10 garsių filmų, kurie patinka visiems

Paskelbė: Data: 2019-08-07 09:29

Spausdinti | Komentarai

Jau seniai meno kūrinius priimta skirstyti į elitinius ir masinius. Turime net specialų terminą „Masinė kultūra“. Kine taip pat vieni filmai priskiriami meninių kūrinių kategorijai (intelektualus kinas, avangardinis kinas, Arthouse‘as ir pan.), kiti skirti kuo platesniam žiūrovų ratui. Vienų suvokimui būtinas aukštesnis išsilavinimas, kino kalbos ir išraiškos priemonių žinojimas, sugebėjimas analizuoti ir daryti išvadas. Kitiems pakanka tik sklandžiai ir paprastai papasakoti istoriją.

Bandymai įtikti ir vienai, ir kitai žiūrovų kategorijai retai kada būna sėkmingi. Čia vertėtų prisiminti žodžius, kurie tinka bet kokiam menininkui: „Jei kuri norėdamas įtikti visiems, vadinasi neįtiksi niekam“.

Tačiau egzistuoja ir „idealaus filmo“ sąvoka. Pirmiausiai ji buvo naudojama religinės tematikos filmų apibudinimui. Popiežius Pijus XII 1955 metais net buvo suformulavęs „idealaus filmo“ apibrėžimą ir nužymėjo jo turinį: „Sutikime, kad net ir idealus filmas gali vaizduoti blogį, klaidas ir nuopuolius, bet tik tuomet, jei šias problemas keliame su rimčiausiais ketinimais ir pasirenkame tinkamas formas. Tik tegul filmų kūrėjai vengia bet kokio blogio pateisinimo, o juo labiau jo apoteozės, ir tegul blogis bus pasmerktas iš anksto, o ne tuomet, kai jau per vėlu, kada žiūrovo sąmonė jau bus įaudrinta kenksmingais stimulais“.

Naudojant „idealaus filmo“ sąvoką gerokai plačiau, negu toks teologinis diskursas, galime rasti nemažai filmų, kurie nagrinėja esmines gyvenimo problemas ir labai įvairiai auditorijai imponuoja savo bendražmogiškomis vertybėmis.

Pristatome dešimt skirtingų filmų, kurie populiarumo susilaukė būtent dėl šių priežasčių.

„ATGAL Į ATEITĮ“ (Back to the Future, 1985)

Back to the Future, 1985 2

Lietuviško kraujo turintis Holivudo režisierius Robertas Zemeckis (jo protėviai kilę iš Lietuvos ir vadinosi Žemeckais) tikrai žino, kaip kovoti su nuoboduliu. Jis ne tik moka išradingai pasakoti bet kokią istoriją (šito jis išmoko iš savo draugo Steveno Spielbergo), bet ir visada stengiasi pirmas įsisavinti pačias moderniausias technologijas. Šio režisieriaus filmai jau dabar gali būti puiki vaizdinė priemonė iliustruoti garsiausių specialiųjų efektų raidą amerikiečių kine.

„Kino menas – tai iliuzija. Ir bet kokios kino technikos panaudojimas gimdo magišką realybę. Tikrame gyvenimo nieko panašaus nebūna. Todėl aš tik truputėlį išplečiu kino magijos ribas“. Šiam seniai suformuluotam priesakui R. Zemeckis lieka ištikimas visą gyvenimą.

1985-aisiais metais tuoj po didelio populiarumo susilaukusios avantiūrinės komedijos „Romanas su brangakmeniu“ (Romancing the Stone, 1984) Robertas Zemeckis pasiekė savo pirmąjį asmeninį rekordą: devyniolika milijonų dolerių kainavusi veiksmo komedija „Atgal į ateitį“ vien Amerikoje surinko 210 milijonų.

Guvus ir išradingas paauglys Martis Makflajus (Michaelas J. Fox’as) amžinai turi problemų su laiku. Jis nuolat vėluoja į mokyklą ir prie pietų stalo, o vieną kartą suvis atsiduria… kitame laike. Genialus ir truputį kvaištelėjęs mokslininkas Dokas (Christopheris Lloydas) sukonstruoja tikrą laiko mašiną, kuria savanoris Martis nuskraidinamas į praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį. Ten jis sutinka savo būsimuosius tėvus, kurie dar tik mokosi vienoje mokykloje. Atvykėlis padaro daug gerų darbų, išmoko jaunimą negirdėtų dainų ir sutvirtina savo būsimųjų gimdytojų draugystę.

Antrajame filme „Atgal į ateitį 2“ (Back to the Future Part II, 1989) nenuorama Martis Makflajus vėl išsiruošia Doko patobulintu laikomobiliu į rizikingą kelionę. Tik šį kartą ne į praeitį, o visai priešinga kryptimi – į ateitį. O ten pagalbos laukia būsimieji Marčio vaikai.

Na, o finaliniame trilogijos filme „Atgal į ateitį 3“ (Back to the Future Part III, 1990) Marčiui tenka keliauti į tolimą praeitį: šį kartą vaikinas atsiduria Laukiniuose vakaruose. Čia Martį atvedė ne tik nuotykių troškimas, bet ir labai kilni misija – vaikinas tikisi pakeisti istoriją, kad jo draugas nežūtų nuo piktadario kulkos.

„PABĖGIMAS IŠ ŠOUŠENKO“ (The Shawshank Redemption, 1994)

The Shawshank Redemption, 1994

Frankas Darabontas, ko gero, yra bene dažniausiai Stepheno Kingo kūrinius ekranizuojantis režisierius. Jis net debiutavo trumpametražiu filmu „Moteris kambaryje“ (The Woman in the Room, 1983), kuriame siaubų objektu tapo vieno vyriškio sprendimas palengvinti vėžiu sergančios motinos kančias ir duoti jai mirtiną nuodų porciją. Įvykdžius šį planą Džoną ima persekioti velionės šmėkla.

1994-aisiais drauge su režisieriumi Jeffu Schiro Frankas Darabontas ekranizavo dar vieną Stepheno Kingo apsakymą filmui „Naktinės pamainos kolekcija“ (Nightshift Collection). O jau trečiasis susitikimas su Stepheno Kingo kūrybą kinematografiniam pasauliui davė tikrą šedevrą „Pabėgimas iš Šoušenko (The Shawshank Redemption, 1994). Septyneriems Oskarams nominuotas filmas sukurtas pagal apsakymą „Rita Hayworth ir atpirkimas Šoušenko kalėjime“ (Rita Hayworth and Shawshank Redemption). Filme nėra jokios „siaubų karaliui“ būdingos mistikos, tačiau finale įvyksta tikras stebuklas. Labai svarbus vaidmuo ir apsakyme, ir filme atitenka klasikinio Holivudo kino žvaigždės Ritos Hayworth reklaminiam plakatui…

Apkaltintas žmonos nužudymu pasiturintis bankininkas Endis Diufrenas (Timas Robbinsas) įkalinamas iki gyvos galvos. Jis yra nekaltas, bet šią tiesą gali įrodyti tik būdamas laisvas.

Stepheno Kingo kūriniams būdinga situacija, kurioje žmonės patenka į ekstremalias situacijas, iš kurių, regis neįmanoma ištrūkti sveikam. Griežto režimo kalėjimas kaip tik yra tokia ekstremali vieta, kurioje išlikti gyvam ir išsaugoti žmogišką orumą nelengva. Ypač tokiame kalėjime, kuriame sadistas direktorius (Bobas Guntonas) jau pirmąją dieną visiems naujai atvykusiems be užuolankų pareiškia: „Nuo šiol visos jūsų subinės priklauso man“.

Pasauliniame kine apstu filmų, kuriuose net ir didžiausias smurtas nesugeba palaužti tvirtos dvasios žmonių. Idealus pavyzdys – dar 1973 m. sukurtas filmas „Drugelis“ (Papillon, rež. Franklinas J. Schaffneris), kuriame aktoriaus Steve‘o McQueeno suvaidintas katorgininkas Anri Šarjeras tapo klasikiniu veržimosi iš priespaudos simboliu, o pats filmas – himnu laisvei (pernai matėme blankų šio legendinio filmo perdirbinį).

Endis Diufrenas nė iš tolo nepanašus į tvirtos valios kovotoją. Į kalėjimo kiemą jis įžengia kaip pasigailėjimo vertas palūžęs žmogus, tiesiog pasmerktas būti patyčių objektu. Tačiau Timas Robbinsas palengva sugeba įtikinti, kad tai tik sąmoningai pasirinkta veikimo taktika. Būtent jis puikiausiai įkūnija svarbiausią filmo idėją: „Baimė padaro tave kaliniu. Viltis gali tave išlaisvinti“.

„ŽVAIGŽDŽIŲ KARAI“ („Star Wars: Episode IV“, 1977)

Star Wars Episode IV

Šį septyniais Oskarais apdovanotą epinį fantastinį filmą mėgsta visi. Vaikus žavi pasaka apie princesę Lėją (Carrie Fisher), bebaimį jos gelbėtoją Liuką Skaivokerį (Markas Hamillas) ir jo ištikimus draugus. Jaunimui patinka fantastiniai triukai, simpatiški robotai ir dinamiškas veiksmas. O suaugusiems – viskas kartu. Juk suaugę – taip pat vaikai. Tik dideli…

Kai 1977 metais pasaulio ekranuose pasirodė jauno režisieriaus George‘o Lucaso „Žvaigždžių karai“, jis iš karto užkariavo žiūrovų simpatijas. Ne todėl, kad buvo kupinas naujausių triukų, bet dėl to, kad sugebėjo priartėti prie „kino visiems“ formulės. Paprastas sumanymas sukurti naujos rūšies pasaką, kurią norėtų žiūrėti bet kokio amžiaus žmonės, pranoko net pačius drąsiausius lūkesčius.

Per trumpą laiką filmo pajamos priartėjo prie 200 milijonų dolerių ribos. Negana to, JAV kongresas įtraukė „Žvaigždžių karus“ į 25 nekintamą meninę ir estetinę vertę turinčių filmų sąrašą. Tokia sėkmė tiesiog įpareigoja tolimesniems žygdarbiams ir naujiems finansiniams rekordams. Todėl šio projekto autorius ėmėsi kalti geležį, kol ji karšta. Deja, kitų dviejų kosminės odisėjos filmų „Imperija kontratakuoja“ (1980, rež. Irvinas Kershneris) ir „Džedajaus sugrįžimas“ (1983, rež. Richardas Marquandas) meninė vertė buvo atvirkščiai proporcinga tikrai „kosminėms“ pajamoms.

Pirmasis „Žvaigždžių karų“ serijos filmas kažkodėl buvo pavadinta ketvirtuoju epizodu. Žiūrovai ir kritikai tik gūžčiojo pečiais dėl tokios keistos numeracijos. Paprastai naujus statinius statybininkai ima kelti į viršų nuo pamatų, o ne nuo ketvirto aukšto. Vėliau sekusieji tęsiniai „Imperija kontratakuoja“ ir „Džedajaus sugrįžimas“ buvo pavadinti atitinkamai penktuoju ir šeštuoju epizodais. Ir tik praėjus šešiolikai metų po paskutinio kosminės trilogijos filmo supratome G. Lucaso logiką, kai ketvirtasis iš eilės „Žvaigždžių karų“ filmas „Pavojaus šešėlis“ (Star Wars: Episode I – The Phantom Menace, 1999) buvo pavadintas pirmuoju epizodu. Šio filmo veiksmas prasideda maždaug trimis dešimtmečiais anksčiau už ketvirtojo epizodo įvykius. Vadinasi, du kiti šios kosminės epopėjos filmai (atitinkamai antrasis ir trečiasis epizodai) „Klonų ataka“ (Star Wars: Episode II – Attack of the Clones, 2002) bei „Sitų kerštas“ (Star Wars: Episode III – Revenge of the Sith, 2005) turėjo logiškai užbaigti grandiozinį šešių filmų ciklą ir viską sustatyti į savo vietas. Paaiškėjo, kad režisierius taip buvo suplanavęs iš anksto. Atrodė, kad apie taktiką ir strategiją nuolat galvojęs G. Lucasas numatė visas menkiausias detales.

Tik vieno genialus strategas negalėjo prognozuoti. Modernios kino technologijos taip pažengė į priekį, kad sugrįžimas į praeitį „Žvaigždžių karams“ smogė klastingą smūgį. Pabandykite visą šešių filmų epopėją pažiūrėti nuo pirmojo epizodo iki paskutiniojo. Vėliau kurti pirmi trys filmai atrodys kaip kaskart vis labiau tobulėjančių kompiuterinių technologijų paradas, o trys finalinės dalys bus panašios į naivias pasakėles, dabar sugebančias padaryti įspūdį nebent darželinukams arba aklai visą epopėją dievinantiems fanams.

„MALENA“ (Malèna, 2000)

Malèna, 2000

Keisti dalykai kartais atsitinka kino pasaulyje. Štai filmas „Kasablanka“ (Casablanca, 1942), prieš tapdamas kultiniu kūriniu, studijos Warner Bros vadovų buvo pripažintas nevykusiu, ir po bandomųjų seansų buvo priimtas sprendimas plačiajai publikai jo nerodyti. Tačiau kai 1943 m. sausio 14-ąją būtent Kasablankoje JAV prezidentas Franklinas D. Rooseveltas ir Jungtinės Karalystės premjeras Winstonas Churchillis pradėjo derybas dėl bendrų karo veiksmų prieš nacistinę Vokietiją, kino studijos strategai šį svarbų politinį įvykį panaudojo savo filmo reklamai (nes žodis „Kasablanka“ tada kasdien stambiomis antraštėmis buvo rašomas pirmuose laikraščių puslapiuose). Filmą tuoj pat imta rodyti Amerikos kino teatruose, ir gero rezultato ilgai laukti nereikėjo – „Kasablanka“ susilaukė publikos simpatijų ir buvo apdovanotas trimis Oskarais: už geriausią metų filmą, scenarijų ir režisūrą.

Įdomios peripetijos lydėjo ir italų režisieriaus Giuseppe Tornatore filmą „Naujasis kino teatras Paradizo“ (Nuovo Cinema Paradiso, 1988). Pabandžius rodyti šį filmą Italijoje, buvo patirtas fiasco. Permontavus filmą ir vėl pabandžius jį parodyti, rezultatas buvo dar liūdnesnis. Tada Kanų kino festivalio direktorius Gilles Jacobas pasiūlė beveik pusvalandžiu sutrumpinti filmą, išmetus ilgas veiksmą stabdančias scenas, ir situacija pasikeitė neišpasakytai: filmas buvo pripažintas šedevru, Kanuose laimėjo Didįjį žiūri prizą, o Amerikoje – Oskarą.

Kitas Giuseppe Tornatore filmas „Malena“ taip pat nestokoja akivaizdžių meninių privalumų ir režisieriaus kūriniams būdingos nostalgijos praeičiai. Net jeigu ta praeitis susijusi su Antrojo pasaulinio karo laikais.

Tiesa, tiesioginių karo vaizdų „Malenoje“ nėra. Filmo veiksmas neskubiai rutuliuojasi mažame Sicilijos miestelyje. Kažkur aidi kanonados, tačiau saulėtame Kastelkuto miestelyje ramu. Taip ramu, kad vietiniai gyventojai nejaučia jokių permainų. Nesikeičia ir jų kasdienybės ritualai. O pats seniausias ir mieliausias užsiėmimas – pagaląsti liežuvius su artimiausiais kaimynais. Dažniausiai visi linksniuoja gražuolės Malenos vardą. Jos vyras išvykęs į frontą, tad nenuostabu, kad oriai žingsniuojančią Maleną varsto visų aplinkinių žvilgsniai. Moterims ji – visų žemiškų nuodėmių įsikūnijimas. Vyrams – nenumaldomo geismo objektas. O paaugliams – pirmasis erotinių fantazijų objektas.

Įsimylėjusiomis akimis Maleną (Monica Bellucci) visada palydi ir mažasis Renato Amorozo (Giuseppe Sulfaro). Jo akimis ir mes žvelgiame į seniai praėjusius laikus, o įsijausti padeda nostalgiška Ennio Morricone muzika, kurioje tik visiškai kurčias neišgirs Nino Rotos melodijų, rašytų Federico Fellinio „Amarcordui“.

 „LIETAUS ŽMOGUS“ (Rain Man, 1988)

LIETAUS ZMOGUS (Rain Man, 1988)

Legendinis JAV aktorius Dustinas Hoffmanas ir karjerą kine dar tik pradedantis Tomas Cruise’as susipažino 1985-aisiais, kai Hoffmanas viename Brodvėjaus teatre vaidino spektaklyje pagal Arthuro Millerio pjesę „Komivojažieriaus mirtis“. Kartą po spektaklio Tomas Cruise’as užėjo į vyresnio kolegos grimo kambarį ir abu ilgai kalbėjosi. Kaip vėliau aiškino Dustinas Hoffmanas jiedu pasidalijo prisiminimais ir pasirodė, kad jie labai panašūs.

Tada ir gimė mintis padirbėti kartu. Kaip tik tada Dustinui Hoffmanui buvo pasiūlytas scenarijus apie du brolius, kurių vienas yra autistas. Prodiuseriai norėjo, kad Dustinas Hoffmanas suvaidintų „normalų“ brolį, o jo partneriu buvo numatytas Jackas Nicholsonas. Tiesą sakant, prodiuseriai ne itin tikėjo tokio filmo sėkme, ir šis projektas iširo. O po kurio laiko Dustinas Hoffmanas pasiūlė kitą rokiruotę – jis suvaidins autistą, o jo gerokai jaunesnį brolį – Tomas Cruise’as. Kai prie jų prisidėjo režisierius Barry Levinsonas, viskas labai sparčiai pajudėjo. Taip pakeitus kai kurias scenarijaus detales gimė keturiais Oskarais apdovanotas filmas „Lietaus žmogus“.

Seniai palikęs gimtuosius namus Čarlis Bebitas (Tomas Cruise’as) ne itin sėkmingai verčiasi pardavinėdamas padėvėtus automobilius. Tėvo laidotuvėse jis sužino, kad visas palikimas (trys milijonai dolerių) atiteko jo vyresniajam broliui Reimondui, gyvenančiam specialioje klinikoje.

Reimondas (Dustinas Hoffmanas) nuo vaikystės serga autizmu ir visai nepažįsta realaus gyvenimo. Čarlis, atvirkščiai, yra pragmatikas. Jis nusprendžia pasiskelbti brolio globėju, kad tokiu būdu gautų bent pusę pinigų, net pagrobia Reimondą iš klinikos.

Kadangi Reimondas bijo skristi lėktuvu, į Los Andželą broliai keliauja automobiliu. O tai, kaip žinome iš begalės „kelio filmų“ yra pats geriausias būdas ištirpdyti nepatiklumo ledus, nes niekas taip nesuartina skirtingų žmonių, kaip drauge patirti likimo išmėginimai. Tad nenuostabu, kad ir tarp brolių pamažu užsimezga širdinga draugystė.

„Lietaus žmogus“ yra puikus pavyzdys, kad kartais sėkmingam filmo startui reikia palankiai susiklosčiusių politinių bei socialinių aplinkybių. Šis projektas ilgai keliavo iš rankų į rankas (jį norėjo realizuoti net Stevenas Spielbergas, tačiau tada jau buvo įsipareigojęs kurti dar vieną nuotykių filmą apie Indianą Džounsą). Bet ekranuose filmas pasirodė tada, kai amerikiečiai, išvarginti vadinamosios „reiganomikos“, pasiilgo kamerinių istorijų apie šeimos vertybes, šiltus artimiausių žmonių santykius, jausmus ir kitokius sentimentus. „Lietaus žmogus“ puikiai šiuos lūkesčius pateisino. Ir net išgelbėjo studiją MGM nuo jai tada grėsusio bankroto (į biudžetą buvo investuoti 25 mln. dolerių, o vien Amerikoje filmas surinko septynis kartus daugiau pinigų).

Filmas apdovanotas “Aukso Lokiu” Berlyno kino festivalyje ir keturiais Oskarais: už geriausią filmą, scenarijų, režisūrą ir Dustinui Hoffmanui.

„INDIANA DŽOUNSAS. DINGUSIOS SKRYNIOS BEIEŠKANT“ (Indiana Jones and the Raiders of the Lost Ark, 1981)

Indiana Jones and the Raiders of the Lost Ark, 1981

Argi kas nors pasaulyje dabar gali įsivaizduoti, kad archeologas gali atrodyti kitaip, nei Indiana Džounsas? Apdulkėjusi ir aplamdyta plačiabrylė skrybėlė ant galvos, ant šono kabantis krepšys nuo dujokaukės, už diržo užkištas revolveris, rankose už bet kokį ginklą patikimesnis odinis botagas ir atvirai į beprotiškiausius pavojus žvelgiančios akys simpatiškame veide, kuriame tik vienintelėje situacijoje matome pasibjaurėjimo grimasą – kai Indiana Džounsas mato gyvates.

Išskyrus šlykščius šliužus, šis pasaulį išmaišęs archeologijos profesorius tikrai nieko nebijo. Jis moka kautis taip, kad tokias scenas nuolat lydi sutartinis žiūrovų juokas. Nes Indiana Džounsas įveikia priešus visų pirma intelekto jėga ir neišpasakytu išradingumu.

Sugalvojo šį personažą du draugai, kurių stulbinamos karjeros suspindėjo vienu metu. Stevenas Spielbergas iš gabių TV režisierių į Holivudo aukštumas iškopė su savo „Nasrais“ (Jaws, 1975), o jo bičiulis George‘as Lucasas po kelių kuklių arthouse‘o šedevrų sumušė visus finansinius rekordus savo „Žvaigždžių karais“ (1977). Kaip tik tada šlovės apsuktose jaunose galvose gimė būsimojo bendro projekto kontūrai. Ilsėdamiesi Havajuose abu sėkmės kūdikiai svarstė tolimesnio bendradarbiavimo perspektyvas. S. Spielbergas prasitarė norįs išmėginti jėgas „bondianos“ cikle, o jo draugelis neva pasakė: „Palik tai kitiems, seni! Aš turiu geresnį pasiūlymą“. Ir pasidalijo seniai brandintu sumanymu sukurti filmą apie archeologą supermeną Indianą Smitą. Tuoj pat abu entuziastai ėmė gvildenti įdomią paraišką ir čia pat padarė pirmuosius pataisymus. Buvo nuspręsta, kad herojaus pavardė pernelyg banali, todėl Smitas buvo pakrikštytas Džounsu (tarsi šis variantas būtų mažiau banalus!). O štai keisti herojaus vardo minties nekilo. Nes Indiana vadinosi mylimiausias George‘o šuo.

Nors abu nuotykių avantiūros autoriai niekada viešai nepripažino, kad Indiana Džounsas turi realius prototipus, pagrįsti atvirkščią teiginį visai nesunku. Abu draugai vaikystėje mėgo skaityti knygeles apie Doką Savažą – mokslininką, muzikantą, mediką ir išradėja, kuris kovėsi su blogiu egzotiškiausiose šalyse, o kai kada jam tekdavę įveikti net demoniškas jėgas.

Bet tai literatūrinis supermenas. O realių Indianos Džounso prototipų sąrašas galėtų būti labai įspūdingas. Jį galėtų pradėti italų antropologas Giovanni Battista Belzoni (1778-1823), padaręs stulbinančius atradimus Egipte, aptikęs Ramzio II statulas ir begalę mumijų. Šioje galerijoje galėtų būti ir du amerikiečiai – Hiramas Binghamas (1875-1956), Anduose aptikęs inkų miestą Maču Pikču arba garsus natūralistas Roy‘us Chapmanas Andrewsas (1884-1960), tyrinėjęs atokiausius Mongolijos bei Kinijos kampelius ir pirmasis suradęs dinozauro kiaušinį.

Lucasas norėjo, kad Indiana Džounsas būtų toks pat elegantiškas, kaip Džeimsas Bondas. S. Spielbergui gi atrodė, kad herojus bus labiau patrauklesnis, jei bus labiau panašus į svieto perėjūną ir kažkuo primins genialų girtuoklį Humphrey Bogartą. Bendromis siužeto autorių ir Harrisono Fordo pastangomis Indiana Džounsas tapo toks, kokį jį pamilo milijonai žiūrovų visame pasaulyje.

Pirmajame filme (1981) iš JAV vyriausybės archeologas ir nuotykių ieškotojas Indiana Džounsas gauna užduotį surasi Saliamono šventykloje paslėptą stebuklingą skrynią, kurioje guli pranašo Mozės relikvijos. Mokslininkas numano, kad kelionė bus labai pavojinga, nes biblinį lobį saugoja begalė spąstų. Bet jis dar nežino, kad to paties ieško… A. Hitlerio galvažudžiai.

Antrajame filme „Indiana Džounsas ir mirties šventykla“ (Indiana Jones and the Temple of Doom, 1984)  bebaimis avantiūristas ir mokslininkas Indiana Džounsas keliauja į patį Himalajų centrą, kur įsikūrusi kažkokia sekta, atnašaujanti kruvinas aukas Mirties deivei Kalai. Čia Džounsas turi rasti stebuklingą Amkaro brangakmenį. Pasikliauti galima tik savimi arba dviem pagalbininkais – ištikimu neužauga Čenu ir drąsia restorano dainininke Vile Skot (po šio filmo aktorė Kate Capshaw tapo naująja S. Spielbergo žmona).

Trečiajame filme „Indiana Džounsas ir paskutinis kryžiaus žygis“ (Indiana Jones and the Last Crusade , 1989) primenama audringa Indianos Džounso jaunystė ir atsirado anksčiau tik minėtas pagrindinio herojaus tėvas profesorius Džounsas (jį suvaidino Seanas Connery). Kartu su tėvu Indiana išvyksta ieškoti paslaptingiausios istorinės relikvijos – Šventojo Gralio taurės, kurią medžioja naciai.

Ketvirtojo filmo „Indiana Džounsas ir krištolinės kaukolės karalystė“ (Indiana Jones and the Kingdom of the Crystal Skull, 2008) prireikė laukti devynerius metus. Šį kartą Indianos Džounso maršrutai nusidriekia iki Meksikos ir Peru, kur archeologas ieško pagal nežinomą technologiją senovės majų pagamintą Krištolo kaukolę, kurios savininkas gali įveikti pačią mirtį. Kadangi veiksmas rutuliuojasi 1957-aisiais metais, šaltojo karo realijų nepaisyti nebuvo galima. Todėl ankstesnį Indianos Džounso „klasinį priešą“ – nacius – pakeitė sovietų agentai, kuriems vadovauja „plieninė“ komisarė Irina Spalko (ją suvaidino pastaruoju metu ryškiais persikūnijimais stebinanti aktorė Cate Blanchett).

P.S. Sukūrę tris filmus apie Indianą Džounsą S. Spielbergas ir G. Lucasas nusprendė, kad trilogija išsemta ir jos tęsti nėra reikalo. O H. Fordas dar ilgai stengėsi palaikyti gerą sportinę formą, nes nepamiršo seno bendro sutarimo kurti ne tris, o penkis filmus. Bet jau dabar galime drąsiai sakyti, kad „Krištolo kaukolės“ nebūtų, jei ne S. Spielbergo paauglys sūnus, kuris paragino tėtį vykdyti savo pažadus…

P.P.S. Jau paskelbta, kad 2021-aisiais turėtume sulaukti dar vieno filmo, kuris kol kas vadinamas „Bevardžiu Indianos Džounso projektu“ (Untitled Indiana Jones Project).

„ŠVILPIKO DIENA“ (Groundhog Day, 1993)

Groundhog Day, 1993

Dabar net ir mūsų žiniasklaida vasario antrąją parodo reportažą iš Pensilvanijos valstijos, kurioje gyvena graužikas, vardu Filas, kuris, kaip įprasta tikėti, nuspėja  antrosios žiemos pusės orus. Todėl vasario antroji Amerikoje vadinama Švilpiko diena, ir ji amerikiečių kalendoriuje užima  tokią pat garbingą vietą, kaip patriotinė Nepriklausomybės diena, linksmasis Helovinas ar sočioji Padėkos diena.

Kultine komedija seniai tapęs filmas „Švilpiko diena“ kaip tik ir skirtas šiam įvykiui. Tiesą, filmo premjera 1993-aisiais Amerikos ekranuose pasirodė ne vasario antrąją, o pavėlavusi dvi savaites – prieš pat Valentino dieną, kas irgi savotiškai simboliška.

Kurti reportažo apie Švilpiko dieną į mažą miestelį Panksatounį siunčiamas orų prognozės specialistas Filas Konorsas (Billas Murray‘us) su filmavimo komanda. Bet atsitinka neregėtas dalykas – pakliuvę į baisią sniego pūgą televizininkai supranta, kad laikas sustojo vietoje. Nuo šiol kasdien, tarsi būtų užkerėtas, kalendorius rodo vasario antrąją, ir ištrūkti iš šios „laiko kilpos‘, regis, neįmanoma.

Pradžioje tokia situacija savimylai Filui netgi patinka – kas gi, paskui daktarą Faustą, netrokšta pakartoti užkeikimą: „O, stabtelėk, akimirksni žavingas!“.

Filas net tikisi išpešti kuo daugiau naudos iš keistos situacijos – jeigu laikas sustojo, vadinasi, nieko blogo nebeatsitiks. Bet netrukus vyrukas pradeda suvokti, kad sustingęs laikas nežada ir gerų permainų. Pradinį džiaugsmą keičia visai priešinga būsena, ir nuo šiol Filas ima trokšti tik vieno – kad užkeiktas kalendorius pagaliau parodytų vasario trečiąją.

Absurdišką ir komišką situaciją filmo autoriai (rež. Haroldas Ramis ir anksčiau sėkmingai bendradarbiavo su aktoriumi Billu Murray‘umi, pakanka prisiminti vien „Vaiduoklių medžiotojus“) išnaudoja maksimaliai, bet vien tuo neapsiriboja. Filme yra ir lyriška meilės istorija ir stebuklinės pasakos elementų. Bet galima aptikti ir rimtų filosofinių pasvarstymų. Juk Filas išsikapsto iš užburto rato tik tada, kai nustoja priešintis ir susitaiko su savo likimu, vadinasi, nustoja galvoti vien apie savo egoistinius interesus. Ir, žinoma, „Švilpiko diena“ – tai filmas apie stebuklingą meilės galią, atvedančią į laimingą absurdiškos istorijos atomazgą.

„NELIEČIAMIEJI” (The Intouchables, 2011)*

The-Intouchables

Tai tikra istorija paremtas režisierių dueto Eric Toledano ir Olivier Nakache meninis filmas. Ši drama buvo apdovanota publikos simpatijų prizu tarptautiniame Tokijo festivalyje. Per tris mėnesius tapo lankomiausiu filmu Prancūzijoje. Prancūzų režisierių standartus laužantis, prikaustantis prie ekrano, lengvas, leidžiantis atsipalaiduoti, filmas.

Milijonierius Filipas (Francois Cluzet) susižeidė skraidydamas parasparniu ir tapo priklausomas nuo kitų. Jis yra paralyžiuotas iki kaklo ir gali tik kalbėti, matyti, girdėti bei sukioti galvą. Polėkio nestokojantis jaunas imigrantas Drisas (Omar Sy) ką tik atliko bausmę kalėjime už smulkias vagystes ir ieško naujų nuotykių. Nuo kaklo iki kojų paralyžiuotas aristokratas pasisamdo linksmų plaučių Paryžiaus priemiesčio vaikiną, visai netinkamą būti asmeniniu slaugytoju. Dviejų skirtingų vyrų likimai susipina visam gyvenimui, kurį kiekvienas iš jų supranta savotiškai. Labai aiškiai parodytas dviejų, visiškai skirtingų žmonių gyvenimo suvokimas. Drisas – gatvės vaikinukas, pirmą kartą susiduria su neįgaliu žmogumi, kuriuo reikia rūpintis. Tačiau laikui bėgant, jam tai visai pradeda patikti.  Filipas – išoriškai labai niūrus ir rimtas, jaučia, kad jo slaugytojas gali būti geras žmogus, todėl suteikia progą ištaisyti praeityje padarytas klaidas ir pasirenka būtent jį.

Driso jaunatviška energija, neapsimestinis nuoširdumas ir net tiesmukiškumas bendraujant su Filipu tarsi įneša naują įkvėpimą į paralyžuotojo gyvenimą. Netikėti atradimai, skirtingi požiūriai vyrus suartina ir pakeičia jų pačių gyvenimus. Prikaustytas prie invalido vežimėlio Filipas ir jo energingasis pagalbininkas Drisas iškeičia Vivaldi simfonijas į hip hopo melodijas, paveikslų tapybą – į automobilių lenktynes su policija Paryžiaus gatvėmis, mandagų bendravimą – į nešvankius keiksmažodžius, prabangius kostiumus – į sportines kelnes. Jie pereis ugnį ir vandenį, kol užsigrūdins nuoširdžiai, unikaliai, harmoningai draugystei, besitęsiančiai iki šiol. *(Vasarė Tarutytė)

„ŽALIOJI MYLIA“ (Green Mile, 1999)

Green Mile, 1999 Movie Film

Frankas Darabontas savo darbų sąraše turi net penkias Stepheno Kingo kūrinių ekranizacijas: „Moteris kambaryje“ (The Woman in the Room, 1983), „Naktinės pamainos kolekcija“ (Nightshift Collection,1994, „Pabėgimas iš Šoušenko (The Shawshank Redemption, 1994), „Pražūtingas rūkas“ (The Mist, 2007) ir „Žalioji mylia“ (The Green Mile, 1999).

Ar galima žmogui atimti gyvybę, kad tokiu būdu jis būtų nubaustas už žmogžudystę? Kuo “civilizuota” egzekucija kalėjime skiriasi nuo paprasto nužudymo? Ir pagaliau, ar žmogžudį mirties bausme nubaudusi visuomenė turi moralinę teisę sakyti, kad triumfavo teisingumas? Tokius ir panašius klausimus vis dažniau užduoda ne tik paprasti žmonės, bet ir nebanalaus holivudinio kino kūrėjai.

„Žaliosios mylios“ išvakarėse mirties bausmės tematiką kinematografininkai nagrinėjo itin dažnai. Vienas po kito pasirodžiusiuose filmuose mirtininkus filmuose vaidino tokie populiarūs aktoriai, kaip Seanas Pennas („Mirtininkas eina!/ Dead Man Walking, 1995), Gene’as Hackmanas („Kamera“/ The Chamber, 1996) Samuelas L. Jacksonas (Metas žudyti“/ A Time to Kill, 1996) ir net Sharon Stone („Paskutinis šokis“/ Last Dance, 1996). O tuoj po „Žaliosios mylios“ sukurtas Larso von Triero filmas „Šokėja tamsoje“ (2000) su visomis detalėmis parodęs, kaip Amerikoje buvo vykdoma mirties bausmė pakariant, regis, jau neturėjo palikti abejonių, kad toks barbariškumas nesuderinamas su civilizuoto pasaulio normomis.

Savo žodį diskusijoje dėl mirties bausmės tarė “siaubų karaliumi” seniai pravardžiuojamas Stephenas Kingas ir režisierius Frankas Darabontas, „Žalioje mylioje“ rekonstruojantys tikra istorija, įvykusi Amerikoje 1935 metais, kai į Cold Mountaino kalėjimo mirtininkų kamerą pakliuvo milžiniško sudėjimo juodaodis Džonas Kofis (Michaelas Clarke’as Duncanas). Jis  nuteistas už dviejų mažų mergyčių nužudymą, bet visai nepanašus į šaltakraujišką žudiką. Panašu, kad likimas bus jam iškrėtęs piktą pokštą. Tačiau dabar Džono laukia tik žaliu linoleumu dengtas koridorius, vedantis į šiurpios egzekucijos vietą. Ši “žalioji mylia” vėliau visą gyvenimą kankins Tomo Hankso (jis vaidina kalėjimo prižiūrėtoją) herojų ir belsis į žiūrovų sąžinę. Ar išgirsime šį balsą?

P.S. Prieš kelias dienas JAV generalinis prokuroras Williamas Barras oficialiai paskelbė, kad JAV vyriausybė po 16 metų pertraukos vėl naudos mirties bausmes ir paskyrė egzekucijų datas penkiems nuteistiems žudikams. Prokuroras nurodė Federaliniam kalėjimų biurui priimti naują mirtinų injekcijų protokolą, kad būtų galima vykdyti mirties bausmes.

Pirmosios egzekucijos bus įvykdytos tuoj po Naujųjų.

„FORESTAS GAMPAS“ (Forrest Gump, 1994)

Forrest Gump, 1994

Ne taip dažnai atsitinka, kad koks nors literatūrinis personažas būtų ne tik įdomus savaime, bet dar įkūnytų svarbius nacionalinio charakterio bruožus. Ispanams tai Don Kichotas ir Sančo Pansa, prancūzams – Voltaire‘o Kandidas ar Honoré de Balzac‘o personažai, o britams – spalvingi Charleso Dickenso herojai, čekams bei slovakams – šaunusis kareivis Šveikas.

Amerikiečiams paskutinį XX a. dešimtmetį tokiu personažu tapo rašytojo Winstono Groomo sugalvotas herojus Forestas Gampas. Kai knygą ekranizavo Robertas Zemeckis, o pagrindinį vaidmenį sukūrė Tomas Hanksas, gimė vienas garsiausių XX amžiaus filmų, tinkamai įvertintas ir JAV Kino meno akademijos. Forestas Gampas akimirksniu tapo kultiniu personažu, kurį pamėgo žiūrovai, o solidūs žurnalai Amerikoje ėmė rimtai nagrinėti „gampizmo“ fenomeną. Šis naujas žodis, kaip ir „reiganomika“ tapo svarbiu to meto Jungtinių valstijų gyvenimą charakterizuojančiu terminu.

Šešiais Oskarais apdovanotas filmas pasakoja amerikietišką “Jonelio kvailelio” istoriją. Vaikystėje Forestas dėl savo žemo intelekto koeficiento vos neatsidūrė specialioje nevispročių mokykloje, bet nuo šios lemties jį išgelbėjo motina (Sally Field). Jos pasiaukojanti meilė ir išmintingi patarimai taip paveikė Foresto likimą, kad jis išsivadavo nuo savo luošumo, išmokė “firminių” judesių scenoje būsimąjį rokenrolo karalių Elvį Presley, tapo puikiu teniso žaidėju, sėkmingai mokėsi koledže, buvo pakviestas į prezidento Johno Kennedy kabinetą, pasiūlė Johnui Lennonui parašyti dainą „Imagine“, pasižymėjo Vietnamo kare ir pasidarė tikru išminčiumi.

Forestą Gampą daug kas lygino su Dustino Hoffmano „Lietaus žmoguje“ suvaidintu autistu Reimondu. Palyginimas ne itin vykęs, nes Reimondas pasižymėjo nepaprasta atmintimi ir fenomenaliais matematiniais sugebėjimais. Nieko panašaus Tomo Hankso suvaidintame personaže nėra – Foresto Gampo intelekto koeficientas 75 yra mažesnis už minimalų (į JAV mokyklas priimamiems vaikams žemiausia IQ riba – 80). Filmo autorių tikslai kiti. Jie nori nuvainikuoti Didžiosios Amerikietiškos Svajonės mitą, pagrįstą ypatingais sugebėjimais ir valia savo tikslo siekti. Ypatingų sugebėjimų, kaip jau buvo pasakyta, Forestas Gampas neturi, o štai valios jam tikrai nereikia skolintis iš kitų. Valią jis ėmė ugdyti dar vaikystėje, kai teko atremti bendraamžių patyčias. Ne, jis nestojo į atvirą kovą su skriaudikais, bet konfliktų visuomet išvengdavo… pabėgdamas. Bėgimas ir tapo jo gyvenimo credo.

Visas filmas ir yra Foresto Gampo bėgimas laike, suteikiantis galimybę net ne visais atžvilgiais „sveikam“ žmogui pasiekti kitiems neįmanomo rezultato. Todėl netenka stebėtis, kad „Forestas Gampas“ tapo svarbiu kinematografinio pasaulio įvykių, o garsiausių filmuose skambančių frazių galerija pasipildė šūkiu: „Bėk, Forestai, bėk!“

Taip pat skaitykite: TOP 10 filmų išsiskiriančių savo originalumu

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt