Visada malonu prisiminti vaikystę bei jaunystę, nes tada perskaitytos knygos ir pamatyti filmai paprastai žmogų lydi visą likusį gyvenimą. Pamažu braškant Sovietų imperijai ir silpnėjant politinei ideologijai, ėmė prasiverti langeliai į anksčiau nepatirtus malonumus – galimybė skaityti anksčiau nepasiekiamą literatūrą ir žiūrėti filmus, kurių anksčiau pažiūrėti buvo neįmanoma.
Pastarąjį alkį nuo devintojo dešimtmečio pradžios ėmė malšinti aparatai, pavadinti buitiniais videomagnetofonais (vėliau kalbininkai juos siūlė vadinti „vaizdo juostelių leistuvais“, bet toks naujadaras, žinoma, negalėjo prigyti).
Vyresnės kartos žiūrovai, be abejo, dar prisimena pirmuosius nelegalius (dažniausiai vykstančius naktimis) kino seansus, kada nemažai kompanijai susirinkus iki paryčių buvo žiūrimi filmai – dažniausiai erotika, siaubo trileriai ir veiksmo filmai). Dėl prastos vaizdo įrašų kokybės niekas tada pretenzijų nereiškė.
Kaip tik tokiuose peržiūrose susipažinome su Chucku Norrisu, Bruce‘u Lee, Arnoldu Schwarzeneggeriu bei kitais veiksmo filmų (vėliau kritikai įpratino juos vadinti blokbasteriais) herojais.
Siūlome prisiminti TOP 10 kovinių superblokbasterių, kuriuos dievinome devintajame dešimtmetyje.
„BĖGANTIS ŽMOGUS“ (The Running Man, 1987)
Pagal Stepheno Kingo 1982 metais parašytą apsakymą (tada skaitytojams dar mažai žinomas rašytojas buvo pasislėpęs po Richardo Bachmano slapyvardžiu) sukurtame filme pamatysime 2019 metų Los Andželą. Jungtines Valstijas vado kariškiai, todėl šalyje karaliauja smurtas. Totalitarine valstybe Amerika tapo po žemės drebėjimo ir žiaurios ekonominės krizės. Naujoji valdžia įvedė griežtą cenzūrą ir komendanto valandą. O kad žmonės nesugalvotų maištauti, valdžia pasitelkė šiems tikslams gerai tarnaujančią propagandą ir, žinoma, žiniasklaidą.
Naujos eros televizija rengia žiaurų realybės šou, kurio veikėjais tampa liaudies priešai ir kriminaliniai nusikaltėliai. Juos žemės drebėjimo sugriautame mieste persekioja specialiai treniruoti galiūnai. Į kovą su šia sistema stoja drąsuolis Benas Ričardsas (Arnoldas Schwarzeneggeris), nekaltai apkaltintas masine žmogžudyste. Jis buvo sraigtasparnio pilotas ir kartą jis nepakluso karininko įsakymui bei atsisakė šaudyti į Kalifornijoje sukilusius žmones, reikalaujančius maisto.
Maištas buvo žiauriai numalšintas, o dėl beginklių žmonių žudynių buvo apkaltintas pats Benas. Dabar jam suteikiamas šansas – pabandyti pergudrauti jį persekiojančių ir iki dantų ginkluotų medžiotojų komandą, kai šį kraują kaitinantį reginį tiesiogiai transliuos televizija: jeigu Benas išliks gyvas, jis taps laisvu žmogumi.
Tiesą sakant, Stephenas Kingas buvo toli gražu ne pirmasis, sugalvojęs žmogaus medžioklės istoriją. Ir filmų panašia tematika taip pat yra buvę. Pavyzdžiui, italų režisieriaus Elio Petri futuristiniame trileryje „Dešimtoji auka“ (La decima vittima, 1965), sukurtame pagal Roberto Sheckley apsakymą, milijoną dolerių trokštantys ateities pasaulio žmonės privalo dalyvauti žmogaus medžioklėje kelis kartus būdami tai medžiotoju, tai auka: kas sėkmingai išvengs mirtinų pavojų ir nužudys dešimtąjį, gaus pažadėtą prizą.
Gerai prisimenu ir daugiau nei prieš tris dešimtmečius mūsų ekranuose rodytą prancūzų filmą „Rizikos kaina“ (Le prix du danger, 1983), kuriame jaunas vyrukas taip pat už milijoną dolerių sutinka būti medžiojamas, kiekvieną jo žingsnį stebint televizijos kameroms ir transliuojant šią žmogaus medžioklę tiesiogiai.
Įdomi yra tokių siužetų motyvacija: manoma, kad jeigu žmonėms būtų rodomi panašūs reginiai, realybėje (bent jau transliacijų metu) sumažėtų tikrų žmogžudysčių.
