TOP 5 režisieriaus Stanley Kubricko filmai

Paskelbė: Data: 2019-09-28 01:23

Spausdinti | Komentarai

Stanley Kubrickas (1928 – 1999) – vienas žinomiausių JAV kino režisierių. Meninę karjerą jis pradėjo dirbdamas fotografu žurnale „Look“, ir jei vėliau nebūtų pasirinkęs kinematografininko karjerą, galėjo tapt ryškiu savo epochos foto menininku.

Laisvalaikiu jis kaip laisvasis studentas lankė kino paskaitas Kolumbijos universitete ir stengėsi nepraleisti kino programų Modernaus meno muziejuje.

Pirmasis Kubricko darbas kine buvo dokumentinis filmas „Skrendantis padrė“ (Flying Padre, 1951) – apie Naujosios Meksikos kunigą Fredą Stadtmullerį, kurio parapija yra tokia didelė, kad tenka nuolat skraidyti asmeniniu lėktuvu. 9 minučių trukmės filme rodomi epizodai iš dviejų kunigo gyvenimo dienų.

Tuoj po šio filmo pasirodė antras Kubricko dokumentinis filmas „Kovos diena“ (Day of the Fight, 1951), skirtas vidutinio svorio Airijos boksininkui Walteriui Cartieriui (apie jo kovas ringe Kubrickas anksčiau buvo padaręs seriją fotoreportažų).

1953-aisiais už pasiskolintus pinigus studijai RKO Kubrickas sukuria filmą „Baimė ir aistra“ (Fear and Desire) – karinę dramą, kurioje keturi netoli priešo pozicijų atsidūrę kariai tampa savo pačių baimės įkaitais.  Vėliau drauge su bičiuliu Jamesu B. Harrisu Kubrickas įsteigia studiją ir sukuria kriminalinį nuarą „Žudiko bučinys“ (Killer’s Kiss, 1955) ne tik kaip režisierius, bet ir kaip prodiuseris, scenaristas, montuotojas bei operatorius.

Žiūrovams ir kritikams patiko dar vienas kriminalinis filmas „Žmogžudystė“ (The Killing, 1956), bet visame pasaulyje Kubricką išgarsino karinė drama „Garbės keliai“ (Paths of Glory, 1957) – apie tai kaip I pasaulinio karo metu dėl vadų nekompetencijos buvo pražudytas prancūzų pėstininkų būrys. Prancūzijoje filmas buvo uždraustas, o kaimyninėje Belgijoje protestavo įsižeidę veteranai.

Su pastarojo filmo pagrindinio vaidmens atlikėju Kirku Douglasu Kubrickas vėl susitiko filmuojant istorinį epą „Spartakas“ (Spartacus, 1960).

Ženklią dalį S. Kubricko filmografijoje sudaro literatūros kūrinių ekranizacijos – „Lolita“ (1962, pagal V. Nabokovo romaną), „Prisukamas apelsinas“ (1971, pagal A. Burgesso knygą), „Baris Lindonas“ (1975, pagal W. Thackeray literatūrinį šedevrą), „Švytėjimas“ (1980, pagal S. Kingą). Net paskutinis Kubricko darbas – „Plačiai užmerktos akys“ (Eyes Wide Shut, 1999) – sumoderninta Arthuro Schnitzlerio dekadentinės dramos ekranizacija.

Kubrickas garsėjo kaip perfekcionistas ir sunkaus charakterio žmogus. Su jo vardu susijusios neįtikėtinos istorijos ir net legendos. Viena jų skelbia, kad 1969 metais amerikiečiai nebuvo nuskridę į Mėnulį, o chrestomatinius pirmųjų astronautų žingsnius Mėnulyje neva Holivudo paviljonuose nufilmavo… būtent S. Kubrickas.

Bene pirmą kartą ši absurdiška mintis buvo iškelta 2002 m. pasirodžiusiame dokumentiniame filme „Tamsioji mėnulio pusė“. Iš šios, deja, ir dabar daug šalininkų turinčios versijos smagiai išsityčioja vaidybinė komedija „Mėnulio afera“ (Moonwalkers, 2015), tačiau šiemet, kai pasaulis minėjo 40-ąsias išsilaipinimo Mėnulyje metinės, iš piršto išlaužtai legendai buvo suteiktas naujas pagreitis.

