Daugelis geriausių filmų yra ir žiūrimiausi. „Skausmas yra laikinas, o filmas – amžinas.“ Ši citata buvo naudojama nuolat, siekiant įrodyti, kad kinas yra įrėžtas nuolatiniu rašalu ir kad, kad ir koks sunkus ar varginantis būtų konkretaus filmo kūrimo procesas, galutinis rezultatas (tikėkimės) yra to vertas. Tiesa ta, kad ne kiekvienas filmas yra vertas atlaikyti laiko išbandymą, o kai kurie sensta grakščiau nei kiti. Tačiau kinas yra amžinas, ir tai yra vienas iš puikių šios meno formos bruožų. Filmai visuomet yra nepasikeitę (nebent su jais dirba George’as Lucasas) ir prie jų galima sugrįžti bet kada, kai tik panorėsite. Kiekvienas turi savo filmus, kuriuos žiūri vėl ir vėl.
Tai filmai, kuriuos dėl įvairių priežasčių galima žiūrėti ir antrą kartą. Galbūt jie puikiai pavaizduoja universalias temas, o gal tiesiog be galo malonūs. Kai kurie jų net buvo sukurti taip, kad mus suviliotų žiūrėti dar kartą – juokeliais ir užuominomis, kuriuos pastebime tik antru kartu. Tačiau visus juos verta peržiūrėti daugybę kartų.
Jei filmas yra puikus ir vertas dėmesio, vadinasi, jį verta žiūrėti dar kartą. Taigi įsijunkite mėgstamą transliacijos platformą ir leiskite laiką su vienu ar keliais iš toliau išvardytų nepakartojamų filmų (išvardyti be jokios konkrečios tvarkos). O jei yra tokių, kurių dar nematėte, dabar tikrai turite progą juos pamatyti, o tada žiūrėti dar kartą.
Taigi, nieko nelaukdami pristatome jums geriausius filmus, kuriuos verta žiūrėti du kartus.
10. Inception (Pradžia, 2010)
Po to, kai filmas „Tamsos riteris“ pasaulyje surinko daugiau nei milijardą dolerių, tapo aišku, kas realizuos kitą filmą apie Betmeną. Bet prieš imdamasis dar vieno projekto apie žmogų-šikšnosparnį režisierius Christopheris Nolanas už 160 milijonų dolerių sukūrė „Pradžią“. Sakoma, kad „Pradžios“ scenarijų režisierius rašė beveik dešimt metų. Jei tai tiesa, tokios „spartos“ norėtųsi palinkėti visiems filmų kūrėjams. Tada nebeliktų pasaulio ekranuose karaliaujančio vienadienio niekalo, o kinas vėl susigražintų sau kadaise turėtą rimto meno reputaciją. Deja, apie tai galima tik pasvajoti. Bet tokie žmonės, kaip Ch. Nolanas, savo darbais įrodinėja, kad kine dar galima išrasti naujų išraiškos priemonių ir suteikti kitokius pavidalus jau anksčiau skambėjusiems motyvams.
Sąmonės skeveldrų dėlionės. Tikrovė kaip siurrealistinis košmaras. „Pradžią“ lengviausia apibūdinti būtent tokiais sakiniais. Čia siužetas ne kartą keis pavidalus, realybė (kaip Davido Lyncho filmuose) dažnai atrodys kaip klaikus siurrealistinis košmaras, o tikroji tiesa net ir finale bus tokia efemeriška, kad prie laimingos pabaigos pripratę žiūrovai turėtų pasijusti sutrikę. Ko gero, panašios reakcijos ir tikėjosi pats Ch.Nolanas, savo filmą pavadinęs „metafiziniu apiplėšimu“. Pagrindinį herojų suvaidinęs Leonardo DiCaprio džiugina geros aktorystės kokybe ir žengia į tokias psichologinio persikūnijimo aukštumas, kuriose artimiausioje ateityje jam lygių bus nedaug.
Ekstra klasės šnipas Domas Kobas įsigudrino daryti tai, apie ką Džeimsas Bondas nė sapnuoti negalėjo – jis gali lengvai patekti į miegančio žmogaus sąmonę, „prisijungti“ prie jo sapnų ir daryti ten visokias manipuliacijas. Pavyzdžiui, vogti genialias idėjas ir parduoti jas konkurentams. Šis amatas modernių technologijų ir pramoninio šnipinėjimo pasaulyje tampa tikra aukso gysla. Bet Kobas vis dažniau įsitikina, kad panašūs eksperimentai yra pavojingi ne tik jo nieko neįtariantiems „pacientams“, bet ir jam pačiam.
