Šioje margoje kaip persiškas kilimas apžvalgoje surinktas dešimtukas filmų, kurių bendras vardiklis yra tai, kad visi jie priklauso kriminalinių kūrinių žanrui.
O štai šių filmų įvairovė – didžiulė. Čia ir hiperrealistinė Clinto Eastwoodo režisuota „Mistinė upė“, ir kito kartais režisuojančio aktoriaus Edwardo Nortono darbas „Bruklino našlaičiai“, gražiai imituojantis klasikinį amerikiečių gangsterinį kiną.
Čia ir šiurpą keliantis trileris „Šviesiai mėlynos akys“, kurio vienas svarbiausių personažų yra pats mistinių siaubo apsakymų meistras Edgaras Allanas Poe (1809-1849).
Ir, žinoma, kriminalinių siužetų rinkinys negalėjo apsieiti be detektyvų karalienės Agathos Christie. Šį kartą jos kūrinių ekranizacijų apžvalgoje nėra, užtai jos šešėlis (ir net ji pati kaip vieno filmo personažas) yra nepaprastai ryškus.
10. „ŽIŪRĖKIT, KAIP JIE BĖGA“ (See How They Run, 2022)
Kriminalinių romanų karaliene tituluojama Agatha Christie kine vis dar turi paklausą. Jos kūrinių ekranizacijos artėja prie dviejų šimtų atžymos, ir ši graži statistika kasmet vis pildosi ne tik televizijos serialų dėka.
Vienas paskui kitą ekranuose pasirodo modernios ne kartą ekranizuotų kūrinių adaptacijos, kurias režisuoja britas Kennethas Branagh, sau rezervavęs seklio Erkiulio Puaro pagrindinį vaidmenį. Tris tokius filmus jau matėme ir mes. Tikriausiai, sulauksime jų ir daugiau.
O štai debiutanto režisieriaus Tomo George‘o filmas „Žiūrėkit, kaip jie bėga“ (2022 m.) nėra A. Christie siužeto ekranizacija. Tik filmo veiksmas plėtojasi šeštojo dešimtmečio Londone, kur 1953-aisiais metais Vest Endo teatras „Ambassadors“ rengiasi šimtajam spektakliui pagal romanų karalienės garsią kriminalinę pjesę „Pelėkautai“.
Šį žiūrovų pamėgtą populiarų spektaklį ne itin sėkmingas Holivudo filmų režisierius Leo Kopernikas (akt. Adrienas Brody) nori paversti kino hitu, tačiau visi planai staiga sustoja, kai jis viename vakarėlyje nužudomas.
Vos susipažinus su pirminėmis nusikaltimo aplinkybėmis profesinių rūpesčių išvargintam ir stiklelio nevengiančiam inspektoriui Stopardui (akt. Samas Rockwellas) ir nekantriai jo padėjėjai naujokei Stalker (akt. Saroise Ronan) darosi aišku, kad atvirų priešų ir pavyduolių velionis tikrai nestokojo. Kaip tai dažnai būna pačios A. Christie kūriniuose, įtarti galima praktiškai visus.
Žiūrovams pradinė informacija pateikiama dviem būdais – vaizdais ir užkadriniu Leo Koperniko monologu, kuris pristato dažniausiai naudojamas kriminalines schemas, kai įtariami visi, o auka įprastai būna tas, kurio mažiausiai tikimės. Kurį laiką tyrimas bus įstrigęs, bet iš mirties taško jį išjudins kokia nors, dažniausiai iš pirmo žvilgsnio visau nereikšminga detalė, esanti visiems matomoje vietoje, bet kaip tik todėl į ją ilgai niekas nekreipia dėmesio.
Taip bus ir šį kartą. Ir, žinoma, tirdami paslaptingą žmogžudystę tyrėjai ne kartą rizikuos savo gyvybėmis.
Atrodytų, prityrusiam detektyvų gerbėjui nėra nieko naujo, išskyrus tai, kaip šis kriminalinis pasjansas dėliojamas. O šiai dėlionei išradingas režisierius pasitelkė kelis tūzus. Kitaip sakant, išgalvotą kriminalinę istoriją susiejo su tikrais įvykiais ir realiais teatro veikėjais.
1952-aisiais teatre „Ambassadors“ iš tikrųjų buvo pastatytas spektaklis pagal A. Christie pjesę „Pelėkautai“ (The Mousetrap), kuris paskui be pertraukos (tik 1974 m. perkeltas į kitą Londono teatrą) buvo rodytas iki 2000—ųjų. Gal būtų rodytas ir toliau, bet kovido epidemija tada buvo paralyžiavusi teatrinę veiklą.
Tame legendiniame spektaklyje pagrindinius vaidmenis vaidino Richardas Attenborough ir jo žmona Sheila Sim. Jie dabar yra ir naujojo filmo personažai (juos vaidina Harris Dickinsonas ir Pearl Chanda). Tarp filmo veikėjų pamatysime ir anų laikų kino prodiuserį Johną Woolfą (akt. Reece‘as Shearsmithas) i scenaristą Mervyną Cocker-Norrisą (Davidas Oyelowo), ir net… pačią Agathą Christie (ją suvaidino Shirley Henderson).
Ir visa tai nuspalvinta Weso Andersono filmų pasaulį primenančiomis spalvomis. Ir tik nesakykite, kad po viso to nenorėsite šio filmo pažiūrėti…
9. „ROPLIAI“ (Reptile, 2023)
Anksčiau muzikinius bei reklaminius klipus kūręs režisierius Grantas Singeris debiutavo kriminaliniu filmu keistoku pavadinimu „Ropliai“, gal labiau tinkančiu televizijos dokumentikai. Tik galime įtarti, kad tai tikrai nebus pasakojimas apie gyvūnų pasaulį.
