Kai pirmą kartą atėjau į Lesbiečių istorijos archyvą Brukline, tada dar nežinojau, kad prie knygomis nukrauto stalo sėdinti niujorkietė, meno istorikė, dr. Flavija Rando žygiavo pirmojoje LGBT eisenoje JAV.
Po kelių mėnesių archyvuose, praleistų besiklausant Flavijos paskaitų ciklo „Lesbiečių gyvenimai“, išgirdau visą istoriją – per eiseną ji buvo velniškai išsigandusi, bet tą 1970 m. birželio dieną prisimena kaip vieną įspūdingiausių savo gyvenimo momentų. F. Rando veikla apima beveik pusšimtį metų aktyvizmo LGBT organizacijose ir akademijoje. Negalėjau palikti Niujorko nepaprašiusi savo pirmosios lesbiečių istorijos dėstytojos papasakoti daugiau.
Tavo oficialioje biografijoje sakoma, kad politiniu aktyvizmu užsiimti pradėjai 1969 m. Kodėl būtent tada?
1969 metais važiuodama keturioliktos gatvės autobusu sutikau Martha Shelley (garsi Niujorko LGBT teisių aktyvistė ir poetė – aut. past.). Ji pasakė, kad yra formuojamas Gėjų išsilaisvinimo frontas (angl. Gay Liberation Front) ir kad žmonės nori kovoti prieš LGBT priespaudą ir engimą.
Ką jai tada pasakei?
Jog laukiau šitos akimirkos visą gyvenimą!
Koks tuo metu buvo Niujorkas LGBT žmonėms?
Visi tuo metu labai slapstėsi. Vienintelė vieta, kur galėjai sutikti kitų lesbiečių, buvo barai, o juose atmosfera taip pat neretai buvo slegianti ir nemaloni. Pamenu, kai pirmą kartą bandžiau patekti į lesbiečių barą, manęs neįleido ne todėl, kad buvau per jauna, bet todėl, kad nevilkėjau sijono. Ankstesnę naktį policija darė reidą bare, todėl kitą naktį baro savininkai moteris įleido tik su sijonais, taip bandydami policijai parodyti, kad čia renkasi ne lesbietės… Tada barais LGBT gyvenimas ir pasibaigdavo. Šešiasdešimtaisiais vis dar nebuvo nieko daugiau, o vadinamoji seksualinė revoliucija laisvino vyrus, bet ne moteris…
Kai pradėjai aktyviai kovoti už LGBT teises, buvo praėję beveik dešimtų metų nuo Tavo coming out’o. Kodėl tai užtruko tiek ilgai?
Kai pasakiau aplinkiniams, kad man patinka moterys, buvau gana jauna. Taip pat esu kilusi iš italų imigrantų iš Sicilijos šeimos: mergaitėms tai reiškė, kad lieki namuose, niekur nekiši nosies lauk, su niekuo nebendrauji ir net nesikvieti mokyklos draugų į namus. Aš užaugau nedrąsi, neįpratusi kalbėti su žmonėmis. Kai dar būdama paauglė nuėjau į vieną iš pirmųjų lesbiečių organizacijų „Daughters of Bilitis“ mažytį biurą Manhatane, prasėdėjau valandą nieko nesakydama. Ten buvusios moterys su manimi taip pat nekalbėjo – tuo metu atrodžiau jaunesnė, nei buvau, ir jos turbūt manė, kad čia kokia nors provokacija. Man nebeliko nieko kita, tik išeiti. Iki savo aktyvizmo pradžios kartais laiką taip pat leisdavau su lesbiečių grupe, kuri Centriniame parke savaitgaliais žaisdavo beisbolą. Bet grupė buvo labai aiškiai susiskirsčiusi į „butch“ ir „femme“ lesbietes, o aš nė į vieną kategoriją savęs sprausti nenorėjau.
Ką pirmiausia padarei kaip aktyvistė?
Nuėjau į antrąjį Gėjų išsilaisvinimo fronto susitikimą vienos bažnyčios rūsyje. Ten buvo apie penkiasdešimt vyrų ir penkios ar šešios moterys, tačiau jos buvo puikios kalbėtojos ir žinojo, kaip atsikovoti erdvę, o ne tik leisti vyrams viską nuspręsti.
Nuo to susitikimo bažnyčios rūsyje praėjo daugiau nei keturiasdešimt metų. Kas pirmiausia šauna į galvą, kai pagalvoji apie tuos beveik pusšimtį metų?
Mes pakeitėme pasaulį. Mes padarėme pirmąją LGBT eiseną Niujorke! Pirmą kartą išžygiavome iš Grynvič Vileidžo (Grenwich Village ‒ Manhatano rajonas, kuriame iki XX a. antros pusės daugiausia gyveno menininkai ir LGBT bendruomenės nariai – aut. past.) ir Šeštąja aveniu nuėjome iki pat Centrinio parko! Niekas tada nestabdė eismo dėl mūsų, žygiavome mašinoms lekiant visiškai šalia. Tai buvo pirmoji LGBT eisena ne tik Niujorke, bet ir visoje JAV. Mes buvome tokie susijaudinę ir laimingi, bet tuo pačiu išsigandę, kad beveik keturių kilometrų atstumą įveikėme per pusę suplanuoto laiko. Taip mes pasakėme, kad nesutinkame būti uždaryti aptvare (Grynvič Vileidžo rajone – aut. past.). Žmonės buvo tokie šokiruoti, matydami mus vienoje iš centrinių Niujorko gatvių, kad net pamiršo švilpti ar tyčiotis.
Bet kai apskritai galvoju apie aktyvizmą, svarbiausia, kad radau bendruomenę, su kuria galėjau kalbėti, kartu jausti, žinojome, kad darome kažką teisinga. Iki Gėjų išsilaisvinimo fronto visi galvojo, kaip prisitaikyti prie vyraujančios kultūros normų. Mes nenorėjome keistis: mes nesakėme visuomenei, kad esame tokie pat kaip jūs ar kad norime būti tokie kaip jūs. Mūsų žinia buvo priešinga – mes kitokie nei jūs ir mūsų kitoniškumą privalote gerbti. Žmonės mus vadino „prakeitais queer hipiais“. Žodis „queer“ tada buvo pats blogiausias įmanomas įžeidimas, blogiau už bet kurį kitą žodį.
Kažkada gerai žinoma Niujorko aktyvistė Sarah Schulman pasakė, kad pasaulis pasikeitė, bet pokytis nelygus progresui. Tu kaip tik sakai, kad pakeitėte pasaulį, bet koks realus progresas įvyko?
Kai sakiau, kad norėjome pakeisti pasaulį, turėjau omeny ne tik LGBT žmonių priespaudą, tačiau ir išnaudotojišką kapitalistinę sistemą, leidyklų kultūrinį monopolį ir pan. Norėjome patys spręsti, ką spausdinti, taip pat ‒ įsteigti erdves, kuriose žmonės galėtų dainuoti, skaityti savo eiles, šokti ir t. t. Ir visa tai įvyko.
Kai kurie žmonės prie Jūsų pasiekimų sąrašo dar pridėtų ir tai, kad beveik dvidešimtyje JAV valstijų leidžiama tuoktis tos pačios lyties poroms, o tokios santuokos pripažįstamos jau ir federaliniu lygmeniu.
Didžioji LGBT judėjimo tragedija – noras asimiliuotis.
Kodėl tragedija?
Nes nebenorima kelti iššūkių dabartinei ekonominei sistemai, korporatizuotam gyvenimo būdui.
Bet kaip tai susiję su seksualumu ir galimybe tos pačios lyties poroms tuoktis?
Kai suvokėme, kokie marginuolizuoti buvome šešiasdešimtaisiais, pasakėme, kad pakeisime visuomenę. Kai esi vienas iš „marginalų“, kartu gauni privilegiją suvokti, kaip veikia neteisingumas. Tampa daug lengviau suprasti, kas yra rasizmas, ekonominis išnaudojimas, transfobija ir t. t. Na, o kas dabar nutiko? Dalis gėjų ir lesbiečių nori tiesiog pasiimti tas privilegijas, kurios anksčiau buvo suteiktos tik heteroseksualioms poroms, nekvestionuodami santuokos institucijos. Kodėl valstybė gali kam nors suteikti išskirtines teises? Kodėl aš negaliu tuoktis su savo keturiomis geriausiomis draugėmis ir sukurti šeimą? Aš manau, kad tos pačios lyties poros ar jų grupės turi turėti visas įmanomas teises, kurios egzistuoja ir būti lygios su kitais, tačiau pirmiausia privalome pažiūrėti į tas teises kritiškai, o ne skubėti pasiimti privilegijas.
Didžiausios JAV LGBT organizacijos veikia kaip tik priešingai.
Taip, jos aiškina, kad LGBT nėra kitokie negu likusi visuomenės dalis: maždaug mes nekovojame prieš ir nekritikuojame bažnyčios, kapitalizmo, branduolinės šeimos – pagrindinių represinių sistemų ir institucijų. Jų žinia ‒ „Įsileiskite mus, mes lygiai tokie patys kaip jūs“. Bet juk LGBT judėjimo pati širdis buvo žvelgti kitaip, keisti visuomenę, suteikti erdvę individui pasakoti savo gyvenimo istoriją, o ne leisti tai už jį padaryti kitiems.
Vienas LGBT komentatorius, nepritardamas Tavo pozicijai, sakė, kad nuolatinis noras „būti kitokiems“, o ne integruoti į visuomenę LGBT bendruomenę, jo žodžiais tariant, ir toliau vers būti pikta minia.
Nematau nieko bloga, kai pykstama pagrįstai. Toks pyktis yra geriausias įrankis pokyčiui įvykti. Paradoksaliausia, kad gyvename visuomenėse, kuriose pyktis ir smurtas yra pasilinksminimo priemonė, tačiau kai keliame problemas ir pykstame dėl nelygybės ar išnaudojimo, staiga tampame pikta minia.
Įdomu, kad prieš šešiasdešimt metų „queer“ buvo blogiausias žodis, kokiu tik gali pavadinti žmogų, o šiandien dėl LGBT teisių pažeidinėjimų Rusijoje į Sočio olimpines žaidynes nevažiavo nemažai politikų. Dar įdomiau, kad tiek Rusijoje apskritai, tiek konkrečiai rengiantis olimpiadai buvo galybė žmogaus teisių pažeidimų, bet tiek žiniasklaidai, tiek politikams atrodė, kad rūpi tik LGBT teisės. Tavęs tai nestebina?
Kai rengiamos olimpinės žaidynės, žmonės priverstinai iškeldinami iš savo namų, teritorija militarizuojama ir pasistengiama, kad viskas atrodytų „teisingai“ ‒ slepiamos problemos ir neturtingi žmonės, griaunamas konkrečioje vietovėje nusistovėjęs gyvenimo būdas ir t. t. Olimpinės žaidynės tapo represine institucija, o LGBT teisės, deja, tapo užuolaidomis kitiems nusikaltimams užmaskuoti. Skaudu, kad žmonės to nevertina kritiškai, ypač pati LGBT bendruomenė.
FEMINISTINIS ŽURNALAS “DILGĖLĖ”
