Lietuvoje darbo našumas (pašalinus kainų pokyčio įtaką) praėjusiais metais ūgtelėjo 6,7 proc. – sparčiausiai Europos Sąjungoje (ES). Tai ypač gera naujiena turint omenyje, kad mūsų rezultatas 2015 ir 2016 metais buvo prasčiausias po Graikijos – darbo našumas buvo smukęs atitinkamai 0,7 ir 1 procentu. Šiemet darbo našumas didės šiek tiek lėčiau negu pernai, bet augimas bus vienas iš didesnių ES dėl augsiančios ekonomikos, skatinamos didesnių investicijų, bei mažėjančio užimtųjų skaičiaus. Bet nusiraminti negalima – darbo našumas Lietuvoje 2017 m. augo lėčiau negu didėjo darbo jėgos sąnaudos ir tik Rumunija, Bulgarija bei Vengrija pasirodė dar prasčiau, tad Lietuvos konkurencingumas eksporto rinkose, palyginti su dauguma ES šalių, prastėjo.
Dažnai klausiama, kaip šalyje apskaičiuojamas darbo našumas, nes XXI amžiuje, kai tebeauga paslaugų sektoriaus vaidmuo, ekonominį našumą vertinti pagamintomis kėdėmis ar užaugintomis kviečių tonomis tikrai nebepakanka. Darbo našumas apskaičiuojamas taip: šalyje sukurta bendroji pridėtinė vertė dalijama iš vidutinio užimtų asmenų arba dirbtų valandų skaičiaus. Tuo tarpu bendroji pridėtinė vertė paprastai suprantama kaip įmonių uždirbtas pelnas prieš palūkanų sąnaudas, pridėjus darbo jėgos, nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudas. Didžiąją dalį bendrosios pridėtinės vertės pasidalina darbuotojai, gaunantys darbo užmokestį, ir įmonės akcininkai, kuriems priklauso uždirbtas grynasis pelnas.
Kuo didesnis darbo našumas pasiekiamas ekonomikos sektoriuje, tuo didesnė galimybė, kad darbuotojai gaus didesnę algą. Didžiausias darbo našumas įprastai yra informacinių technologijų (IT), finansų, nekilnojamojo turto (NT) valdymo, apdirbamosios pramonės sektoriuose. Todėl kuo didesnis šių sektorių svoris ekonomikoje, tuo ir atlyginimų vidurkis šalyje būna didesnis. Lietuvoje kol kas santykinai didesnę negu ES įtaką tebeturi prekybos ir transporto sektoriai, o juose darbo našumas nėra didelis, tad ir algos šalyje yra santykinai mažesnės negu kitur. Tiesa, darbuotojų užmokestis priklauso ir nuo darbo rinkos padėties bei darbuotojų derybų galios, nes kuo ji stipresnė, tuo, tikėtina, didesnė pridėtinės vertės dalis tenka darbuotojams, o ne įmonių akcininkams. Pavyzdžiui, prekybos ir transporto sektoriuose Lietuvoje darbo jėgos sąnaudos sudaro 45 proc., o ES vidutiniškai 57 proc. sukurtos bendros pridėtinės vertės. Toks skirtumas reiškia, kad darbuotojams dėl tam tikrų rinkos ypatybių Lietuvoje tenka mažesnė pridėtinės vertės dalis negu kitur.
Beje, dažniausiai naudojamas ne nominalus, bet realus darbo našumo pokytis, siekiant išvengti kainų pasikeitimo įtakos – jeigu bendroji pridėtinė vertė šalyje išaugo, nes padidėjo pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų kainos, realus darbo našumas tokiu atveju nepakito, įmonės našiau dirbti nepradėjo. Lietuvoje darbo našumas, įvertinus kainų lygių skirtumą, dar gerokai atsilieka nuo ES vidurkio, todėl jo augimas būtinas, jei norima, kad Lietuvoje ir algos pasivytų Vakarų Europos lygį.
Siekiant įvertinti šalies ekonomikos konkurencingumo pokytį eksporto rinkose, darbo našumo pokytis yra lyginamas su darbo jėgos sąnaudų pokyčiu – jeigu darbo našumas auga sparčiau negu darbuotojo išlaikymo sąnaudos, įmonių produkcija ir paslaugos bus konkurencingesnės užsienio rinkose. Priešingu atveju, kas dabar vyksta Lietuvoje, konkurencingumas eksporto rinkose silpnėja, tačiau įmonės tampa vis labiau suinteresuotos investuoti ir taip didinti darbo našumą bei mažinti priklausomybę nuo darbo jėgos. Tiesa, reiktų atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje darbo jėgos sąnaudos ir darbo jėgai tenkanti pridėtinės vertės dalis išlieka vienos iš mažiausių ES, emigracija vis dar santykinai didelė, todėl trumpuoju laikotarpiu spartesnį negu darbo našumas darbo jėgos sąnaudų augimą galima pateisinti siekiant subalansuoti darbo rinką. Tačiau taip ilgai tęstis tikrai negali, nes tendencija, kai darbo našumo didėjimas nusileidžia darbo užmokesčio augimui, negali būti tvari ir ilgalaikė.
Nors dar nėra galutinių duomenų apie darbo našumo pokyčius atskiruose sektoriuose, tikėtina, kad 2017 metais sparčiausiai darbo našumas didėjo statybų, IT ir apdirbamosios pramonės sektoriuose. Tikėtina, kad šie sektoriai liks lyderiai ir šiemet. Statybų sektoriaus įmonių pajamos ir sukurta pridėtinė vertė šiais metais augs dar sparčiau dėl prognozuojamų didesnių statybos darbų apimčių, kurias skatina net tik privačios investicijos, bet ir valstybės investicijos. Apdirbamoji pramonė šiemet augs lėčiau negu praėjusiais metais, tačiau panašu, kad jeigu pagrindinėse eksporto rinkose nebus sukrėtimų, šis sektorius vis vien plėsis. Beje, reikia įvertinti ir tai, kad užimtųjų skaičius šiemet bus dar šiek tiek mažesnis, nes emigracija ir toliau viršys imigraciją, tad verslas yra toliau priverstas ieškoti būdų, kaip būti našesniam – uždirbti daugiau ir kartu mokėti darbuotojams daugiau, nes žmonių trūkumas ir toliau sparčiai didins darbo jėgos sąnaudas. O uždirbti daugiau ilguoju laikotarpiu be dar didesnių investicijų į žmogiškąjį ir į technologinį kapitalą bus labai sudėtinga.
SEB banko vyriausiasis analitikas Tadas Povilauskas