Charizmatiškasis aktorius Benicio Del Toro „Ropliuose“ vaidina patyrusį policijos detektyvą Tomą Nikolsą, kuris drauge su partneriu imasi tirti žiauriai nužudytos nekilnojamo turto agentės Samer Elsvik bylą. Svarbią informaciją sekliai gauna iš lauko stebėjimų kamerų. Reikšmingų detalių pateikia ir policininkų pakalbintas nužudytosios artimas draugas Vilas Greidis (jį suvaidino dažnai filmuose pasirodantis dainininkas Justinas Timberlake‘as), aptikęs lavoną žmogžudystės vietoje.
Vilas ketino vesti nužudytąją, bet ji buvo dar neišsiskyrusi su savo vyru Semu Gifordu. Visi jie yra įtariamųjų sąrašo viršuje, kaip ir valdinga Vilo motina. Siužetui besiplėtojant, kaip ir reikėjo tikėtis, įtariamųjų sąrašas tik ilgėja.
Savo vaidmenį suvaidins ir kelios svarbios detalės – nužudytosios kūne aptiktos spermos DNR analizė ir kai kurių veikėjų praeities paslaptys, susijusios su nešvariais komerciniais sandoriais ir narkotikais (kaip gi dabar be jų?).
Savo emocijas slepiantis policijos detektyvas Tomas Nikolsas ištikimas savo profesijai ir žmonai (ją suvaidino jau primiršta Alicia Silverstone). Keista, bet jis dar nenusivylė žmonėmis ir gyvenimu, dar samprotauja apie garbę ir orumą, nors kone kasdien regi šias senamadiškas sąvokas seniai sukompromitavusią ir korupcijoje paskendusią realybę.
Bet įdomiausia, kad besikapstydamas svetimų santykių raizgalynėje Tomas pamažu atskleidžia ir kai kuriuos jo paties gyvenimo niuansus, apie kuriuos geriau būtų nieko nežinojęs.
Sunku iš debiutanto laukti kažko neįprasto, bet Grantą Singerį verta pagirti už profesionalumą ir tinkamą žaidimą klasikinio film-noir elementais. Nesistengdamas atrodyti radikaliai originaliu režisierius vykusiai cituoja šio žanro mėgėjams gerai žinomus filmus – R. Polanskio „Kinų kvartalą“, C. Hansono „Los Andželo paslaptis“, B. De Palmos „Juodąją orchidėją“, net populiarų TV serialą „Tikri detektyvai“.
Dar vienas pliusas – ryškūs, nors ir nedideli antraplaniai vaidmenys, kuriuos sukūrė retai matomi Ericas Bogosianas, Michaelas Pittas ir Frances Fisher.
Pliusų pakanka, kad galėtume „Roplius“ vadinti viena ryškiausiu šio sezono Netflix premjerų. Šios platformos naujienų topuose jis kurį laiką buvo lyderis.
8. „PAPRASTA PASLAUGA“ (A Simple Favor, 2018)
Pirmasis filmo režisieriaus Paulo Feigo filmas „Aš esu Deividas“ (I Am David, 2003 m.) pasakoja jaudinančią istoriją apie dvylikos metų berniuką, kuris pabėga iš komunistinės koncentracijos stovyklos Bulgarijoje ir leidžiasi į kelionę, kad pasiektų Daniją. Mažasis Deividas turi tik kepalėlį duonos, kompasą ir laišką, kurį privalo nugabenti į Kopenhagą, kur juo turėtų pasirūpinti geri žmonės.
Gerai užsirekomendavęs šiuo filmu režisierius dar pasipraktikavo televizijoje ir ilgam nėrė į komedijos sūkurius, kur pasijuto kaip žuvis vandeny. Viena po kitos ekranuose pasirodžiusios jo komedijos „Sunokusios pamergės“ (Bridesmaids, 2011 m.), „Vienas šūvis. Dvi kulkos“ (The Heat, 2013 m.), „Ji – šnipė“ (2015 m.) ir nauja „Vaiduoklių medžiotojų“ versija (2016 m.) iškėlė jį į linksmojo žanro lyderius.
„Paprasta paslauga“ – kiek sudėtingesnis atvejis. Čia režisieriaus pamėgta komedijos stichija derinama su klasikinio kriminalinio kino elementais. Siužeto centre – dvi draugės, kurias vaidina Anna Kendrick ir Blake Lively. Ir tai jau pirmas ryškus filmo pliusas.
Efektinga blondinė, Niujorko mados namų atstovė spaudai Emili Nelson (akt. Blake Lively) kartą paprašo iš pirmo žvilgsnio nekaltos paslaugos naivią brunetę namų šeimininkę Stefaniją (Anna Kendrick). Abiejų vaikai lanko tą pačią mokyklą, todėl Emili paprašo draugę pasirūpinti jos sūnumi, nes jai kartais tenka ilgiau pabūti darbe.
Tačiau ir vėlai vakare Emili nepasirodo, jos telefonas atjungtas, o mados namų sekretorė patikina, kad jos kolegė išmovė į Majamį savaitėlę paatostogauti. Kartu su Emilės vyru Šonu Stefanija kreipiasi į policiją, ir prasideda bėglės paieškos.
Taip daug buitinių nesusipratimų pradžioje žadėjusi komedija pasuka į kriminalines lankas, o jose, kaip žinia, pavojingų staigmenų neturėtų pritrūkti. Pakvimpa tikru trileriu, bet nuojauta kužda, kad komedijose savo talentą nušlifavęs režisierius nepraleis progos tirštėjančią atmosferą praskaidrinti šviesesnėmis situacijomis.
Į bėglės paieškas įsijungia ugniagesiai, sensacijas medžiojantys bulvarinės spaudos fotografai ir net internetiniai savanoriai. Mat Stefanija tvarkė populiarią namų šeimininkėms skirtą internetinę paskyrą su vertingais patarimais ir kulinariniais receptais. Palaipsniui bėglės paieškos virsta tikru realybės šou.
O keistos bylos tyrimas vis pamėtėja naujų intriguojančių detalių ir netikėtų aplinkybių. Čia ir šantažas, ir pavojingas flirtas, ir padegimas, įvairios machinacijos, net incestas ir įvairaus bjaurumo godumo bei klastos variantai.
Idealus filmas mėgstantiems sėdėti ant dviejų kėdžių arba vienu metu vaikytis du zuikius. Tokiems žiūrovams garantuojamas dvigubas malonumas.
7. „SUNKŪS LAIKAI VIEŠBUTYJE „EL ROYALE“ (Bad Times at the El Royale, 2018)
Šioje apžvalgoje jau yra vienas filmas, sukurtas pagal klasikinę Agathos Christie „Dešimties indėniukų“ siužeto schema. Ji labai paprasta, bet kaskart veikia užtikrintai. Svarbu, kad nusikaltimas (dažniausiai žmogžudystė) įvyktų uždaroje aplinkoje ir visi aplinkiniai galėtų būti įtariamieji.
Režisieriaus Tomo George‘o filme „Žiūrėkit, kaip jie bėga“ (2022 m.) tokia situacija plėtojasi šeštojo dešimtmečio Londono teatre, kur nužudomas populiarų spektaklį norintis paversti kino hitu ne itin sėkmingas Holivudo filmų režisierius.
O filme režisieriaus Drew Goddard‘o filme „Sunkūs laikai viešbutyje „El Rojale“ kriminalinė istorija su žmogžudyste septintojo dešimtmečio pabaigoje plėtojasi prie Taho ežero Kalifornijos ir Nevados pasienyje esančiame apleistame viešbutyje, neabejotinai menančiame ne vieną tamsios praeities paslaptį.
Veiksmo vieta parinkta labai išradingai. Galima užsisakyti viešbučio apartamentus Nevados pusėje (kainuos pigiau), o galima – Kalifornijoje (kainuos doleriu brangiau, užtai alkoholis neuždraustas).
Yra ir kita – kone metafizinė – tokios vietos prasmė: filmo mistinių įvykių kontekste toks paribys yra ne tik tarp dviejų valstybių, o gal net tarp gyvenimo ir mirties. Savotiškas pragaro prieangis, kur kiekvienas susilaukia to, ko yra nusipelnęs.
Šioje teritorijoje susitinka septyni nepažįstami žmonės. Kiekvienas jų turi savo paslaptį, kurią tariasi saugiai palaidojęs praeities gelmėse. Bet kažkas (?) jas visas žino ir sugalvojo vieną lemtingą naktį visiems svečiams suteikti paskutinę galimybę išpirkti savo nuodėmes…
Panašu, kad režisieriui Drew Goddard‘ui patinka klaustrofobinė aplinka. Jo ankstesniame trileryje „Namas girios glūdumoj“ (Cabin In The Woods, 2012) šiurpūs įvykiai persekioja penkis bičiulius, įsikūrusius apleistame namelyje vidury miško. Čia kompanija tikėjosi pakeisti aplinką, atsipalaiduoti ir smagiai papramogauti. Bet kaip tik tada prasideda siaubingi ir klaikūs dalykai.
„El Royalio“ veiksmas plėtojasi praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje. Ir tai režisieriui svarbu. Jeigu „Namas girios glūdumoj“ turėjo ne tik trilerio forma, bet ir buvo piktoka charakterių satyra, tai „El Royalyje“ satyra yra greičiau socialinė, nes susijusi su ano laikmečio Amerikos įvykiais ir papročiais.
Pasakodamas įtampos nestokojančią istoriją režisierius niekur neskuba. Lėtokas tempas, sugrįžimai į praeitį reikalingi papildomoms personažų charakteristikoms ir svarbioms detalėms. Kartais tos pačios situacijos pateikiamos keliais rakursais. Tokiais „potėpiais“ tapomas laikmečio portretas, gal kartais ir tiesmukas, bet užtai tikslus.
Gal tik per anksti išvargina atomazgos laukimas. Visgi išlaikyti aukštame emociniame lygyje žiūrovų dėmesį dvi valandas ir dar dvidešimt minučių tikrai nelengva. Patrumpinti akivaizdžiai per ilgą filmo trukmę nepakenktų Be didelio nuostolio pagrindiniam siužetui tai galima būtų padaryti lengvai prognozuojamų situacijų sąskaita.
6. „TIKRA ISTORIJA“ (True Story, 2015)
Kinematografininkai mėgsta kurti filmus pagal tikras istorijas. Ypatingą vietą tarp jų užima pasakojimai apie visokiausio plauko nusikaltėlius. Scenaristams tokiais atvejais net išgalvoti nieko nereikia – tik skaityk teismo posėdžių protokolus ir knygas apie teisiamųjų kriminalinius nuotykius! Bet kažkodėl ne visada tokia autentika kine pasirodo įdomi. Kur kas dažniau gero rezultato pasiekiama ne kruopščiai atkuriant realiu įvykius, o atvirai romantizuojant nusikaltėlius ir kuriant apie juos gražų mitą.
„Tikrą istoriją“ sukūręs režisierius Rupertas Gooldas bando pritaikyti pirmosios filmų kategorijos taisykles. Ir neišvengia tokiais atvejais pernelyg ryškaus iliustratyvumo bei banalių dialogų. Ne taip nuo realybės priklausantys scenaristai, be abejonės, abiejų pavojų būtų išvengę.
O siužetas iš tikrųjų neeilinis.
Pagrindinis herojus, realus laikraščio „The New York Times“ reporteris Maiklas Finkelis (jį suvaidino Jonah Hillas) turėjo laimės kūdikio reputaciją. Jis mokėjo sumedžioti ir intriguojamai pateikti sensacingas temas, kurios net dešimt kartų pakliūdavo į topus.
2002-aisiais jis rinko informaciją apie Afrikoje plantacijose išnaudojamus nepilnamečius. Maiklas apklausė keletą paauglių, bet nuotraukų su mušimo žymėmis nepadarė. O sugrįžęs į redakciją paskubomis sukurpė dar vieną sensaciją, pagražinęs faktus, sukompiliavęs medžiagą iš kelių skirtingų šaltinių ir sufabrikavęs nuotrauką ir visa tai pateikęs kaip autentišką vieno paauglio istoriją.
Apgaulei išaiškėjus Maiklas pasiteisino, kad jam sukurti skaitytojus jaudinančią istoriją buvo svarbiau, negu papasakoti tiesą. Aukščiausios žiniasklaidos standartus išpažįstančio leidinio reputacija buvo suteršta, todėl klastotojas buvo nedelsiant atleistas. O tai rimtos žiniasklaidos pasaulyje reiškia „juodą žymę“ arba, paprasčiau sakant, „vilko bilietą“.
Skandalingai sukompromitavusio „plunksnos ryklio“ dabar niekas nenori įdarbinti. Bet kaip tik tada vyruką pasiekia pikantiška informacija, kurioje jo vardas ir pavardė panaudota visai nelauktame kontekste.
Maiklas sužino, kad jau kurį laiką Meksikoje slepiasi savo žmoną ir tris vaikus nužudęs pavojingas recidyvistas, kažkodėl pasivadinęs Maiklu Finkeliu, nors iš tikrųjų yra Kristianas Longo (šį gudrų chameleoną suvaidino Jamesas Franco).
Tikrasis Maiklas imasi keistos bylos tyrimo, turėdamas dvigubą tikslą: pirma, jis nori sužinoti, kodėl žmogžudys pasisavino jo tapatybę, o antra, – jis tikisi, kad tai puiki galimybė susigražinti pašlijusią reputaciją.
5. „NEMATOMAS SVEČIAS“ (Contratiempo/ The Invisible Guest, 2016)
Ispanų režisierius Oriolis Paulo (gim. 1975 m.) neretai vadinamas klasikinių trilerių meistro Alfredo Hitchcocko pasekėju. Tam pritaria ir pats režisierius, savo pirmąjį (dar nepilnametražį) filmą pavadinęs „Makgafinu“ (McGuffin, 1998 m.).
„Makgafinu“ A. Hitchcockas vadino kažką abstraktaus arba visiškai neįtikėtino. Tai gali būti dažniausiai net nekonkretizuojama kažką galinti nulemti detalė arba tiesiog užuomina į ją. Svarbiausia, kad tokios užuominos pastebimai prisidėtų kuriant baimės ir laukimo atmosferą.
Panašių „hičkokiškų“ detalių netrūksta ir Oriolio Paulo filme „Nematomas svečias“ (The Invisible Guest, 2016 m.). toks yra anglakalbis filmo pavadinimas. O originalus „Contratiempo“ reiškia „Nemalonumai“.
Dideli nemalonumai čia ištiko jauną verslininką Adrianą Doriją (Mario Casas), kuris buvo aptiktas viešbučio kambaryje šalia nužudytos meilužės kūno. Kambarys buvo užrakintas iš vidaus, langai neatsidaro ir iš kambario tikrai niekas nebuvo išėjęs.
Panašų rebusą dar 1907 metais užminė prancūziškų detektyvų meistras Gastonas Leru (Gaston Leroux) romane „Geltonojo kambario paslaptis“: jame jauną merginą buvo bandoma nužudyti senovinės pilies kambaryje, kurio durys patikimai užrakintos, o vienintelis čia esantis langelis – uždengtas grotomis ir langinėmis, užsklęstomis iš vidaus geležine sklende.
Adrianas Dorija, žinoma, kategoriškai neigia esąs žudikas. Jis teigia pats tapęs nežinomo užpuoliko auka. Bet negali paaiškinti, kas nužudė merginą, jo paties galvą trenkė į veidrodį ir, svarbiausia, kokiu būdu tikrasis nusikaltėlis galėjo iš uždaros patalpos pasišalinti.
Tirti painią mistinę bylą imasi patyrusi advokatė Virdžinija Gudman (Ana Wagener). Jos ilgai trunkantys pokalbiai su įtariamuoju panašūs į kruopštų psichoanalizės seansą. Iš jo šilto bei šalto mačiusi teisininkė ir atidesni žiūrovai pamažu ima suprasti, kad svarbiausių nusikaltimo detalių reikia ieškoti ne žmogžudystės vietoje, o visai kitur. Ir kad menkiausios kvotos detalės, į kurias pradžioje advokatė labiausiai kreipia dėmesį, bus visiškai nesvarbios.
Dar paaiškėja, kad ir įtariamasis, ir nusikaltimo tyrėja, žaidžia savo žaidimus, kurių taisyklės kitai pusei nėra žinomos. Nemažą filmo dalį žiūrovas jaučiasi tarsi kamerinio vaidinimo stebėtojas, bet supranta, kad negalima prarasti budrumo, nes vienas kitą sąmoningai klaidinančių pašnekovų dialoguose gali būti svarbus net atsitiktinis žodis, intonacija ar vos pastebimas žvilgsnis. Viskas yra svarbu ir viskas turi savo potekstes.
Nemažo rezonanso sulaukė ir kiti Oriolio Paulo filmai. Mistiniame trileryje „Kūnas“ (El cuerpo, 2012 m.) buvo narpliojama dar viena žmogžudystės ir paslaptingo dingimo istorija: nužudytas čia buvo kažko mirtinai išsigandęs morgo darbuotojas, o dingo neseniai į morgą atvežtas lavonas.
O siaubo trileryje „Džulijos akys“ (Los ojos de Julia, 2010 m.), kurį prodiusavo Guillermo del Toro), negyvą sesers dvynės kūną namo rūsyje aptinka nepagydoma akių liga serganti astronomė Džulija. Nusikaltėlį mergina pasiryžusi surasti kol dar neužgeso šviesa akyse.
Be meistriškai (kaip visada Oriolio Paulo filmuose) rezgamos siužetinės intrigos „Nematomas svečias“ remiasi tiesos reliatyvumo problema. Nuolat kylančią įtampą (A. Hitchcockas ją vadino „saspensu“) autoriai sugeba išlaikyti iki finalinės atomazgos, kuri tikrai bus netikėta. Tada ir suprasime, kaip teisus yra filmo reklaminis šūkis: „Kiekviena istorija turi dvi puses. Bet tiesa visada tik viena“.
4. „Bruklino našlaičiai“ (Motherless Brooklyn, 2019)
Anksčiau ar vėliau praktiškai visi bent kiek garsesni aktoriai išbando režisieriaus profesiją. Daug kam tokia patirtis būna pirma ir paskutinė: palyginę aktorystę su režisūrą (ir patenkinę kūrybines ambicijas) jie dažniausiai grįžta prie to, ką išmano geriau ir toliau džiugina gerbėjus savo vaidmenimis.
Bet, žinoma, būna ir išimčių. Pavyzdžiui, Clintas Eastwoodas, kuris jau tapęs įžymiu aktoriumi pradėjo režisuoti ir pasitikdamas savo devyniasdešimtąjį gimtadienį (š.m. gegužės 31-ąją) turės savo „taupyklėje“ beveik keturias dešimtis savarankiškai sukurtų vaidybinių filmų.
Aktoriaus Edwardo Nortono režisuotų filmų skaičius ne toks įspūdingas. Pernai režisuoti „Bruklino našlaičiai“ tėra dar tik antras jo savarankiškas filmas. Bet jau jo debiutas „Mylėk ir tikėk“ (Keeping the Faith, 2000) savo metu tapo ženkliu XX a. pabaigos filmu. Tai buvo jautri romantinė komedija apie du draugus Brajeną (Edwardas Nortonas) ir Džeiką (Benas Stilleris), kurie vaikystėje buvo neišskiriami ir tokie išliko. O štai Ana (Jenna Elfman) vaikystėje draugavo su abiem vaikinais. Tačiau mergina jau seniai su jais nesimatė. Ir vos parvykusi į senąjį gerąjį Manheteną Ana susirado savo senuosius draugus. Abu vyrukai dabar uoliai tarnauja Dievui, tik daro tai skirtingose bažnyčiose. Vienas tapo šventiku tėvu Brajenu Finu, kitas – rabinu Džeiku Šramu. Pamatę, kad jų riestanosė vaikystės draugė tapo patrauklia jauna moterimi, abu ją įsimyli. Tačiau katalikų kunigą kausto skaistybės įžadai, o rabinas gali vesti tik žydaitę…
Komplikuotas meilės trikampis plėtojamas labai subtiliai, žaviais, net sakyčiau, impresionistiniais potėpiais.
O štai antrasis Edwardo Nortono režisuotas filmas „Bruklino našlaičiai“ yra visiškai kitokios stilistikos kūrinys. Ir tai suprantama, juk šį kartą autorius stengiasi pasigalynėti su didžiules tradicijas Amerikoje turinčiu gangsteriniu kinu.
Gangsterinis kinas Amerikoje startavo beveik drauge su 1929-aisiais įsiplieskusia Didžiąja ekonomine depresija, kuri tapo puikia terpe suklestėti organizuotam nusikalstamumui. Tada laikraščiai mirgėjo nuo reportažų apie gatvėse ramybę drumsčiančius gaujų karus, kruvino susidorojimo su konkurentais nuotraukomis ir noriai fotografams pozuojančių gangsterių portretais.
Jonathano Lethemo romaną, pagal kurį sukurti „Bruklino našlaičiai“ Edwardas Nortonas perskaitė beveik prieš du dešimtmečius ir jau tada pajuto norą jį ekranizuoti. Vėliau rašydamas scenarijų nusprendė perkelti veiksmo laiką iš 1990-ųjų vidurio į šeštąjį dešimtmetį – arčiau klasikinio gangsterizmo epochos.
Jau pirmoje scenoje pagrindinis herojus Lajonelis Esrogas (jį suvaidino pats Edwardas Nortonas) megztinio rankovėje aptinka laisvą siūlą, bando jį nutraukti ir … įsitraukia į šį procesą. Ko gera, tai labai tiksli kriminalinių intrigų metafora – juk panašiai, įsitvėrę kokio nors įkalčio detektyvai ilgai ir kantriai vynioja tyrimo kamuolį, kol siūlas atveda prie norimo rezultato.
Bet šioje scenoje režisierius ir kartu pagrindinio vaidmens atlikėjas labai taikliai charakterizuoja savo herojų: Lajonelis serga Tureto sindromu – tai liga, paverčianti žmogų nervų kamuoliu. Ši liga (medikai ją vadina paveldimu neuropsichiatriniu sutrikimu), anot Vikipedijos, „prasideda vaikystėje ir pasižymi daugialypiais fiziniais (motoriniais) tikais ir bent vienu balsiniu (foniniu) tiku. Šie tikai atsiranda ir išnyksta, net gali būti laikinai numalšinti.“
Balsiniai tikai ypač pastebimi Lajonelio kalbėjimo manieroje – neretai jo impulsyviai beriama greitakalbė panaši į beprasmiškų žodžių srautą. Tačiau jame yra sava logika, leidžianti vyrui gerai įsiminti kitų žmonių pokalbius, svarbias detales ir, svarbiausia, nesiblaškyti tada, kai reikia maksimaliai sukoncentruoti dėmesį.
Paradoksalu, bet specifinė liga ir jos aiškiai išreikšti simptomai daro Lajonelį idealiu detektyvu. Jis ir yra detektyvas, dirbantis Frenko Minos (Bruce‘as Willisas) vadovaujamame profesionalių seklių biure.
Prieš daugelį metų Frenkas priglaudė keturis Bruklino gatvių bastūnus, kurie užaugę tapo savo globėjo pagalbininkais. O našlaičiui Lajoneliui Frenkas buvo tikras tėvas.
Kai Frenkas nužudomas, būtent Lajonelis imasi šios bylos, ir filmo autoriai žiūrovus panardina į tirštą niūraus miesto atmosferą, stilistiškai labai primenančią Samo Mendeso kriminalinį retro nuarą „Kelias i pražūti“ (Road to Perdition, 2002). Už tai šiltų katučių tikrai nusipelnė operatorius Dickas Pope‘as. O netikėtų siužeto posūkių ir šokiruojančių atradimų gausa „Bruklino našlaičiai“ panašūs į Romano Polanskio „Kinų kvartalą“ (Chinatown, 1974) ar „Los Andželas slaptai“ (L.A. Confidential, 1997, rež. Curtis Hansonas).
Paslapčių „Bruklino našlaičiuose“ bus su kaupu. Dauguma jų sumaniai slepiami po spartaus Niujorko atnaujinimo ir skurdžiausių Harlemo rajonų renovacijos šydu. Vienas centrinių šio atsinaujinimo „architektas“ yra Napoleono komplekso apsėstas įtakingas miesto administracijos veikėjas Mouzesas Rendolfas, vardan didingo tikslo nesiskaitantis su priemonėmis. Jį ryškiai suvaidino Alecas Baldwinas, savo vaidyboje pasinaudojęs keliomis spalvomis iš savo arsenalo, kurį pastaraisiais metais neretai nukreipia į kur kas aktualesnį ir aukštesnio rango dabartinį JAV politiką (vienas įsimintiniausių filmo epizodų – emocingas Rendolfo monologas apie valdžios galią).
Įsimenamus personažus suvaidino ir kiti aktoriai: Gugu Mbatha-Raw – Rasinės diskriminacijos komiteto darbuotoją Laurą Rouz, Willemas Dafoe – daug ne tik savo profesijos paslapčių žinantį architektą Polą, Michaelas Kennethas Williamsas – džiazo orkestro virtuozą trimitininką, ekstremaliais momentais mokantį savo muzikinį instrumentą panaudoti visai ne pagal jo paskirtį.
Sunku kažką naujo pasakyti seniai klasika tapusiame JAV gangsteriniame kine. Bet režisieriui Edwardui Nortonui ir aktoriui Edwardui Nortonui, regis, tai pavyko padaryti.
3. „MISTINĖ UPĖ“ (Mystic River, 2003)
Režisierius Clintas Eastwoodas dažnai imasi rizikingų temų, nepaiso politinio korektiškumo reikalavimų ir nebijo susilaukti piktos kritikos. Jo filme „Gran Torino“ suvaidintas niūrus tylenis Voltas Kovalskis, buvęs Buvęs Korėjos karo veteranas, neslepia priešiškumo juodaodžiams ir „siauraakiams“ emigrantams (kaip paaiškėja iš konteksto, ne be pagrindo). Jei pavadinsite šį senį rasistu, jis neturėtų užpykti. Nepyko pats Clintas Eastwioodas net ir tada, kai prancūzų kino klasikas Jeanas Lucas Godard‘as jį vadino fašistu.
Clinto Eastwoodo režisuotas „Amerikiečių snaiperis“ (American Sniper, 2014) tėvynėje susilaukė piktos kritikos, o pats režisierius net buvo apkaltintas karo bei žmogžudysčių idealizavimu (filmo herojus realus snaiperis Chrisas Kyle‘as per savo karinę karjerą, trukusią iki 2009-ųjų, įvairiuose „karštuose taškuose“ likvidavo 255 gyvus taikinius.
Nevienareikšmiškai Amerikoje buvo sutiktas ir filmas „Mistinė upė“, laimėjęs Oskarus dvejose, aktorinėse, kategorijose – už pagrindinį vaidmenį buvo apdovanotas Seanas Pennas, o už antraplanį – Timas Robbinsas. Abu jie suvaidino Bostono pakraštyje airių bendruomenėje užaugusius draugus Džimį Markumą ir Deivą Boilą. Jiedu turėjo dar vieną bičiulį Šoną Divainą (Kevinas Baconas), tačiau vaikystėje patirtas smurtas ilgam išskyrė šią trijulę.
Viskas prasidėjo tą dieną, kai patį jautriausią berniuką Deivą tiesiog vidury dienos gatvėje pagrobė du civiliai apsirengę vyriškiai ir policijos mašina kažkur išsivežė. Pedofilų smurto auka tapęs berniukas pabėga tik po keturių dienų.
Tada ir išsiskyrė Džimio, Šono ir Deivo keliai. Dabar Džimis – tatuiruotėmis pasipuošęs buvęs kalinys yra parduotuvėlės savininkas, su antrąja žmona bandantis pradėti naują gyvenimo etapą. Šonas tapo policininku, negalinčiu pasigirti gerais pasiekimais nei darbe, nei šeimyniniame gyvenime su amžinai nepatenkinta žmona. O Džimį vaikystėje patirta seksualinė prievarta pavertė iš baimės gniaužtų taip ir nesugebėjusiu išsivaduoti neurotiku.
Draugai ilgai vengė vienas kito, bet juos jau suaugusius vėl suvienija žiaurus nusikaltimas: kažkas nužudė Džimio dukrą. Nusikaltėlio duonos ragavęs ir kriminaliniuose sluoksniuose nemažai pažinčių turintis Džimis trokšta kuo greičiau surasti žudiką ir surengti jam savo teismą. Tačiau tokiais buvusio draugo planais nėra patenkintas policijos detektyvas Šonas, kuriam patikėta ištirti šią komplikuotą bylą. O pagrindiniu įtariamuoju tampa Deivas, kuris tą lemtingą naktį sugrįžo namo stipriai sužeistas ir kruvinas.
Nesunku suvokti, kad sena smurto istorija ir naujas nusikaltimas bus kažkaip tarpusavy susiję, bet svarbiausių detalių atskleisti nevalia.
Filmo pavadinimas „Mistinė upė“ (Mystic River) yra nuoroda į Bostono šiaurėje tekančią upę. Tačiau labai norint, galima labiau išplėtoti ir mistinį filmo pavadinimo kontekstą. Anot vieno gilias asociacijas mėgstančio kino kritiko (ne mūsiškio), ant šios upės kranto įvykusį nusikaltimą galima susieti su savotišku Stiksu, per kurį persikėlusieji sugrįžti atgal jau nebegali.
2. „AMSTERDAMAS“ (Amsterdam, 2022)
JAV kino režisierių Davidą O. Russellą, regis pažįstame gerai. Tiksliau pasakius, neblogai žinome jo filmus ir tai, kad jam labiausiai sekasi kurti komedijas (karines, avantiūrines, melodramatiškas).
Įsidėmėjome šio režisieriaus pavardę žiūrėdami vieną pirmųjų jo filmų „Tris karalius“ (1999 m.), kuriame operacijos „Audra dykumoje“ metu JAV karo pajėgų kapitonas Arčis Geitsas (jį suvaidino George’as Clooney) sužino, kur gali būti paslėptos Saddamo Husseino aukso atsargos, sukauptos dar Kuveito šachų. Su keliais bendražygiais jis ryžtasi pasisavinti šiuos turtus.
Filmą „Aš myliu Huckabees“ (2004 m.) režisierius buvo pavadinęs egzistencine komedija, nes pabandė ieškoti atsakymų į visai ne juokingus klausimus: kokia gyvenimo prasmė, kas įtakoja žmogaus likimą, kokią reikšmę turi patys paprasčiausi ir tarpusavyje nesusiję įvykiai?
„Optimisto istorija“ (2012 m.) dar kartą patvirtino, kad meilė yra liga ir kartu vaistas nuo baisiausių neurozių.
„Amerikietiška afera“ (2017 m.) – žaisminga komedija apie korumpuotus politikus ir dar viena istorija apie idealų nusikaltimą, kurį sužlugdo netikėtai susiklosčiusios aplinkybės ir „žmogiškasis faktorius“.
Iš „Amerikietiškos aferos“ į kol kas naujausią Davido O. Russello filmą „Amsterdamas“ atkeliavo pagrindinio vaidmens atlikėjas Christianas Bale‘as. Jis šį kartą suvaidino gydytoją Bertą Berendseną, kuris iš Pirmojo pasaulinio karo sugrįžo be vienos akies ir pasijuto niekam nebereikalingas. Jis pradėjo rūpintis panašiais nelaimėliais veteranais ir rekomenduoja jiems eksperimentus medikamentus, kurie, tiesą sakant, ne visada garantuoja laukiamą rezultatą.
Bet tai dar nedidelės bėdos, palyginus su tomis problemomis, kurios vyrą užgriūvą vėliau. Kartą geras bičiulis advokatas Haroldas Vudmanas (filmo „Tenet“ žvaigždė Johnas Davidas Washingtonas) paprašo Bertą padėti atliekant paslaptingomis aplinkybėmis mirusio pulkininko kūną. Darbą reikia atlikti greitai ir visiškai slaptai, mat velionio dukra Liza (akt. Taylor Swift) įsitikinusi, kad jos tėvas tapo sąmokslo auka ir buvo nunuodytas.
Kad merginos būgštauta ne be reikalo, tampa aišku iš karto. Bet kaip tik tada Bertui, Haroldui ir jųdviejų seniai pažįstamai medicinos seselei Valerijai (akt. Margot Robbie) iškyla mirtinas pavojus. Jie apkaltinami žmogžudystę, kurios nepadarė, ir tampa įtariamaisiais. Pasirodo, kad trijulė atsidūrė slapčiausio Amerikos istorijoje sąmokslo epicentre.
Prasideda dar viena „amerikietiška afera“. Kaip parašyta filmo anonse, „prisiekusiems saugoti vienas kitą, kad ir kas nutiktų, pavojingoje situacijoje atsidūrusiems draugams belieka likti tikrais optimistais, kad ištrūktų iš užsiveriančių spąstų“.
Visokiausių spąstų (tikrų ir apgaulingų) filme tikrai netrūksta. Deja, viskas iki skausmo pažįstama ir daug kartų matyta. O labiausiai nervina dažnai veiksmą pašaipiu tonu komentuojantis pagrindinis veikėjas, kai žiūrovas ir taip viską tuo metu mato.
Filmo veiksmas pradžioje labai žvalus, tačiau ilgainiui sulėtėja. Labiausiai jį lėtina vis įsibraunantys flashback‘ai (paprasčiau šnekant, sugrįžimai į praeitį). Šiaip jau tokie dramaturginiai elementai naudojami tada, kai praeities epizoduose slypi kažkokios svarbios detalės (detektyviniam siužetui tai ypač svarbu). Bet „Amsterdame“ tokie trumpi praeities blyksniai nieko naujo nepaaiškina ir lieka tuščiaviduriais ornamentais.
Užtai retro kino galimybės išnaudojamos nepriekaištingai (čia jau Holivudo stilistai ir dizaineriai pademonstruoja ekstra klasę!).
Populiarių veidų „Amsterdame“ tikrai netrūksta. Didesnių ar mažesnių epizodų nusipelnė tokios garsenybės, kaip veteranas Robertas De Niro ir ne tokie garsūs, bet žiūrovams jau gerai pažįstami aktoriai Michaelas Shannonas, Mike‘as Myersas, Timothy Olyphantas, Matthias Schoenaertsas, Anya Taylor-Joy ir Rami Malekas.
10. „ŠVIESIAI MĖLYNOS AKYS“ (The Pale Blue Eye, 2022)
Sausio devynioliktąją buvo garsaus amerikiečių rašytojo Edgaro Allano Poe (1809-1849) gimtadienis. Jo košmarų kupinas gyvenimas ir klaikios mirties aplinkybės vertos paties rašytojo siaubingos novelės.
Ypatingo siužeto vertos ir rašytojo laidotuvės…. po 160 metų. 2009 metų pradžioje JAV Baltimorės mieste įvyko keista ceremonija, kurios autoriai norėjo po daugelio metų su derama pagarba palaidoti Edgarą Allaną Poe. Tokiu keistu būdu šių simbolinių laidotuvių organizatoriai norėjo pažymėti garsaus siaubo novelių autoriaus 200 gimimo ir 160 mirties metines.
Mat 1849-aisiais, kai keturiasdešimtmetis rašytojas mirė skurde, jį į paskutinę kelionę palydėjo vos keli atsitiktiniai žmonės. Netrukus buvo sunaikintas paminklinis akmuo ant jo kapo. Kadangi E.A. Poe, atgabentas į Baltimorės ligoninę, buvo kažko baisiai išsigandęs ir mirė taip ir nepaaiškinęs, kas jam atsitiko, gimė daug versijų apie jo paskutiniąsias gyvenimo dienas. Vieni manė, kad klasiko mirties priežastis buvo progresuojanti beprotybė, kiti buvo linkę manyti, kad rašytoją pražudė opijus ir alkoholis. Kadangi paciento ligos istorija ir mirties liudijimas nebuvo išsaugoti, gyvavo ir kitos galimos mirties priežastys – širdies yda, epilepsija, sifilis, meningitas, cholera, pasiutligė.
Bet pati egzotiškiausia rašytojo paskutinių dienų versija, verta dar vienos paties E.A.Poe siaubo novelės, teigia, kad savo žūties išvakarėse rašytojas norėjo padėti policininkams sugauti maniaką, kuris kopijavo jo knygose pavaizduotas žmogžudystes.
Praėjusių metų pabaigoje „Netflix“e pasirodęs filmas „Šviesiai mėlynos akys“ atkuria dar vieną košmarų kupiną rašytojo gyvenimo laikotarpį.
1830-aisiais Niujorko Vest Pointo karo akademijoje įvyko šiurpus nusikaltimas: vienas jaunas kursantas rastas pasikoręs, o vėliau iš jo kūno morgo patalpose kažkas išpjovė velionio širdį. Tuoj pat pasklido kalbos apie ritualinę žmogžudystę, bet kas ir kodėl ją galėjo įvykdyti, niekas nieko nežinojo.
Tirti šį paslaptingą atsitikimą kviečiamas netoliese gyvenęs konsteblis bei veterinaras Augustas Lendoras (jį suvaidino Christianas Bale‘as), kurio gyvenimą prieš keletą metų apkartino dviejų artimiausių žmonių netektis: žmona mirė, o dukra pradingo.
Kadangi jauniesiems akademijos auklėtiniams uždrausta teikti bet kokią informaciją, padėti niūriam detektyvui išdrįsta kursantas Edgaras Allanas Poe (akt. Harry Mellingas), jau išleidęs dvi poezijos knygas.
Kaip ir dera geram detektyvui, filmo siužetą valdanti žmogžudystė provokuoja ilgą potencialių įtariamųjų sąrašą: čia ir pakaruoklio bendramoksliai, ir turintys ką slėpti akademijos vadovai, ir vietinis gydytojas Danielis Markizas (anksčiau komedijose dažnai matytas akt. Toby Jonesas), kvaištelėjęs dėl visokių mistinių ir demoniškų ritualų.
Filmas sukurtas pagal Louis Bayardo bestselerį. Rašytojui puikiai sekasi austi paslapčių kupinas istorijas, į kurias dažniausiai įtraukiamos žinomos istorinės asmenybės – garsus prancūzų seklys Vidokas („Juodasis bokštas“), JAV prezidentai – T. Rooseweltas („Ruzvelto žvėris“) ir A. Lincolnas („Pono Linkolno piršlybos“).
„Šviesiai mėlynos akys“ pratęsia tokių kūrinių galeriją. Tai jau trečiasis režisieriaus Scotto Cooperio ir Christiano Bale‘o bendras darbas: anksčiau buvo mūsų matytas kriminalinis trileris „Iš pragaro“ (Out of the Furnace, 2013 m.) ir vesternas „Priešai“ (Hostiles, 2017 m.).
O Edgarą A. Poe suvaidino iš Dadlio Darslio vaidmens filmuose apie Harį Poterį pažįstamas Harry Mellingas.
Nedideliuose vaidmenyse sublizgėjo Timothy Spallas, Charlotte Gainsbourg, Gillian Anderson ir Holivudo veteranas Robertas Duvallis.
