„Stebuklas“ – tai režisierės Eglės Vertelytės tragikomedija „Stebuklas“, debiutavusi šių metų „Scanoramoje“ ir jau spėjusi sulaukti pripažinimo Tarptautiniame Toronto kino festivalyje. Filmas žiūrovus nukelia į 1992-uosius – kuomet iškovotos nepriklausomybės euforiją Lietuvoje temdo nedarbas, bankrutuojančių bankų aferos, mafija. Pagrindinės herojės – vietinės Biednių miestelio kiaulių fermos vedėjos, Irenos (akt. Eglės Mikulionytės) akimis žiūrovui atveriama tragikomiška socializmo ir kapitalizmo sistemų kaktomuša.
Istorinių lūžių fone matome – asmenines mažo miestelio žmonių dramas, jų gyvenimuose niekas neveikia taip, kaip turėtų, net jei vieni savo galimybes prageria (tipinis sovietinis palikimas). O kiti, kaip Irena, įkūnydama, stereotipinę, stiprią ir valdingą, vyrišką moterį, labai stengiasi užsidirbti, išlaikyti fermą ir savo vyrą, prižiūrėti namus, visuomet atrodyti pasitempusi ir kontruoliuojanti situaciją, net jei fermai (buvusiam kolūkiui) gresia bankrotas. Tačiau iš kitos pusės – ji sugniuždyta, nepatirianti nei meilės, nei laimės, nuo nuolat geriančio ir nežinia, kur vis besibastančio vyro, negalinti susilaukti vaikų.
Filmo „Stebuklas” kadras
Ir kai jau atrodo, kad viskas sugrius, kaip tikra amerikietiška svajonė raudonu kadilaku atvyksta svečias iš už Atlanto. Amerikos lietuvis Bernardas (vaidina garsus aktorius – Vyto Ruginis), genamas sentimentų fermos ribose buvusiai tėvų gimtajai sodybai, jis pažada išgelbėti fermą nuo bankroto.
Filmo „Stebuklas” kadras
Tačiau pradėjęs nuo fermos strateginės vizijos – pasakos apie tris paršiukus pristatymo ir smagių vakarėlių, Bernardas suvokia, kad viskas nėra taip lengva. Ar jis tikrai padės Irenai išgelbėti fermą? O gal pats pakiš jai kiaulę, nuslėpdamas savo tikriuosius ketinimus? Beje, Bernardui vaidinančiam V. Ruginiui (kurio tėvai per karą pasitraukė iš šalies) kelionė į Lietuvą tapo simbolinė ne tik filme – atvykęs čia, jis net pramoko lietuvių kalbos.
Filmo „Stebuklas” kadras
Ši kino juosta kurta net devynis metus – tai pirmasis režisierės debiutas. Pasirinktas tragikomedijos žanras – drąsus režisierės sprendimas, juk jis kur kas dažniau sutinkamas teatro pasaulyje, o balansuojant ant dviejų žanrų ribų, visuomet didesnė rizika, kad neišpildžius vienos pusės, nukentės abi. O žiūrovui bus patiekta nei šiokia, nei tokia – truputį graudi, truputį juokinga versija, tačiau tarpusavyje jos nebus sujungtos.
Filmo „Stebuklas” kadras
Visgi, tai kur kas sudėtingesnis ir įdomesnis sprendimas nei dokumentinė juosta ar tiesiog komedija. Tragikomedija rodo realias problemas pro juoko prizmę – ir tai bene adekvačiausias ir šviežiausias pasirinkimas, norint papasakoti, tai, kaip mes išgyvenome Nepriklausomybės poslinkį, dviejų, visiškai skirtingų ekonominių sistemų susidūrimą. Neskirstant veikėjų ir jų pasirinkimų į tipinius „geriečius“ ir „blogiečius“.
Filmo „Stebuklas” kadras
Todėl turbūt imliausi šiai juostai žiūrovai turėtų būti – iš trisdešimtmečių-keturiasdešimtmečių kartos. Kartos, kuri savo paauglystę ir jaunystę išgyveno būtent ant nepriklausomybės ribos, ir nėra taip stipriai prisirišę prie sovietinio palikimo (ekonominės sistemos, politinės santvarkos, kultūrinės aplinkos, konformizmo, „teisingų“ vaidmenų ir etiketo), tačiau su juo susidūrę. Regis, būtent, jie galėdami palyginti „ankščiau“ su čia ir dabar jų ir jų vaikų turimomis aplinkybėmis ir galimybėmis, galėtų būti tie žiūrovai, kurie pastebėtų daugiausiai tragikomiškų filmo detalių – veiksmo, vietos aplinkybių, veikėjų pasirinkimų, nesusikalbėjimo ir dirbtinų kalbėjimo manierų, interjero ir eksterjero detalių, įkvepiančių lozūnginių šūkių, begalinių eilių, pakišų skerdienos natūra ir t.t. Nes jaunesniajai kartai daugeliui šių dalykų nepažinūs ir neatrasti, tad galintys praslysti pro akis ar likti nesuprasti – taigi tragikomiškas efektas gali būti netoks paveikus.
Lietuvos, Bulgarijos ir Lenkijos bendros gamybos kino juosta, jau sulaukusi savo premjeros neviename kino festivalyje, nepretenduoja nušluoti kino salių kaip E. Vėlyvis, ir galbūt nėra kinematografiškai įspūdingiausia, tačiau sukoncentruotos istorija – verta Jūsų laiko, jeigu norite pamatyti kitokią lietuvišką juostą (ne liūdnai virkaujantį meninį „šedevrą“ ar lėkštą, Valentino dienos lygio komediją, bet tarpinę versiją tarp meninio ir komercinio kino) – ir pakutenti savo prisiminimų dežutę bei pasitikrinti humoro sugedimo lygį.
Taip pat skaitykite: TOP 10 filmų vertų peržiūrėti dar kartą
