iškrypimų pasauliu, kuriame, regis, išdavystė yra neatsiejamas gyvenimo aspektas, patenkinantis ligotus poreikius. Ar įmanoma tokioje aplinkoje rasti kilnumo bei tyros meilės užuomazgų? O gal naivu tikėtis gėrio ten, kur dominuoja godumas bei žmonės, smurtu grindžiantys kiekvieną savo pasirinkimą? Kino juosta „Tarnaitė“  mus nukelia į XX amžiaus 4 dešimtmečio Japonijos okupuotą Korėją, kurioje jauna mergina vardu Sook-Hee (akt. Tae-ri Kim) yra pasamdoma dirbti turtingos japonės Lady Hideko (akt. Min-hee Kim) tarnaite. Kaip ir bet kurioje istorijoje, čia irgi neapsieinama be piktadario, besistengiančio sugriauti visų aplinkinių gerbūvį. Uncle Kouzuki (akt. Jin-woong Jo) – valdingas bei beširdis Hideko dėdė, trokšdamas pasisavinti jos paveldėtus turtus, ketinąs ją vesti ir paversti jos gyvenimą dar didesniu pragaru. Tai iškrypusi bei žalingų potraukių asmenybė, mėgstanti fiziškai kankinti žmones bei klausytis nepadorių knygų skaitymo. Ar Kouzuki, gyvendamas liguistų iliuzijų pasaulyje, pagaliau susivoks savyje ir atras tikrąsias gyvenimo vertybes, o gal tai – patologinis asmenybės dualumo sutrikimas, naikinantis visus prie jo prisilietusius? Tai neapsakomai įdomiai sukurtas, atvirai seksualus bei šiek tiek iškrypęs filmas, vaizduojantis sudėtingus smurtinius aktus ir estetinę žmoguje slypinčio blogio pusę. Siužetu primindamas gotikines juostas („Rebeka“ (1940), „Dujų šviesa“ (1944), „Džeinė Eir“), jis pulsuoja siurrealizmu ir film noir (juodasis kinas) stiliumi. „Tarnaitė“ – gana miglota istorija, kurioje niekas neatrodo taip, kaip iš tiesų yra, ir kiekvienoje filmo dalyje (jis susikirstytas į tris sekcijas) mes sužinome kažką visiškai priešingo tai informacijai, ką jau manėme žiną. Kiekvienas juostos trečdalis, trunkantis apie 45 minutes, yra pasakojamas vis skirtingo pagrindinio veikėjo ir susideda į visumą, primenančią rusišką matriošką. Jau Nuo vudurinės dallies galima pastebėti, jog tos pačios scenos yra rodomos po kelis kartus skirtingais rakursais, koncentruojančiais žiūrovo dėmesį vis į kitą detalę. Juk net ir klausant tą pačią istoriją, kiekvieną kartą galima įsivaizduoti skirtingus dalykus.

39. „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ (Three Billboards Outside Ebbing, Missouri, 2017)

Neįprasta istorija, įtraukianti žiūrovą į ypatingą juodojo humoro, satyros bei draminių elementų žaismo virsmą. Juostoje parodoma skaudi, dar vis į „tabu“ sąrašą patenkanti realybė: moteris, netekusi savo dukros, po septynerių mėnesių nesėkmingų policijos paieškų, bando surasti siaubingo nužudymo kaltininką.

Iš pirmo žvilgnio, Ebingas, rodos, atitinka visus ramaus ir patikimo miestelio standartus, kurie suteikia savotiško žavesio. Bendruomenėje visi draugiški, galintys padėti kaimynui nelaimėje, o nusikalstamumo lygmuo toks mažas, kad policijos nuovadai paprasčiausiai neapsimoka dirbti tamsiuoju paros metu. Tiesa, viskas drastiškai pasikeičia, kuomet tylųjį miestelį sudrebina netikėtas jaunos paauglės nužudymo atvejis. Praėjus daugiau nei pusmečiui, vietos policija vis dar nesiruošia akylai tirti mįslingos žmogžudystės ir nepilnametės išžaginimo, nes jų manymu, toks procesas reikalauja daug pastangų bei laiko resursų, kurie negarantuoja painiosios mįslės išsiaiškinimo sėkmės.

Pagrindine filmo žvaigžde ir bene ryškiausia juostos veikėja galime laikyti Mildred Hayes (Frances McDormand) – aukos motiną – liejančią savo įtūžį ir nežmonišką sielvartą visai kitomis formomis, nei esame įpratę matyti. Būtent dėl šios priežasties, jau pačioje filmo pradžioje žiūrovas jaučia ironijos prieskonį, kuris pristatomas plačiajame ekrane kartu su filme nuolat akcentuojamais žymiaisiais reklaminiais stendais. Trys milžiniški stendai, nudažyti ryškiausios aguonos raudonumo spalva, rodos, maldaute prašo pro šalį važiuojančius miestiečius pažvelgti pro automobilio stiklą. Jų centre išdidžiai puikuojasi provokuojantys užrašai, už kurių reklamą Mildred paklojo nemenką sumą. „Mirštanti išprievartauta“, „Ir vis tiek nėra suimtų?“ bei „Kaip suprasti, vyriausiasis pareigūne Willoughby“ – skelbia netektį išgyvenančios mamos pyktį įrodantys žodžiai.

38. „Kelias’’ (The Road, 2009)

Australų prodiuserio Johno Hllcoato ir scenarijaus autoriaus Joe Penhallio, kruopščiai analizavusių Cormaco McCarthy’s bestselleriu tapusiąknygą, filmas yra sukrečianti ir neįtikėtina istorija apie išgyvenimą ir žmonijos moralinį dugną po apokalipsės.

Neaiški katastrofa nusiaubė pasaulįir pavertė jį pelenų laukais, kuriuose liko tik keletasžmonijos atstovų bei pora išgyvenusių šunų. Čia dangus yra nuolatos apgaubtas dulkėmis ir kietosiomis dalelėmis, o metų laikai – tik mažai kintantis šalčio ir drėgmės lygis. Šiose košmariškose pasaulio liekanose, išsekęs tėvas ir jo jaunėlis sūnus stengiasi pabėgti nuo artėjančios Apalačų žiemos ir eiti link pietinės pakrantės atsargiai pasirinktais keliais stengiantis įveikti kanibalus, vagis ir alkį.

Filme sužalotą tėvą vaidina danų aktorius Viggo Mortensen ir Kodi Smit-McPhee, atliekantis sūnaus rolę, bei epizode pasirodanti Charliz Theron, vaidinanti motiną. Visi aktoriai sulaukė daugybęliaupsių už šį pasirodymą, ypatingai už jų gilių ir nuoširdžių vaidmenų sukūrimą, bei dramatiškus ir tamsius dialogus. Priešingai nei kiti filmai apie pasaulio pabaigą šis vaizduojamas labai realistiškai: mylintis tėvas darantis viską, kad jo sūnus pamatytų šviesesnį rytojų.

37. „Diunkerkas” (Dunkirk, 2017)

Šiuo filmu „Diunkerkas“ Kristoferis Nolanas dar sykį išlipo iš savo komforto zonos. Tai jau nebe režisieriui įprastas filmas su daugybe netikėtų siužeto posūkių, netikėtumų ir galvą laužančių filme pateikiamų rebusų. Tai istorinė veiksmo drama apie Antrojo Pasaulinio karo metais vykusį Diunkerko mušį (ir priverstinę kareivių evakuaciją), kuriame ginklus tarpusavyje surėmė suvienytos Belgijos, Prancūzijos ir Anglijos kariuomenės prieš vokiečius.

Kritikų itin palankiai sutiktas ir dažnai linksniuojamas kaip neva geriausias iki šiol sukurtas Kristoferio Nolano filmas žavi ne tik realistiškumu, bet ir puikiu kameros darbu bei garsais, kurie verčia bet kurį žiūrintįjį pastoviai krūptelėti ir jaustis taip, tarsi pats būtum karo lauke. Ne veltui filmas du iš trijų savo oskarų laimėjo būtent už pasiekimus garso montavime.

 36. „Pasiklydę vertime“ (Lost in translation, 2003)

Holivudo aktorius veteranas Bobas (Bill Murray) atvyksta į Japonijos sostinę Tokiją filmuotis viskio reklaminiame klipe. Bobas išgyvena didžiulę krizę – jis pats nežino, ko nori, jaučiasi pavargęs nuo žmonos, negali užmigti ir yra labai nusivylęs gyvenimu. Tame pačiame Tokijaus viešbutyje apsistojusi ir jauna mergina Šarlotė (Scarlett Johansson). Ji dažniausiai leidžia dienas visiškai viena viešbutyje. Šarlotė ką tik baigusi studijas universitete, tačiau taip pat nežino, ko nori iš gyvenimo. Bobas ir Šarlotė vis atsitiktinai susitinka viešbučio lifte, bare, foje, koridoriuose. Nepaisydami solidaus amžių skirtumo, jie stengiasi pamiršti asmenines problemas, pradeda bendrauti, aptarinėti pačius įvairiausius dalykus, tokius, kaip meilė, laimė ar gyvenimo prasmė. Dviems vienišiems, be ne laisviems žmonėms, ši platoniška draugystė, ilgi pokalbiai vakarais, karaoke, vaikštinėjimas po nepažįstamą didžiulį miestą, kuriame beveik niekas nekalba angliškai, padeda pabėgti nuo gyvenimo beprasmybės jausmo. Dvi šiame gyvenime pasiklydusios ir pasimetusios sielos suranda viena kitą. Bet jie abu Tokijuje apsistoję tik trumpam.

“Pasiklydę vertime” – režisierės Sofios Coppolos šedevras, vienas iš geriausių, įsimintiniausių ir romantiškiausių 2003 m. filmų, pelnytai apdovanotas 3-jomis “Auksinio gaublio” premijomis ir gavęs „Oskaro“ statulėlę už geriausią scenarijų. Tai komiški epizodai iš japoniškų – amerikietiškų papročių, tradicijų ir įpročių radikalių skirtumų, jaudinančios romantiškos scenos, puiki muzika, scenarijuje nenumatytos improvizacijos ir žodžiais neaprašoma aktorių vaidyba.

35. „Išsiskyrimas” (A Separation, 2011)

Iranas. Ant kėdžių veidu į filmavimo kameras sėdi vyras ir skara galvą prisidengusi moteris, vyras ir žmona. Jiedu aiškinasi santykius teisėjo akivaizdoje. Mes girdime jo balsą, jo komentarus, bandymus nuraminti besipykstančius sutuoktinius, tačiau iš filmavimo perspektyvos rodosi, kad patys sėdime teisėjo kėdėje. Moteris prašo skyrybų. Vyras nesutinka. Karštas poros temperamentas ir riksmai keistai dera su inteligentiškais jųdviejų veidais. Nuo pat pirmų akimirkų filmas žavi natūralia aktorių vaidyba ir buitiniu nuoširdumu.

Žmonai išsikrausčius vyrui tenka vienam rūpintis moksleive dukra ir Alzheimerio kamuojamu senyvu tėvu. Netrukus jis pasamdo pagalbininkę – labai religingą jauną moterį, kuri į darbą atsiveda ir savo mažametį vaikutį. Vyras su žmona ir toliau nesutaria, Alzheimeriu sergantis vyras sukelia vis daugiau problemų, o jį prižiūrinti musulmonė nežinia kodėl atvilioja ir nelaimės nuojautą. Intymi šeimos drama pamažu virsta kriminaline drama.

Nelaimingo atsitikimo ir atsitiktinumų virtinės akivaizdoje lieka du pagrindiniai herojai – šeimos vyras ir jo pasamdyta pagalbininkė. Du kaltinamieji. Daug riksmų, ašarų, kaltinimų, liudininkų ir puiki galimybė iš arčiau pažvelgti į Irano teismų atmosferą. Čia viskas vyksta daug buitiškiau, nuoširdžiau ir aistringiau nei Europietiškuose teismuose, kur įprasta paisyti elgesio protokolų. Kita vertus, jo greičiausiai paisoma ir čia – tik tie elgesio modeliai labai neįprasti vakarietiškajai akiai, kaip antai moters kreipinys į teisėją, „jūs man esate kaip vyresnysis brolis, todėl prašau jūsų…“ Šis ir panašūs pasakymai čia rodosi įprasti, o vienos svarbiausių vertybių yra žmogaus garbė ir orumas.

34. „Žaklina“ (Jackie, 2016)

Naujausia vieno garsiausių Čilės režisierių, Pablo Larraín biografinė drama „Žaklina“ – apie pirmąją Baltųjų rūmų damą, 35-ojo Amerikos prezidento Johno F. Kenedžio žmoną ir dviejų jo vaikų motiną, puikiai laviruojančią tarp koketiškai besišypsančios, valdingos ir įtakingos mados ikonos televizijoje, bei šoko po vyro mirties apimtos, širdgėlos ir nevilties pilnos moters kasdieniame gyvenime.

Kai netikėtai nušaunamas Žaklinos vyras, pasauliui ir žiniasklaidai tai tik dar viena sensacinga nelaimės istorija, kurią galės aptarinėti dar ilgą laiką, o jai, tai absoliuti pasaulio griūtis, sustabdanti laiką ir priverčianti užsidėti juodą šydą, atimantį net norą gyventi. „Žaklina“ yra moteriškas filmas, tačiau tai tikrai nereiškia, kad jis skirtas tik moterims. Vis dėlto jeigu tikitės plataus politinio konteksto, supažindinimo su prezidento biografija, svarbiausiais to meto JAV pasiekimais ir kruopščia jo žmogžudystės analize, šioje kino juostoje viso to nerasite. Šios moters istorija slypi detalėse – jausmuose, pokalbiuose, daiktuose, o ne įtemptame veiksme ir kriminaliniame istoriniame pasakojime.

Pagrindinį, pirmosios ledi vaidmenį atliekanti Natalie Portman, su savo užduotimi susitvarkė išties puikiai. Suvaidinusi visą herojės įvaizdžių ir emocijų spektrą, aktorė tapo filmo uola, prieš kurią, visi kiti svarbūs šios istorijos vaidmenys nublanko ir pasirodė tik kaip epizodiniai veikėjai. Galiausiai, juosta buvo nominuota net trims „Oskarams“ – geriausios pagrindinės aktorės, geriausio kostiumo dizaino ir geriausio muzikinio garso takelio kategorijose.

33. Dievo miestas (City of God, 2002)

Dievo miestas – rojus žemėje ar užmirštas kampelis Rio de Žaneire? Tai klausimas, kurio atsakymo bando ieškoti žiūrovas. Dievo miestas – tai Brazilijos sostinė Rio de Žaneire, o dar tiksliau – skurdžiai gyvenančių žmonių priemiestis.

Apskurusių vaikų akivaizdoje 1960-1980 m. sparčiai formuojasi pirmosios gatvės gaujos, kurių nariai lobsta iš organizuotų vagysčių ir nelegalios prekybos narkotikais. Į nusikalstamą veiklą jie įtraukia svajonėse paskendusius ir pinigų neturinčius berniukus, kuriems greitai tenka rinktis naują gyvenimo kelią. Vienas jų tampa fotografu, o kitas – narkotikų prekeiviu. Dievo mieste gyvybė nieko nereiškia, čia svarbi valdžia, narkotikai ir pinigai, o visa kita  valdo paauglių gaujos. Sunku patikėti, kad pasakojamas būtų realybė, tačiau režisierius tikina, kad filmas paremtas tikromis istorijomis.

Žiūrovams pateikiama Mažojo Ze ir Raketos – jauno fotografo gyvenimai. Filmas išties žiaurus ir negailestingas, tačiau šiame brutalume yra  gerų dalykų: XXI– ajame amžiuje išties sunku sutelkti ar atkreipti žmonių dėmesį į tikrai aktualias ir skaudžias problemas.

32. „Agora” (2009)

„Agora” – tai istorinė kelionė tikėjimo labirintais. Tikėjimo savimi, Dievu ir meile. Tai garsios graikų filosofės, matematikės ir astronomės Hipatijos (Rachel Weisz) kelionė išsvajotojo tikslo link nepaisant iš po kojų slystančio pasaulio.

Alejandro Amenábar’as iš Čilės kilęs Ispanų režisierius, kurio filmografijoje galime aptikti didelio pasisekimo sulaukusius filmus, tokius kaip „Atmerk akis“ (isp. Abre los ojos), „Kiti“(ang. The Others), „Jūra manyje“( ang. The Sea Inside). „Agora“ – ambicingas režisieriaus sprendimas – iki šiol istorinės dramos jo kūryboje nebuvo. Nepaisant to, iš filmo galime tikėtis kur kas daugiau, nei pusnuogiai gladiatoriai avintys sandalus ir mosuojantys aštriabriauniais kardais.

Filmas mus nukelia į 391-uosius Romos imperijos metus, į Aleksandrijos miestą. Praleidę daugelį metų engiami krikščionys sukyla. Jie pradeda skleisti Dievo žodį. Neapsikentę pagonys ryžtasi kovai apsaugoti savo religiją ir taip užsitraukia nemalonę. Filmo pavadinimas kilęs iš senosios graikų kalbos, reiškiantis – „svarbiausia miesto aikštė“, kurioje žmonės turėjo galimybę reikšti savo mintis, tad ši aikštė filme yra vieta krikščioniškajai propagandai. Filmo centre dominuoja Hipatija – matematiko dukra, filosofė ir astronomė, dėstanti Platoniškoje mokykloje. Ji visapusiškai atsidavusi mokslui, tad atstumia ją įsimylėjusį gerbėją Orestą (Oscar Isaac). Kuris net ir po viešo pažeminimo nenustoja jos mylėti. Hipatijos tėvo vergas Davus, jai asistuoja paskaitų metu. Taip pat stropiai mokosi net ir būdamas vergu. Jis begalo įsimyli Hipatiją, tačiau suvokia jog jų meilė neįmanoma ir ryžtasi drastiškoms permainoms.

Romos imperijai mažėjant žymi astronomė ir matematikė Hipatija ieško mūsų visatos prigimties ir stengiasi atsiriboti nuo religinių ekstremistų išpuolių Aleksandrijoje. Didėjant krikščionių gretoms pirmoje filmo dalyje agresija liejama ant pagonių, kitoje ant žydų. Tai aiškių pažiūrų, išsilavinusios moters istorija, kuri susiduria su iššūkiais senaisiais Romos imperijos laikais.

31. Lėlės (Dolls, 2002)

Tai kitoks režisieriaus Takeshi Kitano amplua, kuriame jis atsisakė įprastų vyriškų veiksmo ir smurto scenų, vietoj jų sukūrė epą apie pražūtingą meilę. Įkvėptas Bunraku (tradicinė japonų lėlių teatro forma), kuriuo trumpu pasirodymu iliustruojama pirma scena, filmas pasakoja tris skirtingas įsimylėjėlių istorijas.

Pirmoji ir labiausiai koncentruota istorija, yra apie meilės paklydėlius- Matsumoto ir Sawako. Susižadėję įsimylėjėliai išsiskiria, kai Matsumoto palieka savo išrinktąją ir ryžtasi vesti turtingo boso dukterį. Tokį sprendimą Matsumoto priima prieš savo valią, patenkindamas savo tėvų prašymą atsidėkoti jiems, kurie sunkiai dirbdami suteikė sūnui galimybę baigti mokslus. Vestuvių dieną jaunikį aplanko seni draugai, pranešdami, kad jo buvusi sužadėtinė, išgyvenusi savižudybę, prarado sveiką protą ir yra ligoninėje. Antroji istorija pasakoja apie Hiro, atsistatydinusį Jakudzos mafijos bosą, kuris dar būdamas jaunas ir neturtingas, paliko savo mylimąją, mat negalėjo jai suteikti laimės. Nepaisant to, ji pažadėjo vis vien lauksianti jo kiekvieną šeštadienio rytą su pusryčiais, jų įprastoje pasimatymo vietoje. Trečioji istorija yra apie prisiekusį pop žvaigždės faną – Nakui. Dainininkės Haruna balsas yra vienintelis jo džiaugsmas gyvenime. Jis yra beviltiškai ją įsimylėjęs ir turėdamas laisvo laiko jis nedrąsiai stebi ją iš tolumos. Patekusi į avariją, Haruna netenka kairės akies ir jausdama gėdą dėl savo išvaizdos, ji pasitraukia iš šou verslo.