Manipuliacijos su žmonių sąmone visada domino fantastus. Į jokią jaučio odą nesurašytum visų fantastinių trilerių, kurių siužetus generavo įvairios „smegenų plovimo“ technologijos. Dažniausiai šie filmai ir buvo suvokiami kaip su realybe nieko bendro neturintys reginiai ar įaudrintos vaizduotės kliedesiai. Gal tik pagal „kiberpankinės“ fantastinės literatūros klasiko Williamo Gibsono apsakymą sukurtas „Džonis Mnemonikas“ (1995, rež. Robertas Longo) įtikino, kad artimiausioje ateityje žmonės galės „ištrinti“ neturinčią vertės informaciją (pavyzdžiui visiškai „nenaudingus“ vaikystės prisiminimus), o į atsilaisvinusią vietą „įrašyti“ ką nors svarbesnio. Būtent taip tąsyk pasielgė Keanu Reeveso suvaidintas elektroninis kurjeris Džonis, paslėpęs savo smegenyse informaciją, kurią medžiojo galinga japonų kompiuterinė mafija.
Be japonų mafijos negali apsieiti ir Ch.Nolanas, kurio „Pradžioje“ užkoduota labai artima giminystė „Džoniui Mnemonikui“. Tik šį kartą L. DiCaprio herojui japonų verslininko Saito dėka teks atlikti ne banalią svetimų paslapčių vagystę, o įvykdyti kur kas sudėtingesnę idealaus nusikaltimo partiją. Kartu su pagalbininkais Kobas turi įsiskverbti į stambios finansinės imperijos paveldėtojo Roberto Fišerio jaunesniojo smegenis bei įrašyti informaciją, kuri leistų jo konkurentams pakoreguoti verslininko mąstyseną ir, atitinkamai, jo tolimesnius veiksmus. Jei toks parapsichologinis fokusas pavyktų, Fišerių imperiją ištiktų finansinis krachas, ir tik tada Kobui būtų galima pasitraukti iš pavojingo verslo. O jeigu ne… (G.J)
9. The Fountain (Versmė, 2006)
Jaunas režisierius Darrenas Aronofsky kinematografiniame pasaulyje išgarsėjo po to, kai jo juodai balta ir moksliškai nuobodoka fantastinė drama lakonišku pavadinimu „Pi“ (1998) susilaukė visai nelauktos komercinės sėkmės. Kainavusi vos 60 tūkst. dolerių kukli kino juosta sugebėjo surinkti penkiasdešimt kartų daugiau pinigų.
Tai tikras avangardinio kino šedevras, istorija apie fanatiškai mokslui atsidavusį matematiką ir kompiuterių genijų, kuris yra per žingsnį nuo stulbinamo išradimo. Jis daug laiko praleido gilindamasis į skaičių paslaptis, nes ieško matematinio kodo, kuris leistų atskleisti ir materialaus, ir dvasinio pasaulių slėpinius. Jei šis darbas pavyktų, galima būtų valdyti Volstryto biržų rodiklius, šifruoti Talmudą, o gal net ir išvesti paties Dievo formulę. Laimė, vaikinas laiku supranta, kad tokios puikybės apsėstas žmogus rizikuoja peržengti tą trapią ribą, už kurios dievišką pasaulio sampratą keičia pragaro jėgoms palankus masinis proto aptemimas.
Po šio įsimintino debiuto D. Aronofsky pasinėrė į narkotinio svaigulio pasaulį ir susuko „Rekviem svajonei“ (Requiem for a Dream, 2000) – vieną stipriausių filmų apie narkomanijos provokuojamas tragedijas. Filmas sąmoningai šokiruoja, sukelia siaubą ir pasišlykštėjimą kvaišalais.
Pradžioje kai kurie epizodai net sukelia juoką, tačiau greitai tokias intonacijas keičia hipernatūralistiškai vaizduojami narkotinio kvaitulio košmarai ir net agonija.
O filme „Versmė“ režisierius stengiasi sužavėti mąstančius žiūrovus filosofine prielaida, kad žmogus gali gyventi amžinai, kaip kad tuo tiki reinkarnacijos išpažintojai.
Venecijos ir Toronto tarptautiniuose kino festivaliuose debiutavusi fantastinė drama „Versmė“ yra išskirtinė tuo, kad joje (kaip teigiama) nėra panaudota nė vieno kompiuterinio efekto, o sudėtingiausios scenos buvo filmuojamos naudojant miniatiūrinius modelius. Režisierius D. Aronofsky norėjo atsiriboti nuo kompiuterio ir sukurti kiek įmanoma tikroviškesnį filmą.
Filmas susideda iš trijų siužetinių linijų, kurios apima tris skirtingus laikotarpius – šiandieninę dabartį, šešioliktąjį amžių ir sunkiai įsivaizduojamą ateitį. Fantastinėje dramoje pasakojama apie meilę, mirtį, atgimimą, jausmus, reinkarnaciją ir gyvybės medį. Visa tai papildo jausmingai energinga kompozitoriaus Clinto Mansello muzika ir unikalūs vizualiniai efektai.
„Iksmenuose“ ir „Van Helsinge“ populiarumo bagažą susikrovęs aktorius Hugh Jackmanas stebina fenomenaliai įkūnydamas tris personažus.
Savo profesijai atsidavęs gydytojas Tomis Kreo mėgina išplėšti iš mirties gniaužtų beprotiškai mylimą ir sunkiai sergančią žmoną Izzi.
Ispanijos karžygys konkistadoras Tomasas Kreo išlieka ištikimas inkvizitorių apkaltintai šalies karalienei Izabelei ir mėgina desperatiškai ieškoti gyvybės medžio.
26-ajame amžiuje dėl mylimos žmonos mirties gedintis astronautas Tomas stengiasi išgelbėti ir išsaugoti gyvybės medį, kurio žievėje esančiose sultyse slypi nemirtingumo eliksyras, o kartu ieško tikrosios gyvenimo prasmės.
Trys skirtingos novelės skiriasi ir realybės vaizdavimo stilistika. Štai viduramžių atmosfera prisodrinta inkvizicijos siaubo, purvo, kraujo, prakaito ir sodriai vaizduojamo kūniškumo. Dabartis banali ir niekuo neįsimenama. O kosminė ateitis panaši į spalvingos mozaikos atskirų fragmentų dėlionę.
Kažkas labai taikliai pastebėjo, kad režisierius vienu metu nori būti panašus ir į vizualumo genijų George‘ą Lucasą, ir į filosofą Andrejų Tarkovskį. Norai gal ir neblogi, tačiau net aritmetinį vidurkį tokiu atveju apskaičiuoti sunku. Gal net neįmanoma. (G.J.)
8. Predestination (Lemtis, 2014)
Broliai australai, Maiklas ir Piteris Spirigai, trumpą Amerikos mokslinės fantastikos rašytojo Roberto A. Heinleino istoriją pavertė pasakojimu apie susinaikinimą, šokinėjantį pirmyn atgal iš vieno dešimtmečio į kitą tarp 1930-ųjų ir 1990-ųjų. Itanas Houkas atlieka laikino agento vaidmenį, kuris pasitelkdamas į smuiko dėklą panašią įrangą ir apmokytas savo viršininko (Nojus Teiloras) keliauja laiku, kad sustabdytų „Šnypščiančiu bombonešiu“ (angl. Fizzle bomber) vadinamą lunatiką teroristą, ketinantį nužudyti 10 tūkst. žmonių susprogdindamas didelę dalį Niujorko. Papildoma jo užduotis – apmokyti naują narį Džoną Do (Sara Snuk), interseksualu gimusį žmogų, kuris būdamas moterimi susilaukė vaiko, o tada pasirinko gyventi kaip vyras.
Broliai Spirigai atliko įspūdingą darbą prikeldami Heinleino istoriją, kurią jis parašė per vieną dieną. Kurdami filmą jie pasirūpino, kad jis būtų pakankamai aiškus ir suprantamas didžiajai auditorijai, tačiau tuo pačiu ir pakankamai sudėtingas bei painus, jog priverstų žiūrovus peržiūrėti jį dar kartą. Kaip bebūtų, pačiame „Lemties“ centre vis dėlto puikuojasi du pagrindinius veikėjus įkūnijančių aktorių Itano Houko ir Saros Snuk pasirodymai, kurie siužeto liniją papildo nuoširdžiu emociniu bagažu. Houkas paskutiniais metais dažnai dalyvaudavo originaliuose ir išskirtiniuose projektuose, todėl jo vardas aktorių sąraše garantuoja, kad filmas tikrai bus vienaip ar kitaip įdomus. Nors šiame filme jis atlieka paprasto ir sąžiningo vyruko vaidmenį, jis lengvai atpažįsta pikantišką istoriją vos ją pamatęs ir veikėjui, kuris lengvai galėjo nugrimzti užmarštyje, suteikia gyvybingumo bei tikroviškumo.
7. The Prestige (Prestižas, 2006)
Kai Christopherio Nolano filmas „Prestižas“ (2006) pasirodė mūsų ekranuose, mes jau buvome perskaitę jo pagrindą sudarantį Christopherio Priesto romaną. Ir knyga, ir filmas panardina mus į magijos pasaulį, kuris visada vilioja minias profanų, nenustojančių stebėtis, kaip iliuzionistai sugeba iš tuščio cilindro ištraukti gyvus triušius arba supjausto į dalis žavią asistentę, o ši pasibaigus triukui šypsosi sveikut sveikutėlė.
Nuo neatmenamų laikų panašus menas rėmėsi optiniu akių dūmimu ir, žinoma, rankų miklumu. Tačiau atsiradus elektrai magai gavo į rankas labai galingą kozirį. Štai kodėl istorijoje apie du draugus ir kartu konkurentus stebukladarius svarbią vietą užima mokslininkas Nikola Tesla, išradęs elektros energijos perdavimo metodą kintamos srovės impulsais. Negana to, jis vienas pirmųjų rimtai ėmėsi eksperimentuoti dirbtinio proto sukūrimo baruose ir svajojo surasti galimybę fotografuoti žmonių mintis. Vieni jį laikė genijum, kiti – paprasčiausiu šarlatanu. Bet Nikolos Teslos asmenybė ligi šiol neduoda ramybės kūrėjams. Jam skirta ne viena knyga, keli filmai ir net viena amerikietiška opera. O „Prestiže“ šį ekscentrišką originalą vaidina dainininkas Davidas Bowie. Vien to pakanka, kad filmą pažiūrėti labai norėtųsi.
