„Meilė, melai, kraujas“ (Love Lies Bleeding, 2024), ar, tiksliau tariant, seksas, paslaptys ir kriminalai. Tai kriminalinis filmas, vienos šeimos tragiška istorija, į kurią įsipina žiaurumas, erotika, priklausomybės, nusikaltimai, gražūs kūnai, testosteronas ir perversijos. Ekraną dažnai užliejant raudonam apšvietimui, simbolizuojančiam aistrą ir pavojų, skleidžiasi dviejų merginų meilė (o gal, tiksliau sakant, priklausomybė?), kuri nuves prie netikėtų siužeto vingių.
Šis filmas, visų pirma, pasižymi estetika. Jį puošia ne tik gražūs žmonės, bet ir gražūs kadrai – ar tai būtų sekso scenos, ar sportuojantys žmonių kūnai, ar tiesiog žvaigždėta naktis. Operatorius pritraukdamas detales suteikia progą iš arčiau pažvelgti į vaizduojamų objektų vidų: cigaretės dūmai lėtai pučiasi iš moters goslios burnos, iš žandikaulio išvirtę dantys boluoja lyg išardyto anatomijos manekeno dalys, ant stangrios odos blizga prakaito lašeliai.
Trumpai nusakant siužetą, 9 dešimtmetis, nedideliame Naujosios Meksikos miestelyje gyvena Lu. Ji dirba vadybininke apšepusiame sporto klube, kuriame didžiausias įvykis būna užsikimšęs klozetas. Lu bando atsikratyti priklausomybės nuo nikotino ir įkyrios gerbėjos. Ji bando padėti savo seseriai išgyventi su smurtaujančiu vyru.
Tada vieną dieną horizonte pasirodo Džekė – sportiškai sudėta benamė, kuri svajoja apie geresnį gyvenimą: už mėnesio vyks į kultūrizmo čempionatą, o šis miestelis, kuriame gyvena Lu, tik jos tarpinė stotelė. Tačiau merginas užklumpa… meilė.
Žinoma, jų meilė išsiskleidžia netikėtai greitai – vos per mėnesį. Po pirmo susitikimo jos jau pradeda gyventi kartu ir planuoti savo bendrą ateitį. Taip gali nutikti tik filmuose…
Kad filmui nepritrūktų intrigos, netrukus išaiškėja, kad Lu tėvas yra kriminalinio pasaulio atstovas, kurio niekaip nesučiumpa teisėsauga. Lu nekenčia savo tėvo, nekenčia savo sesers vyro, kuris ją nuolat muša, ir taip visos šios aplinkybės priveda prie tragiškos pabaigos…
Nors filmas gali pasirodyti perdėm kriminalinis – smurtas artimoje aplinkoje, žmogžudystė, FTB įsikišimas, o kur dar gyvos praeities traumos, noras atkeršyti, jo pagrindinė tema – priklausomybės.
Pirmuose kadruose Lu traukia cigaretę ir klausosi mokomojo įrašo, kaip mesti rūkyti. Šiame įraše diktorius kalba, kaip nikotinas įsiskverbia į mūsų pasąmonę mums apie tai net nenutuokiant. Ir štai toliau matome, kad ši siužeto linija tęsiasi: Lu sesuo yra priklausoma nuo savo smurtaujančio vyro, Lu yra priklausoma nuo savo sesers, šičia remiantis filmo naratyvu ir prasideda blogio šaknys, o tada pasirodo Džekė… Ar tai vėl bus dar viena priklausomybė?
Įdomu tai, kad pirmajame filmo kadre matome beribį gražų žvaigždėtą dangų, o fone groja muzikėlė, lyg sklindanti iš ateivių laivo. Kosmoso paralelė eina per visą filmą ir būtent kosmosas yra ir užbaigiamoji nata. Žinoma, pažiūrėjus filmą jums gali pasirodyti keista ši įžvalga, tačiau Džekė, kuriai, beje, Lu įsiūlo steroidų, kad draugė galėtų pasiekti geresnių rezultatų sporte, po truputį panašėja į Halką arba… į kosmoso gyventoją. Kosmosas šiame kontekste simbolizuoja laisvę ir dvi mylimosios viso pasakojimo metu nori būtent to – išsilaisvinti iš joms primestų suvaržymų.
Taigi gal Lu ir Džekės santykiai, nepaisant trumpo jų pažinties laikotarpio, labiausiai panašūs į meilę tuo, kad abi jos viena kitai siūlo laisvės pažadą – išsilaisvinti iš aplinkybių, t. y. Lu išsilaisvinti nuo šeimos, o Džekei – iš skurdo ir benamystės, ir būti laisvoms santykyje su kitu žmogumi, kai šis priima tave tokį, koks tu esi, todėl jautiesi saugus būti savimi – saugus būti laisvas.
Kalbant apie filmo struktūrą, ji sudėliota preciziškai, mat su kiekviena naujai sužinota detale, su kiekvienu žingsniu, žengtu į priekį, įtampa auga, kol galiausiai pasiekia kulminaciją. Gražu žiūrėti, kaip apgalvotos yra filmo detalės ir kiekviena iš jų veda prie tolesnio veiksmo, kaip viskas susiję ir neatsiejama.
Žinoma, mums, turintiems žmogišką prigimtį, be galo malonu stebėti, kaip pradžioje veikėjos paskendusios ekstazėje, o mes nujaučiame, kad tuoj ta ekstazė baigsis, ir ji baigiasi, ir prasideda pabaigos epopėja.
Kino juosta laikoma neo-noir žanro atstove, o jos meniniuose sprendimuose galima rasti nemažai siurrealizmo – iškreiptos tikrovės, kuri iš pradžių pasirodo tik sąmonėje, o vėliau netikėtai persikelia į išorinę realybę, taigi mes liekame didelėmis akimis žiūrėti į ekraną ir spėlioti, ar visa tai, ką matome, yra tikra filmo kontekste, ar tai yra tik fantazija.
Žinoma, sunku užmiršti ir tai, kad filme vaizduojama ir kitokia moteris – ne trapi gležna gėlelė, kaip įprasta matyti, o savo lyties atstovė, kuri labiau pasikliauna savo jėgomis nei slepiasi už metalo gabalo (ginklo) ar už vyro.
Vis dėlto Lu ir Džekė iš pradžių nėra didelės ir galingos, daug kas nepavaldu jų jėgoms ir dažnai jų gyvenimus nulemia kiti asmenys arba atsitiktinumai, tačiau filmo autorės Rouzė Glas ir Veronika Tofilska visai nenori ištransliuoti tokios minties. Labiau jos nori pasakyti, kad jei gimėme maži, nereiškia, kad negalime tapti dideli. Jei gimėme nelaisvėje, nereiškia, kad negalime ištrūkti į laisvę.
Apibendrinant, filmą verta žiūrėti dėl jo estetikos, tampriai ir profesionaliai suregzto siužeto ir idėjinio pamato, kurio šiam filmui netrūksta, nors iš pažiūros – tai tik dar vienas įmantrus kriminalas.