Tikrai ne veltui filmas pelnė geriausios kinematografijos apdovanojimą. Statiškas kameros darbas, ilgi kadrai, tobulai perteiktos simbolinės detalės ir subtiliai užfiksuota Japonijos gamta, tikroviškai perteikia tvyrančią nuotaiką. Pats filmas perpildytas tylos, jis kupinas nuslopintų garsų, ramumos šioje juostoje daugiau nei dialogų. Tačiau tyla kartais iš tiesų, daug iškalbingesnė už triukšmingus žodžius.

30.„Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (Blade Runner 2049)

Sveiki atvykę į 2049 metus, kur po pasaulio sunaikinimo žmonija laikosi už siūlo galo. Pilnuose griuvėsių miestuose, kurie nyksta tiesiog akyse, bruzda žmonės neturėdami žalio supratimo koks kadaise buvo jų dabar gyvenamas pasaulis.

Nors technologijoms suteikus galimybes žmogus žengė didžiulius žingsnius, daugelis sakytų, kad nueita buvo per toli, nes, pavyzdžiui, 21-ame amžiuje sukūrus dirbtinius humanoidus vergauti kolonijose už žemės ribų, cituojama: „Kiekviena civilizacija buvo pastatyta ant vienkartinės darbo jėgos nugaros“. Šie humanoidai yra vadinami „replikantais“, ir bet kuris iš jų turėdamas nors lašelį žmogiškosios nuovokos pradeda maištauti, pabėga iš kolonijų ir grįžta į žemę, tačiau visa tai vyko dar 2019 metais. Situacija, žinoma, bus pasikeitus nuo tada?

Režisieriaus Denio Vilenueno tęsinys „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ į ekranus atkeliauja praėjus 30-čiai metų po šio filmo pirmtako išleisto 1982 metais kur Rikas Dekardas, vaidinamas Harisono Fordo, 2019 metais Los Andžele pareigūnas specializuojantis replikantų naikinime, priklausė „Bėgantiesiems skustuvo ašmenimis“ grupei. Visą veiksmą pradedame stebėti kartu su biologiškai konstruotu žmogumi vardu Kėjus, kuris yra užsidirba iš replikantų medžioklės. Policininkas atranda ilgai slėptą paslaptį, kuri gali potencialiai sunaikinti jau ir taip trapią jų visuomenės struktūrą – nėščio replikanto kūną kas turėtų būti fiziškai neįmanoma. Siekdamas išsiaiškinti kas už to slypi, K išsiruošia į kelionę ne tik surasti buvusį LAPD (Los Andželo Policijos Departamento) pareigūną Dereką, dingusį jau 30 metų, bet taip pat atrasti ir patį save.

29. „Ledi Makbet“ (Ledi Macbeth, 2017)

Rusų literatūros klasiko Nikolajaus Leskovo apysaka „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“, pirmą kartą visuomenėje pasirodė dar 1865 metais, kai buvo išspausdinta „Dostojevskio epochos“ laikraštyje. Sukrėtusi daugybę skaitytojų ir teatro žiūrovų, garsioji drama galiausiai įkvėpė ir pripažintą britų teatro ir operos režisierių Williamą Oldroydą, sukurti pirmąjį pilnametražį filmą, atskleidžiantį painiai tragišką jaunos merginos gyvenimą.

Ši, naujausia „Ledi Makbet“ ekranizacija, kupina naujovių ir įdomių scenarijaus sprendimų. Iš Rusijos į Viktorijos laikų Angliją perkelta istorija, pripildyta aistros ir maišto, kurie sudaro nervingą troškimo, intrigos ir žudynių kokteilį. O pagrindinį vaidmenį atlikusi jaunoji aktorė Florence Pugh, pasak užsienio kritikų, jau dabar vadinama vienu įdomiausių ekrano talentų.

1865 metai. Šiaurės Anglijos kaimas. Pagrindinė istorijos veikėja, 17-metė Ledi Ketrin, lyg koks gyvulys, kartu su lopinėliu nederlingos žemės, parduodama pasiturinčiam didikui Borisui, tiksliau – jo sūnui Aleksandrui, už kurio Ketrin, paskubomis, ne savo noru ištekinama. Atgrasus, visiškai neišvaizdus ir už nuotaką daug vyresnis jaunikis, jau nuo pirmosios jų santuokos dienos parodo, kad Ketrin jo visiškai nedomina, todėl nelaiminga, niekaip naujoje šeimoje nepritampanti mergina, nuolat tūno izoliuota tvankiame erdvių rūmų kambaryje, prižiūrima tarnaitės Anos.

Viskas po truputį ima keistis tik tuomet, kai Aleksandras kuriam laikui išjoja verslo reikalais, o Ketrin, ištrūkusi pasivaikščioti, sutinka tarną Sebastianą, kurį, pasiilgusi artumo, įsivilioja į lovą. Beprotiška ir aistringa dviejų žmonių meilė netrunka išaiškėti, atnešdama siaubingas pasekmes visiems rūmų gyventojams.

28. „Arčiau” (Closer, 2004)

Filme gvildenamos temos lyg seniai aiškios ir puikiai suprantamos, bet režisieriui Mike Nichols kažkaip pavyksta žiūrovą priversti dar kartą apie viską pagalvoti…

Iš esmės filmas yra apie meilę, santykius ir pilnatvės paieškas, o nuo ko viskas prasideda? Nuo pažinties, žinoma. Toks Denas, neva žurnalistas – nekrologų skilties rašeiva, prisipažįstantis, kad jam trūksta talento imtis kažko rimtesnio, vieną dieną ima ir sutinka paslaptingumu ir seksualumu spinduliuojančią jauną merginą Elis. Toji greitai apsuka Deno galvelę ir tampa jo mūza, įsiplieskia meilė ir bene galima regėti juos drauge senstančius balta tvora aptvertoje lauko terasoje, bet deja gyvenimas esti kiek sudėtingesnis…

Taip jau yra, kad gyvendami savo gyvenimus žmonės nori nenori sutinka kitus individus. Kartais tie piliečiai erzina, o kartais visai netikėtai ima ir patinka. Taip nutinka ir Denui. Jį patraukia žavi fotografė Ana ir čia jau atsiranda trikampis, o laikui bėgant jis dar pavirsta ir į keturkampį. Nors keturkampis gal ne visai tinkamas daiktavardis šiai istorijai – tai apskritimas. Viskas sukasi ratu, o emocijų, klaidų, pakilimų ir nusivylimų gausa ilgam pripildo galvą.

Kaip čia palikus savo gyvenimo meilę, kad niekam neskaudėtų? Filmo režisierius be jokių užuolankų tėškia tiesą, kad tokio būdo tiesiog nėra. Reikia palikti ir viskas. „Arčiau“ neprisidenginėja cukraus pudra ir nepila karamelės kibirų. Nors melas patraukli valiuta, galiausiai prieš akis iškeliama itin skaudi tiesa.

27. Volstryto vilkas (The Wolf of Wall Street, 2013)
Ar kada nors svajojote pasimylėti ant krūvos naujutėlaičių dolerių? Jei niekada neturėjote tokių keistų fantazijų Martinas Skorsezė su deramu įžūlumu parodys žmones, kurie jų turi ir, svarbiausia, gali sau tai leisti, o Leonardas DiCaprio pasistengs suvaidinti taip, kad pasigirstų kabos apie dar vieną Oskaro nominaciją šiam puikiam aktoriui. „Volstryto Vilkas“ yra penktasis režisierius Martino Scorsese‘s filmas, kuriame jis tęsia bendradarbiavimą su Leonardu DiCaprio.

Garsių filmo vardų gretas papildo ir scenarijaus autorius Terence‘as Winteris, žinomas kaip „Sopranų“ scenaristas. Scenarijus ir režisūra užtikrintai sulydo chaotišką personažo kasdienybę su nepaprastai puikiai atliktu pinigų ir sėkmės išlepinto ekscentriško jauno vyro vaidmeniu. Volstrytas – vieta Niujorke, kurioje finansų srautai, patekę į malonumų maniako rankas, blyksteli neribota prabanga ir nepamatuota arogancija. „Volstryto vilkas“ – tai tikra istorija paremtas filmas, pasakojantis apie mitais apipintą dešimtojo dešimtmečio Amerikos finansų išsišokėlį Džordaną Belfortą (akt. Leonardas DiCaprio), kuris pagarsėjo ne tik gebėjimu greitai uždirbti didžiules sumas, bet ir ne ką menkesniais gabumais jas iššvaistyti. Vakarėliai, narkotikai ir moterys – pinigų leidimo būdai nesvetimi filmo herojui, tačiau jis žinojo ir labiau pakvaišusių grynųjų deginimo metodų: sėkmingo sandėrio proga biure surengti tikriausią striptizo šokėjų paradą, bernvakarį už kelis milijonus dolerių ar tiesiog paleisti šimtines plazdėti pavėjui nuo savo prabangios jachtos denio. Tačiau iš finansinių aukštumų ir nesibaigiančių linksmybių tenka nusileisti į ne tokią svetingą tikrovę. Joje nelegaliais Džordano Belforto sandėriais pradeda domėtis vyriausybinės organizacijos, tad artėjantis kritimas paverčia Džordaną absoliučiai neprognozuojamu.

Atsižvelgiant į visą režisieriaus Martino Scorsese’s filmografiją, tai pats grubiausias ir ko gero pats iškrypėliškiausias jo karjeros darbas. Nuostabu, kai tokio amžiaus kino kūrėjas sugeba taip dinamiškai, jaunatviškai ir nenuobodžiai pateikti tokia subtilią temą. Iš filmo padaroma ne drama, o juoda komedija, kurios metu bandoma atpasakoti visą Džordano kelionę nuo skurdžios pradžios iki prabangaus finalo. Siužetinės linijos dėka filmas tampa tikra trijų valandų trukmės pramoga, kuriai pasibaigus norima dar kartą nulėkti į sekantį seansą ir iš naujo žiūrėti sukčiaus gyvenimo peripetijas.

26. Ji (Her, 2013)

Netradiciniu požiūriu į aplinkinį pasaulį garsėjantis „Makso ir maksimonstrų”, „Adaptacijos” bei „Būti Džonu Malkovičiumi” filmų režisierius Spike’as Jonze’as pristato fantastinę žmogaus ir kompiuterio meilės istoriją. Filmas „Ji” yra ir 44-erių metų S. Jonez’o, kaip scenaristo, debiutas. Ši romantinė drama yra visiška priešingybė daugumai dabar Holivude kuriamų filmų apie netolimą ateitį. Čia matome tuos pačius lėtus gyvenimus, tuos pačius nuobodžius darbus, tas pačias pramogavimo erdves. Galima apžvelgti ir kitą filmo išskirtinumą – labai įtikinamą mūsų ateities pavaizdavimą. Filme rodomas labai įdomus požiūris į technologijų apsėstą gyvenimą. T

Teodoras (aktorius Joaquin’as Phoenix’as) pragyvenimui užsidirba rašydamas laiškus. Ne, jis nėra Nigerijoje įsikūręs „spamer’is”, siuntinėjantis viso pasaulio žmonėms pranešimus apie netikėtai atsiradusį palikimą. Teodoras yra itin jautrios sielos asmenybė, tad padeda surašyti už širdies griebiančius asmeniškus laiškus nepažįstamiesiems, kurie patys to padaryti nesugeba. Netikėtai nutrūkus ilgiems santykiams su mergina, Teodoras puola į neviltį. Tačiau po kiek laiko jo dėmesį patraukia ir suintriguoja itin pažangi žaviu moterišku (akt. Scarlett Johansson) balsu kalbanti ir į kiekvieną „šeimininko” norą reaguojanti kompiuterio operacinė sistema, tobulėjanti ir besikeičianti priklausomai nuo kompiuterio savininko asmenybės.

Naująją savo draugę Teodoras pavadina Samanta ir sulig kiekviena diena vis labiau žavisi jos giliamintiškumu, jautrumu ir humoro jausmu. Ko gero, kitaip ir negali būti – juk operacinė sistema evoliucionuoja prisitaikydama prie „šeimininko”. Ilgainiui jų draugystė perauga į kažką daugiau. Ar tai galima vadinti meile? „Ji“ – tai viena geriausių pastarojo meto romantinių dramų, sugebanti leisti mums patiems pažvelgti į savo ateitį labai tikroviškai, neperžengiant jokių fantastinio pasaulio ribų. Tai šilta ir pamokanti istorija apie netradicinę meilę, kurioje galime išvysti puikią aktorių vaidybą, grožėtis aplinka ir klausytis užburiančių melodijų.

25. „Lemiamas taškas“ (Match Point, 2005)

Nepaprastas ir subtilus režisierius Woody Allenas filme gvildena savo taip mėgiamą žmogaus ribų temą, tačiau pats filmas išsiskiria kiek ne Allen‘iška režisūra, o Wood‘žio prisilietimai jaučiami tik kur ne kur.

„Norėčiau gyvenime ką nors nuveikti.“ – tokį norą išreiškia pagrindinis filmo personažas Krisas (aktorius Jonathan Rhys-Meyers). Jaunas, išvaizdus vaikinas dirbantis teniso instruktoriumi akivaizdžiai nori daugiau. Bėda, kad kaip ir didžioji dalis populiacijos, jis nelabai žino ko nori. Žino jis tik, kad jam kažko maža. Taigi, šis jaunuolis yra pasiryžęs bet kokia kaina iš šio pasaulio gauti daugiau.

Ir gauna jis visko. Daug ir su kaupu. Viskas jam duodama dėka jį supančių žmonių. Naivūs, trumparegiai aukštosios klasės britų atstovai rodos tiesiog yra užprogramuoti pildyti Kriso svajones, kuris nesibodi leisti aplinkiniams pagerinti jam gyvenimą. Tiesa, vaikinukas kartais pakraipo galvelę ir paniurna kažką apie tai, kad jam neva nesmagu, jog per gyvenimą jis eina ne visai savomis kojomis, tačiau tai akivaizdus apsimetimas, žinoma, jei tu gali suvaidinti nuoširdumą, tai gali suvaidinti bet ką…

24. „Neliečiamieji“ (Les Intouchables, 2011)

Tai tikra istorija paremtas režisierių dueto Eric Toledano ir Olivier Nakache įprastus kino standartus laužantis, prikaustantis prie ekrano, lengvas, leidžiantis atsipalaiduoti, filmas.

Milijonierius Filipas (Francois Cluzet) susižeidė skraidydamas parasparniu ir tapo priklausomas nuo kitų. Jis yra paralyžiuotas iki kaklo ir gali tik kalbėti, matyti, girdėti bei sukioti galvą. Polėkio nestokojantis jaunas imigrantas Drisas (Omar Sy) ką tik atliko bausmę kalėjime už smulkias vagystes ir ieško naujų nuotykių. Nuo kaklo iki kojų paralyžiuotas aristokratas pasisamdo linksmų plaučių Paryžiaus priemiesčio vaikiną, visai netinkamą būti asmeniniu slaugytoju. Dviejų skirtingų vyrų likimai susipina visam gyvenimui, kurį kiekvienas iš jų supranta savotiškai.

„Neliečiamieji“ – gal ir ne kino šedevras, tačiau reikia pripažinti, jog filmo žanras, šviesi jo aura ir spinduliuojama gera nuotaika paperka žiūrovus ir leidžia jiems maloniai praleisti laiką. Ir iš tiesų – ekrane įdomu stebėti dviejų visiškai skirtingų asmenybių susidūrimą bei tai lydinčias komiškas situacijas. Ši kino juosta taikliai atspindi problemas, kurias patiria žmonės turintys negalią, tačiau kabinasi į gyvenimą ir atranda kitokią gyvenimo prasmę. Pamokantis, jausmingas, bei suteikiantis optimizmo filmas, tinkantis bet kokiai amžiaus grupei.

23. „Sauliaus sūnus“ (Son of Saul, 2015)

Garsaus Holokaustą išgyvenusio neurologo ir psichiatro Viktoro Franklio teigimu, išlikimą koncentracijos stovykloje lemia vienas esminis dalykas. Tai ne fizinė sveikata, ne sėkmė, ne pataikavimas aplinkiniams. Svarbiausia yra turėti tikslą. Pamatyti žmoną, parašyti knygą, perduoti žinią. Palaidoti vaiką… Pastarasis yra pagrindinio filmo herojaus Sauliaus gyvenimo vokiečių koncentracijos stovykloje ašis. Vengrų režisieriaus László Nemes juosta „Sauliaus sūnus“ 2016 m. laimėjo Oskarą kaip geriausias užsienio filmas ir Kanų festivalio „Didyjį prizą“ (Grand Prix).

Saulius yra vengras, kaip ir daugelis jo likimo draugų, vokiečių įdarbintas pasirūpinti po dujų kameros egzekucijų ten likusiais kūnais. Surinkti aukų drabužius, nuplauti ant grindų likusį kraują. Tiesa, į kamerą varomiems žydams per mikrofoną skelbiama, kad jų laukia karštas dušas, o po to bus duota darbo.

Uždarius kameros duris girdisi aimanos, o atidarius jas  – jau tik tyli kūnų masė. Tačiau ten per stebuklą išgyveno berniukas. Vokiečių pakviestas specialistas sako, kad taip nutinka labai labai retai. Persimetę pora žodžių vokiečiai čia pat ant stalo paguldytą berniuką uždusina. Saulius stebi tuos įvykius nerodydamas emocijų, galiausiai nuskuba pas kūnus skrodžiantį daktarą ir meldžia jo nepjaustyti vaiko. Visą šį laiką žiūrovo neapleidžia kraupi nuojauta, kad Soulas ką tik du kartus išgyveno berniuko žūtį.

„Turiu palaidoti sūnų“ daugybę kartų sako Saulius rizikuodamas savo ir bičiulių gyvybe, ieškodamas rabino, nutrūkgalviškai muilindamas vokiečiams akis, ir net susitikęs su savo žmona Saulius išlieka keistai ramus. Vyriškio tikslas suteikia jam drąsos, užsispyrimas tinkamai palaidoti sūnų virsta kone apsėdimu, tačiau Soulo emocinė būklė ir aplinkinių reakcijos tartum sufleruoja, jog kažkas čia vis dėl to ne taip.

22. „Kuprotas kalnas“ (Brokeback Mountain, 2005)

Tai klasikinė meilės istorija, nepaisant homoseksualių santykių filmo centre. Taip, mes esame regėję siužetų apie uždraustą meilę ir iki šio filmo, tačiau mes nesame matę gyvesnio, bei tragiškesnio gėjų meilės ryšio. Būtent dėl to, filmas išlieka unikalus.

Du fermos darbuotojai nusprendžia pailsėti nuo savo darbo, vėliau suprasdami jog gyvena meluodami patys sau. Džekas Tvistas (akt. Džeikas Gilenholas) ir Enis Del Maras (akt. Hytas Ledžeris) užmezga romaną Kuprotojo kalno papėdėjė, kol jų žmonos nė neįtaria kokie slapti santykiai sieja jų vyrus. Džekas ir Enis stengiasi gyventi šemyninį gyvenimą, tuo pat metu bandydami jį suderinti su Kuprotojo kalno patirtimi. Šiuos veikėjus būtų galima laikyti biseksualiais, bet jų susitikimai leidžia suprasti, kokias slaptas aistras jie iš tiesų nori tenkinti.

Džeikas Gilenholas buvo nominuotas oskarui už šį vaidmenį. Veikėjo Džeko supratingumo ir naivumo mišinys yra pribloškiantis. Nors dauguma žiūrovų tiesiog nemėgsta Anne Hathaway, tačiau vien dėl to negalima nuvertinti šios puikios aktorės vaidybos sugebėjimų. Enio žmonos Almos (Michelle Williams) reakcija yra šokiruojanti, kuomet ji konfrontuoja savo vyrą atliekant neaiškius reikalus laisvalaikio metu. Ginčo metu, šios veikėjos žodžiai tiesiog veria širdį.

Žiūrėdami šį filmą jausitės taip, lyg paskutiniąsias dvi savo gyvenimo valandas patys bandėte nuslėpti savo neviltį ir skausmą. Net ir po daugiau kaip dešimties metų, šį filmą galima laikyti puikiu liepsnojančios ir niekada nesenstančios meilės pavyzdžiu.

21. „Atpirkimas“ (Atonement, 2007)

Juosta nagrindėja sąžinės temą. Tai romantinė režisieriaus Joe Wright drama pastatyta pagal 2001 metų Ian Mc. Ewan novelę tokiu pačiu pavadinimu.