Tačiau pagrindinis autorių dėmesys atitenka dviem XX a. pradžios magams, Londone surenkantiems minias žiūrovų. Kadaise jie buvo geri draugai, bet negailestingi konkurencijos dėsniai negalėjo nepaversti jų nesutaikomais priešais. Rafinuotų manierų Robertas Andžeris (Hugh Jackman) yra tobulas šoumenas, o kur kas grubesnis Alfredas Bordenas (Christianas Bale‘as) lenkia kolegą genialiais sumanymais, bet jis visai nemoka patraukliai pristatyti savo triukų.
Akivaizdu, kad dvi tokios ambicingos asmenybės taikiai po vienu cirko kupolu išsitekti negali. Nuolatinis noras įrodyti konkurentui savo pranašumą tampa tikra manija. Vadinasi, tragiška atomazga neišvengiama. Kokie jau čia fokusai…
Pradžioje Robertas ir Alfredas dirbo drauge ir virtuoziškai mulkino patiklią publiką, bet kartą atliekant sudėtingą triuką žuvo asistentė (Roberto žmona), draugai tapo priešininkais, kurie daugiausia laiko ir energijos skiria išradingiems veiksmams, galintiems pakenkti konkurento reputacijai. Abu vienija tas pats tikslas ir tas pats gyvenimo šūkis: „Jis pavogė mano gyvenimą, o aš pavogsiu jo triuką“. (G.J.)
6. Memento (2000)
Kažkada prancūzų „Naujosios bangos“ pradininkas Jeanas – Luc’as Godard’as yra pasakęs: „Kiekvienas filmas privalo turėti pradžią, vidurį ir pabaigą, bet nebūtinai tik tokia eilės tvarka“. Panašu, kad filmo „Memento“ (2000) režisierius Christopheris Nolanas idealiai vykdo šį priesaką: visą laiką atrodo, kad sprendi kažkokį rebusą, kuriame viskas sujaukta, o realus gyvenimas išskaidytas į sudužusio veidrodžio šukes. Jos nuolat įsiterpia į chaotišką istoriją, kurioje sulaužytos visos nuoseklaus pasakojimo taisyklės. Toks metodas puikiai perteikia komplikuotą herojaus savijautą. Buvusį draudimo tarnybos agentą Leonardą Šelbį (Guy Pearce’as) kamuoja reta liga, vadinama trumpalaikiu atminties praradimo sindromu. Vyrukas prisimena tik tai, kas įvyko iki žmonos žūties. Norėdamas rasti žudiką Šelbis turi atstatyti visų tragiškų įvykių seką. Ir prisiminti viską.
Vienas pirmųjų nuoseklaus pasakojimo tradicijas griovė kino genijumi vadinamas Orsonas Wellesas. Jau pirmajame pilnametražiame filme „Pilietis Keinas“ (Citizen Kane, 1941), dažniausiai vadinamame pačiu geriausiu visų laikų filmu arba talpiausia kinematografinių išradimų enciklopedija, pradiniuose kadruose rodoma pagrindinio herojaus mirtis, o vėliau, vis sugrįžtant į Čarlzo Fosterio Keino praeitį bandoma įminti šio neeilinio žmogaus mįslę.
Christopheris Nolanas bando panašią užduotį dar labiau apsunkinti. Jis savo ir taip supainiotą fabulą pasakoja per epizodus, vis toliau nušokančius į Šelbio praeitį, tačiau kaskart tie epizodai pradedami nuo pabaigos, kai dar neaiški veikėjų poelgių logika. Atminties motyvas čia tampa dominuojančiu. Jis deklaruojamas jau pavadinimu, kuriame iš Horacijui priskiriamos garsios lotyniškos frazės „Memento mori“ (Prisimink apie mirtį) liko tik pirmas žodis. Paties filmo sukūrimui buvo įsteigta kino kompanija „I Remember“ (Aš prisimenu) ir sugalvotas gerai siužeto esmę atspindintis bei tinkamas asociacijas provokuojantis reklaminis šūkis „Kai kuriuos įvykius geriau neprisiminti“.
Tokių įvykių, kurių geriau neprisiminti, Leonardo Šelbio praeityje buvo daug. Praktiškai visi, išskyrus tuos momentus, kada jiedu su žmona buvo laimingi. Kam ir kodėl prireikė sugriauti jųdviejų laimę, o Leonardą paversti paranojos apsėstu maniaku, karštligiškai bandančiu užčiuopti siūlą, kuris galėtų išpainioti piktavališkai suraizgytą aistrų ir nuodėmių kamuolį?
Režisierius sąmoningai vengia aiškinti veikėjų poelgių motyvacijas, ir šį metodą vienoje filmo scenoje aiškina Leonardo antagonisto Tedžio (Joe Pantoliano) žodžiais: „Faktai nėra prisiminimai, jie priklauso tik nuo to, kaip juos tirsi ir interpretuosi“. (G.J.)
5. 2001: A Space Odyssey (2001: Kosminė odisėja, 1968)
Šiam pesimistiniam Stanley Kubricko šedevrui priklauso bent trys reikšmingi rekordai. Pirma, po filmo nepatenkintas scenaristas Arthuras C. Clarkas parašė geriausią savo knygą „2001: Kosminė odisėja“ (dažniausiai būna atvirkščiai). Antra, visos niūriausios filmo pranašystės (deja, deja!) pildosi. O trečia, „Kosminėje odisėjoje“ skambanti Richardo Strausso muzika simfoninei poemai “Šitaip kalbėjo Zaratustra” ir Johanno Strausso valsas „Žydrasis Dunojus“ seniai tapo šiuolaikinio roko (!) klasika (filme taip pat panaudota Aramo Chačiaturiano muzika ir vengrų kompozitoriaus György Ligeti muzikinės temos (dėl pastarųjų, beje, net buvo kilę problemų).
Režisieriui filmo idėja šovė perskaičius britų rašytojo Arthuro C. Clarko trumpą istorija „Sergėtojas“ (The Sentinel). Sutikęs bendradarbiauti kartu rašant scenarijų rašytojas entuziastingai kalbėjo: „Jis [Kubrickas – G.J.] troško sukurti filmą, kuris taptų rimtos fantastikos kūriniu“. Galiausiai, pasižiūrėjęs filmą, rašytojas liko nepatenkintas rezultatu ir parašė tokio paties pavadinimo knygą, gerai žinomą ir mūsų skaitytojams.
Visą žmonijos evoliuciją režisierius sutalpina į kelis epizodus, kuriuos sieja kažkoks nežinomos kilmės monolitas. Nors S. Kubricko filmas yra bandymas pažvelgi į ateitį ir pasvarstyti apie žmogaus gyvenimo prasmę, „2001: Kosminė odisėja“ pradedama prologu, kai žemėje žmonių dar nebuvo, bet beždžionių sąmonėje jau ėmė formuotis pirmieji „mąstančios būtybės“ sąmoningų veiksmų impulsai (deja, nukreipti į jėgos panaudojimą prieš silpnesnius).
Iš tokio senų laikų prologo režisierius tuoj pat peršoka į fantastinę ateitį, kurioje kosmoso platybėse skrieja erdvėlaivis „Discovery“, valdomas galingo kompiuterio HAL. Įvykus kažkokiai kibernetinei anomalijai (dabar ją, tikriausiai, pavadintume kompiuteriniu virusu) HAL‘o programa perorientuojama ne į pagalbą astronautų komandai, bet į visai priešingus veiksmus.
Nolanas mielai prisimena, koks priblokštas buvo, kai pirmą kartą, būdamas septynerių, kartu su tėčiu, didžiausiame Londono kino teatre žiūrėjo filmą ir patyrė „neįprastą potyrį, kurio metu, rodos, nukeliavo į kitą pasaulį ir leidosi į kelionę, kuri atrodė neįmanoma“. (G.J.)
4. Everything Everywhere All at Once (Viskas iškart ir visur, 2022)
„Viskas iškart ir visur“ – daugiasluoksnis ir visomis prasmėmis įspūdingas filosofinis filmas, kuris žiūrovą pamąstymui gilesnėmis temomis įtraukia pasitelkdamas dabar „ant bangos“ esančią paralelinių visatų egzistavimo idėją. Šis filmas yra tarsi šviežio oro gurkšnis, įrodantis, kad filmų rinkos persisotinę žiūrovai matė dar ne viską. Filme analizuojamos idėjos gali priversti Jus patirti egzistencinę krizę, o vizualai – pasijausti taip lyg būtumėte paragavę haliucinogenų.
Istorija prasideda gana įprastai. Michelle Yeoh vaidina Evelyn, vidutinio amžiaus azijiečių kilmės amerikietę, pastebimai nusivylusią savo gyvenimu bei rutina. Santykiai su vyru ir dukra taip pat įtempti. Prie visų problemų prisideda ir tai, kad jos savitarnos skalbyklos verslą tiria JAV vidaus pajamų tarnyba. Veiksmo filme iš pradžių ne daug, bet per daug laukti netenka, nes Evelyn, nors ir priešindamasi, bet patenka į beprotiškos istorijos epicentrą – tik ji vienintelė gali išgelbėti pasaulį nuo sunaikinimo. Idėja, kad veikėja, kuri mažiausiai tikėtina taps pagrindine heroje nėra nauja (prisiminkime Bilbo iš „Hobito“ ar Neo iš „Matricos“), tačiau šiame filme Evelyn prideda papildomo desperatiškumo ir nihilizmo. Apskritai, tam tikros filmo idėjos visiškai nėra originalios. Tai, kas daro jį ypatingu ir originaliu yra kaip istorija pateikiama vizualiai.
Michelle Yeoh žiūrovams pažįstama iš tokių filmų kaip „Džeimsas Bondas: Rytojus Niekada Nemiršta“ (1997), „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ (2000), ir „Geišos išpažintis“ (2005). 2021 m. ji pasirodė Marvel kino studijos filme „Šang-Či ir dešimties žiedų legenda“. Malaizijoje gimusi aktorė išgarsėjo vaidyba devintojo dešimtmečio Hong Kongo veiksmo filmuose, vėliau pripažinimo sulaukė ir tarptautiniu mastu. Michelle „Viskas iškart ir visur“ – nepriekaištinga ir įtikinanti. Įdomu tai, kad iš pradžių scenarijus rašytas galvojant, kad pagrindinį vaidmenį filme atliks žiūrovams puikiai pažįstamas Jackie Chan‘as. Vis tik vėliau režisieriai ir scenarijaus autoriai Dan Kwan ir Daniel Scheinert persigalvojo. Santykiai tarp žmonos ir vyro, pasak jų, žiūrovams bus artimesnė tema. Mano nuomone, šiuo klausimu buvo priimtas puikus sprendimas.
Pagrindinės veikėjos vyrą Waymond‘ą vaidinantis Ke Huy Quan taip pat puikus – vaidmuo atrodo išpildytas. Key Huy rimčiau nevaidino nuo 1984-jų, kai, būdamas 12 metų amžiaus, pasirodė filme „Indiana Džounsas ir lemties šventykla“. Aktorius žiniasklaidai teigė, kad apie 1998-ius apskritai metė aktorystę, nes nematė galimybių tęsti karjerą. Grįžti į vaidybą jį paskatino filmo „Pasakiškai turtingi“ (2018) sėkmė. Pastaraisiais metais kino ekranuose pasirodė daugiau filmų, kuriuose atsisakoma su azijiečių kilmės žmonės susijusių stereotipų arba jie vaidino pagrindinius vaidmenis. Evelyn dukrą Joy vaidina Stephanie Hsu, pasižymėjusi seriale „Nuostabioji ponia Maisel“, o tėvą Gong Gong – ekrano legenda James Hong‘as. Jamie Lee Curtis veikėja – JAV vidaus pajamų tarnybos inspektorė – taip pat nepaliks abejingų.
Žiūrint šį filmą kilo jausmas, kad viskas yra ne taip kaip atrodo – veikėjai yra gilūs, problematiški, žmogiški, nors, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti žiaurūs ar nejautrūs. Kiekvienam veiksmui ekrane egzistuoja paaiškinimas, motyvas, kad ir koks absurdiškas jis būtų. O absurdo filme yra daug. Ir juoko, ir siaubo, ir šleikštulio. Be abejonės, toks ir buvo režisierių tikslas. Kiekviena detalė, kiekvienas kadras, kiekvienas žodis ar kostiumas – kruopščiai apgalvoti. Norint, kad būtų sukurtas toks vizualiai užburiantis ir išskirtinis filmas kaip „Viskas iškart ir visur“ visi, pradedant kostiumo dizaineriais, prodiuseriais, baigiant specialiųjų efektų kūrėjais, turėjo puikiai žinoti, ką daro ir koks rezultatas siekiamas. (A.N.)
3. Shutter Island (Kuždesių sala, 2010)
Jau įpratome prie režisieriaus Martino Scorsese‘s ir aktoriaus Leonardo DiCaprio tandemo, kas dveji metai džiuginusio ryškiomis retro dramomis. Epinėse „Niujorko gaujose“ (2002 m.) dėl vietos po saule XIX a. mirtinuose mūšiuose kovėsi imigrantai airiai ir vietiniai amerikiečiai. „Aviatoriuje“ (2004 m.) ekscentriško milijardieriaus Howardo Hugheso biografija buvo projektuojama į „aukso amžiaus“ Holivudo panoramą. O „Infiltruoti“ (2006 m.) atskleidė daug slaptų policijos ir mafijos veikimo mechanizmų. Į šiurpių paslapčių pasaulį panardina ir naujas sėkmingai dirbančio tandemo filmas „Kuždesių sala“.
Mistiniais siaubais iš ekrano dvelkia nuo pirmų minučių. Kai prie nuošalios salos artėja iš rūko išniręs plaustas su dviem denyje esančiais JAV maršalais, darosi aišku, kad vyrukų laukia nelengva užduotis. Reikės įminti labai sudėtingą šaradą: kaip iš saloje esančio kalėjimo užrakintos kameros galėjo pradingti tris vaikus nuskandinusi žudikė?
„Kuždesių salos“ režisierių įkvėpė mums gerai žinomas Denniso Lehane‘o romanas, labai giminingas amerikiečių „juodojo“ kriminalinio žanro literatūrinėms tradicijoms.
Šių tradicijų M. Scorsese laikosi griežtai. Padeda jam ir pats knygos tekstas, nuo kurio režisierius stengiasi nenutolti. O jei filmo autoriai ir ima improvizuoti, tai stengiasi nesuardyti tos ypatingos atmosferos, kurį žiūrovus kartu su pagrindiniais herojais kaskart įtraukia vis giliau į bauginančios beprotybės nasrus.
Knygą skaičiusieji prisimena tą ypatingą būseną, kurią jie jautė pasiduodami hipnotizuojančio siaubo poveikiui, kai buvo sunku susigaudyti, kur baigiasi realybė ir prasideda progresuojančios paranojos pagimdytos vizijos.
Preteksto tokioms manipuliacijoms knygoje ir filme apstu. Nuo išorinio pasaulio izoliuota sala, kurioje įsikūrusi griežto režimo kalėjimus pranokstanti psichiatrinė klinika ypač žiauriems nusikaltėliams, yra ideali vieta ne tik klaustrofobiškiems siaubams, bet ir šiurpą keliantiems psichofiziniams eksperimentams.
Paralelės su nacių koncentracijos stovykloje Antrojo pasaulinio karo metais vykdytais bandymais paversti gyvus žmones bevaliais zombiais „nuleidžia“ mistinę istoriją į labai konkretų kontekstą. L. DiCaprio vaidinamas pareigūnas Tedis Danielsas dar nepamiršo prieš dešimtmetį nacių koncentracijos stovykloje Dachau savo akimis regėto žemiškojo pragaro vaizdinių.
Antrąkart su šiomis praeities šmėklomis vyrui teks susidurti jau Kuždesių saloje. Panašu, kad jį čia atvedė ne tik profesinė užduotis, bet ir nuoširdus noras surasti jo žmonos Doloresos žudiką. Tedis dar neatsipeikėjo nuo depresijos, jį užvaldžiusios po to, kai žmona žuvo gaisro liepsnose. Panašu, kad šio piktavališko padegimo kaltininkas uždarytas labiausiai saugomame ligoninės korpuse. Bet tiesa, kurios taip desperatiškai ieško Tedis, bus kur kas baisesnė. (G.J.)
2. Interstellar (Tarp žvaigždžių, 2014)
„Mes esame arba vieniši Visatoje, arba ne. Bet kuri iš šių minčių kelia baimę“, – kitados pasakė fantastinės literatūros klasikas Arthuras Clarke‘as.
Literatūrinės fantastikos klasikas žinojo, ką sakė. Juk būtent jis sukūrė scenarijų legendiniam režisieriaus Stanley Kubricko filmui „2001-ųjų metų kosminę odisėja“ (1968 m.), o vėliau, nepatenkintas rezultatu, parašė knygą tokiu pavadinimu. Ir filmas, ir knyga labai skiriasi nuo to, ką paprastai matome fantastiniuose filmuose, dažniausiai išnaudojančiuose tik futuristinių vizijų efektus.
Absurdiškiausią tokios „kūrybos“ pavyzdėlį matėme filme „Paskutinės dienos Marse“. Jo autoriai rimtai plėtoja aiškiai ne mokslinę hipotezę, kurią savo apsakyme aprašė Sydney‘us J. Boundsas. Tai juoką keliantis siužetas apie tai, kaip šešis mėnesius Marse praleidęs astronautų ekipažas ieškojo gyvybės pėdsakų ir staiga paaiškėjo, kad Marse gyvena… zombiai. Juokinga buvo ne tik tokia holivudinė prielaida, bet ir tai, kad kai kas šį filmą pristatinėjo kaip mokslinės fantastikos kūrinį.
Kur kas rimtesnis buvo režisieriaus Alfonso Cuaróno fantastinis trileris „Gravitacija“. Panašu, kad šis filmas atvėrė fantastiniam kinui visai naują perspektyvą. Jei anksčiau tokių filmų autoriai svaigo nuo žmogaus intelekto pagimdytų kosminių technologijų, tai dabar atėjo šio proceso pasekmių suvokimo metas. Tarpgalaktinių erdvių užkariautojai po savęs paliko tiek orbitomis skraidančių kosminių šiukšlių, kad pats laikas galvoti apie ekspedicijas, kurių svarbiausia užduotis bus iškopti visatą. Priešingu atveju žmonijos tikrai lauks chaosas ir mirtini pavojai, kur kas baisesni už hipotetines ufonautų invazijas.
Režisieriaus Christopherio Nolano filmas „Tarp žvaigždžių“, žinoma, ras savo vietą toje galerijoje, kur rikiuojasi kūriniai, sukurti dėl žmonijos išlikimo susirūpinusių menininkų.
Jau daug metų mokslininkai muša pavojaus varpus, perspėdami, kad žmonės nustotų beatodairiškai stekenti Žemės išteklius. Toks barbariškas elgesys anksčiau ar vėliau išprovokuos globalią maisto krizę ir kitus materialius kataklizmus, ir žmonėms teks ieškotis alternatyvių vietų gyvenimui neaprėpiamose kosminėse platybėse. Fantastai literatai panašią situaciją moduliuoja jau seniai. Neatsilieka nuo jų ir mokslininkai. Vieno jų – fizikos teoretiko Kipo Thorne‘o – darbais remiasi ir filmo „Tarp žvaigždžių“ kūrėjai.
Fantastinės literatūros mėgėjai gerai žino istorijas apie visokias laiko kilpas. Nuo britų fantasto Herberto Wellso knygos „Laiko mašina“ (1895 m.) kelionės laike tapo mėgiamiausia šio žanro situacija. Pradžioje fantastai pasikliovė tik savo vaizduote, bet netrukus panašus kūriniai jau galėjo remtis fizikų samprotavimais apie teorinę tokių kelionių galimybę. Ypač stiprų argumentą fantastams pamėtėjo Albertas Einsteinas, kurio perversmą moksle padariusi reliatyvumo teorija pagimdė „kurmio urvo“ (angl. „Wormhole“) paradoksą apie laiko tunelius, per kuriuos teoriškai galima iš vienos realybės patekti į kitą. Žinoma, tam reikalingos gana griežtos energijos tankumo ir gravitacijos sąlygos, kurių realybėje įvykdyti dar niekam nepavyko.
„Kurmio urvo“ teorija praverčia ir filmo „Tarp žvaigždžių“ herojams. Pradžioje autoriai apibrėžia bendrą apokaliptinį netolimos ateities peizažą: dėl netinkamos globalios agrarinės politikos Žemė taip nustekenta, kad žmonių laukia siaubinga mirtis nuo bado ir deguonies trūkumo. Gyvybės limito skaitiklis nenumaldomai artėja prie fatališkos atžymos: „Mes turime suprasti – niekas Saulės sistemoje negali mūsų išgelbėti“. Todėl ieškoti naujų pasaulių į kosmosą vyksta būrys astronautų, vadovaujamų profesionalaus lakūno ir inžinieriaus Kuperio (aktorius Matthew McConaughey). Ši kosminė kelionė iš žiūrovų atims beveik tris valandas. Daug tai ar mažai? Kiekvienas teatsako į šį klausimą pats. (G.J.)
1. The Sixth Sense (Šeštasis pojūtis, 1999)
Argi nesame bent kartą gyvenime patyrę pašiurpti verčiančios nuojautos, kad blogis yra visai šalia mūsų? Kartais su nuostaba ir siaubu galime prisiekti, kad jau anksčiau bendravome su žmogumi, nors matome jį pirmą sykį. O kai kada vieta, kurioje atsidūrei pirmą kartą gyvenime, atrodo iki skausmo pažįstama. Būna ir taip, kad tiesiog žinojai, kad tai, kas atsitiko, būtent taip ir turėjo atsitikti…
1999-aisiais metais tikra sensacija kino pasaulyje tapo jauno indų kilmės režisieriaus M. Nighto Shyamalano mistinis trileris „Šeštasis pojūtis“ (The Sixth Sense): jo painus siužetas buvo panašus į lėtai sukamą spiralę, kuri finale atsivynioja taip greitai, kad apverčia visą fabulą aukštyn kojomis.
Kitame filme „Nepalaužiamasis“ režisierius tęsė panašius eksperimentus ir vėl bandė pritaikyti tą patį pasakojimo metodą. Abejuose filmuose pagrindinius vaidmenis suvaidino Bruce’as Willisas.
„Šeštajame pojūtyje“ jis buvo Filadelfijoje gyvenantis vaikų psichiatras Malkolmas Krou, kuris kartą susipažįsta su neįprastu pacientu. Aštuonmetis Koulas Syras (jį suvaidino vienuolikmetis Haley Joelis Osmentas) atrodo kaip ir dauguma jo bendraamžių – paprastas, žingeidus ir mielas berniukas. Bet jis turi keistų telekinetinių sugebėjimų – jis regi mirusius žmones ir aiškiai girdi jų balsus. Psichologai tokius sugebėjimus vadina tiesiog “šeštuoju pojūčiu”.
„Aš matau mirusiuosius”, – prasitaria aštuonmetis Koulas, kai Malkolmui pavyksta pasibelsti į jo sielą. Už šių žodžių slypi baisi nežinia ir vis artėjantis skausmingas suvokimas, jog šeštasis pojūtis, kurį turi berniukas, yra nesuvaldomas ir pražūtingas. Nes mirusieji, kurie aplanko Koulą – piktos, pasimetusios sielos, besiblaškančios ir vis dar nerandančios sau vietos.
Ar vaikas tiesiog mato viską, kas yra aplink mus? Ar dar įmanoma apsaugoti berniuką nuo jo šeštojo pojūčio? Kiek laiko turės praeiti, kad daktaras Krou patikėtų, jog tai – ne vien lakios vaizduotės aštuonmečio fantazijos? O gal sielos iš tikrųjų ateina pas mus iš anapus?
Tokie ir panašūs klausimai žiūrovą užplūsta tarsi lavina. Tik Malkolmas iš pat pradžių abejoja, kad tai yra kokia nors ypatinga Dievo dovana, ir greitai jo įtarimai pasitvirtina. Paslaptingi balsai iš mirties zonos gali būti ne mažiau pragaištingi, negu Odisėją kažkada viliojusios saldžiabalsių sirenų melodijos.
Malonu, kad filmo kūrėjams pavyksta išvengti kai kurių dažnai pasitaikančių trilerio štampų, o finalas iš viso nenuspėjamas. Kai nuo jo poveikio pagaliau atsitokėji, pajunti norą filmą dar kartą atidžiai pasižiūrėti (G.J.)
Gediminas Jankauskas, Augustė Nalivaikė