5. „PLAČIAI UŽMERKTOS AKYS“ (Eyes Wide Shut, 1999)

Eyes-Wide-Shut-1999

Šį paskutinį savo filmą režisierius Stanley Kubrickas kūrė visiškos konspiracijos sąlygomis. Ilgai buvo aišku tik tai, kad pagrindinius vaidmenis vaidina tada garsi Holivudo pora Tomas Cruise’as ir Nicole Kidman, o siužeto pagrindą sudaro austrų dramaturgo Arthuro Schnitzlerio dar 1926 metais parašyta dekadentiška „Sapnų novelė“ (Traumnovelle). Bet veiksmo vieta – ne XX a. pradžios nuodėmėse skęstančios Vienos aristokratų salonai, o šiuolaikinis Niujorkas. Čia į milijonieriaus Viktoro Zidlerio (jį suvaidino garsus JAV kino režisierius Sydney‘us Pollackas) surengtą  Kalėdų balių pakviesti daktaras Bilas Harfordas (Tomas Cruise’as) ir jo žmona Elis (Nicole Kidman) pradeda visai naują intymaus gyvenimo etapą. Nuo šiol jų santykius ims nuodyti iki šiol slėptų erotinių fantazijų, prisipažinimų ir aklo pavydo demonai.

Sapnai filme iš tikrųjų užima svarbią vietą. Ypač Bilo žmonos erotiniai sapnai, su kurių turiniu Elis vyrą kartą supažindino filmui vos įsibėgėjus. Po apsilankymo elitiniame vakarėlyje, kuriame Bilo žmoną ilgai šokdino ir akivaizdžiai su ja flirtavo impozantiškos išvaizdos pagyvenęs vengras vardu Šandoras (Sky du Montas), Elis (prieš tai „dėl drąsos“ parūkiusi „žolytės“) ima drąsiai provokuoti vyrą ir net prisipažįsta troškusi mylėtis su gražuoliu karininku, kuris į ją atkreipė dėmesį vasaros atostogų kurorte metu.

Paveiktas tokių žmonos atviravimų Bilas stipriai pasikeičia. Jį vis dažniau ima kamuoti pavydo priepuoliai, vaizduotė piešia nurimti neleidžiančius žmonos „neištikimybės“ vaizdus, o jis pats vis dažniau pakliūva į dviprasmiškas ar net atvirai siurrealistines situacijas. Praktiškai iki siužeto pabaigos veiksmas plėtojamas taip. kad žiūrovui vis dažniau tenka pačiam sau užduoti klausimą, ką jis regi ekrane – erotines fantazijas sapnuose ar jų materializuotus pavidalus realybėje?

Tokį pasirinktą metodą, gerai koreliuojantį su žmogiškos prigimties dvilypumu, Stanley Kubrickas pabrėžia ir vizualiniais kontrastais: filme dominuoja dvi pagrindinės spalvos – šilta geltona ir šalčiu alsuojanti tamsiai mėlyna, o kartais (ypač labai dramatiškuose momentuose) jos egzistuoja kartu – viena pirmajame kompozicijos plane, kita antrajame. Toks kompozicijos spalvinimas dar labiau pabrėžia sapno atmosferą.

Labiausiai intriguojantis sapnas realybėje vaizduojamas antroje filmo pusėje, kurioje svarbų vaidmenį vaidina L. van Beethoveno simfonijos „Fidelijus“ pavadinimas: čia jis yra slaptažodis, leidžiantis įeiti į užmiesčio pilyje esantį uždarą klubą, kuriame trokštantieji realizuoti savo seksualines fantazijas vyrai ir moterys savo veidus slepia po kaukėmis. Tokia konspiracija padeda pikantiškų įspūdžių mėgėjams nesigėdyti aplinkinių. Klubo interjerai primena kažkokią pagonišką šventyklą, o joje vykstanti orgija – nuo pašalinių akių slepiamas juodąsias mišias, kurios Bilui vos nesibaigia tragiškai.