Joe Wright‘as nusipelno gražiausių pagyrimų. Kartu su patyrusio scenaristo Christopherio Hamptono pagalba jis sugebėjo meistriškai adaptuoti sunkiai ekranizuojamą romaną ir išversti Iano McEwano žodžius į kino kalbą. Rašytojo istorija virto į jaudinantį pasakojimą, kuriame režisierius jautė ir mąstė ypatingai giliai ir jautriai pasitelkdamas nesumeluotą ir itin įtikinančią aktorių vaidybą. Filmo veiksmas vyksta II –ojo pasaulinio karo metais. Pats režisierius teigė, jog vadovavimas filmui tai lyg armijos valdymas. 35 –kerių metų Joe Wright‘as padarė daugiau nei pakankamai uždirbti savo generolo uniformai.

Pagrindinė dramos veikėja yra būsimoji rašytoja Brioni, kurią papildydamos viena kitą vaidina trys skirtingos aktorės: Saoirse Ronan, Romola Garai bei  Vanessa Redgrave.  Ne mažiau svarbi yra ir Keira Knightley, kuri atlieka įsimylėjusios merginos Sesilijos vaidmenį.

Fantazijose paskendusi 13-metė mergaitė jaučia paauglišką simpatiją namų tvarkytojos sūnui Robiui (James McAvoy ) ir pradeda žiauriai pavydėti, kai jo dėmesys atitenka vyresniajai seseriai Sesilijai. Vieną ramų vakarą Brioni netyčia užsuka į bibliotekos kambarį ir tampa įsimylėjalių aistros liudininke. Neteisingai suprasti įvykiai paskatina Brioni apkaltinti jaunuolį siaubingu nusikaltimu, kurio jis nepadarė.

 20. „Uodega vizgina šunį” (Wag the dog, 1997)

Režisieriaus Barry Levinson filmas, sukurtas pagal Larry Beinhart knygą, pasakoja istoriją apie JAV prezidentą (Michael Belson), kuris yra apkaltinamas užmezgęs romaną su nepilnamete mergina ir visa tai įvyksta, kai iki naujųjų prezidento rinkimų telieka tik dvi savaitės.

Norint apsaugoti žiniasklaidą nuo šių žinių, Prezidento patarėja Winifred Ames (Anne Heche) nusamdo politikos konsultantą ir Conrad Brean (Robert De Niro), kuris yra specialistas tokiose situacijose. Brean pataria suklastoti paneigimus apie neegzistuojančius kritinius pavojus – tokius kaip neigimas apie B-3 bambonešius. Žinoma, šis paneigimas yra tikras, nes iš tikrųjų jokie B-3 neegzistuoja. Taip pat Brean apsilanko pas Holivudo prodiuserį Stanley Motss (Dustin Hoffman) ir paskiria jam užduotį sukurti patriotinę kampaniją apie karą Albanijoje.

Šis filmas parodijuoja kaip realūs politiniai įvykiai yra slepiami ir kaip dažnai naujienos būna netikros, sukurtos tik tam, kad būtų nukreiptas visuomenės dėmesys nuo tikrųjų įvykių.

19. „Ji” (Elle, 2016) 

 Dienos šviesos nutviekstame bute ant grindų guli prievartaujama moteris. Dejonės. Prievartautojas su juodomis pirštinėmis, ant veido – kaukė. Lytinį aktą abejingai stebi naminė katė. Pasiekęs kulminaciją prievartautojas atsistoja, paskubomis nusišluosto kraują, mat įsipjovė į ant žemės pabirusias šukes, ir išeina laukan. Moteris pakilusi ramiai šluoja šukes, guli karštoje vonioje.

Paryžius. 2016-ieji. Ima kilti įtarimų, kad ji visai nebuvo išprievartauta – gal tai tiesiog porelės sado-mazo mėgėjų žaidimas, kur kiekvienas atlieka savo vaidmenį? Mišelė. Ji – turtinga kompiuterinius žaidimus gaminančios įmonės bendrasavininkė, į IT sritį dirbti atėjusi iš literatūros pasaulio, todėl ir iš savo darbuotojų reikalaujanti įtikinančių, jausmingų virtualybės scenarijų. Stebint šios moters gyvenimą buvo įdomu sužinoti, kad kompiuteriniai žaidimai kuriami lyg filmai – kažkas parašo istoriją, kažkas kuria psichologinius fantastinių veikėjų portretus, kažkas užsiima technine įgyvendinimo puse, kol galiausiai visi komandos nariai audringai diskutuoja susirinkimų kambaryje. „Aš čia bosė“ – argumentus nukerta Mišelė. Jos daug kas nemėgsta. Griežta, valdinga, moteris be sentimentų. Kartais ima atrodyti, kad mėginama net patį žiūrovą užkrėsti neapykanta Mišelei. Jos elgesio motyvai keisti, nesuprantami, o ir ji pati, regis, nesistengia būti mylima, ypač kai be jokios priežasties įvažiuoja į savo bičiulio automobilį. Bet tuomet Mišelė konsultuojasi su gydytoju dėl galimo ŽIV užkrato, ir imi įtarti, kad moteris vis tik buvo išprievartauta. Tik kodėl ji tokia rami? 

Skoninga, bet tuo pačiu labai seksuali. Trapi, bet bauginanti. Nuosekli, bet nepaliaujanti stebinti. Kaip ir pagrindinė šio filmo herojė, režisieriaus Paul Verhoeven meistriškai sukurta istorija išlaiko žiūrovą prilipusį prie ekrano nuo filmo pradžios, iki pat šiek tiek komiškos ir lengvai iškrypėliškos pabaigos. „Elle“ nė kiek neprastesnė už jau klasiką tapusį to paties režisieriaus „Esminį instinktą“, ir, garantuotai, atsiras teigiančių, kad netgi geresnė.

18. „12 vergovės metų” (12 years a Slave, 2013)

Šis filmas skirtas tiems, kurie nori paragauti psichologiškai stipraus kino su tobula aktorių vaidyba, nepriekaištingu scenarijumi bei nemažiau gražiai perteiktais to meto vaizdais ir idealiai filmui tinkančiu garso takeliu.

Ypatingas dėmesys skiriamas pagrindiniam herojui – Solomonui, kadangi  šiame filme pasakojama jo istorija, o gal tiksliau reikėtų sakyti jo didžioji gyvenimo tragedija.  Solomonas Norkutas  XIX a. gyvenęs laisvas JAV pilietis, talentingas smuikininkas turėjęs ramų, šeimyninį gyvenimą su žmona, sūnumi ir dukra Niujorko valstijoje, Saratogos miestelyje. Kol vieną dieną negavo netikėto pasiūlymo dirbti su keliaujančia cirko trupe, kuri iš tiesų tebuvo priedanga.  Jis vieną rytą atsibunda kažkokiame rūsy, surakintas grandinėmis, nors jo paskutinis prisiminimas greičiausiai yra smagus vakaras su tais pačiais dviem vyrais, kurie jį pakvietė į cirko trupę, o po to kaip jau supratote pardavė vergijon. Po gausybės patirtų nuotykių Solomonas Nortonoas atsiduria brutalaus baltaodžio, nekenčiančio ir žiauriai besielgiančio su savo vergais ūkyje.

17. „Pjūklo ketera” (Hacksaw Ridge, 2016)

Iš australijos kilęs aktorius ir režisierius Melas Gibsonas patyręs šlovę ir nuopolį bei gėdą, po dešimtmečio pertraukos nusprendė sukurti naują juostą, pasakosiančią apie realiai gyvenusį amerikietį, kuris nors ir ne atsisakė atlikti karinę tarnybą, tačiau nei karto nepaėmė ginklo į rankas, o per Antrojo pasaulinio karo Okinavos mūšį išgelbėjo 75 vyrus.

Amerikiečių armijos medikas Desmondas Dosas (akt. Andrew Garfieldas) tikėjo karo būtinybe, tačiau manė, jog žudymas yra nereikalingas, perteklinis blogis. Jis tapo pirmuoju kariu istorijoje, dėl pacifistinių įsitikinimų atsisakiusiu į rankas paimti ginklą. Kruviname Okinavos mūšyje beginklis Dosas, nuolat apšaudomas priešų ugnies, iš mūšio lauko išnešė 75 sužeistus amerikiečių karius ir suteikė medicininę pagalbą daugybei kitų. Kelis kartus kliudytas snaiperių ir netgi sužeistas granatos sprogimo, ginklo į rankas taip ir nepaėmęs Dosas išgyveno Okinavos pragarą ir tapo pirmuoju pacifistu istorijoje, apdovanotu JAV Kongreso Garbės medaliu. „Meldžiu tave, Viešpatie, leisk man išgelbėti dar vieną! Leisk išgelbėti dar vieną!” – malda, kuri ilgam įstrigs žiūrovų atmintyje.

16. „Geras, blogas ir bjaurus” (The Good, the Bad and the Ugly, 1966)

Trilogijos „Dolerių trilogija“ („Dollars Trilogy“) finalinė dalis „Geras, blogas ir bjaurus“, ko gero, yra žymiausias spagečių vesternas visame pasaulyje. Pastarasis, kiek komiškai skambantis pavadinimas prilipo amerikietiško stiliaus vesternams, kuriuos kūrė italų režisieriai. Jiems būdinga niūri nuotaika, daugiareikšmės pauzės, stambūs planai, choreografiškos prievartos scenos.

Pilietinio karo metu vykstanti istorija pasakoja apie tris herojus: paslaptingą, daug nekalbantį atėjūną „Gerą“, šaltakraujį premijų medžiotoją „Blogą“ ir apsukrų, bet ne itin protingą Meksikos banditą „Bjaurų“. Trijulė lenktyniauja bet kokia kaina rasti nežymėtame kape užkastą auksą. Iš tiesų, visi trys pagrindiniai veikėjai nėra nei geresni, nei blogesni už vienas kitą. Desperatiškose aukso paieškose net ir „Geras“ veikėjas ne kartą nusižengia tiek įstatymams, tiek moralei. Nuo aktorių rolių ir įsimintinų eilučių iki veikėjų aprangos ir garso takelio — sunku surasti detalių, kurios dar nebūtų panaudotos kaip įkvėpimas tolimesniems vesternams. Plačiai pripažintas vienu geriausiu net tik tarp vesternų, bet ir tarp filmų apskritai, „Geras, blogas ir bjaurus“ kiekviena scena nusipelno dėmesio.

