Adolfas Hitleris buvo apsėstas didžiulių statybų projektų idėjos. Po karo pabaigos, Vokietijos diktatorius norėjo sukonstruoti kelis pastatus, kurių aukštis ir dydis nebuvo anksčiau matytas visoje pasaulio istorijoje. Vienoje iš šių konstrukcijų buvo galima tikėtis debesų formavimosi pastato viduje. Kadangi architektūra ir politika yra labai artimi, šie pastatai turėjo dar vieną paskirtį. Projektai buvo skirti įrodyti arijų viršenybę ir įkvėpti Vokietijos populiaciją toliau kovoti už savo valstybės nesibaigiančią ekspansiją. Vienas iš šių ambicingų projektų – „Atlantropa”.
Projekto architektas, Herman Sörgel, norėjo pastatyti hidroelektrinę užtvanką tarp Gibraltaro ir Afrikos.Ši užtvanka būtų aprūpinusi Europos žemyną su itin pigia elektra, kuri taip pat būtų eksportuojama į kitas pasaulio valstybes. Kadangi Viduržemio jūra gauna dauguma savo vandens iš Atlanto vandenyno, projekto metu Viduržemio jūra būtų praradusi apytiksliai 200 metrų vandens paviršiaus. Šis vandens atsitraukimas Europai suteiktų milžinišką žemės plotą, kuris gali būti lyginamas su dabartinės Vokietijos dydžiu pagal žemės paviršių. Architektas taip pat norėjo įrengti užtvankas Tarp Sicilijos ir Tunizijos, Graikijos bei Turkijos.
Architektas buvo įkvėptas „Lebensraum” idėjos, norėjo aprūpinti Europą su naujomis žemėmis, kurios būtų apgyvendintos tik europiečių. Tuometinėje Europoje ši idėja dominavo politikos arenoje. Diskusijos apie populiacijos augimą ir išteklių naudojimą paskatino ieškoti išeičių. Architektas norėjo šią problemą išspręsti su inžinerijos priemonėmis, gamtą palenkti žmogaus valiai. Herman Sörgel norėjo visiškai atsikratyti Viduržemio jūros ir ją paversti į derlingą regioną, kuris taptų naujos Europos civilizacijos pavyzdžiu. Šio plano metu taip pat tikėtasi, kad po Viduržemio jūros išsausėjimo, Europa galėtų lengvai pradėti kolonizuoti Afriką, nes žemynai būtų sujungti su žeme.
Projektui įgyvendinti būtų prireikę kelių dešimtmečių laiko ir milžiniškų finansinių išteklių. Europos žemynas turėtų pastatyti kelis šimtus naujų logistikos centrų tam, kad galėtų pateikti konstrukcines medžiagas. Projekto kaina yra sunkiai apskaičiuojama, bet galima daryti tam tikrus pagrįstus spėjimus. Kinijos „Trijų Tarpeklių” užtvanka kainavo apytiksliai 38 milijardus Jungtinės Amerikos Valstijų dolerių. Kadangi „Atlantropos” projektas yra 100 kartų didesnis, galima tikėtis daugiau negu 3 trilijonų dolerių išlaidų. Kadangi Vokietija buvo arti bankroto visoje antrojo pasaulinio karo eigoje, šie reikalavimai būtų visiškai sužlugdę valstybę.
Šis planas būtų sunaikinęs Viduržemio jūros valstybes. Kadangi Viduržemio jūra turi nemažai druskos savo vandenyje, naujos žemės būtų nederlingos, sausos, nenaudingos ūkininkavimui ir apgyvendinimui. Druskos lygumos dominuotų naujame Viduržemio regiono kraštovaizdyje. Šis reiškinys sunaikintų šio regiono ekosistemą. Žvejyba taptų praktiškai neįmanoma dėl jūros gėrybių depopuliacijos ir išnykimo. Vandens atsitraukimas taip pat paveiktų egzistuojantį klimatą. Vandens telkinys saugoja Europos žemyną nuo Sacharos smėlio audrų ir karščio bangų. Po šio skydo praradimo, galima tikėtis dykumų formavimosi ir sausrų Ispanijoje, Italijoje, Balkanų pusiasalyje, Graikijoje ir Turkijoje.
Projektą galima palyginti su Aralo jūros situaciją. SSRS nukreipė šios jūros vandenį irigacijos tikslams Centrinės Azijos valstybėms. Jūra prarado vandenį greičiau negu jį galėjo pakeisti. Dėl šios priežasties vandens telkinys pradėjo lėtai trauktis. Miestai, kurie buvo pastatyti prie šios jūros pakrantės, prarado prieigą prie telkinio vos po kelių metų. Vietiniai gyventojai, kurie buvo priklausomi nuo jūros industrijų, turėjo pasitraukti iš savo gimtinės. Ten, kur anksčiau būdavo Aralo jūra, galime rasti apleistas valtis, kaimus ir net miestus. Šis likimas galėjo laukti ir Europos gyventojų, jeigu Adolfo Hitlerio Vokietija būtų laimėjusi Antrąjį pasaulinį karą.
