Clintas Eastwoodas

Sunku patikėti, bet Clintui Eastwoodui gegužės 31-ąją sukaks devyniasdešimt metų. Juk dar ne taip seniai filme „Medisono grafystės tiltai“ jis vaidino romantišką įsimylėjėlį, ir tai neatrodė neįtikėtina.

Dažnai pabrėžiama, kad Clintas Eastwoodas, atlikdamas visus savo vaidmenis, išlieka vienodas ir išoriškai beveik nesikeičia, nuolat vaidina tą patį tipažą – kietakumštį ir nekalbų vyrą (šerifą, kaubojų, samdomą žudiką, policininką, kariškį). Net sakyta, kad „nebuvo kine kito tokio aktoriaus, kurio veide neįmanoma įžvelgti jokių emocijų“.

Tačiau „Medisono grafystės tiltai“ su šiuo įvaizdžiu neturi nieko bendra. Šiame filme režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas demonstruoja visai kitą savo talento ir žmogiško charakterio pusę. Pasirodo, kad gelžbetonis supermenas gali būti senamadiškai romantiškas ir neįprastai emocingas.

Paskutinieji Clinto Eastwoodo režisuoti filmai pagrįsti realiomis istorijomis.

Oskaru už garsą apdovanotas ir Amerikoje susilaukęs piktos kritikos „Amerikiečių snaiperis“ (American Sniper, 2014) pasakoja apie geriausiu visų laikų amerikiečių snaiperiu pramintą Chrisą Kyle‘ą, per savo karinę karjerą, trukusią iki 2009-ųjų, „karštuose taškuose“ likvidavusį 255 gyvus taikinius. Pats Chrisas 2013 m. žuvo nuo Irako karo veterano kulkos.

„Stebuklas virš Hadsono“ (Sully, 2016) – tikra istorija apie tai, kaip 2009-ųjų metų sausio penkioliktąją patyręs lėktuvo kapitonas Česlis Salenbergeris (jį suvaidino Tomas Hanksas) avariją patyrusį keleivinį lainerį Airbus A320 sėkmingai nutupdė tiesiai ant Hadsono upės paviršiaus.

O „Traukinys į Paryžių“ (The 15:17 to Paris, 2018) – istorija apie nesenus įvykius, pakliuvusius net į mūsų TV vakaro žinias: 2015 . rugpjūčio 21 d. greitajame traukinyje N 9364 siautusius teroristus sutramdė trys po Europą keliavę jauni amerikiečiai.

Netikiu, kad Clintas Eastwoodas ir po 90-ojo gimtadienio iš kino pasitrauks.

5. „MEDISONO GRAFYSTĖS TILTAI“ (The Bridges of Madison County, 1995)

„Medisono grafystės tiltai“ – Amerikoje populiarios knygos, kurią parašė Robertas Jamesas Walleris, ekranizacija. Tai Clintui Eastwoodui ne toks jau dažnas dalykas – iš trisdešimt aštuonerių jo režisuotų filmų dauguma jo sukurti pagal originalius scenarijus.

Pagal knygas (be „Medisono grafystės tiltų“) sukurtų filmų galerijoje galime pamatyti „Vidurnaktį gėrio ir blogio sode“ (Midnight in the Garden of Good and Evil, 1997), „Absoliučią valdžią“ (Absolute Power, 1997), „Tikrąjį nusikalimą“ (True Crime, 1999), „Kraujo grupę“ (Blood Work, 2002), „Mistinę upę“ (Mystic River, 2003). Drama apie Nelsoną Mandelą „Nenugalimas“ (Invictus, 2009) taip pat buvo knygos ekranizacija. Baigia šį garbingą sąrašą „Amerikiečiu snaiperis“ (American Sniper, 2014) ir „Stebuklas virš Hadsono“ (Sully, 2016).

Emocingos melodramos (šis žanras Clinto Eastwoodo kūryboje itin retas) „Medisono grafystės tiltai“ pradžioje Karolina Džonson (Annie Corley) su broliu Maiklu (Victor Slezak) mirus motinai aptinka velionės Frančeskos (Meryl Streep) niekam nerodytą dienoraštį. Jame aprašyta kruopščiai nuo artimųjų slėpta meilės istorija, nutikusi jai su klajojančiu fotografu Robertu Kinkaidu. Jis Medisono grafystėje žurnalui “National Geographic” fotografavo garsiuosius miestelio tiltus. O pasiklydęs užsuko į vienišą fermą…

Būdama jauna Frančeska įsimylėjo amerikietį ir iš gimtosios Italijos drauge su mylimuoju išvyko į Ameriką. Įsimylėjėliai įsikūrė Ajovos valstijos fermoje, užaugino vaikus, ir nieko jiems, regis, netrūko. Bet Frančeskos ramybę staiga sujaukė atsitiktinė pažintis su artimos sielos žmogumi. Galiausiai naujų jausmų užvaldytai moteriai tenka spręsti nelengvą užduotį – pasiduoti jausmų impulsams ir išvykti kartu su Robertu į platųjį pasaulį ar pasilikti fermoje iki savo dienų pabaigos.

Rašytojas Robertas Jamesas Walleris pasakojo savo knygą parašęs per dešimtį dienų. Ypatingos sėkmės nesitikėjo, todėl padarė kelias rankraščio kopijas ir jas padovanojo šeimos nariams bei artimiausiems draugams. Vienas draugų pažinojo Holivudo literatūrinį agentą, kuris ir susidomėjo šio kūrinio ekranizavimo galimybe. Bet surasti tinkamą režisierių ir parinkti pagrindinius aktorius pasirodė ne taip paprasta. Iš mirties taško projektas pajudėjo tik tada, kai atsisakius režisieriams Sydney‘ui Pollackui ir Bruce‘ui Beresfordui, juos pakeitė Clintas Eastwoodas.

Kur kas ilgesnis sąrašas aktorių, kurios atsisakė suvaidinti Frančeską: tai Susan Sarandon, Jessica Lange, Barbara Hershey, Anjelica Huston, buvo tariamasi net su dainininke Cher ir dviem europietėmis – Isabella Rossellini bei Catherine Deneuve. Galiausiai buvo patvirtinta Meryl Streep, ir tai, žinoma, buvo optimalus sprendimas.

Filmas tikrai pavyko – tai patvirtina ir begalė teigiamų recenzijų, ir puikūs finansiniai rodikliai (biudžetas 24 mln. dolerių, pajamos visame pasaulyje – 183 mln.).

4. „MISTINĖ UPĖ“ (Mystic River, 2003)

Režisierius Clintas Eastwoodas dažnai imasi rizikingų temų, nepaiso politinio korektiškumo reikalavimų ir nebijo susilaukti piktos kritikos. Jo filme „Gran Torino“ suvaidintas niūrus tylenis Voltas Kovalskis, buvęs Buvęs Korėjos karo veteranas, neslepia priešiškumo juodaodžiams ir „siauraakiams“ emigrantams (kaip paaiškėja iš konteksto, ne be pagrindo). Jei pavadinsite šį senį rasistu, jis neturėtų užpykti. Nepyko pats Clintas Eastwioodas net ir tada, kai prancūzų kino klasikas Jeanas Lucas Godard‘as jį vadino fašistu.

Clinto Eastwoodo režisuotas „Amerikiečių snaiperis“ (American Sniper, 2014) tėvynėje susilaukė piktos kritikos, o pats režisierius net buvo apkaltintas karo bei žmogžudysčių idealizavimu (filmo herojus realus snaiperis Chrisas Kyle‘as per savo karinę karjerą, trukusią iki 2009-ųjų, įvairiuose „karštuose taškuose“ likvidavo 255 gyvus taikinius.

Nevienareikšmiškai Amerikoje buvo sutiktas ir filmas „Mistinė upė“, laimėjęs Oskarus dvejose, aktorinėse, kategorijose – už pagrindinį vaidmenį buvo apdovanotas Seanas Pennas, o už antraplanį – Timas Robbinsas. Abu jie suvaidino Bostono pakraštyje airių bendruomenėje užaugusius draugus Džimį Markumą ir Deivą Boilą. Jiedu turėjo dar vieną bičiulį Šoną Divainą (Kevinas Baconas), tačiau vaikystėje patirtas smurtas ilgam išskyrė šią trijulę.

Viskas prasidėjo tą dieną, kai patį jautriausią berniuką Deivą tiesiog vidury dienos gatvėje pagrobė du civiliai apsirengę vyriškiai ir policijos mašina kažkur išsivežė. Pedofilų smurto auka tapęs berniukas pabėga tik po keturių dienų.

Tada ir išsiskyrė Džimio, Šono ir Deivo keliai. Dabar Džimis – tatuiruotėmis pasipuošęs buvęs kalinys yra parduotuvėlės savininkas, su antrąja žmona bandantis pradėti naują gyvenimo etapą. Šonas tapo policininku, negalinčiu pasigirti gerais pasiekimais nei darbe, nei šeimyniniame gyvenime su amžinai nepatenkinta žmona. O Džimį vaikystėje patirta seksualinė prievarta pavertė iš baimės gniaužtų taip ir nesugebėjusiu išsivaduoti neurotiku.

Draugai ilgai vengė vienas kito, bet juos jau suaugusius vėl suvienija žiaurus nusikaltimas: kažkas nužudė Džimio dukrą. Nusikaltėlio duonos ragavęs ir kriminaliniuose sluoksniuose nemažai pažinčių turintis Džimis trokšta kuo greičiau surasti žudiką ir surengti jam savo teismą. Tačiau tokiais buvusio draugo planais nėra patenkintas policijos detektyvas Šonas, kuriam patikėta ištirti šią komplikuotą bylą. O pagrindiniu įtariamuoju tampa Deivas, kuris tą lemtingą naktį sugrįžo namo stipriai sužeistas ir kruvinas.

Nesunku suvokti, kad sena smurto istorija ir naujas nusikaltimas bus kažkaip tarpusavy susiję, bet svarbiausių detalių atskleisti nevalia.

Filmo pavadinimas „Mistinė upė“ (Mystic River) yra nuoroda į Bostono šiaurėje tekančią upę. Tačiau labai norint, galima labiau išplėtoti ir mistinį filmo pavadinimo kontekstą. Anot vieno gilias asociacijas mėgstančio kino kritiko (ne mūsiškio), ant šios upės kranto įvykusį nusikaltimą galima susieti su savotišku Stiksu, per kurį persikėlusieji sugrįžti atgal jau nebegali.

3. „TOBULAS PASAULIS“ (A Perfect World, 1993)

Tarp Clinto Eastwoodo režisuotų filmų rasime nemažai kriminalinių dramų ir netgi trilerių su gana įmantriais siužetais.

„Operacijoje Eigeris“ (The Eiger Sanction, 1975) universiteto dėstytojas ir meno kūrinių kolekcininkas pasirodo esąs slaptas agentas, kuris privalo demaskuoti diversantą labai neįprastu būdu – su patyrusių alpinistų grupe kopdamas į pavojingą Eigerio viršukalnę.

„Absoliučioje valdžioje“ (Absolute Power, 1996) seifų atidarymo virtuozas kartą sėkmingos operacijos metu tampa prievartos ir žmogžudystės liudininku: čia į milijonieriaus žmonos nužudymą buvo įpainiotas… pats JAV prezidentas.

„Tikrajame nusikaltime“ (True Crime, 1999) pagyvenęs žurnalistas, senokai praradęs gerą profesinę formą ir virtęs gailestį keliančiu girtuokliu, visai atsitiktinai pakliuvo į sensacingų įvykių sūkurį ir buvo priverstas tapti privačiu sekliu.

„Kraujo grupėje“ (Blood Work, 2002) prieš išeidamas į pensiją FTB agentas susiduria su tikrai “kietu riešutėliu”: kažkoks maniakas kiekvieno savo kruvino nusikaltimo vietoje palieka raštelį su to paties turinio užrašu: “Pagauk mane, Makalebai!”.

Visuose šiuose filmuose Clintas Eastwoodas vaidino pagrindinius vaidmenis. Taip pat jis pasielgė ir dar viename filme „Tobulas pasaulis“, bet šį kartą pasiryžo likti kolegos Kevino Costnerio šešėlyje.

Filmo veiksmas rutuliuojasi 1963 metų rudenį. Teksasas ruošiasi iškilmingam prezidento Johno F. Kennedy ir Pirmosios ponios vizitui, todėl bet kokių rimtų kriminalinių problemų tiesiog negali būti. Bet kaip tik tuo metu iš kalėjimo gana įžūliai pabėga du nusikaltėliai (jie tiesiog išvažiuoja pro pagrindinius Hantsvilo kalėjimo vartus). Vienas jų – Bučas Heinsas (jį ir vaidina Kevinas Costneris) – už grotų buvo pakliuvęs už ginkluotą apiplėšimą. Greitai jis atsikrato savo bendrakeleivio ir paima įkaitu mažą berniuką Filipą Perį, su mama ir dviem sesutėmis gyvenusį vienišoje fermoje.

Tarp bėglio ir įkaito palengva užsimezga šilti žmogiški ryšiai, tačiau ant kulnų jau lipa šerifas Redas Garnetas (Clintas Eastwoodas) ir jo komanda – kriminologė Sara Gerber (Laura Dern) ir FTB snaiperis Bobis Li (Bradley Whitfordas). Tragiškas susidūrimas neišvengiamas.

Kažkuria prasme „Tobulą pasaulį“ galima vadinti ir kelio filmu, nes nemažą veiksmo dalį sudaro Bučo ir Filipo kelionė automobiliu Teksaso greitkeliu.

Be tėvo užaugusiam Filipui Bučas tampa, kaip pasakytų psichoanalitikai, tėvo sublimacija. Ir iš tikrųjų, į laisvę ištrūkęs Bučas stengiasi padėti berniukui pajusti visavertės vaikystės džiaugsmus, juk šis griežtai auklėtas vaikas niekada nešventė Helovino ir nėra gavęs dovanų per Kalėdas. Bučo dėka Filipas įgyja pasitikėjimo savimi ir išmoksta atskirti gėrį nuo blogio. Tuo tragiškesnis bus finalas.

Pradžioje Clintas Eastwoodas neplanavo vaidinti Redo, bet tai padaryti jį įkalbėjo Kevinas Costneris. Gal prie tokio sprendimo prisidėjo tai, kad abu neseniai buvo apdovanoti Oskarais kaip geriausi režisieriai – Clintas Eastwoodas už „Menantį pikta“, o Kevinas Costneris už „Šokius su vilkais“ (Dances with Wolves, 1990).

2. „LAIŠKAI IŠ IVO DŽIMOS (Letters from Iwo Jima, 2006)

Tikriausiai, laikas daro savo. Jo poveikiui nepajėgia priešintis net metalas, o ką jau kalbėti apie gyvus žmones. Pats laikas, kaip sakė senovės išminčiai, bijo tik milžiniškų sfinksų Egipto dykumose. Kai galvoji apie Clintą Eastwoodą, mintys apie seniai išnykusius dinozaurus ar laiko nebijančius sfinksus peršasi savaime.

Pats C. Eastwoodas neseniai pasakė, kad pasitraukti reikia pačiam, kai dar turi pakankamai jėgų. Ko jau ko, o jėgų jam tikrai nestinga. Nors jo metų skaitiklis jau artėja prie atžymos „90“, galima dar stipriai pasiginčyti, ar dvigubai jaunesnių kino kūrėjų tarpe yra galinčių pakeisti legendinį „Purvinąjį Harį“ abejuose kameros pusėse.

2006-aisiais „kietuolis“ Clintas padarė tai, ką dar negreitai kam nors bus lemta pakartoti. Jis sukūrė net dvi karines dramas, pasakojančias apie tas pačias Antrojo pasaulinio karo kautynes Japonijos Ivo Džimos saloje. „Mūsų tėvų vėliavos“ (Flags of Our Fathers, 2006) pateikia amerikietišką istorinių įvykių versiją. „Laiškuose iš Ivo Džimos“ tą patį karą pamatome japonų akimis. Taigi, garsus principas „tebūnie išklausytos abi konfliktuojančios pusės“ bene pirmą kartą istorinės tematikos kine įkūnijamas taip preciziškai, kad nuo šiol gali tapti chrestomatiniu pavyzdžiu ir menininkams, ir istorikams, pretenduojantiems į vienintelės teisingos nuomonės monopolį.

Pagal Jameso Bradley romaną sukurtas filmas „Mūsų tėvų vėliavos“ primena, kokią kainą teko sumokėti, kad 1945 –ųjų vasarį virš žemės lopinėlio, mažesnio už Manhataną, būtų iškelta amerikiečių pergalės vėliava. Daugiau nei 22 tūkstančiai japonų žuvo gindami gimtuosius Ivo Džimos smėlynus, ir net 26 tūkstančiai amerikiečių paguldė galvas arba buvo sužeisti šiuose nuožmiuose mūšiuose. Kodėl šis didžiausias kada nors surengtas jūrų armados puolimas ir brangiausias visų laikų mūšis buvo toks reikalingas amerikiečiams? Ogi todėl, kad tik iš šio placdarmo Sąjungininkų pajėgos galėjo pradėti B-29 bombonešių reidus į pačią Japonijos širdį. Ir priartinti Antrojo pasaulinio karo pabaigą.

Istorinė pergalės vėliavos kėlimo akimirka tapo pergalės simboliu visai karo išvargintai amerikiečių tautai, o šeši į fotografo objektyvą pakliuvę kareiviai akimirksniu tapo Amerikos didvyriais. Kai kurie jų žuvo visai netrukus. O likusiųjų likimas taikiame pasaulyje buvo visai ne herojiškas.

„Laiškai iš Ivo Džimos“ pratęsia dramos „Mūsų tėvų vėliavos“ įvykius. Tai – ne mažiau emocinga „kitokia tiesa“. Japoniškos versijos pagrindą sudaro autentiški kovotojų laiškai, praėjus keliems dešimtmečiams po karo pabaigos iškasti iš kietos Ivo Džimos žemės. Skaitydamas šiuos jaudinančius dokumentus, Clintas Eastwoodas padeda mums išgirsti balsus ir pamatyti veidus tų, kurie amžiams liko juoduose Ivo Džimos smėlynuose. Visi jie žinojo, kad siunčiami mirti. Bet vadovaujami Ameriką gerai pažinojusio generolo Tadamičio Kuribajašio (Kenas Watanabe) net 40 dienų didvyriškai priešinosi. Kaip ir dera mirties keliu ligi galo einantiems samurajams. (G.J.)

1. „MENANTIS PIKTA“ (Unforgiven, 1992)

Clintas Eastwoodas dažnai stengdavosi pabėgti nuo jam primesto „supermeno“ stereotipo ir sukurdavo ką nors neįprasta, pavyzdžiui, absoliučiai nekomercinį „Paukštį“ (1988) apie legendinį džiazo muzikantą Charlie’į Parkerį arba filmą „Baltas medžiotojas, juoda širdis“ (1990), skirtą kino klasikui Johnui Hustonui, 1951 m. ekstremaliomis sąlygomis filmavusiam garsią „Afrikos karalienę“. Bet paskui vis tiek grįždavo prie tų personažų, kuriuos mėgsta publika, nors, net ir laikydamasis tradicinių žanrų, pasiekdavo didelių meninių aukštumų.

Didelę ir svarbią vietą Clinto Eastwoodo kūryboje užima vesternai. Ir netgi ne tie, tradiciniai, amerikietiški, o itališki (dėl to kino kritikų septintajame dešimtmetyje pavadinti spagečių vesternais). Būtent vaidindamas tokiame vesterne „Už saują dolerių“ (Per un pugno di dollari) 1964 m. Clintas Eastwoodas ir tapo kino žvaigžde.

Šis ir kiti režisieriaus Sergio Leone‘s itališki vesternai „Keliais doleriais daugiau“ (Per qualche dollaro in più, 1965) bei „Geras, blogas ir bjaurus (Il buono, il brutto, il cattivo, 1966) taip stipriai paveikė vesterno kūrėjus ir pakoregavo šio žanro taisykles, kad ir patys amerikiečiai (pvz. Donas Siegelas) ir režisuoti pradėjęs Clintas Eastwoodas kelis vesternus sukūrė būtent tokia maniera: „Raitelis iš Aukštųjų lygumų“ (High Plains Drifter, 1973), „Atstumtasis Džosis Veilsas“ (The Outlaw Josey Wales, 1976), „Raitelis ant širmo žirgo“ (Pale Rider, 1985).

Paskutinį savo vesterną „Menantis pikta“ (1992) Clintas Eastwoodas dedikavo savo bičiuliams Sergio (Leone‘i) ir Donui (Siegelui). Šis filmas surinko nemenką Oskarų derlių (keturis – kaip geriausias metų filmas, už režisūrą, montažą ir antraplanį vaidmenį Gene‘ui Hackmanui), bet ir buvo pavadintas geriausiu dešimtmečio vesternu – aukščiausia modernaus vesterno viršūne – šalta ir nepasiekiama.

Šiose aukštybėse mūsų laukia visų gražių iliuzijų žlugimas. Jas kartu su mirusia žmona jau seniai palaidojo senstantis kaubojus Viljamas Menis (jį tiesiog tobulai suvaidino pats Clintas Eastwoodas), dabar širdies skausmą malšinantis viskiu ir besimurdantis savo fermos purve ir kiaulių mėšle. Tačiau gyvenimas vėl jį priverčia imtis ginklo ir kartu su dviem pagalbininkais imtis teisėjo vaidmens. Ne tiek dėl teisybės (kažkas juk turi atkeršyti už prostitutės išniekinimą), kiek dėl pinigų.

Viskas prasidėjo 1881-metai, kai fermoje su sūnumi ir dukra gyvenantį Menį aplanko jaunas šaulys Skofildas (Jaimz‘as Woolvettas) ir pasiūlo už tūkstančio dolerių premiją drauge nužudyti du blogiukus, peiliu išraižiusius vieno viešnamio prostitutės veidą. Pinigus surinko vargšės Dilailos bendradarbės, bet Skofildas nepasitiki vien savo jėgomis, todėl ir susiranda Menį.

Kadaise Menis buvo puikus „galvų medžiotojas“, bet dabar jau ir akys ne tokios taiklios, ir rankos išdavikiškai dreba. Bet prarasti vyras neturi ką, todėl šiek tiek padvejojęs sutinka. Tik su viena sąlyga – drauge privalo vykti senas Menio bičiulis Nedas Loganas (Morganas Freemanas vėliau vaidins Clinto Eastwoodo filmuose „Mergina, verta milijono“ ir „Nenugalimas“).

Pasirodžius šiam filmui, prancūzų kino žurnale „Studio“ buvo paskelbta: „Reikia susitaikyti su tuo, kas ir taip aišku: naujas Clinto Eastwoodo filmas „Menantis pikta“ yra paskutinis vesternas kino istorijoje. Paskutinis jo skyrius, žanro epilogas“.

Toliau šiame žurnale rašoma: „Eastwoodas turėjo šį scenarijų jau 1982-aisiais, bet laukė, kol jam sukaks 62 metai – tiek, kiek jo personažui. Ir jis buvo teisus. Scenarijus negalėjo pasenti: jis yra už laiko ribų. O vesternas – tai žanras, kuris visąlaik flirtuoja su mitologija. Filmo scenaristas Davidas Peoplesas tą gerai suprato, bet jis mėgino siekti iki šiol netirtų gelmių.

Filmas nežaidžia su mitologija – jis pats yra jos gelmėje. Neperšviečiamoje tamsoje. Ten, kur joks Dievas nebeturi galios ir kur žmogus visam laikui pasmerktas tik pačiam sau. Ir tai blogiau už pragarą“.

Taip pat skaitykite: TOP 5 režsieriaus Paulo Verhoeveno filmai

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Taip pat skaitykite: