Ramūno Karbauskio pasija Greta Kildišienė visiems davė gražaus darbo – žurnalistams, politikos komentatoriams, opozicijai, humoristams, teisininkams, etikos sargams, mokesčių inspektoriams. Pačiam R.Karbauskiui.
Ir viskas per vieną neapsižiūrėjimą, žioplumą ar paprasčiausią tingumą – „valstiečių“ Pelenė, išrinkta į Seimą, nesuskubo iš privataus asmens ratų persėsti į kitą, galbūt dar geresnį, jau viešojo asmens džipą (delaruojantiems platoniškus santykius verta prisiminti patį Platoną: „Atlik savo privačius reikalus, neprasilenkdamas su teisingumu“). Tai Seimo narė padarė tik dabar, kai visi, kurie norėjo, jau išsvaidė į ją ir jos patroną savo akmenis.
Veikiausiai R.Karbauskis sako teisybę, jog ši bulvarinio prieskonio istorija kilo iš provincijos politikų rietenų, intrigų ir paskalų, kas su kuo miega. Žinoma, postmoderniais laikais beviltiškas kebelis atskirti bulvarą ir aukštąją politiką, tabloidus ir kokybišką žiniasklaidą – tiek Vakaruose (Billo Clintono nuotykis su stažuotoja mėlyna suknele), tiek Rytuose (Vladimiro Putino viešas romanas su olimpine gimnastikos čempione Alina Kabajeva, dar gerokai prieš skyrybas su slepiama žmona).
Politikos bulvaru tolokai nužygiavusi ir Lietuva. Kiek peno žiniasklaidai suteikė prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas , vestuves atšokęs su išrinktąja Kristina, užmiršęs išsiskirti su Turniškių kolektyviniame sode paslėpta pirmąja žmona. Arba ilgakojės Viktoro Uspaskicho langų valytojos, kurios vienu tarpu buvo visiškai užgožusios politiko teisėtą žmoną, tyliai tūnojusią Kėdainiuose ir Kaune. Kadangi R.Karbauskis taip pat savo žmoną paslėpęs (Ispanijoje) nuo visuomenės akių, jis be reikalo piktinasi gandais apie jo ir pavaduotojos ne tik platoniškus ryšius. Pasaulio ir Lietuvos politikai tokiems gandams išpureno palankią dirvą, platonizmą pavertę apgailėtina atgyvena. Nelyginant marksizmą. Be to, Lietuvoje įprasta, kad kiekvienas save gerbiantis verslininkas draugei pirmučiausiai nuperka džipą. Toks standartas.
Ir pati R.Karbauskio favoritė padarė viską, kad tie gandai lietųsi per kraštus laisvai. Painiava ir dviprasmybės dėl studijų, nutylėti tušti biografijos puslapiai – ideali terpė vaizduotei ir net piktavališkiems prasimanymams. Tarkim, darbas ir studijos Londone. Jeigu daili mergina nutyli, kur dirbo ir mokėsi, tegul nesistebi, pasklidus apkalboms, jog ji ten galėjusi dirbti konsumatore, striptizo šokėja arba dar blogiau… Ne, ne, aš ne apie tai, ką didžiuma iš patirties vulgariai pamanėte. Aš apie gražuolę Anną Chapman, kuri savo tarptautinę karjerą pradėjusi taip pat Londone. Kuo blogesnė lietuvaitė, kuri irgi galėtų baigti mokyklą, neišduodančią diplomų, ir nūnai nardyti giliau, nei tūla mokslų daktarė ar profesorius. Šit kokių paikysčių gali prifantazuoti, kai politikė ir Vyriausioji rinkimų komisija nepateikia rinkėjams patikimos informacijos.
Bet šalin bulvariškus juokelius, nes valstybės situacija ir jos perspektyva anaiptol nekelia juoko. Argi nekeista: ne atsigavusios organizuotos nusikaltėlių gaujos ir vis gausėjantys jų palikti lavonai be sugautų žudikų, ne po Naujųjų šovusios aukštyn kainos (ir turbūt infliacija?), pagaliau padvigubinti nereformuotos „Sodros“ (taigi, lyg į kiaurą maišą) mokesčiai autoriams, atlikėjams, sportininkams, žmonėms, dirbantiems pagal verslo liudijimus ir individualios veiklos pažymėjimus (tiesa, pavasariop šį sprendimą žadama atšaukti) sudrebino valdančiosios daugumos pamatus, o vienos moteriškės džipas. Ką tai byloja apie valstybę?
R.Karbauskis teigia, jog „Range Rover“ skandalo tikrasis taikinys buvęs jis. Pridurkime: ir naujoji Seimo dauguma. Šį žiniasklaidos puolimo algoritmą paskelbė Andrius Tapinas: dėl visko kaltas „naujasis Seimas (atkreipkite dėmesį, nevartoju junginio „naujoji valdžia“, nes panašu, kad Seimo ir Vyriausybės veiklą vertinsime skirtingai“). Panašu, kad tai naujas politologijos žodis (kalbama ne apie valdžių atskyrimą, o apie kritiką), tapęs kūnu: badanti akis disproporcija tarp totalaus R.Karbauskio bei Seimo daužymo ir pagarbios tylos apie premjerą Saulių Skvernelį ir jo Vyriausybę. Seimo „valstiečiams“ įsivėlus į skandalą, arbitru kviečiamas premjeras, kuriam priklauso paskutinis žodis. Ar abu „valstiečių“ cezariai patys pasirinko gero ir blogo policininko vaidmenis, ar juos jiems kas nors paskyrė iš aukščiau?
Bet juk viskas turėtų būti atvirkščiai: jau net du dešimtmečius nė viena Lietuvos partija neturėjo tokios aiškios ir tvirtos Seimo daugumos kaip „valstiečiai“. Per rinkimus gautą Lietuvos žmonių pasitikėjimą patvirtina ir dar labiau sustiprina naujausios visuomenės apklausos. Atrodytų, ko trūksta: imk ir versk kalnus. Ničniekas R.Karbauskio „gulbėms“ negali sutrukdyti – nei tarp savęs besipešančios konservatorių „kregždutės“, nei jas santūriai pakoreguojanti prezidentė ir net jas atvirai medžiojanti žiniasklaida. Iš tikrųjų R.Karbauskis neblefuoja, tardamas, kad jis eisiąs iki galo, kad „valstiečiai“ nieko nebijo. Pasirodo, jiems dera bijoti pačių savęs.
Tereikėjo vargano visureigio (iš tikrųjų jis nėra toks prašmatnus, nebent žurnalistai nėra matę gerų automobilių), ir Seimo monolitinė dauguma virto nebyliu „Gulbių ežeru“, kol jo baletmeisteris suplukęs aiškinosi, koks dėdė ar motina sudarę išperkamosios nuomos sutartį. Dėsninga, kad žurnalistai smalsavo, kiek dar Seimo ar partijos narių važinėja „Agrokoncerno“ išnuomuotais automobiliais. Mat jeigu partijos lyderis apmokėjo visų Seimo frakcijos narių rinkimų vajaus išlaidas (be abejo, per partijos ir kandidatų specialiąsias rinkimų sąskaitas), kodėl bent jau ištikimiausieji negalėtų pasidžiaugti koncerno autotransportu? Kadangi partijos ir koncerno vadovas susidvejinęs viename asmenyje, toks susidvejinimas ilgainiui ima grėsti ir partijos bendražygiams. Į kur aš lenkiu?
Į Darbo partijos likimą. Partijos, kuri faktiškai buvo laimėjusi net kelis Seimo rinkimus, pretendavo formuoti Vyriausybes, savo personaline sudėtimi buvo viena stipriausių politinių jėgų, į savo gretas pritraukusi daugybę puikių ir profesionalių žmonių, užėmusi, atrodytų, visiems laikams nepajudinamas pozicijas krašto politiniame gyvenime. Tačiau jos ištakos ir stiprybės šaltinis – V.Uspaskicho privatus verslas. Neatsiktinai politologai Darbo partiją, atskirdami nuo tradicinių partijų, vadino UAB, kur vyrauja kontrolinio akcijų paketo savininkas ir piniginiai santykiai. Pasitraukus V.Uspaskichui ir Jolantai Blažytei užsukus „Vikondos“ kranelius, ilgai laukti Darbo partijos saulėlydžio nereikėjo.
Galima pasakyti šiurkščiai: nebelikus darbdavio, samdiniai anksčiau ar vėliau išsibėgioja. Bent jau dalis.
Įdomu, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, atvirai ir nuožmiai kritikavusi Darbo partiją (dėl jos kriminalinių šešėlių), pati laikosi ant panašių pamatų, yra visiškai priklausoma nuo vieno asmens ir jo privataus verslo (kurio pačiame gale – dar vienas panašumas ir sutapimas – tos pačios rusiškos dujos). Kas atsitiktų, jeigu R.Karbauskis, neapsikentęs nepaliaujamo beatodairiško spaudimo, pjudymo, drabstymo purvais, pasitrauktų su visais džipais? Arba jo žmona, perėmusi verslą, kaip J.Blažytė , nutrauktų partijai paramą? GinkDie, aš to nelinkiu „valstiečiams“. Jau vien todėl, kad Lietuvos žmonės, susieję savo lūkesčius su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kaip ir anksčiau su Darbo partija, vėl liktų nuvilti ir apgauti. Būtų suduotas dar vienas smūgis krašto politiniam stabilumui, dar plačiau atlapotos durys naujiems nesibaigiantiems „gelbėtojams“.
„Vieno džipo istorija“ – lietuviškos politikos bulvaras baigėsi rimtu valdančiosios partijos ir net Seimo sukrėtimu. Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu: kaip lengvai dėl tokių niekų pažeidžiami Lietuvos politikai ir net valstybės gyvybiškos institucijos – politinės partijos ir Seimas. Ar tai nėra krašto politinę sistemą ištikusios krizės, partijų išsigimimo požymis? Visuomenę, piliečius nuo biurokratų, jėgos struktūrų, matomų ir nematomų galios centrų manipuliacijų ir savivalės patikimiausiai sergsti parlamentas ir konkuruojančios partijos. Jeigu šios institucijos nusilpsta, nukraujuoja arba išsigimsta, dera – kol nevėlu – skelbti pavojų demokratijai. Norėčiau būti neteisus.
Publikuota fb.com
