Pakelkite rankas tie, kurie dirba gamykliniuose rajonuose ir kone kas dieną valgo kažką panašaus į šamarliaką, salianką, charčio ir cepelinus, supurtytus kartu dideliame puode, ir patiektus į stalą. Sakysite, ko čia skundiesi, eik, pavyzdžiui į kokį Talutti, Can Can ar kitą net toliausius užkampius okupavusį restoraniūkštį. Tačiau jau geriau valgysiu kažką, gamintą ne vienąkart naudotuose riebaluose, nei beveidį tinklinį mėsainį. Bet ar toks užsispyręs vištakumas šiuolaikiniame mėsainių matavime dar įmanomas?
Esu iš tų vargšų tarpo, kurie maistą priima pakankamai įnoringai. Kalbu apie virškinimą. Taigi skrandis, kone kas dieną gaunantis kepsniukus, cepelinus, įvairius kvazitroškinius, sriubas ir sriubytes, keptas bulves ar majoneze beviltiškai skęstančias salotas, negali būti laimingiausias skrandis pasaulyje. Iš to ir gimsta noras kelti sparnelius iš rajonų valgyklų ir eksperimentuoti, Ai, dar ir dėl to, kad penkiasdešimt eurų – tikras siaubas mažoms maitinimo įstaigėlėms. Jos į jį žiūri kaip katinas į arbūzą. Kaip kurmis į saulę. Na kur gi čia turėsi grąžos iš tiekos, ar ne, Audvina?
Taip jau ištiko, kad Urmo bazėse įsikūrusiame Hop Doc Bistro Urmas turbūt apsilankiau paskutinę jų gyvavimo dieną. Bent taip kalba jų feisbukas. Tik nenusiminkite, žada atsidaryti naujoje vietoje, ir dar „su fejerverkais“. Tai kaip ten, gulinčių nespardoma? Čia aš tokią marozišką aliuziją apie užsidarinėjančios įstaigos kritiką turiu galvoje. Na gal lengvai spirtelėti ir nieko baisaus… Ypač jei nuo to pačiam HOP DOC‘ui bus tik geriau.
Dar grįžkim prie užsidarymo temos: gal tikrai juodbėrio šuoliais iš Vilniaus atliuoksinčios Keulės chebra išsigando? Aišku, Hop DOC Bistro Urmas tai neigia, bet aš irgi turbūt neigčiau. Kur čia pripažinsi, kad konkurencinėje kovoje jautiesi silpnesnis. Geriau jau laikyti poziciją, esą burgerinių mintis, braižas, misija kitokie. Kurgi ne. Jei dar kalbėtume apie HOP DOC senamiestyje, tai dar dar, bet kur čia paneigsi, kad tas niekšelis Matas, vis sėdintis pataisos namuose, yra tavo pusbrolis.
Klasikinio (bent) iš dviejų patiekalų susidedančio dienos pietų nerandu. Tik dienos sriubą. Bet ar įvardijimas „sriuba“ dviem samteliams skysčio yra tinkamas? Skystis tai dar pusė bėdos: daržovės nepervirtos, turinčios skonį, skystimas net priverčia susimąstyti, gal sultinys netgi natūralus. Juk mėsos ir kaulų čia netrūksta… Visgi nesu tuo tikras, nes mano paskutiniu metu sultinių išpuoselėtą gomurį užpuolė kažkas pernelyg sūraus. Lyg pasidarytum kavos, o gertum kakavą. Lyg įsirašytum „legalų“ žaidimą, bet jo susimokę kompiuteris su internetu niekaip nesutiktų paleisti…
© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt
„Iš antro“ išsirenku šonkauliukus. Dar galimi jautienos, vištienos, plėšytos kiaulienos mėsainiai, žuvytė. „Ką čia kimši tą bulką“, galvoju. „Tai pri*****“ šonkaulukų, tirpsta minčių riebalai. Mano didžiam nustebimui, atneša ne didelę lėkštę tankia mėsa nuaugusių kiaulės šarvų, o viso labo du elegantiškus šonkauliukus. Jie su 15 proc. nuolaida (nuo 11 iki 15 val.) kainuoja 3,6 eur. Maždaug už tiek kožną dieną įsigiju sriubos ir antro combo.
© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt
Išvaizda gali būti apgaulinga. Šonkauliukai apkibę mėsyte kaip Andrius Tapinas pataikavimais. Tik, skirtingai nuo pastarųjų, šie dar ir gardūs. Aišku, jei būtų mano valia, rinkčiausi nukaulintą mėsą, bet, kad pietūs netruktų įtartinai trumpai, turime progą pasigalynėti su kolagenizavusiais kauliukais. Užkandu skaniai, bet būtent užkandu, ne prisivalgau, kas mane būtų ištikę Kuhne. Atsiprašau, kas norėsite detalesnės šonkauliukų kritikos, bet daugiau čia nėra ką pastebėti. Net aš galiu juos neblogai pagaminti. O gausesnėmis įžvalgomis galėsiu pasidalinti, apsilankęs naujojoje Bistro vietoje, kad ir kur ji beišdygtų.
Straipsnį baikime tuo, kas man labiausiai patinka – rašyti aplinkui.
Ar pietų tikslas yra persivalgyti, ar užkąsti tiek, kad norėtųsi dar trupučio? Šį klausimą turbūt periodiškai užduodame sau, persisotinę cepelinokais ar vos pakramsnoję sauso varškės apkepo. Panašūs, tik dar savyje sudėtingesni klausimai gimsta, sukirtus kiaulės kampą, ypač – su riebia šoninės riekele. Po klausimų apie kraujagysles ir cholesterolį eina klausimai apie etiką, gyvūnų teises, o dar kai prisižiūri tų baisių vaizdelių iš gyvulių skerdyklų, kuriais pasidalino draugė veganė Žaneta… Žodžiu, pietūs tampa nebe prisikirtimo šventė, o moraliniai atchodai, ilgintis tyro užsimiršimo. Vaikystės?
© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt
O kad jau feisbuko puslapyje, kurį užlaikinę turėtų būti visi save gerbiantys Kauno ir ne tik skanautojai, turėjau šiokią tokią diskusiją dėl maitinimo įstaigų patiriamų kaštų, dar labiau paeskaluokime šią temą, nuo šiol visose apžvalgose pridėdami rekvizitai.lt teikiamą informaciją apie įmonės, valdančios restoraną, finansinius tvarkymusis (vidutinį darbo užmokestį, skaičiuotą, nekreipiant dėmesio į etato pilnumą). Primenu, kad dabartinis minimumas – 380 eur „ant popieriaus“ ar kiek daugiau nei 335 eur „į rankas“. Tebūnie tai gėdos ar ovacijų lenta. Rezultatus ir lentos dinamiką galėsime aptarti metų pabaigoje.
Galutinis įvertinimas:
