Jungtinių Tautų duomenimis, beveik trečdalis viso pasaulyje pagaminto maisto nesuvartojama ir keliauja į atliekas. Nors 2021 metais žemiau skurdo ribos gyveno apie 110 tūkst. lietuvių, kasmet vienas mūsų šalies gyventojas vidutiniškai išmeta 60 kilogramų maisto. Siekdami spręsti šią problemą, Kauno technologijos universiteto (KTU) Maisto institutas kartu su kitais partneriais įgyvendino projektą „Nešvaistykime maisto“.
Tarptautinė specialistų komanda kartu su KTU projekto metu siekė atrasti būdus, kurie padėtų mažinti maisto, patenkančio į atliekas, kiekį.
„Šiame projekte dėmesį kreipėme į jaunosios kartos maisto vartojimo įpročius, siekdami suprasti priežastis ir sąlygas lemiančias maisto atliekų susidarymą šių vartotojų namų ūkiuose“, – apie projekto tikslinę auditoriją pasakoja KTU Maisto instituto direktorė Alvija Šalaševičienė.
Turime duomenų, kad jauni žmonės yra susirūpinę maisto praradimu ir švaistymu, tačiau tuo pačiu išmeta nemažai maisto savo namų ūkiuose. Tai rodo didelį atotrūkį tarp jų požiūrio ir elgsenos, kurį lemia ne tik pačių jaunų žmonių veiksmai, bet ir visa juos supanti aplinka“, – teigia Instituto vyresnioji mokslo darbuotoja Gitana Alenčikienė.
„Manau, jog visos amžiaus grupės susiduria su maisto švaistymu, bet jaunimą pasirinkome neatsitiktinai. Palikus tėvų namus ir pradėjus savarankišką gyvenimą formuojasi nauji jauno žmogaus įpročiai, kurie gali turėti lemiamą įtaką tolesniam gyvenimui“, – apie projekto tikslinę auditoriją pasakoja KTU Maisto instituto mokslininkė Aelita Zabulionė.
Palikę tėvų namus jaunimas stokoja laiko, maisto ir produktų planavimo įgūdžių, jie gyvena itin intensyviai, greitai kintančiu grafiku, todėl jiems yra sudėtingiau numatyti mitybos racioną į priekį. Visi šie faktoriai gali būti susiję su maisto švaistymu.
Suomiai nukainotą maistą renkasi dažniau nei lietuviai
Tyrimo metu buvo atlikti devyni tikslinių grupių interviu su savarankiškai gyvenančiais jaunais žmonėmis trijose šalyse: Danijoje, Suomijoje ir Lietuvoje. Pasirodo, kad jaunimas visose trijose šalyse susiduria su panašiais iššūkiais, tačiau pasitaikė ir kultūrinių skirtumų.
„Pavyzdžiui, lietuviai išsakė, kad jų bendraamžiams nepriimtina įsigyti paskutinės galiojimo dienos, nukainotų prekių. Tačiau Suomijoje tokios stigmos nėra – net ir jauni pirkėjai įpratę pirmiausia patikrinti, galbūt jiems reikiamas produktas yra trumpesnio galiojimo ir palankesne kaina“, – teigia A. Zabulionė.
Nepaisant kultūrinių skirtumų, visus apklausoje dalyvavusį jaunimą vienijo idėja, kad maisto švaistymas yra labai aktuali tema, kuria diskutuoti ir siekti pokyčių yra būtina.
Suomijos jaunimas dalijosi paprastais sprendimais, kaip geriau suprasti išmetamo maisto kiekį. Studentai pastebi, kad į šiukšlių dėžę išmeta daug daugiau maisto nei reikėtų. Sugalvojus sprendimą – kartą išmetus maistą į šiukšlinę, įdėti pinigų į dubenėlį ir pažiūrėti, kiek jų susidarys – atsirado suvokimas, jog reikia imtis veiksmų.
Jaunosios kartos atstovai iš Lietuvos pastebėjo, kad prie mažesnio maisto švaistymo prisideda ir turimi geri juslinio produktų vertinimo įgūdžiai maistą apžiūrint, uostant, ragaujant. Tuo tarpu, Danijos jaunimas atkreipė dėmesį, kad maisto švaistymui didelę įtaką turi ir jaunų žmonių užimtumas bei aktyvus gyvenimo būdas.
Išanalizavus Suomijos, Danijos ir Lietuvos jaunosios kartos piliečių patirtį, įžvalgas, siūlymus bei pasitelkus specialistų patirtį ir rekomendacijas, mokslininkų komanda iš Kauno technologijos universiteto, Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje, Kopenhagos verslo mokykla ir Suomijos gamtos išteklių institutas (LUKE) ir „Anthropos“ parengė glaustas rekomendacijas, kuriose teikiami siūlymai, kaip mažinti maisto švaistymą tarp Europos jaunimo.
Problema ne švietime
„Norėtųsi manyti, jog daugiau švietimo šia tema tikrai galėtų padėti, tačiau projekto metu išsiaiškinome, jog didelis kiekis vertingos informacijos yra labai lengvai prieinama – nuo receptų, ką gaminti iš likučių iki planuoklių, ar net išmetamo maisto skaičiuoklių“, – sako KTU Maisto instituto tyrėja G. Alenčikienė.
Pasirodo, realybėje šie įrankiai nėra naudojami arba neprigyja kasdienybėje, nesukelia ilgalaikių pokyčių. Todėl buvo keltas klausimas ne kaip padidinti švietimo apimtis, bet kaip padidinti esamos informacijos suprantamumą ir pritaikymą įvairių suinteresuotų grupių poreikiams. Pasak mokslininkės, sudėtingiausia buvo suderinti pasiūlymus, kad jie atitiktų visų suinteresuotų šalių poreikius ir būtų prasmingi ir veiksmingi.
„Pavyzdžiui, gamindami dažniausiai tik sau, ar dviem asmenims jaunuoliai naudoja mažus įvairių produktų kiekius, tačiau dažnu atveju jie negali įsigyti saujelės špinatų lapų ar stiklinę pieno. Tad dalis produktų išmetama tik todėl, kad nepavyksta sunaudoti didelio greitai gendančio produkto kiekio“, – teigia A. Zabulionė.
Natūralu, kad tokiu atveju norisi paskatinti pramonės atstovus gaminti daugiau mažesnio tūrio pakuočių. Tačiau tai atsiremia ne tik į produkto savikainą ir pardavimo kainą, bet ir į tvarumo aspektą ir sunaudojamų pakuočių kiekius. Tad mokslininkams teko sudėtinga užduotis – ieškoti bendrų sąlyčio taškų ir konsultuotis su visomis suinteresuotomis šalimis ieškant bendrų sprendimų.
Sprendimai buvo parengti nustačius jaunimo poreikius ir atsižvelgus į jų nuomonę bei pasiūlymus. Tais atvejais, kai jaunimas įvardijo iššūkį, kuriam dar nerado sprendimo, tokia informacija buvo papildyta mokslininkų pasiūlymais.
Sukurtos rekomendacijos – tai projekto komandos ir jaunimo kvietimas imtis skubesnių veiksmų sprendžiant maisto švaistymo problemą.
„Kiekvienas žingsnis, net ir pats mažiausias, yra prasmingas“, – pabrėžia mokslininkė A. Zabulionė.