Faktas – šiais laikais vis daugiau žmonių filmus žiūri namuose. Todėl būtent dabar yra puikus metas „namų kino teatre“ žiūrėti puikiausius kino klasikos kūrinius, nes skaitmeninėse platformose ir programėlėse jie jau tapę lengvai prieinami ir taip pat yra nepavaldūs laikui. Šios juostos vertos Jūsų dėmesio.
Daugelis geriausių tarptautinių ir Holivudo filmų istorijoje yra sukurti būtent šeštame dešimtmetyje, nuo 1950-ųjų. Šeštajame dešimtmetyje Holivudo studijos šventė aukso amžių. Tuo laikotarpiu pasaulį išvydo naujoviški filmai ir komerciniai hitai, kurie susipynė sau šlovės taką. Todėl norime Jums pristatyti geriausių šeštojo dešimtmečio filmų dešimtuką, kurie amžiams pagrobs kampelį Jūsų širdies. Šie filmai patiks tiek kino mėgėjams, tiek paprastiems žiūrovams. Tai juostos, kurias būtina pamatyti, ir kurios ir šiandien daro įtaką kino industrijai.
10. „Svaigulys“ (Vertigo, 1958)
Šiame filme Jamesas Stewartas suvaidino privatų San Francisko detektyvą Skotį Fergiusoną, kuris jau pirmuose kadruose, besivaikydamas stogais sprunkantį nusikaltėlį, patiria stiprų akrofobijos (aukščio baimės) priepuolį. O kiek vėliau jis gaus iš pirmo žvilgsnio nesudėtingą užduotį, kuri apvers visą ligšiolinį Skočio gyvenimą.
Nuo panašios užduoties (pasekti moterį) prasidėjo begalė detektyvinių romanų, pvz., Dashiello Hammetto ar Raymondo Chandlerio knygos. „Svaiguliui“ (1958 m.) A. Hitchcockas pasirinko prancūzų literatūrinio tandemo Pierre’o Boileau bei Tomo Narcejac’o romaną „Prisikelti iš numirusių“ ir iš jo nuaudė labai painią intrigą, kurios tikrosios esmės ilgai negali suvokti nei žiūrovai, nei pats seklys.
Hitchcockas buvo tikras manipuliacijų virtuozas., turėjęs keletą profesinių paslapčių, kuriomis išradingai naudojosi. Vieną jų jis buvo pavadinęs „Bombos teorija“, kurią aiškino labai paprastai. „Įsivaizduokime, kad žiūrime filmą, kuriame yra labai ilgas epizodas – du vyrai sėdi prie stalo ir dešimt minučių kalba apie beisbolą. Žiūrovams (ypač nieko nenutuokiantiems apie šios sporto rūšies taisykles) bus nuobodu visą šį laiką stebėti tą patį kadrą. Bet jeigu po dešimties minučių įvyks sprogimas, žiūrovai trumpam bus šokiruoti. O dabar įsivaizduokime, kad žiūrime truputėlį pakeistą to paties filmo variantą. Sakykime, kad filmo autoriai iš karto parodo po stalu esančią bombą ir akcentuoja, kad iki sprogimo liko 10 minučių. Argi dabar žiūrovai nuobodžiaus? Nieko panašaus, jie nuo šiol atomazgos lauks su vis labiau augančiu nerimu“.
Panašią žiūrovų emocijas valdančią „bombelę“ galime pamatyti daugelyje brandžių A. Hitchcocko filmų. O jei kas nors priekaištavo, kad jo fantazijos nustelbia elementarią logiką, tokiems kritikams režisierius atkirsdavo: „Jeigu aš suradau efektingą siužeto posūkį arba žiūrovus įtampoje laikančią detalę, tai logiką aš galiu tiesiog išmesti pro langą“.
Taigi, paniškos aukščio baimės užvaldytas Skotis Fergiusonas priverstas pasitraukti iš pareigų, tačiau senas draugas paprašo pasekti jo žmoną Madleną, kuri pastaruoju metu ėmė keistai elgtis. Panašu, kad Madlenai ramiai gyventi neleidžia senos šeimos šmėklos, ypač prieš daugelį metų nuskendusi jos prosenelė. Sekdamas šią paslaptingą moterį Skotis pajunta jai simpatiją, todėl siaubingą šoką išgyvena tada, kai Madlena šoka nuo aukštos varpinės žemyn, o jis dėl paniškos aukščio baimės priepuolio negalėjo sutrukdyti šiam savižudybės aktui.
Neatskleisdamas tolimesnių įvykių galiu pasakyti, kad netrukus gatvėje Skotis sutiks į Madleną nuostabiai panašią moterį, tik ji bus ne brunetė, o blondinė (abi vaidina aktorė Kim Novak). Kas tai – protu nesuvokiama mistika, reali haliucinacija ar kažkieno klastingas planas. Jei taip, tai ko juo siekiama? (Gediminas Jankauskas)
9. „12 įtūžusių vyrukų“ (12 Angry Men, 1957)
Filmas „12 įtūžusių vyrukų” sukurtas daugiau nei prieš pusę amžiaus. Šis filmas yra geriausias pavyzdys, kad norint sukurti puikų filmą nebūtinos įspūdingos dekoracijos, įmantrūs drabužiai ar specialieji efektai. Geram filmui užtenka geros idėjos ir puikaus scenarijaus. Filmas įtraukia puikiai atskleidžiamais veikėjų charakteriais per jų konfliktinius dialogus. „12 įtūžusių vyrukų”– 1957 metais sukurtas nespalvota klasika tapęs filmas. Originaliai tai buvo amerikiečių televizijos spektaklis, sukurtas Reginald’o Rose’o. Vėliau televizijos spektaklio scenarijus buvo adaptuotas ir pagal tai sukurtas filmas.
Ši teismo salės drama pasakoja istoriją apie 12 prisiekusiųjų, kuriems yra pavesta nuspręsti ar jaunuolis, kaltinamas nužudęs savo tėvą, iš tikrųjų yra kaltas. Nors filmo pradžioje šiek tiek prisnūdęs teisėjo balsas sufleruoja, jog byla yra itin paprasta, ir viskas joje yra aišku, tačiau aštuntasis prisiekusysis nėra įsitikinęs, kad byla yra itin aiški. Aštuntasis prisiekusysis išsako savo abejones, jog rimtoje byloje (jaunuoliui gresia bausmė dėl pirmo laipsnio žmogžudystės) remiamasi tik dviem liudininkais, jog ginklas, kuriuo buvo padarytas nusikaltimas, nėra išskirtinis (identišką kišeninį peilį turi ir jis). Tolimesnėje filmo eigoje prisiekusieji stengiasi priimti vieningą sprendimą, ar jaunuolis yra kaltas, ar nusikaltėlis yra kitas asmuo.
Kiekvienas iš dvylikos prisiekusiųjų yra visiškai skirtingos asmenybė. Iš dalies tai primena eksperimentą, ar visiškai skirtingi žmonės gali vieningai apsispręsti jiems pateiktu klausimu. Nors 12 veikėjų, kurie visi yra svarbūs, yra daug tokiam filmui, tačiau Reginald’as Rose’as sugeba dialogų pagalba atskleisti visų veikėjų esminius biografijos faktus, charakterio savybės. Atskleidžiant charakterius nėra gilinamasi į bereikalingas detales, tik į esminius faktus, kurie daro įtaką konkretaus prisiekusiojo mąstymo eigai, sprendimo priėmimui.
Genialumas slypi paprastume: beveik visas filmo veiksmas vyksta viename kambaryje. Jokių įmantrių kambarių, įmantrių rūbų, tiesiog 12 kostiumais apsirengusių vyrų, 12 kėdžių ir vienas stalas. Iš tikrųjų jeigu pasižiūrėtume, kiek laiko veiksmas vyksta prisiekusiųjų kambaryje, ir kiek laiko kitur, rasime didžiulę disproporciją – iš 96 filmo minučių, vos 3 minutės veiksmo vyksta kažkur kitur. Nors galbūt tai atrodo nuobodu – kaip įmanoma filmą sukurti apie buvimą viename kambaryje – tačiau visa filmo esmė yra , stiprūs charakteriai, dialogai, diskusijos, o ne filmavimo aikštelės dekoracijos.
Filmo scenarijus parašytas taip, kad žiūrovas yra įtraukiamas į svarstymo procesą. Filme nėra pateikiama išankstinė nuomonė ar kaltinamas jaunuolis iš tikrųjų padarė nusikaltimą, ar yra neteisingai apkaltintas. Žiūrovas tampa tarsi tryliktuoju prisiekusiuoju, kuris pradeda svarstyti, ar iš tikrųjų yra priežastis abejoti jaunuolio kaltumu. Taip žiūrovas, priklausomai nuo savo vertybių, ims vertinti visus išsakytus faktus, aktorių diskusijas ir konfliktus.
Įdomus ir labai apgalvotas kameros darbas. Filmas patiks žmonėms, kuriems specialieji efektai nėra būtini. Jei vertinate veikėjų charakterių plėtojimą, jums patinka stiprūs argumentuoti dialogai, arba galbūt jums įdomi teismų tematika – šį filmą privalu pažiūrėti. Svarbiausia neturėti jokios išankstinės nuomonės apie filmą tik dėl to, jog jis nespalvotas. (Aušra Leonavičiūtė)
8. „Džiaze tik merginos“ (Some Like It Hot, 1959)
Originalus šio filmo pavadinimas „Kai kas mėgsta karščiau“ Sovietų sąjungoje buvo pakeistas į mažiau dviprasmišką ir gal net tikslesnę frazę „Džiaze tik merginos“.
Tai nesenstanti komedija, kuri seniai tapo savo žanro perliuku. Autoriai azartiškai parodijuoja tradicinius gangsterinius filmus, o aktoriai Jackas Lemmonas ir Tony Curtis skoningai tęsia travesti (persirenginėjimų komedijų) tradicijas. Tačiau, ko gero, didžiausia šio filmo puošmena – tai legendinė sekso deivė Marilyn Monroe, kuri čia ne tik kvailioja smagioje kompanijoje, bet dar groja havajų gitara ir dainuoja.
O prasideda istorija nuo rimto įvykio – kartą „sausojo įstatymo“ laikais du muzikantai nevykėliai viename garaže (beje, per Šv. Valentino dieną) atsitiktinai tapo mafijos kruvinų vaidų liudininkais ir buvo priversti nešti kudašių. Pasprukti vyrukams pavyko, tačiau nuo tolimesnio banditų keršto jiems teko gelbėtis itin rafinuotu būdu.
Kad gangsteriai jųdviejų nesučiuptų, draugams neliko nieko kito, kaip… apsimesti žaviomis panelėmis ir išvykti gastrolių su merginų muzikine grupe. Taip bosine gitara grojantis Džeris (Lemmonas) virto blondine Džeraldina, o saksofonininkas Džo (Curtis) tapo šatene Dafne.
Filmą gaminusios studijos vadovai broliai Mirischai buvo labai patenkinti, kad pavyko pagrindiniams vaidmenims angažuoti pirmojo ryškumo žvaigždes Marilyn Monroe ir Tony Curtisą, todėl sutiko Džo/Dafnės vaidmeniui paimti mažiau žinomą (vadinasi, ir gerokai pigesnį) Jacką Lemmoną, kuris, tiesą sakant, ir tapo tikru filmo atradimu.
Marilyn Monroe kandidatūra nelabai pradžiugino režisierių Billy Wilderį. Jis jau dirbo su šia superžvaigžde kuriant filmą „Septynmetis niežulys“ (The Seven Year Itch, 1955) ir savo kailiu patyrė, kad tie negatyvūs dalykai, kurie spaudoje rašomi apie ją, yra tikra tiesa. Marilyn buvo įpratusi vėluoti į filmavimus; gerą dieną dvi valandas, blogą dieną – iki šešių valandų. Ji visai nesimokė savo vaidmens teksto, daug kartų sugebėdavo supainioti žodžių eilę net paprastame sakinyje: „Tai aš, Meilutė“. Galiausiai visos žvaigždės replikos buvo užrašomos ant kartono lakštų ir rodomos iš už kameros.
Keista, bet reikiamos „cheminės“ reakcijos nebuvo ir tarp Marilyn bei Tonio, nors jiems reikėjo vaidinti įsimylėjimą ir netgi bučiuotis (kurį laiką T. Curtis apsimeta milijonieriumi, kurį Meilutė nori sugundyti).
Vėliau žurnalistų paklaustas, ką jis jautė bučiuodamas sekso deivę, T. Curtis, visus suglumino tokiu atsakymu: „Tai tas pats, kas bučiuoti Hitlerį…“. Kai Monroe apie tai sužinojo, ji tik gūžtelėjo pečiais ir atsakė: „Tai jo problema“.
Filmuojant scenarijus nebuvo iki galo parašytas, ir daugelis replikų gimdavo improvizuojant tiesiog filmavimo aikštelėje. Dauguma jų seniai virto kinomanų dažnai naudojamomis citatomis. Ypač finalinė „Niekas nėra tobulas!“, kurios tikroji reikšmė paaiškėja tik kontekste. (G.J.)
7. „Viskas apie Ievą“ (All About Eve, 1950)
Režisierius ir scenarijaus autorius: Džozefas L. Mankiewiczius. Filmas paremtas Merės Or apsakymu „Ievos išmintis“ (The Wisdom of Eve). Pagrindinė aktorė Bette Davis, kurios asmenybė suaugusi, griežta ir išmintinga, niekada nesijautė visiškai patogiai kaip mergina, bet buvo šlovinga kaip profesionali moteris. Tokią moterį ji ir suvaidino: Margo Channing filme „Viskas apie Ievą“ (All About Eve, 1950 m.) buvo geriausias jos vaidmuo. Atrodo, kad ji nugalėta jaunesnės aktorės gudrybių, bet iš tikrųjų tai pergalė: asmenybės ir valios triumfas prieš paviršutinišką grožio galią. Ji dar niekada nesuvaidino autobiografiškesnio vaidmens.
Filmas, kurio scenarijų parašė Mankiewiczius, prasideda kaip ir „Saulėlydžio bulvaras“ – rašytojo, teatro kritiko Addisono DeWitto (George’as Sandersas) pasakojimu, kuris yra susireikšminęs, ciniškas, manipuliatyvus. Jis apžvelgia teatro apdovanojimų vakarienės salę, atkreipia dėmesį į Ievai Harrington (Baxter) skirtą trofėjų ir aprašo tuos, kurie išgyveno žiaurų Ievos kopimą į viršūnę: režisierių Bilą Sampsoną (Gary Merrill), rašytoją Lloyda Ričardsą (Hugh Marlowe), Lloydo žmoną Karen (Celeste Holm), kuri buvo didžiausia jos rėmėja ir jos dievaitę Margo, kurią ji tiesiog kanibalizavo. Kai pasipūtęs senas vedėjas giria Ievos didybę, visų žmonių veiduose atsispindi kitokia istorija…
Filme Margo Channing kuriama kaip konkretus žmogus, o Ieva Harrington – kaip moters tipas. Ieva yra gerbėja, kurios akys spindi netikru nuoširdumu. Ji prasiskina kelią į Margo vidinį ratą, tampa jos sekretore, paskui dublere, vėliau varžove. Didžiausias jos vaidmuo – suvaidinti nuolankumą ir patosą, ir iš pradžių tai įžvelgia tik vienas žmogus: senutė Birdie (Thelma Ritter), Margo drabužių tvarkytoja.
Taigi, tai filmas apie perspektyvią aktorę Ievą Harington (Bakster), kuri pelno senstančios Brodvėjaus žvaigždės Margo Channing (Davis) palankumą ir tikisi prasiskinti kelią į sėkmę. Filmo „Viskas apie Ievą“ centre trumpai pasirodo ir Marilyn Monroe. Pastebėta, kad nesvarbu, kaip apšviesta scena, Monroe turėjo savybę pritraukti į save visą šviesą. Trumpose scenose, kurias ji čia atlieka apsupta daug labiau patyrusių aktorių, ji yra viskas, į ką mes galime žiūrėti.
Filmas pelnė rekordinį – 14 „Oskaro“ nominacijų skaičių (kurį vėliau pagerino „Titanikas“ (Titanic) ir „Kalifornijos svajos“ (La La Land)), bei pelnė šešis prizus, įskaitant „Geriausio filmo“.
6. „Maištas be priežasties“ (Rebel Without a Cause, 1955)
Džimas Starkas yra naujokas mieste. Jis buvo įsivėlęa į bėdas ir kitur, todėl jo šeimai jau anksčiau teko kraustytis. Naujame mieste jis tikisi rasti meilę, kurios nesulaukia iš savo viduriniosios klasės šeimos. Nors dalį jos jis randa santykyje su Džude, o tam tikrą jos formą ir Platono liaupsėse, ir tikrame Rėjaus rūpestyje juo, Džimas vis tiek turi įrodyti save bendraamžiams kovose su peiliais ir kvailuose paaugliškuose žaidimuose.
Aktorius Džeimsas Dynas maištingas ir bebaimis Džimis Starkas filme „Maištininkas be priežasties“. Kadangi 1955 m., likus mėnesiui iki filmo premjeros, jis žuvo automobilio avarijoje, šis pasirodymas įgavo keistą šlovę: tai buvo aktoriaus, iš kurio buvo tikimasi ilgos ir garsios karjeros, pomirtinis skundas.
„Maištininkas be priežasties“ išleidimo metu buvo nepaprastai įtakingas ir tapo kertiniu akmeniu kuriant naują idėją apie jaunus žmones. O ta idėja yra ganėtinai neigiama… „Ką gali padaryti, kai turi būti vyru?“ Džimas Starkas klausia savo tėvo, nužmogėjusio Frenko Starko (Jimas Backusas). Tačiau tėvas nežino, o vienoje groteskiškoje scenoje, valydamas išsiliejusį maistą ant dalykinio kostiumo užsideda margą prijuostę. Džimas kilęs iš namų, kuriuos valdo jo motina (Ann Doran) ir jos motina (Virginia Brissac). Filmo pradžioje jis palaiko savo tėvą ir pasakoja pareigūnui: „Jei jis turėtų pakankamai drąsos nors kartą išbučiuoti mamą, tada gal ji būtų laiminga ir nustotų prie jo priekabiauti“.
Tai skaudi šeimos drama, kuri taip pat parodo paauglių liūdną ir ganėtinai sunkią kasdienybę. Galinga juosta apie nepritampančius, kuri tikrai griebia už širdies. Čia trys vieniši žmonės suranda vienas kitą ir žinoma randa problemas, į kurias privalo įsivelti. Beje, Natalie Wood ir Salas Mineo buvo nominuoti už geriausią antraplanį vaidmenį.
Filmas paremtas 1944 m. pasirodžiusia to paties pavadinimo Roberto Lindnerio knyga ir atspindėjo susirūpinimą dėl nepilnamečių nusikalstamumo. Kaip ir Hamleto pasibjaurėjimas motinos išdavyste tėvui, Džimo jausmai slepia gilesnį blogį, jausmą, kad gyvenimas yra beprasmis pasirinkimas tarp buvimo ir nebuvimo.
5. „Godzila“ (Godzilla, 1954)
1954 m. Ishirō Hondos sukurtas japonų epas „Godzila“ yra vienas pirmųjų klasikinių nespalvotų užsienio filmų. Tai juosta apie milžinišką radioaktyvų driežą. Šio padaro populiarumas vis dar toks didelis visame pasaulyje kaip ir pirmosiomis jo pasirodymo dienomis. Praėjo daug metų, ir tas jausmas vėl jaučiamas. Nors pirmoji „Godzila“ ir turi tam tikrų to amžiaus požymių, tai, ko gero, vienas niūriausių, melancholiškiausių ir tamsiausių japoniškų filmų.
Vieną lemtingą naktį netoli Odo salos per paslaptingą radioaktyvią avariją sunaikinamas japonų krovininis laivas „Eiko-maru“, o netrukus po to ir „Bingo-maru“. Paleontologas Kyohei Yamane, jo dukra Emiko ir jos slaptas meilužis Hideto Ogata išsiunčiami į Odo salą, kad ištirtų gandus, jog milžiniška būtybė per audrą sugriovė keletą pastatų ir nužudė kelis žmones. Aptikę, kad padaras palieka didžiulius pėdsakus ir radiaciją, Odo salos gyventojai netrukus susiduria su tuo, ką vietiniai gyventojai vadina „Godzila“: žvynuota, stambia, 164 pėdų aukščio pabaisa, naikinančia viską, kas pasitaiko jos kelyje.
Nors didžioji dalis „Godzilos“ išlieka nesenstanti, kai kurie specialieji efektai atrodo netikri ar net šiek tiek kvaili. Daugiausia tai pasakytina apie filme naudojamas miniatiūras: naikintuvai, važiuojantys gaisriniai automobiliai. Ši kritika, nors ir svarbi, galiausiai ilgainiui atrodo nereikšminga, nes Godzilos siautėjime, kuris buvo atliktas su kostiumais (šis terminas iš pradžių buvo pradėtas vartoti Japonijoje, kai buvo išleistas šis filmas), vis dar yra daugybė įspūdingų kadrų ir pribloškiančių vaizdų, kurie iki šiol išlieka nepavaldūs laikui.
Vienas svarbiausių veiksnių, lėmusių „Godzilos“ populiarumą, yra filmo kompozitorius Akira Ifukube. Jo sukurta juostos tema yra ne tik tokia kultinė, kad išliko pagrindine japonų-kaiju tema nuo pat filmo pradžios, bet Ifukube padėjo sukurti ir Godzilos skambesį. Jo riaumojimas buvo sukurtas ant odinės pirštinės užpylus pušies sakų, o tada Ifukube ją trindavo į kontrabosą. Nors per 70 metų trunkančią Godzilos istoriją riksmas buvo ir pražūties, ir apsaugos pranašai, šiame originaliame filme būtybės vizitinė kortelė – tai siaubingi Japonijos sunaikinimo ženklai. Jie išlieka veiksmingi iki šių dienų nuo pat filmo pradžios titrų.
Nors žmonių vaidmenys nėra patys sudėtingiausi ar giliai susisluoksniavę „Godzilos“ eiliniai žmonės puikiai tinka šiai konkrečiai istorijai, suteikdami tikroviškumo ir pagrįsto rimtumo, kuris sutampa su tamsiu filmo tonu. Akira Takarada, Momoko Kōchi ir Takashi Shimura pasižymi tiesiogine rimtimi ir aiškumu.
„Godzila“ tebėra vienas geriausių kada nors sukurtų filmų apie pabaisas ir vienas įtakingiausių Japonijos filmų. Ishirō Honda sukūrė atominės baimės šedevrą, kuriame šalies tragedija perkeliama į istoriją, kurioje per siaubą keliančio filmo apie pabaisą prizmę svarstoma, kokie pavojingi gali būti branduoliniai ginklai. Puikiai suvaidintas, puikiai nufilmuotas ir bene ikoniškiausią milžinišką monstrą populiariojoje kultūroje pristatantis filmas išlieka toks pat nesenstantis ir amžinas kaip ir pats milžiniškas radioaktyvus driežas.
4. „Ben-Huras“ (Ben-Hur, 1959)
Pirmieji Biblijos siužetus paversti įdomiais filmais išmoko italai. Tokie filmai atsirado jau baigiantis pirmajam XX a. dešimtmečiais. Netrukus jie net buvo pavadinti „peplumais“ arba „superkolosais“.
Tada ir Amerikoje pasirodė pirmieji savos gamybos „peplumai“, juos amerikiečiai pavadino epiniais filmais.
Jau 1907-aisiais buvo pirmą kartą ekranizuota knyga „Ben Huras“. Jos autorius Lew Wallace‘as pilietinio karo metu buvo šiauriečių kariuomenės generolas ir Naujosios Meksikos teritorijos gubernatorius.
„Ben Huras“ pirmą kartą buvo išleistas 1880-aisiais, vadinosi „Ben Huras: Kristaus istorija“ ir netrukus pavadintas „įtakingiausia XIX a. krikščionių pasaulio knyga“. Joje atgyja pirmojo naujosios eros amžiaus Romos imperijos panorama, kurios epicentre yra Kristaus gyvenimas ir mirtis ant kryžiaus. Bet kur kas daugiau dėmesio skiriama kilmingam Judėjos piliečiui Judai Ben Hurui, kuris buvo išduotas geriausio draugo Romos tribūno Mesalos, apkaltintas pasikėsinimu nužudyti Romos valdininką, daug metų praleido vergijoje ir sugrįžo keršyti.
Didingiausią šios istorijos ekranizaciją 1959 metais atliko tuomet garsus JAV kino režisierius Williamas Wyleris, padovanojęs pasauliniam kinui keletą kino klasikos šedevrų.
Antroje šeštojo dešimtmečio pusėje amerikiečiai įveikė tuo metu kino teatrų pajamas smarkiai sumažinusios televizijos įtaką plačiaformačiasis filmais. Jie buvo filmuojami į dvigubai platesnę kino juostą, ir vaizdas kino teatruose buvo atitinkamai gerokai didesnis. Labiausiai tokiam formatui ir tiko epinės istorijos, kurių siužetai buvo pasiskolinti iš antikos arba Biblijos.
„Ben Huras“ tapo tokio kino simboliu. Dėl epinio užmojo (masinėse scenose filmavosi per 50 tūkstančių statistų) ir grandiozinių kautynių vaizdų (be jokių kompiuterinių efektų!) jis ir dabar laikomas nepralenkiamu. Ilgai jis buvo ir absoliutus “Oskarų” rekordininkas – 11 statulėlių: už geriausią filmą, režisūrą, muziką, dekoracijas, montažą, garsą, kostiumus, specialiuosius efektus, operatoriui, pagrindinį vaidmenį (Charltonas Hestonas), antro plano vaidmenį (Hugh Griffithas). Tiek pat „Oskarų“ ligi šiol laimėjo tik dar du filmai – „Titanikas“ (1997 m.) ir „Žiedų valdovas: Karaliaus sugrįžimas“ (2003).
Svarbiausi „Ben Huro“ herojai yra trys pirmaisiais naujosios eros metais gimę žmonės – “žydų karalius” Jėzus iš Nazareto, Judėjos didikas Benas Huras (Charltonas Hestonas) ir romėnų karvedys Mesala (Stephenas Boydas). Visų jų likimai susipina į tamprų istorinių konfliktų kamuolį.
P.S. Filmas išgelbėjo studiją „MGM“ nuo bankroto, o aktorius Charltonas Hestonas tapo kino žvaigžde.
P.P.S. 2016 metais matėme kol kas naujausią šio siužeto versiją – rež. Timuro Bekmambetrovo Holivude sukurtą filmą. (G.J.)
3. „Dainuojantys lietuje“ (Singin’ in the Rain, 1952)
Pasibaigus nebyliajai kino epochai pirmasis kine uždainavo garsus trečiojo dešimtmečio Brodvėjaus muzikinių vaidinimų pažiba Alas Jolsonas (beje, gimęs Seredžiuje žydų šeimoje): filme „Džiazo dainininkas“ (The Jazz Singer, 1927) jis suvaidino kantoriaus sūnų Džeką Rabinovičių, svajojantį tapti džiazo dainininku. Filme dar buvo tradicinių nebyliam kinui titrų, tačiau buvo ir įgarsintų epizodų, o svarbiausia – publikos numylėtinis sudainavo net septynias akimirksniu hitais tapusias dainas.
Visiems tapo aišku, kad garsinio (ir ypač muzikinio) kino artimiausia ateitis bus šviesi. Taip ir atsitiko. Studijų vadovai lenktyniaudami tarpusavy ėmė angažuoti vietines dainuojančias žvaigždes (jas lengviausia buvo rasti Brodvėjaus muzikiniuose vaidinimuose), o kai kas net iš užsienio tokias žvaigždes parsigabendavo. Pavyzdžiui, prancūzų kabaretų žvaigždę Maurice‘ą Chevalier, kuris šokdino Jeanette‘ą MacDonald ir dainavo pirmose amerikietiškose kino operetėse „Meilės paradas“ (The Love Parade (1929), „Valanda su tavimi“ (One Hour with You, 1932), „Mylėk mane šiąnakt“ (Love Me Tonight, 1932) ir „Linksmoji našlė“ (The Merry Widow, 1934).
Netrukus ir keli amerikiečiai tapo tokio kino lyderiais. Fredas Astaire‘as su partnere Ginger Rogers šoko ir dainavo dešimtyje filmų (1933-1949).
Stiprus Fredo Astaire‘o konkurentas penktajame dešimtmetyje buvo MGM studijos dainininkas ir šokėjas Gene‘as Kelly (1912–1996): jo muzikinėje komedijoje „Pakelti inkarus!“ (Anchors Aweigh, rež. George Sidney, 1945 m.) suvaidintas jūreivis Džo Bredį vienoje scenoje net šoko su neįtikėtinu partneriu… animaciniu peliuku Mikiu.
1952 m. drauge su režisieriumi Stanley Donenu Gene‘as Kelly susuko vieną gražiausių klasikinių miuziklų „Dainuojantys lietuje“.
Filmo veiksmas plėtojasi 1927-aisiais (kaip tik tada, kai nebylius personažus JAV ekrane ėmė keisti kalbantys ir dainuojantys veikėjai). Pagrindinis herojus Donas Lokvudas (jį, žinoma, vaidina pats Gene‘as Kelly) yra nebyliojo kino žvaigždė. Nebaigus vieno filmo, kuriame Lokvudas vaidina su savo pastovia partnere Lina Lamont (akt. Jean Hagen) studijos vadovai sužino, kad konkurentai netrukus išleis „Džiazo dainininką“. Paskubomis priimamas sprendimas: vienintelė galimybė užbaigti filmą ir išgelbėti projektą – paversti jį miuziklu.
Reikalą komplikuoja dvi aplinkybės: Donui atsibodo jo grubių manierų partnerė ir jis jau seniai svajoja jos atsikratyti. Antra, Lina visai neturi muzikinės klausos ir pati dainuoti negali. Vadinasi, reikia skubiai kažką daryti.
Reikalai iš mirties taško pajuda, kai įgarsinti Liną sutinka kukli statistė Ketė Selden (akt. Debbie Reynolds).
Žinoma, be naujo meilės romano ir intrigų neapsieinama, bet finale laimi meilė, draugystė ir garsinis kinas. (G.J.)
2. „Septyni samurajai“ (Seven Samurai, 1954)
Pirmą kartą plačioji pasaulio visuomenė apie japonų kino režisierių Akirą Kurosawą sužinojo 1951-aisis metais, kai Venecijos kino festivalyje buvo parodytas jo „Rasiomonas“. Vėliau prie „Auksinio Šv. Morkaus liūto“ amerikiečiai pridėjo dar ir savąjį „Oskarą“.
Pasinaudojęs garsaus tėvynainio Ryūnosuke Akutagawos novelėmis „Rasiomono vartai“ ir „Tankumyne“ režisierius pateikė labai drąsią kino sakmę apie nusikaltimą ir bausmę. Apie šiurpų moters išniekinimą ir jos vyro nužudymą girioje pasakojo keturi tragedijos liudininkai: nužudytojo samurajaus žmona, galvažudys, velionio dvasia ir medkirtys, atsitiktinai matęs šį įvykį. Visos keturios įvykdyto nusikaltimo versijos prieštaravo viena kitai ir skyrėsi esminėmis detalėmis, kiekvienas tragiško susidūrimo dalyvis buvo savaip teisus, o tikroji tiesa kartu su visais psichologiniais nužudymo motyvais ištirpo gausiame visus pėdsakus naikinančiame lietuje.
Taip A. Kurosawa tapo kino klasiku, kurio kiekvienas naujas filmas buvo laukiamas ir vertinamas labai pozityviai. Dažnai jo filmuose vaidino aktorius Toshirô Mifune, režisieriaus dėka tapęs tikru japoniškos kino kokybės simboliu.
Būtent tokį jį įsidėmėjo ir mūsų vyresnės kartos kino žiūrovai, šį aktorių matę mūsų šalyje rodytuose A. Kurosawos šedevruose – „Septyni samurajai“ (1954 m.) ir „Raudonbarzdis“ (1965 m.). Pirmajame filme septyneri klajojantys kariai už kuklų atlygį sutinka apginti skurdžius valstiečius nuo kaimelį terorizuojančių banditų. Antrajame filme beturčių ligoninės gydytojas, pramintas Raudonbarzdžiu dėl plaukų spalvos, nuoširdžiai gina savo pacientus ne tik nuo žaizdų ir infekcinių ligų, bet ir nuo žmonių pykčio epidemijos.
Pradinis „Septynių samurajų“ siužetas buvo visai kitoks. A. Kurosawa buvo sumanęs papasakoti istoriją apie vienišo samurajaus vieną gyvenimo dieną, kurios pabaigoje dėl netinkamo poelgio jis įvykdo charakiri (ritualinę savižudybę, kardu perpjaunant pilvą).
Tačiau iš šios medžiagos, anot režisieriaus, filmas niekaip nesusidėliojo, todėl jis paprašė asistentų pasikapstyti Japonijos praeityje ir paieškoti kitos istorijos. Vienas pagalbininkas surado pasakojimą apie XVI a. samurajų, kuris už valgį ir pastogę apsiima saugoti valstiečių kaimą.
Taip pasakojimas apie vieną samurajų buvo išplėtotas iki istorijos apie septynis samdinius, ginančius valstiečius žemdirbius nuo banditų gaujos.
Ilgoje filmo ekspozicijoje valstiečių atstovai nusisamdo patyrusį karį Kambįėjų (jį suvaidino pastovus A. Kurosavos aktorių trupės narys Takashis Shimura), kuris, anot Tado Blindos, „renka šaiką“, su kuria ir stos į mirtiną kovą su užpuolikais.
Kova bus žiauri. Iš septynių samurajų gyvi liks tik trys. Finale, kai išgelbėti valstiečiai sėja ryžius, prie keturių kapų stovintis Kambįėjus ne tiek T. Mifune‘s personažui, kiek žiūrovams, sako: „Tu manai, kad mes nugalėjom? Ne, tai valstiečiai nugalėjo. Samurajai yra tarsi vėjas, o valstiečiai – tai pati žemė“.
Filmas buvo nepaprastai populiarus, o jo siužetas kartais atgydavo netikėtais pavidalais. Pavyzdžiui, kaip amerikietiškas vesternas. Pirmasis tokią „operaciją“ atliko režisierius Johnas Sturgesas, 1960-aisiais sukūręs klasiką tapusį „Šaunųjį septynetą“. Jis susilaukė dar kelių tęsinių, o prieš penketą metų ekranuose pamatėme naujausią perdirbinį (2015 m., rež. Antoine‘as Fuqua). (G.J.)
1. „Atostogos Romoje“ (Roman Holiday, 1953)
1953 m. Williamo Wylerio filmas – tai šiuolaikinė pasaka, kurios du pagrindiniai veikėjai pasižymi žavesiu ir nekaltumu, spinduliuojančiu visą filmą. Juostoje vyrauja savotiškas neofabulizmas, kuriuo galima pamiršti italų neorealistus. Gregory Peckas vaidina Džo, Romoje dirbantį amerikietį, kuris vieną naktį susiduria su „šimtmečio istorija“: gražia, drovia jauna moterimi, trokštančia nuotykių su juo kaip gyvenimo vedliu. Pasirodo, kad ji yra kukli princesė Ana iš išgalvotos Europos šalies, kuri pabėgo nuo visų ambasados darbuotojų ir dabar „inkognito“ keliauja po miestą.
Ši Williamo Wylerio romantinė komedija-drama (pagal Daltono Trumbo apsakymą) – tai moderniai aprengtas pasakojimas su atvirkštine Pelenės tema. Režisierius nestokoja juoko, į juoką įdeda širdies, suteikia filmuotai medžiagai šiek tiek dalykiškumo ir atkreipia dėmesį į keletą jautrių, aštrių scenų, naudodamasis protingu scenarijumi ir aktoriais.
Juostoje senstelėjęs „Amžinojo“ miesto veidas kontrastuoja su nauju veidu – Audrey Hepburn, britų kilmės mergina, padariusia įspūdį kino žiūrovams. Gregory Peck – amerikiečių laikraštininkas ir vaidina labai svarbų vaidmenį, todėl filmas yra įtraukiantis. Eddie Albertas, vaidina fotografą, kuris slapta fotografuoja princesę 24 valandas per parą, kai ji atitrūksta nuo nuobodžios rutinos, įneša svarų komedijos indėlį.
Ianas McLellanas Hunteris ir Johnas Dightonas, remdamiesi viena seniausių istorijų pasakojimo prielaidų – beviltiška karališkosios šeimos ir paprasto žmogaus meile – sukūrė žavų scenarijų, kuris trykšta šmaikštumu ir skandalingu humoru, kartais priartėjančiu prie šmaikštumo. Su meniniu subtilumu ir santūrumu Wylerio režisuotas filmas yra linksmas ir patiks visų tipų žiūrovams.
Audrey Hepburn čia puikiai suvaidino, kaip ir filme „Pusryčiai pas Tifanį“. Galbūt jos puiki karališka laikysena, trykštantis švelnus moteriškumas ir padrąsino aktorę imtis šio vaidmens. Šis Hepburn debiutas amerikiečių ekrane yra įsimintinas. Gražuolė jautriai ir nuoširdžiai įkūnija princesę, kuri yra kita eilėje į neįvardytos šalies sostą ir geranoriškai keliauja po Europą. Kai pasiekia Romą, ji taip išvargsta nuo nuobodžių viešų pasirodymų, kad ją ištinka isterija ir jai suleidžiami raminamieji vaistai. Tačiau kol vaistas pradeda veikti, ji pasišalina iš ambasados, pasiryžusi rasti sau šiek tiek pramogų. Kol Džo bičiulis fotografas Irvingas (Eddie Albert) slapta fotografuoja ją rūkančią, šokančią ir į kivirčus įsivėlusią, Džo džiaugiasi būsima sensacija. Bet tada nutinka (ne)tikėtas dalykas: jis pradeda įsimylėti Aną… Ar jis tikrai gali ją išduoti? Nėra ką pridurti, tiesiog gražus filmas.