„DIEVO ŠARVAI“ (Longxiong hudi, 1986)
Vienas garsiausių videoseansų herojų anuomet buvo Honkongo veiksmo filmų aktorius Jackie Chanas. Kadangi šio regiono kiną kiek anksčiau visame pasaulyje buvo išgarsinęs aktorius ir karatistas Bruce‘as Lee, po jo ankstyvosios mirties garsiausio Azijos „mušeikos“ titulas atiteko būtent Jackie Chanui. Jis ir dabar, būdamas 65-erių yra puikios formos, daug filmuojasi ir visada sudėtingiausius akrobatinius triukus atlieka pats. O ką jau kalbėti apie tuos laikus, kai jis buvo jaunas ir vikrus kaip vijurkas! Nuo amerikietiškų filmų Jackie Chano kinas skiriasi visų pirma tuo, kad tai dažniausiai yra kvapą gniaužiančios avantiūrinės veiksmo komedijos.
Amerikiečiai Jackie Chano režisuotą nuotykių filmą „Dievo šarvai“ (1986) net buvo pavadinę „Honkongo atsaku Stevenui Spielbergui“. Turėta omeny, kad „Dievo šarvai“ primena nuotykių filmus apie Indianą Džounsą. Jackie Chanas kaunasi tikrai ne prasčiau už Harrisoną Fordą, o gimtajame Honkonge jis kur kas populiaresnis už bet kokias Holivudo žvaigždes.
„Dievo šarvuose“ jis vaidina „Azijos vanagu“ prasmintą avantiūristą Džekį Kondorą, kurį pašliję finansiniai reikalai priverčia aukcione parduoti dalį savo egzotiškų trofėjų. Svarbiausias jų – iš Afrikos pargabentas ritualinis kardas – vienas iš penkių svarbiausių artefaktų, priklausančių vadinamajai Dievo šarvų kolekcijai. Jei visi šie magiški daiktai bus sunaikinti arba paklius į blogus ketinimus puoselėjančių žmonių rankas, pasaulį gali užvaldyti Blogis.
Labiausiai Dievo šarvų relikvijas nori užvaldyti piktosios sektos nariai, kurie gyvena kalnų vienuolyne: apsimetę nuolankiais vienuoliais jie laukia savo valandos ir kaupia lėšas platindami narkotikus. Du iš penkių artefaktų jie jau turi.
Su šiais piktadariais Džekiui Kondorui teks susidurti tada, kai sektantai pagrobs jo mylimą merginą Lorą.
Tęsinyje „Dievo šarvai 2 (1990) Džekis Kondoras paslaptingojo milijonieriaus prašymu Sacharoje ieško nacių paslėpto turto.
„UNIVERSALUS KARYS“ (Universal Soldier, 1992)
Dar vienas atletas ir veiksmo filmų superdidvyris yra dabar jau ne taip dažnai šiame amplua veiksmo filmuose eksploatuojamas belgų aktorius Jeanas-Claude’as Van Damme’as, karjeros pradžioje pramintas „raumenų kalnu iš Briuselio“ (The Muscles from Brussels).
Prieš pradėdamas aktyvią sportinę veiklą Jeanas-Claude’as penkerius metus lankė klasikinio baleto mokyklą. Šios pamokos nenuėjo veltui – stebint geriausius aktoriaus veiksmo filmus negalima nesižavėti jo judesių gracingumu ir tik baleto pamokose įgyjamu šokėjams būdingu stotu.
Būdamas aštuoniolikos vyrukas laimėjo juodąjį diržą, nors vėliau ženklių aktyvios sportinės karjeros profesionaliuose ringuose Jeanas-Claude’as turėjo ne itin daug, tačiau kinas jam suteikė galimybę atskleisti visus savo talentus.
Žinoma, šlovė atėjo ne iš karto. Pradžioje nuvykus į Ameriką, kaip vėliau ne kartą žiniasklaidai pasakojo pats aktorius, jam teko dirbti apsauginiu baruose ir nakvoti automobilyje. Nuo nevilties gelbėjo tik kasdienės alinančios treniruotės.
Viename pirmųjų Jeano-Claude’o veiksmo filmų „Nesitraukti ir nepasiduoti“ (No Retreat, No Surrender, 1986) jaunas aktorius suvaidino rusą kikboksininką Ivaną Krašinskį, garbingoje kovoje ringe pralaimintį legendinio Bruce‘o Lee fanui amerikiečių paaugliui. Tai berods buvo vienintelis Jeano-Claude‘o Van Damme‘o filmas, kurio herojus pralaimi.
Pirmuoju aktoriaus triumfu tapo kovotojo Frenko Diukso vaidmuo filme „Kruvinas sportas“ (Bloodsport, 1988) – 1.5 mln. dolerių kainavęs filmas kino teatruose surinko 11 milijonų ir dar 50 milijonų dolerių uždirbta parduodant šio filmo vaizdo kasetes. Tokiu būdu filmas tapo savo žanro klasika, o Jeano-Claude’o firminis smūgis vėliau buvo panaudotas kompiuteriniame žaidime „Mortal Combat“.
Savo žanro klasika tapo ir Amerikoje vokiečių režisieriaus Rolando Emmericho sukurtas „Universalus karys“ (Universal Soldier, 1992).