Mistifikacijos elementų filme „Plačiai užmerktos akys“ yra tiek daug, kad sutrikusiam žiūrovui nelengva susigaudyti, kaip šią „sapnų novelę“ reikėtų interpretuoti. Tiems, kas nemėgsta seanso metu spręsti šaradas ar nori išeiti iš kino salės su aiškiais atsakymais, skirti finaliniai Elės žodžiai Bilui: „Mes turime būti dėkingi už tai, kad sugebėjome pergyventi visus išmėginimus ir visai nesvarbu, ar jie buvo tikri ar tik prisisapnavo. Svarbu, kad dabar mes atsibudome“.

Stanley Kubricko našlė įsitikinus, kad pagrindinė „Plačiai užmerktų akių“ tema yra baimė. Tikriausiai, ne atsitiktinai kai kurie epizodai primena „Švytėjimą“ (yra ir citatų iš kitų režisieriaus filmų). Bet netrūksta ir  akivaizdaus siurrealizmo bei somnambuliško nuodėmės žavesio. Tik reikia žiūrėti plačiai atmerktomis akimis.

4. „PRISUKAMAS APELSINAS“ (A Clockwork Orange, 1971)

A Clockwork Orange, 1971 2

„Prisukamą apelsiną“ įprasta vadinti pačiu kontroversiškiausių Stanlley Kubricko filmu.

Vos pabaigęs montuoti fantastinį filmą „2001: Kosminė odisėja“ režisierius užsimanė pabendradarbiauti su prieštaringos reputacijos britų rašytoju Anthony Burgessu. Abiems labai patiko mintis sukurti didingą kostiuminę dramą apie Napoleoną, apimančią svarbiausius karvedžio gyvenimo įvykius. Tačiau laikas parodė, kad dviem labai ambicingoms asmenybėms sunku susitarti dėl bendros vizijos. Drauge rašytas scenarijus režisieriui nepatiko, todėl jis šį kino projektą atidėjo. O rašytojas ėmėsi savarankiškai rašyti knygą „Napoleono simfonija“ (Napoleon Symphony: A Novel in Four Movements), kurią baigė 1974 m. ir dedikavo ją savo žmonai ir… S. Kubrickui.

Drauge su A. Burgessu S. Kubrickas visgi sėkmingai padirbėjo, ekranizuojant „Prisukamą apelsiną“, ekranuose pasirodžiusį 1971 metais. Tai labai niūri ir šokiruojanti futuristinė satyra, vaizduojanti netolimos ateities pasaulį, kuriame klesti smurtas. Veiksmas plėtojasi autoritarinėje Didžiojoje Britanijoje, o dėmesio centre atsiduria chuliganų gauja, vadovaujama ekscentriško jaunuolio Alekso (Malcolmas McDowellas) – sadisto, narkomano ir… klasikinės muzikos fano. Drauge su kitais gaujos nariais jie šlaistosi gatvėmis, šokiruoja aplinkinius savo išvaizda ir vulgariomis manieromis, daug laiko praleidžia landynėje, kurioje galima pasivaišinti pienu su kvaišalais, o tarpusavy bendrauja kalbėdami ypatingu mišiniu, sudarytų iš rusiško slengo ir Londono koknių (žemiausių sluoksnių atstovų) prastakalbės žargonu. O apsvaigę nuo narkotikų jie gatvėse užsipuola praeivius, terorizuoja benamius ir niekieno netrukdomi smurtauja.

Po vieno žiauraus smurto akto Aleksas patenka į policininkų rankas. Ir labai susirūpinusi visuomenėje augančiu smurtu vadovybė imasi eksperimento, pavadinto „Liudviko metodu“. Šios medicininės terapijos esmė – priverstinai rodyti sadistui žiauraus smurto scenas (net II pasaulinio karo žudynių kroniką), kad jis negalėtų net užsimerkti. Vaizdus lydi Alekso mėgstamiausia klasikinė muzika. Eksperimento esmė – Alekso organizme sukelti atmetimo reakciją, kurios veikiamas vyrukas pasveiktų nuo smurto priklausomybės.

Amerikos ekranuose filmas pasirodė su indeksu „X“ (skirta tik suaugusiems), o Didžiojoje Britanijoje filmas netrukus buvo uždraustas demonstruoti, ir šios iniciatyvos autorius buvo pats S. Kubrickas. Mat filmo sukeltas skandalingas atgarsis Anglijos visuomenėje pasiekė aukštumas, kai žiaurų nusikaltimą įvykdė viena gauja, kurios nariai buvo apsirengę kaip „Prisukamo apelsino“ veikėjai, o režisieriaus šeima pradėjo gauti anoniminius grasinimus nužudyti.