15. „Kvepalai. Vieno Žudiko Istorija“ (Perfume: The Story Of a Murderer, 2006)

Genujis yra kvapų meistras, pasiryžęs padaryti viską, kad sukurtų tobulus kvapus, nepaisant šio sumanymo kainos. Anksčiau ši knyga būdavo apibūdinama kaip toji „kurios neįmanoma nufilmuoti“, nes pagrindinio veikėjo rolė reikalavo be galo daugialypio aktoriaus.

Režisierius Tomas Tykeris, pamatęs Hamletą įsitikino, kad Whishawas yra tobulas aktorius šiam vaidmeniui atlikti. „Benas taip pat yra tamsaus bei nekalto charakterio; potencialiai žiaurus, bet tuo pat metu ir mažas berniukas. Jis sugeba minias priversti jį palaikyti nepaisant to, kad jis yra ganėtinai žiaurus.“

Tame pačiame „IndieLondon“ interviu Tykeris pasidalino mintimis, kad Whishawas sugeba perteikti personažą, kuris yra itin dviprasmiškas bei įvairiapusiškas. Atviromis akimis, nosimi bei su svajinga šypsena, Whishawas Genujį paverčia įtikinančiu, atstumiančiu, bet žavingu. Kiekvienas jo judesys, pradedant kvepalų dvelksmu ar baigiant stovėjimu prieš minią tarsi jis būtų angeliška būtybė, yra perteikiamas veikėjo mintyse, o ne per kūno išorę.

Genujis šio aktoriaus filmografijai tampa tiek pat įtakingu, kiek Hamletas jo teatriniui reziumė. Intelektualusis Genujis, su gaištančiais juodais plaukais, europietišku sudėjimu ir vos sulaikoma neviltimi veide – yra nuostabiai įkūnijamas šio aktoriaus bei itin mėgstamas žiūrovų. Tai – vienas geriausių XXI a. pasirodymų kine.

14. „Jaunystė“ (Youth, 2015)

Ironiškame italų kilmės režisierius Paolo Sorrentino filme „Jaunystė“ (“Youth”) išvysite iš pirmo žvilgsnio niūrų ir visai nelinksmą senjorų gyvenimą, kurio kasdienybė yra spalvinama žaismingai dramatiškais arba komiškais elementais. Kiekviena scena, kiekvienas veikėjo žingsnis yra meistriškai apgalvotas taip, kad specialiai žiūrovui sukeltų bent menkiausią emociją. Šia prasme, filmas yra koncentruotas į momentinius išgyvenimus, iššaukiančius daug kam gerai pažįstamą narciziškumą, pasididžiavimą ar kaltės jausmą.

Išėjęs į pensiją, pagrindinis „Jaunystės“ veikėjas, muzikos kompozitorius ir maestro Fredas Ballingeris (Michael Caine) iš gyvenimo nesulaukė ypatingų dovanų ar raudonimis rožėmis kloto kelio. Vis dėlto, toks jo naujas gyvenimo būdas, o galbūt jo taip mėgstama vienatvė, suteikė jam tam tikro romantiško pojūčio. Ballingeris, kaip ir jo kolega bei geriausias draugas filmų režisierius Mickas Boyle‘is (Harvey Keitel) šturmuoja prabangius įmantraus Šveicarijos Spa koridorius ir mėgaujausi atgaivinančia Alpių gamta. Arba bent jau taip atrodo iš pradžių. Fredas nenori klausyti susirūpinusios dukters Lenos (Rachel Weisz) patarimų ar tuo labiau lankytis jos paskirtose spa procedūrose. Negana to, gavęs pakvietimą iš karalienės atlikti jo žymiąją „Paprastąją dainą“ princui, šio atsisako.

Pagrindiniai veikėjai – nusivylę realybe, skaičiuojantys savo paskutinius metus šioje žemėje ir smerkiantys visuomenėje vyraujančią stigmą apie jaunystės grožio maniją. Jie nostalgiškai išaukština savus jaunystės laikus, todėl praeitis šiems atrodo žymiai mielesnė. Visas gyvenimo grožis ir jo suteikiami potyriai – trumpalaikiai. Fredas tokią mintį iliustruoja scenoje su žiūronais, kuomet atsiveda jauną merginą pažiūrėti kvapą gniaužiančių Alpių didybės: „Kai esi senas, viskas atrodo labai toli – tai yra praeitis. Kai esi jaunas, viskas atrodo arti – tai yra ateitis“.

13. „Geriausias pasiūlymas“ (The best offer, 2013)

Tai inteligentiška, įtraukianti, painoka, tviskanti prabanga ir gražių meno kūrinių nestokojanti kriminalinė romantinė drama. Italų režisieriaus Giuseppe Tornatore sugrįžimas, po tokių sėkmingų kino filmų kaip „Nuovo Cinema Paradiso“, „Malèna“, be galo lauktas ir tikrai nenuviliantis. „Gyvenimas su moterimi kaip aukcionas – niekada nežinai kieno pasiūlymas bus geriausias.“ 

Pagyvenęs vienišius Virdžilas Oldmanas (akt. Geoffrey Rush) yra pripažintas meno kūrinių vertintojas, meno kolekcionierius ir puikus aukcionierius. Šis žmogus gali per akimirką atpažinti ar meno kūrinys tik klastotė arba vos per kelias minutes aukcione už milijonus parduoti Galilėjo teleskopą. Rafinuotas ir apsiskaitęs vyras visada dėvi pirštines, o kalbant telefonu, dėl tvarkos sumetimų, niekada nepamiršta jo apvynioti nosinaite. Vyras gyvena prabangiuose apartamentuose ir ten turi įspūdingą, slaptą itin brangių paveikslų kolekciją, kuri prieinama tik jam. Jis pasiturintis, mylintis savo darbą, bet, deja, taip ir nepažinęs artumo, draugystės ir meilės… Neturintis nei tikrų draugų, nei mylimosios, nei kitų artimųjų vyras gyvena įprastą vienišiaus gyvenimą, prabangiuose restoranuose visada vakarieniauja vienas, o laisvalaikiu savo namo slėptuvėje tenkinasi tik prabangių meno kūrinių draugija. Tačiau, Oldmano gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, kai jis vieną dieną sulaukia paslaptingos moters  skambučio, Kler Ibotson (akt. Sylvia Hoeks) prašo įvertinti ir parduoti jos šeimai priklausančias antikvarines vertybes.Atrodo, kad Oldmanas pamažu pamilsta šią paslaptingą moterį, bet ar ši meilė bus abipusė, o Virdžilas ir Kler gyvens ilgai ir laimingai?

Šis filmas yra laimėjęs 13 apdovanojimų. „David di Donatello“ Italijos kino apdovanojimuose pripažintas geriausiu filmu, Giuseppe Tornate išrinktas geriausiu režisieriumi, taip pat gauti apdovanojimai už gražiausius kostiumus, dekoracijas, scenografiją, geriausią kompozitorių ir t.t.  Aktoriaus Geoffrey Rush vaidybą šiame filme vertinti galima pačiu aukščiausiu balu. Filmo žiūrovai lengvai leidžiasi į kelionę su pagrindiniu veikėju ir kartu išgyvena jo vienatvę, vėliau džiūgauja ir palaiko, kad gal ir į Virdžilo Oldmano namus pasibeldė pilnavertiškumo jausmas, draugystė, meilė ir džiaugsmas.

12. Bus kraujo (There Will Be Blood, 2000)

„There Will Be Blood“ buvo išrinktas pačia geriausia kino juosta 2000-aisiais metais. Tai filmas, nominuotas net 8 „Oskarų“ apdovanojimams. Filme vaidina Oskaro laimėtojas Daniel Day-Lewis (Geriausias aktorius, 2007m.).

Daniel Plainview su sūnumi yra nepriklausomi naftininkai, XX-tojo amžiaus pabaigoje pradedantys ieškoti perspektyvų Kalifornijoje. Jiems iššūkį meta jaunas persikų augintojas Eli Sunday (Paul Dano), kurio ambicijos sutampa su naftininkų. Jų kova suformuoja baisios, juodo humoro kupinos kelionės į beprotybės prarają šerdį. “There Will Be Blood“ yra Paul Thomas Anderson’o epinis amerikietiškas naktinis košmaras, spjaudantis ugnimi ir siera bei pasmerkiantis pragarui. Šis filmas yra aukščiau visko, tai yra tobulas meno kūrinys.

11. „Karo gėlės” (The Flowers of War, 2011)

Yimou Zhang 64 metų kinas sukūręs ne vieną gražią, akims mielą kino juostą, o taip pat įspūdingą renginį 2008 metų Pekino Olimpiados atidarymo ceremonijai. Kinijoje juo pasitikima besąlygiškai, o pasaulyje šis režisierius išgarsėjo su savo juosta „Karo gėlės“. Karo gėlėmis tampa moterys, mergaitės ir kilnūs žmonių poelgiai. Tiksliau visa tai, kas kiekvienam asmeniškai įkūnija spalvą ar teigiamą jausmą.

Filmas sukurtas remiantis amerikos misionierės Minnie Vautrin dienoraščiu. Veiksmas vyksta antrojo pasaulinio karo metais Kinijoje. Japonai be skrupulų naikina viską kas papuola jų kelyje. Į Kiniją atvyksta laidojimo paslaugų organizatorius Džonas (Christian Bale), kad palaidotų žuvusį tėvą Inglimeną. Džonas vos išlieka gyvas, o miestelio bažnyčioje dar randa 14 mergaičių, berniuką ir 14 besislapstančių prostitučių.

Pradžioje Džonas smagiai leidžia laiką, lėbauja, flirtuoja su moterimis ir stengiasi negalvoti apie tai kas vyksta už bažnyčios sienų. Japonai toliau viską griauna aplinkui ir įsiveržia į bažnyčią, pradeda prievartauti mergaites. Džonas, norėdamas jas apginti, apsirengia sutaną ir apsimesdamas kunigu bando pažadinti japonų sąžinės balsą. Insidentas baigiasi vienos mergaitės mirtimi. Kitą dieną viskas dar labiau komplikuojasi.

Filmo pavadinimas tobulai apibūdina filme vyraujančius kontrastus. Pilkas, dulkėmis padengtas miestas kuriame yra ir daug baimės ir juoko, spalvingų kimono ir lakuotų nagų. Moterų juokas aidi baimės sukaustytoje bažnyčioje. Tai ne standartinis standartinio karo vaizdavimas. Išorinėmis situacijomis, žmonių charakteriais parodomi vidiniai pasauliai. Veikėjų nemažai, tačiau kiekvienas jų turi aiškią paskirtį ir puikiai ją išpildo. Pasitvirtina teorija, kad filmų apie karą esmė parodyti ne karą, o jo fone atsiskleidžiančios asmenybės. Kaip labiausiai puolę žmonės padaro kilniausius dalykus. Užduodami retoriniai klausimai, kas sunkiau: būti toli nuo namų ar juos visiškai prarasti? Aišku tampa tik viena, kad pralaimi abiejų kariaujančių pusių civiliai.

10. „Naktiniai gyvuliai“ („Nocturnal Animals“)

Antrasis mados dizainerio, režisieriaus Tom‘o Ford‘o filmas (debiutas filmu „Vienišas vyras“), žiūrovą nukeliantis į elegancijos, prašmatnumo pasaulį, kuris nėra jau toks tobulas, kaip galima įsivaizduoti. Tai neo-noir psichologinis trileris, sukurtas remiantis 1993-ųjų metų rašytojo Austin‘o Wright‘o romanu „Tonis ir Suzana“. Filmas suteikia galimybę žiūrovui pro rakto skylutę stebėti turtingų, bet gyvenimu nepatenkintų žmonių istoriją, jausti jų skausmą bei patirti neviltį.

Kuomet turtinga meno galerijos savininkė Susan‘a Morrow (akt. Amy Adams) paštu gauna savo buvusio vyro Tony Hastings‘o (akt. Jake Gyllenhaal) parašytą romaną, akyse įsižiebia viltis, nors dar pati to nesuvokia. Leisdamasi novelės labirintais, moteris pajunta neapsakomą savo pačios vidinį skausmą, kurį suaktyvina romano sukelti išgyvenimai. Susan‘a suvokia, jog meilė buvusiam vyrui nėra taip giliai palaidota, kaip pati manė, o knygos ir realaus gyvenimo paralelės bemieges naktis paverčia dar sunkiau pakeliamas.

Norint kuo paveikiau sukurti elegancijos efektą, kiekvienas juostos kadras būdavo planuojamas ištisas savaites. Talentingas operatorius Seamus McGarvey filmą pavertė gražiu meno kūriniu, kurio kiekviena minutė yra nepaprastai gražiai išbaigta ir tikrai nenuobodi. Dirbdamas su talentingais kūrėjais Tomas Fordas sugebėjo sukurti nepaprastai jautrų bei įtempto siužeto trilerį, paveikumu nustelbiantį ne vieną Holivudo produkciją. Scenografija, muzika, siužetas bei montažas, filmavimo ypatumai bei scenarijus, visa tai – žiūrovui leidžia susitapatinti su personažais, jausti kartu su jais ir bent trumpai akimirkai taip įsitraukti į fikciją, jog pamiršti viską aplinkui.

9. „Monstrų Puota” (Monsters Ball, 2001)

Smurtas, skausmas, vienatvė, seksas, neapykanta ir laimės paieškos. Tai sudedamosios „Monstrų puotos“ dalys. Iš to susideda gyvenimas.

Giliai pasikapsčius tai istorija apie meilę. Apie du vienišus žmones, kurie taip ilgai buvo vieni, kad jau bene pamiršo, kad toks jausmas, kaip meilė egzistuoja. Šios dvi vienišos sielos atrado viena kitą ir nusprendė būti kartu nepaisant akivaizdžių ženklų, kurie pranašavo, kad to daryti nederėtų.

Gražuolė juodaodė Leticija ir rasistinių pažiūrų, baltųjų rasės atstovas Henkas netikėtai atranda vienas kitą ir scena po scenos aiškėja, kad jie turi daugiau bendro nei buvo galima pagalvoti iš pradžių. Bet vis tik jų odos spalva nesupanašėja… Bėda veja bėdą, o visas filmas kuria niūrią nuotaiką ne tik aplinkui, bet ir viduje kažkas apsitraukia pilka plėve. Vienok, „Monstrų puotai“ pasibaigus kažkaip imi tikėti, kad visada yra viltis ir, kad viskas bus gerai.

Tai neabejotinai vienas geriausių Halle Berry pasirodymų. Ji pasirodo ekrane tarsi ugnis ir liepsnoja iki pat filmo pabaigos. Jos nepakeliamas skausmas, vaikiškas džiaugsmas ir kaitinantis geismas ekraną užpildo taip ryškiai, kad nelieka klausimų kas šios puotos žvaigždė.

8. „Nuopuolis“ (Falling Down, 1993)

„Auksinei palmės šakelei“ Kanų kino festivalyje nominuota drama su „Oskaro“ savininkais Michael‘u Douglas‘u ir Robert‘u Duvall‘u. Beje, pats M. Douglas‘as yra prisipažinęs, kad tai mėgstamiausias vaidmuo jo karjeroje. Istorija pasakoja apie Williamą, kuris, užstrigęs automobilių kamštyje palieka mašiną ir nusprendžia kulniuoti pėsčiomis. Tačiau šis nesklandumas tik menka smulkmena. Atleistas iš darbo, išsiskyręs ir teismo sprendimu netekęs teisės matytis su dukra, vyras griebiasi desperatiško keršto akto – pakeliui šluote nušluoja visus, pasipainiojusius jo kelyje. Kokias pasekmes turės toks agresijos priepuolis?

Ir nors sistemos spaudžiamos pagrindinis veikėjas galų gale palūžta, visgi jis nepasiduoda.

7. „Geri vyrukai“ (Goodfellas, 1990)

Didelių pristatymų čia nereikia, tai – vienas iš kelių Martino Scorsese šedevrų, kurie buvo įtraukti į šį sąrašą, ir filmui „Geri vyrukai“ tai pelnyta vieta. Šis filmas 1991 m. laimėjo „Oskaro“ apdovanojimą už geriausią antro plano aktorių (aktorius Joe Pesci) ir buvo nominuotas dar 5 „Oskarams“, tarp kurių buvo geriausio filmo ir geriausio režisieriaus kategorijos. Filmas „Geri vyrukai“ turi viską – nuo tobulų aktorių iki puikios istorijos. Šis kūrinys be jokios abejonės yra vienas geriausių visų laikų gangsterių filmų.

Tai – labai įdomi biografija, kurią aktorius Ray Liotta pasakoja pirmuoju asmeniu kaip realaus gyvenimo nusikaltėlis ir išmintingas vaikinas Henry Hill. Šiame filme yra genialių akimirkų, kurios kartais perteikiamos humoro forma, kaip, pavyzdžiui, garsioje scenoje „Ką turi omenyje sakydamas, jog aš juokingas?“, kur genijus Joe Pesci erzina aktorių Ray Liotta.

Vienas iš nuostabiausių Martino Scorsese derinių – filmas ir puikus garso takelis, kadangi nedaugelis žino, kaip tai padaryti taip meistriškai, pasitarnaujantis kaip autentiškas gidas visose scenose ir filmo eigoje.

6. Įprasti įtariamieji (The Usual Suspects, 1995)

Šiuolaikinė klasika, kuri atkeliavo į mylimų žiūrovų rankas jau 1995 metais. „Įprasti įtariamieji“ – režisieriaus Bryan Singer ir scenaristo Christopher McQuarrie kūrybos šedevras, kuris sulaužė to meto gangsterių filmų žanro standartus. Šio filmo įtaka yra vis dar jaučiama šiuolaikiniame kino pasaulyje. Jis visiškai nepanašus į kitus to meto filmus, kurių dauguma filmų buvo stebėtinai panašūs. Šio filmo autoriai nebijojo iššūkio ir papasakojo istoriją visai kitu būdu. Filmas prasideda prieplaukoje, kur viename iš laivų vyko masinis susišaudymas. Vienas iš nusikaltėlių Keaton (Gabriel Byrne) laive guli sunkiai sužeistas, ten jis susitinka su paslaptinguoju „Kaizeris“ , kuris taps itin svarbia filmo figūra.

Tas pats paslaptingasis „Kaizeris“ nušauna nusikaltėlį ir padega laivą. Žiaurias skerdynes laive išgyvena tik du asmenys: Arkosh Kovash, vengrų gangsteris gulintis ligoninėje su sunkiai nudegimais ir Roger (Kevin Spacey), dar žinomas pravarde „Verbal“ Kint su cerebriniu paralyžiumi. Muitinės agentas Dave Kujan atvyksta iš Niujorko apklausinėti vieno iš likusiųjų gyvų – Rogerio. Išgyvenęs skerdynes Rogeris agentui viską pasakoja iš prisiminimų, būtent tada ir pasirodo filmo autorių originalumas. Toliau praktiškai visi įvykiai yra pasakojami iš Rogerio lūpų ir visas veiksmas sukasi būtent apie jį.

Filmas tikrai nėra paprastas ir norint jį suprasti reikia gerai į jį įsigilinti. Įdomus filmo istorijos pateikimas, kuria įtampą ir visada palieka nežinomųjų. Kevin Spacey puikiai susidorojo su jam skirta užduotimi, o scenarijaus autorius puikiai padirbėjo su visais filmo vingiais, o ypač su intriguojančia filmo pabaiga.

5. „Legenda apie pianistą“ (The Legend of 1900 , 1998)

Vienas brangiausių filmų italų kino istorijoje, pelnė gausybę apdovanijimų, laimėjo Auksinio Gaublio statulėlę už nuostabią Ennio Morricone muziką, tačiau taip ir liko neįvertintas masinio žiūrovo. Tai buvo pirmasis filmas, kurį italų režisierius Giuseppe Tornatore pasirįžo kurti anglų kalba, žinoma tokį pasirinkimą nulėmė bandymas apeliuoti į kuo didesnę žiūrovų auditoriją. Po keturių metų pertraukos nuo filmavimo darbų jis sugrįžo su naujomis idėjomis ir naujais iššūkiais tiek sau, tiek visai aktorių komandai. Filmas kurtas žinomiausio šių laikų italų rašytojo Alessandro Baricco monologo teatrui „Novečentas“, motyvais, o ne pagal jau parašytą scenarijų ar grožinį kūrinį. Galbūt tai ir įtakojo filmo išskirtinumą.

Filmo istorija persipina su dabartimi ir praeities prisiminimais, kuriuos senam instrumentų parduotuvės savininkui pasakoja muzikantas. Tai nuostabi legenda apie berniuką, kuris gimė 1900-ųjų metų sausio 1 dieną prabangiame kruiziniame laive „Virdžinija“. Jį, visai dar mažą, paliktą citrinų dėžėje ant pianino, rado juodaodis darbininkas ir nusprendė užauginti kaip savo sūnų. Mažylis keistu vardu – Danny Boodmann T.D. Lemon 1900 (akt. Tim Roth) užaugo ant vandenyno bangų kursuojančiame laive tarp Europos ir visų išsvajotosios Amerikos. Paslaptingu būdu išmokęs skambinti pianinu 1900 tampa tikru muzikos virtuozu, taip nei karto ir neiškeldamas kojos ant sausumos.

Didžiausių pagyrų vertas pagrindinį veikėją įkūnijęs Timas Rothas. Filme jis atskleidžia personažo kitoniškumą, melancholiją, vienatvę, žingeidumą pasauliui ir muzikos žavesį.

Tačiau kertinis šio filmo akmuo tai ne aktorių vaidyba ir ne siužeto linija. Tai muzika. Įvairūs, persipinantys stiliai, linksmi ir šviesūs garsai ir džiazas, labai daug džiazo! Ne veltui šis filmas buvo apdovanotas Auksiniu Gaubliu už geriausią garso takelį.

4. „Taksi vairuotojas“ (Taxi Driver, 1976)

Nenutrūkstama filmų „Bjaurios gatvės“ ir „Alisa čia nebegyvena“ sėkmė reiškė, jog 1976 m. režisierius Martinas Scorsese galėjo kurti beveik bet kokį filmą, kokį norėjo. Galutinis tokios laisvės rezultatas – filmas „Taksi vairuotojas“, kuriame pasakojama apie sutrikusį Niujorko taksistą, pametusį galvą dėl moters, dirbančios politiniam kandidatui. Kuo daugiau ji atstumia taksi vairuotojo pastangas, tuo labiau jis tampa pamišęs, kol nusprendžia imtis ryžtingų veiksmų. Tuo metu jis susidraugauja su paaugle prostitute, kurią vaidina Jodie Foster. Bėgant metams režisierius Martinas Scorsese ir aktorius Robertas De Niro kalbėjo apie tęsinio kūrimą, bet nepanašu, kad tai kada nors įvyks. Tikriausiai tai geras dalykas – kai kurie dalykai būna geriausi, kai yra vieni.”

3. „Svaigulys“ (Vertigo, 1958)

Tikrai verta atrasti šį bene geriausią Alfredo Hitchcocko darbą. Nors ir seniau ši juosta nebuvo itin pripažintas kritikų, tačiau dabar viskas pasikeitė ir daugelis kritikų sutinka, kad tai yra geriausias Hitchcocko kūrinys.

Filmo žvaigždė yra buvęs policijos detektyvas John „Scottie“ Ferguson (James Stewart).  Johnas yra priverstas ankščiau laiko išeiti į pensiją, nes darbo metu įvykęs incidentas sukėlė jam aukščio baimę ir vertigo būseną (kai žmogus galvoja, kad jis ar objektai aplink jį nuolatos juda, nors iš tikrųjų jie stovi vietoje). Tokios būsenos paprasto darbo jam dirbti nebeleidžia, todėl jį  kaip privatų detektyvą pasamdo pažystamas Gavin Elste. Jam skirta užduotis yra sekti Gavino žmoną Madeleine (Kim Novak), kuri pastaruoju metu keistai elgiasi ir vyras nori išsiaiškinti, kodėl ji taip elgiasi.

„Svaigulys“ buvo pirmasis filmas, kuriame buvo panaudotos kameros, kurios gali priartinti arba nutolinti filmuojamą vaizdą, tam kad galėtų išryškinti tą aukščio baimės jausmą, kurį turi pagrindinis veikėjas. Daugiau nėra tokio filmo kaip „Svaigulys“ ir greičiausiai, niekada nebus. Ši keista ir tikrai nelinksma istorija yra originali ir nesilygiuoja į nieką kitą.

2. „Nakties klajūnas“ („Nightcrawler“)

Scenaristas Danas Gilroy‘us pagaliau debiutuoja režisūroje. Jis pasirenka tamsų ir įtampos kupina kriminalinį trilerį pagal paties parašytą scenarijų, kuris savyje apčiuopia geriausius šio žanro kūrinius. Visais įmanomais būdais išgyventi Los Andžele bandantis Luisas Blumas vieną naktį pamato nelaimingą atsitikimą kelyje ir į šį įvykį skubančius neoficialius video reportažų žurnalistus, kurie galiausiai brangiai parduoda nufilmuotą medžiagą vietinėms televizijoms. Norėdamas užsidirbti, Luisas pabando irgi įsitvirtinti šiame neprastame, pelningame, bet kartu ir pavojingame darbe. Deja, su kiekvienu naktiniu pasivažinėjimu ir naujienų paieškomis jis nori vis daugiau ir daugiau, kol visi jo norai neatsigręžia prieš jį patį.

Labai retai kriminalinio trilerio žanre galima sutikti tokį tamsų, intriguojantį ir nenuspėjamą pasakojimą apie sociopatą, kuris labai tiki tuo, ką daro. Tokio tipo filmus galima suskaičiuoti ant dvejų, o gal net ir ant vienos rankos pirštu. Režisierius Danas Gilroy‘us, kuris puikiai specializuojasi įvairiausiuose žanruose, pristato juostą, kuri ne tik nenusileidžia geriausiems rodomo žanro darbams, kaip Martino Scorseses „Taksistas“, bet gali net ir konkuruoti su jais. Pristatomas uždaro, labai savimi patenkinto ir, kartu, ligoto žmogaus pasaulis, jo gyvenimo būdas ir, žinoma, pats psichologinis portretas, kuris su kiekviena minute vis labiau atskleidžiamas. Taip, tai filmas apie maniaką, apie žmogų, neturintį jokių moralinių įsipareigojimų prieš visuomenę. Jis turi savitą pasaulėžiūrą į jį supančius daiktus ir žmones. Jis prie savęs neprileidžia nieko, nes nepasitiki ir jaučia diskomfortą būdamas šalia kitų. Tai vienišius, norintis tobulėti ir įgyvendinti visus savo užmojus.

Žiūrovas tampa Luiso karjeros augimo stebėtoju, bet kartu ir viso jo amoralaus gyvenimo pasekmių dalyviu. Įspūdingai atrodo ne tik juostos turinys bei puikiai parašytas scenarijus, bet dar ir stipriai atrodantys vaizdai, kuriuos puikiai puošia tamsi ir užburianti spalvų paletė. Oskaro laureatas, operatorius Robertas Elswitas pasidarbavo iš peties. Jis sugebėjo mus priartinti kaip įmanoma labiau prie to intriguojančio naktinio pasaulio. Kameros darbas tiksliai apčiuopia visas svarbias šio pasakojimo detales ir neleidžia atitraukt akių nuo prasmingų personažų dialogų, jų veiksmų ir žiauriai atrodančios išorės, pagražintos kraujyje besimaudančiais lavonais. Tą patį galiu pasakyti ir apie garso takelį, kurį paruošė aštuoniems Oskarams nominuotas kompozitorius Jamesas Newtonas Howardas. Yra filmai, kuriuose nemažas būrys aktorių sukelią pasitenkinimo ir nuostabos jausmą, tačiau būna ir tokie, kai juostoje pasirodo dešimtys žmonių, tačiau pagrindinio veikėjo charizma yra tokia didelė, jog visi jie tiesiog nustoja egzistuoti, nes peržiūros metu didžiausias dėmesys prikaustomas būtent prie vedančio aktoriaus pasirodymo. Šis yra būtent toks, kuriame vyksta vieno aktoriaus šou.

1. Šių dienų apokalipsė (Apocalypse Now, 1979)

Dėl daugelio priežasčių filmą „Šių dienų apokalipsė“ galima vadinti filmu-katastrofa. Jo istorijoje – daug keistų įvykių ir, žinoma, sunkumų. Apie tai 1991-aisiais pasirodė dokumentinis filmas. Kadangi filmas buvo apie karo Vietname nepalaikančius, JAV Gynybos departamentas atsisakė padėti kūrybinei komandai. Tad nors F. F. Coppola filmą norėjo filmuoti Vietname, jis buvo priverstas rinktis Filipinus.

Antrasis sunkumas – nukelti filmavimai. Pastarieji turėjo trukti 14 savaičių, tačiau dėl taifūno padarytos įrangos ir aplinkos žalos darbai sustojo 8 savaitėms. Josepho Conrado romano „Tamsos širdis“ adaptacija vos per plauką nepražudė filmo režisieriaus ir aktoriaus Martino Sheeno. Jis patyrė širdies smūgį. Negana to, filmavimo aikštelėje pasirodęs aktorius M. Brando buvo priaugęs svorio ir nepasiruošęs.

Trilogijos „Krikštatėvis“ autorius į filmą investavo įspūdingą sumą – 30 mln. dolerių. savo asmeninių lėšų. Taip pat dėl filmo jis užstatė savo namą ir vynuogyną. Apskritai šis kūrinys jo paties taip pat vos nenuvarė į kapus – jį ne kartą ištiko epilepsijos priepuolis, patyrė nervinį išsekimą ir 3 kartus grasino nusižudysiantis.

Filme „Šių dienų apokalipsė“ leitenantas Vilardas (M. Sheenas) gauna įsakymą rasti pabėgėlių stovyklą, kuriai vadovauja paslaptingasis pulkininkas Kercas (Marlonas Brando). Jauno karininko užduotis paprasta – sunaikinti maištininką kuo mažiau nusižengiant teisingumui. Tačiau velniškai sunkios kelionės metu jo komanda po truputį retėja ir pats Vilardas pradeda jausti, kad darosi vis labiau panašus į tą žmogų, kurį jam įsakyta nužudyti.

Taip pat skaitykite: TOP 10 puikių serialų peržengiančių visas ribas

Reklama: Plagiato tikrinimas nemokamai