1969 metais Vietname žuvusius amerikiečių karius slaptojoje laboratorijoje atgaivina daktaras Gregoras ir paverčia savo “pacientus” neįveikiamais biologiniais robotais. Tačiau ne visi naujos rūšies universalūs kariai užprogramuoti vien bejausmiam žudymui. Vienas jų, Liukas (Jeanas-Claude’as Van Damme’as) dar neprarado žmogiškų jausmų ir pasipriešina žiauriam smogikui Skotui (Dolph’as Lundgrenas).
Tolimesni filmo įvykiai perkelti į mūsų laikus. Kai teroristai užgrobė garsiąją Huverio užtvanką ir pareikalavo iš Amerikos kalėjimų paleisti savo įkalintus bendrininkus, į Nevadą siunčiama patyrusių smogikų komanda. Jų tarpe yra ir Liukas Devero, dabar vadinamas universaliu kariu GR-44. Su teroristais kiberkariai susidoroja greitai, tačiau netikėtai iškyla grėsmė, kad informacija apie kariškių vykdomus pavojingus eksperimentus gali tapti vieša paslaptimi. O tai jau rimtas pavojus valstybės saugumui.
Populiarus ir pelningas filmas netrukus tapo tęstiniu projektu. „Universalus karys 2“ (Universal Soldier II: Brothers in Arms, 1998) pabandė apsieiti be Jeano-Claude’o Van Damme’o, kaip ir dar vienas tęsinys „Universalus karys 3: Nebaigtas darbas“ (Universal Soldier III: Unfinished Business, 1998), tačiau netrukus šią klaidą ištaisė. 1999-aisiais ekranuose pasirodė „Universalus karys: Sugrįžimas“ (Universal Soldier: The Return), kuriame Jeano-Claude’o Van Damme’o vaidinamas Liukas Devero pats prižiūri slaptą projektą kariniame centre, kuriame ugdomos tikros žudymo mašinos.
Filme „Universalus karys: Kita karta“ (Universal Soldier: Regeneration, 2009) Liukas Devero kaunasi su čečėnų teroristu, kuris užgrobia Černobylio atominę elektrinę (!) ir grasina ją susprogdinti. O paskutiniame (kol kas!) šios serijos filme „Universalus karys: Atsiskaitymo diena“ (Universal Soldier: Day of Reckoning, 2011) Liukas Devero vėl susitinka su savo priešininku dar iš Vietnamo karo laikų (Endriu Skotą vėl suvaidino galiūnas Dolphas Lundgrenas).
„GROBUONIS“ (Predator, 1987)
Dar vienas ryškus vaizdo kasečių epochos filmas su „Švarcu“ yra fantastinis veiksmo filmas „Grobuonis“ (1987, rež. Johnas McTiernanas), nominuotas Oskarui už geriausius vizualinius efektus. Prizu „Saturnas“ už geriausią muziką apdovanotas kompozitorius Alanas Silvestri.
Centrinės Amerikos džiunglėse nukrito amerikiečių karinis sraigtasparnis, kuriuo virš partizanų teritorijos skrido ministras. Vaduoti tokį svarbų asmenį siunčiamas rinktinių smogikų būrys, vadovaujamas majoro „Dačo“ Šeferio (Arnoldas Schwarzeneggeris). Kartu su juo išvyksta CŽV agentas Dilonas (Carlas Weathersas). Operacija yra slapta ir neoficiali, vadinasi, komandosai gali pasikliauti tik savimi.
Slaptosios misijos nariai dar nežino, kad nuo kosminio laivo, praskridusio netoli Žemės, atsiskyrė kapsulė ir nukrito į džiungles. Vadinasi, karių laukia ne tik žemiškos kilmės grėsmė, bet ir galimybė susidurti su kur kas galingesniu kosminiu priešu. Prie žemiškos kilmės priešų filmo autoriai priskiria karinius patarėjus rusus (!), kurie džiunglėse kariaujantiems partizanams padeda kankinti į nelaisvę paimtus CŽV agentus. Susidoroti su partizanais bei jų pagalbininkais ir išvaduoti įkaite laikomą merginą Aną (Elpidia Carrillo) majoro „Dačo“ („Dačas“, beje yra pravardė, reiškianti „Olandas“) vadovaujamiems kariams nebuvo labai sunki užduotis. Tačiau kaip tik dabar, bandydami nepastebimai pasišalinti iš partizanų stovyklos, kariai ima jausti, kad juos kažkas seka.
Pamažu kažkas ima retinti komandosų gretas, taip dar labiau jų tarpe sėdamas paniką. Kariai pasidalina į dvi grupes ir griebiasi sudėtingos medžioklės taktikos. Tačiau, kaip dažniausiai būna veiksmo filmuose, į lemiamą dvikovą su priešu stoja lyderis. O jį, žinoma, įkūnija Arnoldas Schwarzeneggeris.
Antrajame filme „Grobuonis 2“ (Predator 2, 1990) nebebuvo Arnoldo Schwartzeneggerio, o veiksmas iš Lotynų Amerikos persikėlė į Los Andželą, kurio gatvėse vyksta tikras karas tarp Jamaikos ir Kolumbijos narkomafijų. Šio karo policija jau nebegali suvaldyti, tačiau tačiau nelauktai atsiranda kažkokia jėga, kuri ima retinti nusikaltėlių gretas.
„VISA GRIAUNANTIS“ (Demolition Man, 1993)
Tai dar vienas filmas, premjeros metu pateikęs tradiciškai kraupią netolimos ateities viziją. Civilizacijos sutemos, anot autorių, prasidės jau po trejų metų – 1996 metais (!), o žiauriausių įvykių poligonu taps liepsnojantis Los Andželo rajonas. Tikrasis šios karo apgulties teritorijos valdovas juodaodis Saimonas Feniksas (Wesley Snipesas,) čia jaučiasi saugiau nei žuvis vandenyje. Jis ne tik terorizuoja visą miestą, bet ir laiko nelaisvėje niekuo nenusikaltusius autobuso keleivius. Juos išvaduoti siunčiamas patyręs komandosas Džonas Spartanas (Sylvesteris Stallone), pramintas „Griovėju“.
Jau pačia pirmąją replika buvęs Rembo papildo savo sparnuotų frazių kolekciją: „Vienas maniakas siunčiamas sugauti kitą maniaką“. Tokios žaidimo taisyklės, kurių autoriai laikosi visą filmą. Pirmąjį raundą laimi juodaodis, pasiuntęs savo priešą ne tik į nokdauną, bet ir ilgam eliminavęs jį iš gyvųjų tarpo. Po nevykusios akcijos spartietiškos išvaizdos superpolicininkas nubaudžiamas tikrai originaliai – jis tiesiog užšaldomas septyniasdešimčiai metų. Panašaus likimo, laimė, susilaukia ir piktadarys. Vėliau už kolegą patekęs į maišą (atsiprašau, į šaldiklį), jis anksčiau iš jo ir ištrūksta. Tenka atšildyti iš embriono pozos ir Džoną, nes jis vienintelis gali pagauti žudiką.
Išvaduoti iš savo ledinio kalėjimo priešininkai susirungs jau 2032-aisiais metais. Nuo šio momento svarbių filmo veikėjų galeriją papildys policijos pareigūnė keistu vardu Lenina (ją suvaidino Sandra Bullock). Būtent ji informuoja Spartaną apie pasaulyje įvykusias permainas, kol jis ilsėjosi šaldiklyje. Pirmoji Fenikso ir Spartano dvikova įvyksta Ginklų muziejuje. Ji baigiasi lygiosiomis, todėl žiūrovų laukia dar ne vienas staigus įtempto siužeto įvykis.
Filmą režisavęs debiutantas Marco Brambilla ryškesnio pėdsako kine nepaliko. Po „Visa griaunančio“ jis tesukūrė dar vieną kriminalinį filmą „Netikėtas bagažas“ (Excess Baggage, 1997) – humoro nestokojančią komediją apie automobilių vagį, nuvarytos mašinos bagažinėje aptikusį… patrakusią milijonieriaus dukrą. Po šio filmo Marco Brambilla pasitraukė į televiziją ir iš ten sugrįžti į kiną kol kas neketina. O Sylvesteris Stallone ir Wesley Snipesas po „Visa griaunančio“ sėkmingai tebetęsia veiksmo filmų herojų karjerą ir dar sykį susitiko filmuojant „Nesunaikinamus 3“ (The Expendables 3, 2014).
„DRAKONO SALA“ (Enter the Dragon, 1973)
Tai bene garsiausias filmas su įžymiuoju Bruce’u Lee (kartais filmas vadinamas „Drakonas ateina“). Jame garsusis kung fu kovotojas vaidina kovos menų ekspertą Šaolinio vienuolį Li, aplinkybių priverstą keliauti į milijonieriaus Hano (Kien Shih ) kontroliuojamą salą, kurioje lizdą susisuko galinga nusikaltėlių bendrija. Čia kas treji metai rengiami geriausių karatė kovotojų turnyrai.
Hanas anksčiau taip pat buvo Šaolinio vienuolių mokinys, tačiau nusižengė griežtoms taisyklėms, neleidžiančioms įgytas rytų kovų galias naudoti nedoriems tikslams, ir buvo pašalintas.
Slaptųjų tarnybų agentams jau seniai rūpi sužinoti, kas gi iš tikrųjų vyksta banditų akylai saugomoje Drakono saloje, bet keletą kartų čia siųsti šnipai gyvi nebesugrįžo. Li sutinka pratęsti narsuolių misiją, juolab kad Hanui jis nori pateikti asmeninę sąskaitą: paskutinio turnyro metu saloje buvo nužudyta jo sesuo, ir vaikinas trokšta už ją keršyti.
Deja, „Drakono sala“ (rež. Robertas Clouse’as) tapo paskutiniuoju filmu su Bruce‘u Lee. Jis mirė paslaptingomis aplinkybėmis likus kelioms dienoms iki filmo premjeros.
Staigi legendinio aktoriaus mirtis, žinoma, pagimdė daug versijų ir sąmokslo teorijų. Faktas yra tai, kad gyvųjų pasaulį Bruce‘as Lee paliko 1973 m. liepos 20 dieną Honkonge. Jis jau buvo pradėjęs dar vieno veiksmo filmo „Mirtinas žaidimas“ darbus. Oficiali mirties priežastis – staigus jo smegenų tūrio padidėjimas (skrodimo metu nustatyta, kad dėl nesuprantamos priežasties velionio smegenų masė padidėjo 175 gramais).
Patikėti tuo, kad sportiško sveikuolio mirtį galėjo išprovokuoti lemtingą dieną išgerta tabletė nuo galvos skausmo milijonams žmonių pasaulyje pasirodė labai neįtikinama. Todėl tuoj pat gimė kelios ligi šiol kartojamos legendos. Viena jų teigia, kad Bruce‘ą Lee nužudė jo kolega – taip pat rytų kovų meistras, kuris buvo nepatenkintas tuo, kad jo bičiulis atskleidžia kung fu paslaptis amerikiečiams.
Kiti gandai tvirtina, kad aktorių pražudė amerikiečiai, įpratinę Bruce‘ą Lee nuovargį ir stresą malšinti narkotikais. O kai kas įsitikinęs, kad su aktoriumi susidorojo Honkongo mafijozai, kai jis pabandė atsikratyti jų kriminalinės globos.
Visiems, kurie spekuliavo gandais apie aktoriaus mirties priežastis, Bruce‘o Lee našlė knygoje „Bruce‘as Lee. Vyras, kurį pažinojau tik aš“ patarė nebedrumsti velionio sielos ramybės. Ji rašė: „Tiesa yra tik ta, kad žmonės neteko savo nuostabaus didvyrio ir atsisakė patikėti, kad jis – vyriško tobulumo įsikūnijimas – mirė kaip paprastas mirtingasis“.
Paskutinis Bruce‘o Lee filmas „Drakono sala“ 2004-aisiais metais įtrauktas į JAV Kongreso bibliotekos saugomų kūrinių sąrašą. O nebaigtas filmas „Mirtinas žaidimas“ (Game of Death) buvo pabaigtas praėjus penkeriems metams po tragedijos, pasinaudojus dviejų Bruce‘o Lee dublerių paslaugomis.
P.S. 1994-aisiais, nebaigus filmuoti fantastinio veiksmo trilerio „Varnas“ (The Crow) filmavimo aikštelėje buvo nušautas Bruce‘o Lee sūnus Brandonas Lee (vienas už ginklus atsakingas specialistas kažkodėl užtaisė revolverį koviniais šoviniais). Po šio kraupaus įvykio pasigirdo kalbos apie sūnų pasivijusį jo tėvo prakeikimą.
„KIETAS RIEŠUTĖLIS“ (Die Hard, 1988)
Po šio Johno McTiernano režisuoto filmo į veiksmo kino lyderių gretas iškopė aktorius Bruce’as Willisas, kuris žiūrovų pamėgtą personažą retsykiais tebevaidina ligi šiol.
Niujorko policininkas Džonas Makleinas Kalėdų išvakarėse lekia į tolimąjį Los Andželą pas žmoną pailsėti nuo tarnybos. Tačiau ramių Kalėdų nebus, nes ponia Maklein (Bonnie Bedelia) kartu su kitais bendradarbiais tapo įžūlių teroristų įkaite. Niekur nedingsi – tenka vaduoti nuo pražūties žmonelę, o kartu ir jos darbdavių japonų firmą su visais nusikaltėlių trokštamais milijonais. Kadangi pagalbos didvyriui niekas savo noru nepasiūlo, tenka kaip reikiant paprakaituoti vienam.
Filmo pagrindą sudaro Rodericko Thorpe’o knygą “Niekas neamžina” (Nothing Lasts Forever). Pagal šio rašytojo knygą Frankas Sinatra 1968 m. buvo sėkmingai suvaidinęs policininką kriminaliniame filme „Detektyvas“ (The Detective), tačiau kuriant „Kietą riešutėlį“ legendiniam dainininkui bei aktoriui jau buvo 73-eji, ir jis aiškiai šiam filmui nebetiko. Džoino Makleino vaidmenį prodiuseriai siūlė kelioms garsenybėms – Richardui Gere‘ui, Sylvesteriui Stallone‘i, Harrisonui Fordui, Burtui Reynoldsui, Donui Johnsonui, bet visi atsisakė, plačiai atverdami vartus į šlovę Brucė‘ui Willisui.
Dar reikėtų prisiminti, kad tarptautinio teroristo Hanso Gruberio vaidmuo buvo puikaus britų aktoriaus Alano Rickmano debiutas Holivude.
1990 metais pasaulio ekranuose pasirodė filmo tęsinys „Kietas riešutėlis 2“ (Die Hard 2). Jo veiksmas taip pat rutuliuojasi per Kalėdas, tik nebe Los Andžele, o Vašingtono oro uoste. Čia Džonas Makleinas laukia žmonos ir tikisi bent kartą šventes praleisti ramiai. Bet kur tau! Kaip tik tuo metu kažkokios Lotynų Amerikos šalies narkomafijos karalius Ramonas Esperansa (Franco Nero) su palyda atgabenamas į teismą. Padedami kariškių jo sėbrai nori išlaisvinti savo lyderį ir suderino visas plano detales. Nenumanė jie tik vienos aplinkybės – “kieto riešutėlio” Makleino, kuris labai nemėgsta, kai jam kas nors trukdo ramiai švęsti Kalėdas. O su juo tikrai menki juokai!
„Kieto riešutėlio 3: Keršto su kaupu“ (Die Hard: With a Vengeance, 1995) siužeto pagrindą sudaro Džono Makleino ir pirmajame filme nužudyto teroristo Hanso Gruberio brolio Saimono (Jeremy Ironsas) dvikova: piktadarys susprogdina parduotuvę ir dar kelis Niujorko objektus, o pasinaudojęs visuotiniu sąmyšiu apiplėšia Centrinį rezervinį banką.
Filme „Kietas riešutėlis 4“ (Live Free or Die Hard, 2007) pirmą kartą veiksmas rutuliuojasi ne prieš Kalėdas, o per vasaros karščius, kai Nepriklausomybės dieną teroristai surengia kompiuterinę ataką prieš JAV.
Pagaliau, penktajame ir kol kas naujausiame filme „Kietas riešutėlis. Puiki diena mirti“ (Good Day to Die Hard, 2013) Džonas Makleinas atvyksta į Maskvą, kad padėtų savo sūnui – profesionaliam CŽV agentui, kurio užduotis – padaryti galą atominių ginklų vagystei. Tačiau kelią agentams pastoja tarptautiniai teroristai.
https://www.youtube.com/watch?v=0KInYGO7KWo
„TERMINATORIUS“ (The Terminator, 1984)
Kaip tik nuo šio filmo mūsų šalyje prasidėjo vaizdajuosčių bumas, o „Švarcu“ pramintas kultūristas Arnoldas Schwarzeneggeris ilgam tapo ne tik paauglių kulto objektu.
Būtent „Terminatoriuje“ pirmą kartą iš ekrano pasigirdo jau legendinėmis tapusios frazės – “hasta la vista, baby” ir ” I’ll be back…”. Tada pasaulio žodyną papildė dar vienas naujadaras “kiborgas” (kibernetinis organizmas). Tokią žmogaus pavidalą turinčią neįveikiamą būtybę ir suvaidino Arnoldas Schwarzeneggeris. Fantastinis Terminatorius T-800 iš ateities (2029-ųjų metų) atvyksta į šiuolaikinį Los Andželą. Ateivis privalo nužudyti jauną moterį Sarą, nes jai lemta pagimdyti sūnų, kuris išgelbės žmoniją nuo atominio karo grėsmės ir padės žmonėms ateities kare nugalėti robotus.
Pasipriešinti tokiems planams ryžtasi Sąrą įsimylėjęs kareivis Kailas Rysas (Michaelas Biehnas), kuris pasirodo taip pat esąs atvykėlis iš ateities, aktyvus žmonių pasipriešinimo mašinoms judėjimo dalyvis. Ateities pasaulį valdo galingą kibernetinė korporacija „Skynet“, kontroliuojanti žmonėms didelę grėsmę keliančių robotų ir kitokių mechanizmų armiją. Būtent „Skynet“ mokslininkų išrasta laiko mašina į 1984-uosius siunčiamas Terminatorius, o jam iš paskos keliauja ir Kailas Rysas.
Į fantastinio veiksmo kino rūbą režisierius Jamesas Cameronas įvelka daug aktualių problemų keliantį siužetą. Tai ir (kol kas dar menamos) kelionės laike, ir perspėjimas apie žmogaus sukurtų “intelektualių” mašinų bei kompiuterinių technologijų pavojų. Svarbi, žinoma, bet kokiam veiksmo filmui ir ekstremaliose situacijose atsidūrusių žmonių išgyvenimo strategija.
Filmo tęsinyje „Terminatorius 2: Paskutiniojo teismo diena“ (Terminator 2: Judgment Day, 1991) įvykiai plėtojasi praėjus dešimčiai metų po pirmojo filmo, kai Saros sūnui Džonui vėl iškyla mirtinas pavojus. Berniukas, kaip žinia, yra saugios žmonijos ateities garantija, todėl kova dėl jo tampa svarbiausiu amžiaus mūšiu dėl rytdienos. Perprogramuotas ir patobulintas Arnoldo Schwarzeneggerio Terminatorius stoja į mirtiną mūšį su robotu žudiku.
Trečiasis filmas „Terminatorius 3. Mašinų prisikėlimas“ (Terminator 3: Rise of the Machines, 2003) vaizduoja dar 10 metų vėlesnius įvykius. Džonas Konoras apsaugojo žmoniją nuo sunaikinimo, tačiau praeities šešėliai žengia į ateitį: mašinų tinklo „Skynet“ sukurtas kibernetinis robotas T-X siunčiamas užbaigti savo pirmtako darbą.
Trečiąjį filmą režisavo jau ne Jamesas Cameronas, o jo kolega Jonathanas Mostow. O ketvirtajame filme „Terminatorius: Išsigelbėjimas“ (Terminator Salvation, 2009) nebeliko ir Arnoldo Schwarzeneggerio, kuris jau buvo išrinktas Kalifornijos gubernatoriumi ir kuriam laikui suspendavo savo sėkmingą kino karjerą.
Atlikęs pilietinę pareigą naujajai tėvynei (Arnoldas Schwarzeneggeris, kaip žinia, gimė Austrijoje) aktorius sugrįžo į populiariųjų kino projektą ir dideliam fanų džiaugsmui vėl sutiko suvaidinti bene garsiausią savo superherojų filme „Terminatorius: Genezė“ (Terminator Genisys, 2015). Pats aktorius taip komentavo šią situaciją: „Čia tas pats, kas važiuoti dviračiu – jei kartą išmokai, tai nepamirši niekada. Perskaitęs scenarijų, pradėjau sakyti savo replikas tarsi būčiau robotas“.
Panašu, kad Terminatoriaus įgūdžių Arnoldui Schwarzeneggeriui prireiks dar ne kartą. Artimiausia „ilgai grojančio“ fantastinio projekto tęsinio premjera Lietuvoje visai arti – filmas „Terminatorius. Tamsus likimas“ (Terminator: Dark Fate) mūsų ekranuose pasirodys lapkričio pirmąją.
„REMBO: PIRMASIS KRAUJAS“ (First Blood, 1982)
Aktorius Sylvesteris Stallone per lygiai penkis dešimtmečius trunkančią karjerą suvaidino septyniose dešimtyse filmų, bet, po teisybei, milijonams žiūrovų pasaulyje jis visų pirma yra dviejų personažų įsikūnijimas. Boksininką Rokį Balboa jis suvaidino net aštuonis kartus (šešiuose buvo pagrindinis personažas, dukart – jauno boksininko Adonio Krydo treneris).
Už pastarąjį vaidmenį filme „Krydas. Gimęs kovoti“ (Creed, 2015, rež. Ryanas Coogleris) atsiimdamas „Auksinį gaublį“ Sylvesteris Stallone taip išreiškė savo džiaugsmą: „Esu dėkingas Rokiui Balboa už tai, kad jis visus tuos metus buvo mano geriausias draugas“.
Dar vienas aktoriaus „geriausias draugas“, be abejonės, yra narsuolis Džonas Rembo. Jau penktasis filmas su šiuo personažu „Rembo. Paskutinis kraujas“ (Rambo V: Last Blood, 2019, rež. Adrianas Grunbergas) mūsų ekranuose startuoja rugsėjo dvidešimtąją. O mes prisimename filmą „Rembo: Pirmasis kraujas“, pasaulio ekranuose pasirodžiusį 1982-aisiais.
Satyrinėmis komedijomis karjerą pradėjęs režisierius Tedas Kotcheffas vėliau vieną paskui kitą sukūrė dvi veiksmo dramas, susijusias su Vietnamo karo tema. „Nežmoniškoje narsoje“ (Uncommon Valor, 1983) pulkininko Džeisono Roudso (Gene‘as Hackmanas) vadovaujamas komandosų būrys vyksta į Vietnamą nelaisvėn pakliuvusių amerikiečių kareivių vaduoti. Filmo „Rembo: Pirmasis kraujas“ pagrindinis herojus taip pat pabuvojo Vietnamo karo pragare. Antrajame filme „Rembo 2“ (Rambo: First Blood Part II, 1985) jis taip pat su tokia pat misija sugrįžta į gerai žinomas džiungles.
O pirmajame filme Vietnamo karo veteranas Džonas Rembo po patirtų košmarų niekaip neranda savo vietos taikiame gyvenime. Mažame miestelyje šerifo (Brianas Dennehy) suimtas už valkatavimą ir pasodintas už grotų jis nepasiduoda – prisiminęs geriausius kare išugdytus kovinius įgūdžius, Rembo pabėga iš kalėjimo ir pradeda tikrą karą prieš tuos, kurie paniekino jo teisę būti savimi.
Žmogaus medžioklės įkarščio apakinti šerifo parankiniai aktyviai įsijungia į maištininko persekiojimą, ne tik akivaizdžiai pažeisdami bet kokias žmogaus teises, bet ir pasitelkia ištisą ginklų arsenalą bei techniką, įskaitant ir sraigtasparnį. Džonis gi turi tik kareivišką peilį ir stiprius kumščius, bet užtai žino Vietname išmoktos išlikimo strategijos paslaptis (ypač jos praverčia miške spendžiant spąstus persekiotojams).
Pralaimėję pirmąjį kovos raundą prieš sumanųjį partizaną šerifas bei jo pagalbininkai pagalbon kviečiasi Nacionalinės gvardijos kariškius. Buvęs Džono karo vadas pulkininkas Trautmenas (Richardas Crenna) šią idėją pakomentuoja taip: „Jeigu jūs ketinate į kovą su Rembo pasiųsti du šimtus žmonių, nepamirškite dar vieno dalyko – maišų lavonams“.
Tolimesni filmo įvykiai labai vaizdžiai šią pulkininko mintį iliustruoja.
Antrajame filme „Rembo 2“ pulkininkas Trautmenas siunčia Džoną Rembo į Vietnamą vaduoti amerikiečių kareivių, pakliuvusių sadistų vietnamiečių ir jiems talkinančio rusų pulkininko nagus.
Trečiajame filme „Rembo 3“ (Rambo III, 1988) Džoniui Rembo tenka įsivelti į karą Afganistane. Ramiai budistų vienuolyne gyvenantis stipruolis nenori to daryti. Bet kai pulkininkas Trautmenas buvo pagrobtas ir atsidūrė sovietų nelaisvėje, Džonis išvyksta jo vaduoti.
Filme „Rembo IV“ (Rambo, 2008) Tailande apsigyvenusiam Džonui Rembo nerūpi, kad kaimyninėje Birmoje jau daugelį metų vyksta ilgiausias pasaulyje pilietinis karas, tačiau kai grupelė misionierių prašo juos nuplukdyti į Birmą, Džonas sutinka tai padaryti.
„KOMANDO“ (Commando, 1985)
Tai dar vienas vaizdajuosčių epochos peržiūrų lyderis, o pagrindinio vaidmens atlikėjo Arnoldo Schwarzeneggerio nuotrauka su granatomis apkabinėta karine liemene buvo tapęs anų laikų fanų protus užvaldžiusiu simboliu.
Veiksmo kino režisierius Markas L. Lesteris leidžia publikos numylėtiniui pademonstruoti ne tik savo įspūdingus raumenis bei tobulą atleto figūrą, bet ir neįtikėtiną išradingumą vienui vienam kaunantis su legionais visokiausio plauko priešininkų.
Pulkininkas Džonas Metriksas yra bene geriausias pasaulyje ginklų ekspertas ir elitinės greitojo reagavimo komandos vadas. Tačiau kažkada kiekviena karjera baigiasi. Dėl ne visai suprantamų priežasčių Metrikso dalinys buvo išformuotas, o jis pats anksčiau laiko tapo pensininku ir su dukrele Džene apsigyveno nuošaliame kalnų kaimelyje.
Tačiau pagyventi ramiai neteks. Audringų įvykių išvakarėse atsiskyrėlius aplanko buvęs Džono vadas generolas Kerbis (Jamesas Olsonas) ir informuoja kolegą, kad kažkas metodiškai retina jo buvusių bendražygių bei pavaldinių gretas. Generolas mano, kad greitai žudikai gali aptikti ir Metrikso saugios (kol kas!) dislokacijos vietą.
Kaip sakoma kariškių aplinkoje, „perspėtas, vadinasi apginkluotas“. Profesionalui kariui paruošti kovai tinkamą arsenalą – juokų darbas. Nekviestų svečių ilgai laukti nereikia: jie sekė generolą Kerbį, ir šis, pats to nenorėdamas, atskleidė Metrikso slėptuvę. Nepadėjo nė generolo palikta apsauga.
Pirmasis susidūrimas baigėsi ne Džono naudai: apsauga buvo išžudyta, dukra pagrobta, o pats Džonas atsidūrė savo buvusio priešo nelaisvėje. Mat Džono kažkada nuo valdžios nušalintas išgalvotos Lotynų Amerikos šalies Valverdės diktatorius Arijus (Danas Hedaya) nenuleidžia rankų ir ketina iš jo jėga atimtas galias susigražinti.
Banditai siunčia Metriksą į Valverdę, kad šis nužudytų dabartinį šalies prezidentą ir tuo parengtų dirvą naujam kariniam perversmui. Jei Džonas to nepadarys, banditai pažada nužudyti Dženę.
Pabėgęs iš jau kylančio lėktuvo Džonas turi dešimt su puse valandos (kol lėktuvas pasieks kelionės tikslą), kad aptiktų banditų irštvą atokioje saloje, susirastų dukrą ir ją išgelbėtų. Nuo šio momento prasideda svarbiausi labai dinamiško filmo įvykiai.
Po to, kai aršių kautynių vietoje nelieka nė vieno gyvo bandito atvyksta generolo Kerbio vadovaujamas pagalbininkų būrys, ir generolas siūlo Džonui sugrįžti į tarnybą. Atsakymą galima lengvai numanyti: supermenas pasako, kad tai buvo jo paskutinis karas, o finalinius titrus palydi roko grupės „The Power Station“ atliekama daina „We Fight for Love“.
Taip pat skaitykite: 10 garsių filmų, kurie patinka visiems