Didžiojoje Britanijoje „Prisukamo apelsino“ boikotas nustojo galioti tik 2000m., jau po režisieriaus mirties.

3. „METALINIS APVALKALAS“  (Full Metal Jacket, 1987)

Full Metal Jacket, 1987 film movie

Šį filmą Stanley Kubrickas sukūrė po septynerių metų pertraukos, ieškodamas  tinkamo siužeto po varginančios Stepheno Kingo „Švytėjimo“ ekranizacijos. Devintojo dešimtmečio viduryje, paskatinti F.F. Coppolos „Šių dienų apokalipsės“ JAV režisieriai suskubo nagrinėti Vietnamo karo pasekmes. Vienas po kito ekranuose pasirodė tokios ryškios antikarinės dramos, kaip Alano Parkerio „Paukštukas“ (Birdy, 1985), Oliverio Stone‘o „Būrys“ (Platoon, 1986) ir Coppolos „Akmenų sodai“ (Gardens of Stone, 1988) bei „Labas rytas, Vietname!“ (Good Morning Vietnam, 1988, rež. Barry Levinsonas).

Savo argumentus šia tema nusprendęs išsakyti S. Kubrickas pasitelkė pagalbon Gustavo Hasfordo romaną. Knygos autorius pats buvo JAV jūrų pėstininkų korpuso veteranas, todėl apie karo užkulisius žino ne iš pasakojimų. Režisierius sakėsi likęs sužavėtas knygos autoriaus pasakojimo stiliaus žiaurumu bei kalbininkų „nesušukuota“ kareivinių leksika.

Filmą „Metalinis apvalkalas“ sudaro dvi dalys. Pirmoje jūros pėstininkų mokykloje naujokai patiria baisų muštrą, o antroje jie jau kariauja Vietnamo džiunglėse. Kartą naujokų būrys susiduria su klastingu snaiperiu. Kai jį pavyksta sunaikinti, pasirodo, jog tai buvo jauna mergina.

Originalus romano pavadinimas „Theale jeszcie mie wim po co mi to Short Timers“ (lietuviškai jį galima būtų išversti kaip „Laikini darbuotojai“) nurodo į JAV kariuomenėje naudotą terminą: taip buvo vadinami 12 mėnesių Vietname praleidę kareiviai. Bet, anot režisieriaus, su karine terminologija nesusipažinę žiūrovai galėtų pagalvoti, kad taip pavadintame filme bus pasakojama apie ne visą darbo dieną dirbančius darbuotojus, o ne apie kareivius. Vartydamas šaunamųjų ginklų katalogą, režisierius susidūrė su karine sąvoka full metal jacket (FMJ), reiškiančią apsaugą nuo kulkų (paprasčiau kalbant, neperšaunamą liemenę). Taip atsirado geriausiai filmo idėją atspindintis originalus filmo pavadinimas.

Filmo veiksmas prasideda jūros pėstininkų mokymo centre Pietų Karolinoje. Čia kareivinėse naujokus pasitinka nepraustaburnis seržantas Hartmanas (R. Lee Ermey). Šio vyriausiojo instruktoriaus pedagoginė metodika paprasta – kuo daugiau psichologinio smurto ir isteriškai rėkiamų komandų, kad per trumpą laiką „mamyčių sūneliai“ ir „niekingi sliekai“ taptų paklusniais žudymo robotais, į klausimą „kaip galima nužudyti moterį arba vaiką“ galintys nė nemirktelėję atsakyti: „Tai visai lengva, paprasčiausiai nereikia per ilgai taikytis“.

Nepritapęs prie Holivudo standartų, S. Kubrickas iš gimtųjų Jungtinių Amerikos Valstijų anksti persikraustė gyventi į Didžiąją Britaniją ir labai nenoriai iš ten kur nors išvykdavo. Dėl šios priežasties visi „Metalinio apvalkalo“ filmavimo darbai (išskyrus keletą antros filmavimo komandos specialiai džiunglėse padarytų kadrų) vyko ne Pietų Karolinoje ir Vietname, o – Kembridžšyre. Siekiant atkurti Azijos kraštovaizdį, buvo atvežta 200 palmių iš Ispanijos ir 150 plastmasinių tropinių augalų iš Honkongo. Visiškai subombarduotas Vietnamo miestas buvo rekonstruotas rytinėje Anglijos dalyje esančioje apleistoje dujų gamykloje (čia puikiai pasidarbavo dailininkas Antonas Furstas). Įmonė, kuriai priklausė gamyklos pastatai, planavo netrukus ją nugriauti, todėl leido filmavimo komandai juos nekliudomai sprogdinti. „Nemanau, kad kažkas yra turėjęs tokių dekoracijų“, – vėliau pasakojo filmo režisierius.

2. „2001: KOSMINĖ ODISĖJA“ (2001: A Space Odyssey, 1968)

2001 A Space Odyssey, 1968

Šiam pesimistiniam Stanley Kubricko šedevrui priklauso bent trys reikšmingi rekordai. Pirma, po filmo nepatenkintas scenaristas Arthuras C. Clarkas parašė geriausią savo knygą „2001: Kosminė odisėja“ (dažniausiai būna atvirkščiai). Antra, visos niūriausios filmo pranašystės (deja, deja!) pildosi. O trečia, „Kosminėje odisėjoje“ skambanti Richardo Strausso muzika simfoninei poemai “Šitaip kalbėjo Zaratustra” ir Johanno Strausso valsas „Žydrasis Dunojus“ seniai tapo šiuolaikinio roko (!) klasika (filme taip pat panaudota Aramo Chačiaturiano muzika ir vengrų kompozitoriaus György Ligeti muzikinės temos (dėl pastarųjų, beje, net buvo kilę problemų).

Režisieriui filmo idėja šovė perskaičius britų rašytojo Arthuro C. Clarko trumpą istorija „Sergėtojas“ (The Sentinel). Sutikęs bendradarbiauti kartu rašant scenarijų rašytojas entuziastingai kalbėjo: „Jis [Kubrickas – G.J.] troško sukurti filmą, kuris taptų rimtos fantastikos kūriniu“. Galiausiai, pasižiūrėjęs filmą, rašytojas liko nepatenkintas rezultatu ir parašė tokio paties pavadinimo knygą, gerai žinomą ir mūsų skaitytojams.

Visą žmonijos evoliuciją režisierius sutalpina į kelis epizodus, kuriuos sieja kažkoks nežinomos kilmės monolitas. Nors S. Kubricko filmas yra bandymas pažvelgi į ateitį ir pasvarstyti apie žmogaus gyvenimo prasmę, „2001: Kosminė odisėja“ pradedama prologu, kai žemėje žmonių dar nebuvo, bet beždžionių sąmonėje jau ėmė formuotis pirmieji „mąstančios būtybės“ sąmoningų veiksmų impulsai (deja, nukreipti į jėgos panaudojimą prieš silpnesnius).

Iš tokio senų laikų prologo režisierius tuoj pat peršoka į fantastinę ateitį, kurioje kosmoso platybėse skrieja erdvėlaivis „Discovery“, valdomas galingo kompiuterio HAL. Įvykus kažkokiai kibernetinei anomalijai (dabar ją, tikriausiai, pavadintume kompiuteriniu virusu) HAL‘o programa perorientuojama ne į pagalbą astronautų komandai, bet į visai priešingus veiksmus.

Tačiau įgulos vadui Deivui Boumanui (Keiras Dullea), užmezgus kontaktą su Jupiterio orbitoje esančiu paslaptingu kosminiu monolitu, visgi pavyksta per „žvaigždžių vartus“ prasmukti per laiką bei erdvę, ir įveikus mirtį atgimti naujame egzistavimo lygmenyje.

Kubrickas filme nieko nesistengė aiškinti, todėl susilaukdavo prašymų pasakyti, kaip „2001: Kosminę odisėją“ reikėtų suprasti. Į panašius klausimus režisierius dažniausiai atsakydavo: „Tokius klausimus aš nenoriu aptarinėti, nes jie labai subjektyvūs, ir atsakymai keisis priklausomai nuo pačių žiūrovų… Jeigu filmas žadina emocijas ir įsismelkia į žiūrovų pasąmonę, jeigu jis provokuoja nors menkiausius filosofinius, mitologinius ar religinius impulsus, vadinasi, filmas pavyko“.

1. „ŠVYTĖJIMAS“ (Shining, 1980)

Shining, 1980

1980-ųjų metų gegužės dvidešimt trečiąją pirmiesiems žiūrovams Amerikoje buvo parodytas naujas režisieriaus Stanley Kubricko šedevras „Švytėjimas“. Visą vasarą filmas buvo labai populiarus, ir pagal šį rodiklį žurnalas „Variety“ filmui skyrė dešimtą vietą pelningiausių sezono hitų sąraše. Su triumfu filmas buvo demonstruojamas ir kitose šalyse, ypač Didžiojoje Britanijoje bei Japonijoje.

Bet Stephenui Kingui, pagal kurio romaną filmas buvo sukurtas, jis visai nepatiko. „Siaubų karaliumi“ jau tada pramintas rašytojas ilgai negalėjo pamiršti nuoskaudos, ir 1997-aisiais pats prodiusavo dar vieną „Švytėjimo“ versiją (rež. Mickas Garrisas ją pavertė puspenktos valandos trunkančiu nuobodžiu TV serialu).

Užtai Stanley Kubricko „Švytėjimas“, anot įtakingo „New York Times“ kino kritiko Vincento Canby, „nežinia kokios prietaringą baimę keliančios priežasties dėka kasmet darosi vis geresnis“.

Studija „Warner Bros“ romano ekranizavimo teises nusipirko anksčiau, nei knyga pasirodė rinkoje. Tada vienas iš vadovų, žinodamas S. Kubricko meilę mistikai, nusiuntė jam į Angliją vieną teksto egzempliorių. Susipažinęs su knygos turiniu režisierius pareiškė: „Tai viena labiausiai jaudinančių istorijų, kokią kada nors esu skaitęs“.

Kubrickas iš karto suprato, kad pagrindiniam vaidmeniui kvies Jacką Nicholsoną, su kuriuo buvo seniai pažįstamas ir kelis kartus net ketino pradėti taip ir nesukurtą filmą apie Napoleoną.

Kingo romano ekranizacija „Švytėjimas“ skirta visai ne rašytojo mėgiamoms mistinėms pabaisoms. Tai labai reali vienos beprotybės istorija. Į nuošalų kalnų kurortą su žmona ir mažamečiu sūnumi atvykęs rašytojas Džekas Toransas ketina čia praleisti žiemą, pasargauti viešbutyje ir, galbūt, parašyti naują knygą. Jau pirmąją viešnagės dieną Toransas išgirsta keistas užuominas apie šioje vietoje įvykusius košmarus. O netrukus prasideda protu nesuvokiami dalykai, kurie pamažu stumia Džeką į beprotybės nasrus.

Viename iš retų savo interviu S. Kubrickas taip kalbėjo apie filmą: „Ar pasakojama istorija yra pats svarbiausias filmo elementas, ar ji yra tik priemonė sukurti malonumą ir reguliuoti susidomėjimą? Ar tikro menininko pagrindinis rūpestis neturi būti sutelktas vien tik į kūrinio forma? Aš nežinau atsakymo į šiuos klausimus“.

Tačiau savo sumanymų nemėgęs komentuoti režisierius, regis, idealiai vykdo jam labai svarbią kūrybinę nuostatą: „Nesistenkite paaiškinti tai, ko patys nesuprantate“. „Švytėjime“ išties nuolat susilieja realybė ir košmaras, nors Kubrickas deda daug pastangų, kad jo filme, kaip ir knygoje būtų „puikiai išlaikytas balansas tarp psichologinių ir antgamtinių dalykų“.

Ginčai apie „Švytėjimą“ trunka jau beveik 40 metų. Ir, panašu, kad jie dar ilgai nesibaigs. Todėl verta pritarti „New York Times“ kino kritikui Vincentui Canby, kuris parašė: „Jeigu jūs seniai matėte „Švytėjimą“, kuo greičiau vėl jį pažiūrėkite. Nes „nežinia kokios prietaringą baimę keliančios priežasties dėka jis kasmet darosi vis geresnis“.

Taip pat skaitykite: TOP 5 režisieriaus Francis Ford Coppola filmai

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt