Paauglystė – tai laikotarpis, kupinas atradimų, emocijų ir klausimų apie save ir pasaulį. Filmai gali tapti ne tik puikia pramoga, bet ir įrankiu, padedančiu suprasti save ir kitus, atrasti naujų perspektyvų bei vertybių. Žiūrėdami filmus paaugliai gali patirti įvairias gyvenimiškas situacijas, susipažinti su skirtingomis kultūromis ir įsijausti į skirtingų žmonių patirtis.
Filmuose yra sprendžiamos ir įvairios herojų problemos, liūdni veikėjų gyvenimai, šeimos tragedijos, kas paaugliams tikrai įdomu, nes taip jie gali pamatyti koks pasaulis yra išties ir daug ko iš jų pasimokyti. Todėl pristatome 10 sukrenčiančių filmų, su kuriais verta supažindinti paauglius.
10. „Žalioji mylia“ (Green Mile, 1999)
Frankas Darabontas savo darbų sąraše turi net penkias Stepheno Kingo kūrinių ekranizacijas: „Moteris kambaryje“ (The Woman in the Room, 1983), „Naktinės pamainos kolekcija“ (Nightshift Collection,1994, „Pabėgimas iš Šoušenko (The Shawshank Redemption, 1994), „Pražūtingas rūkas“ (The Mist, 2007) ir „Žalioji mylia“ (The Green Mile, 1999).
Ar galima žmogui atimti gyvybę, kad tokiu būdu jis būtų nubaustas už žmogžudystę? Kuo “civilizuota” egzekucija kalėjime skiriasi nuo paprasto nužudymo? Ir pagaliau, ar žmogžudį mirties bausme nubaudusi visuomenė turi moralinę teisę sakyti, kad triumfavo teisingumas? Tokius ir panašius klausimus vis dažniau užduoda ne tik paprasti žmonės, bet ir nebanalaus holivudinio kino kūrėjai.
„Žaliosios mylios“ išvakarėse mirties bausmės tematiką kinematografininkai nagrinėjo itin dažnai. Vienas po kito pasirodžiusiuose filmuose mirtininkus filmuose vaidino tokie populiarūs aktoriai, kaip Seanas Pennas („Mirtininkas eina!/ Dead Man Walking, 1995), Gene’as Hackmanas („Kamera“/ The Chamber, 1996) Samuelas L. Jacksonas (Metas žudyti“/ A Time to Kill, 1996) ir net Sharon Stone („Paskutinis šokis“/ Last Dance, 1996). O tuoj po „Žaliosios mylios“ sukurtas Larso von Triero filmas „Šokėja tamsoje“ (2000) su visomis detalėmis parodęs, kaip Amerikoje buvo vykdoma mirties bausmė pakariant, regis, jau neturėjo palikti abejonių, kad toks barbariškumas nesuderinamas su civilizuoto pasaulio normomis.
Savo žodį diskusijoje dėl mirties bausmės tarė “siaubų karaliumi” seniai pravardžiuojamas Stephenas Kingas ir režisierius Frankas Darabontas, „Žalioje mylioje“ rekonstruojantys tikra istorija, įvykusi Amerikoje 1935 metais, kai į Cold Mountaino kalėjimo mirtininkų kamerą pakliuvo milžiniško sudėjimo juodaodis Džonas Kofis (Michaelas Clarke’as Duncanas). Jis nuteistas už dviejų mažų mergyčių nužudymą, bet visai nepanašus į šaltakraujišką žudiką. Panašu, kad likimas bus jam iškrėtęs piktą pokštą. Tačiau dabar Džono laukia tik žaliu linoleumu dengtas koridorius, vedantis į šiurpios egzekucijos vietą. Ši “žalioji mylia” vėliau visą gyvenimą kankins Tomo Hankso (jis vaidina kalėjimo prižiūrėtoją) herojų ir belsis į žiūrovų sąžinę. Ar išgirsime šį balsą? (G.J.)
9. „Okja“ (2017)
Režisieriaus Bong Joon-ho ,,Okja“ vienas labiausiai paslaptingų ir prieštaringai vertinamų Kanų kino festivalyje pasirodžiusių ir netgi protestų sulaukusių filmų. Jis sukėlė dar daugiau klausimų. Kas tai yra iš tikrųjų? Filmas vaikams? Proveržis nuotykių filmuose? Subtili politinė alegorija? Siaubinga distopinė satyra, o gal vegetarų manifestas?
Iš tiesų ,,Okja“- tai satyrinė komedija susijusi su globalizacijos išdaigomis. Filmo įdomybės yra genetiškai modifikuoto maisto produkcija ir blogas elgesys su gyvūnais. Šios istorijos širdis yra miela draugystė tarp modifikuoto gyvūno, primenančio peraugusią kiaulę ar mažą begemotą, ir korėjietės merginos Mijos (akt. An Seo Hyun). Galite vadinti tai kuoktelėjusiu vaikišku filmu, bet jis siunčia tam tikrą žinutę.
Istorija prasideda įvadu apie Lucy Mirando (akt. Tilda Swinton) ir Mirando korporaciją sumaniusius sukurti projektą Čilės paršelių veisimui, kuriuos užauginti bus ekonomiškai lengviau ir galbūt padės išspręsti maisto trūkumą. Lucy įspūdinga moteris nužengusi tarsi iš košmaro: platininė blondinė, korporacijos primadona. Per spaudos konferenciją ji praneša, kad naujosios kiaulės sukels minimalų poveikį aplinkai, joms reikės mažiau maisto ir sukels revoliuciją maisto pramonėje.Korporacija paskelbia visuotinį konkursą, kuriame ūkininkai iš viso pasaulio gaus po vieną tokią kiaulę. Kiekvienas stengsis užauginti kuo didesnę ir skanesnę, varžysis tarpusavyje dėl pergalės.
Vėliau istorija persikelia į laikotarpį po kelių metų. Mija yra našlaitė, gyvenanti Šiaurės Korėjos kalnuose ir jos mylimiausia kiaulė Okja jai yra kompanionė ir geriausia draugė. Tuo metu, Niujorke atėjo laikas įvertinti užaugintas kiaules ir korporacija pradeda imtis veiksmų. Blogoji korporacija, sukūrusi Okja, susigražina ją atgal, siekdama paversti šonine.
Juosta, kurioje taip pat sublizgėjo Jake Gyllenhaal bei Paul Dano, tvirtai stovi prieš dalykus, kurių nemėgsta daugelis: didelės ir godžios korporacijos, genetiškai modifikuoti produktai ir žmonės, siekiantys valdyti visas pasaulio valstybes ir turėti didžiulę galią. Tai yra vienas iš tų filmų, kuriame žiūrovai įtikinami mylėti padarą, patiriantį smurtą. (G.V.)
8. „Paskutinis Mohikanas“ (The Last of the Mohicans, 1992)
Filme britų ir prancūzų kariai kariauja kolonijinėje Amerikoje pasitelkę į pagalba įvairias indėnų gentis. Mohikanas Čingačgukas su sūnumis, kurių vienas įsivaikintas baltasis, pramintas Sakalo akimi, turi apsaugoti britų pulkininko dukteris karo įkarštyje.
Netikėtai tarp britų pareigūno dukros ir jaunojo indėno įsiliepsnoja jausmai, apsunkindami esamą situaciją. Vykstant karui dėl žemių ir išlikimo filmo siužetas moko kaip išgyventi laukinėje gamtoje ir kaip pagal senovės būdus pasigaminti lanką, strėlę ar net kanoją. Miško kovų scenos laikosi Holivudo taisyklių: didvyris retai nepataiko, o piktadariai visada nukenčia. Tačiau ne viskas taip paprasta. „Paskutinis Mohikanas“ turi viską, įskaitant veiksmą, romantiką, karą ir aistringą dramą. Juosta sukurta pagal Jameso Fenimore Cooperio romaną.
Tai puikus filmas rodantis Ameriką jos ankstyvojoje stadijoje, pilnas konkurencijos, intrigų ir smurto, filme parodoma kasdienė gyvenimo pusė per iti neramų šaliai laikotarpį. „Paskutinis Mohikanas“ pretendavo į begalę apdovanojimų ir nemažą dalį iš jų laimėjo. Filmų apie indėnus mėgėjams „Paskutinis Mohikanas“ bus geriausias pasirinkimas. (Miglė Kubiliūtė)
7. „Mirusių poetų draugija “ (Dead Poets Society, 1989)
Australų režisierius Peteris Weiras dar aštuntojo dešimtmečio vidury išgarsėjo savo originaliais filmais, kurie drauge su kolegų kūriniais privertė kinematografinį pasaulį kalbėti apie Australijos kino stebuklą. Ypač visus sužavėjo jo drama „Piknikas prie Kabančios Uolos“ (Picnic at Hanging Rock, 1975), kurioje mistinės australiškos gamtos šydas gaubė išties paslaptingą istoriją, atsitikusią 1900 metų Švento Valentino dieną. Tada būrys karalienės Viktorijos mergaičių koledžo auklėtinių išsiruošia paiškylauti prie legendomis apipintos Kabančios uolos. Trys paauglės, su pedagoge išėjusios patyrinėti šią užkeiktą vietą, atgal negrįžo. Apie tai, kas tąsyk įvyko, galima tik spėlioti. Ne mažiau paslaptingą istorija buvo pasakojama ir filme „Paskutinė banga“ (The Last Wave, 1977), kurioje garsus Sidnėjaus advokatas susiduria su aborigenų ritualine žmogžudyste ir suvokia, kad žmonijai iškilo pavojus.
Vėliau režisierius Peteris Weiras buvo pakviestas į Holivudą, kur sukūrė keletą įsimintinų filmų. Jų tarpe yra ir „Mirusių poetų draugija“, užimanti svarbią vietą stiprų edukacinį užtaisą turinčių kūrinių sąraše.
Veiksmo vieta –1959 metų Naujosios Anglijos Veltono akademija berniukams, kurioje svarbiausi auklėjimo metodai, regis, nė kiek nepakito nuo karalienės Elžbietos Pirmosios laikų. Tačiau naujaisiais mokslo metais konservatyvių pedagogų gretas papildo anglų literatūros mokytojas Džonas Kitingas (Robinas Williamsas). Jis kažkada pats čia mokėsi ir net buvo įkūręs Mirusių poetų draugiją. Šios draugijos nariai slapta rinkosi į vakarėlius, kurių metu patirdavo nuoširdaus bendravimo džiaugsmą ir senosios klasikų poezijos žavesį. Kitingas nori vėl atgaivinti šias gražias tradicijas, bet sutinka milžinišką vyresnės kartos pasipriešinimą.
Robinas Williamsas vaidina idealų pedagogą, savo mokiniams, būsimiesiems verslininkams ir politikams, suteikianti ne vadovėlines žinias, bet kur kas svarbesnius dalykus – pasitikėjimą savimi, aukštų moralinių kategorijų suvokimą, sugebėjimą savarankiškai mąstyti ir lemiamu momentu priimti teisingus sprendimus.
Ir šis Robino Williamso sukurtas personažas turi savo realų prototipą – tai Samuelis Pickeringas, Konektikuto universiteto britų literatūros profesorius. Vienas jo buvęs studentas Tomas Schulmanas parašė „Mirusių poetų draugijos“ scenarijų, už kurį buvo apdovanotas Oskaru. Šiuo prizu buvo įvertintas didelis scenaristo nuopelnas, ne tik taikliai charakterizuojant patį Džoną Kitingą, bet ir didelį būrį jo mokinių, kurie filme nėra tik fonas ar choras, o visavertės (nors kartais dar ir ne visai susiformavusios) asmenybės. Labai margoje moksleivių kompanijoje išsiskiria valdingo tėvo gniuždomas jaunuolis Nilas Peris (Robertas Seanas Leonardas) ir jautrios sielos paauglys Todas Andersonas, kuris pirmasis nugalėjo savo baimę ir ryžosi išreikšti protestą prieš koledžo vadovybei neįtikusį pedagogą jo paties pasiūlytu būdu („O, kapitone, mano kapitone!).
„Mirusių poetų draugiją“ reikėtų rekomenduoti visiems mokyklą baigiantiems abiturientams, kad jie gerai įsisavintų svarbiausias gyvenimo pamokas ir savo kasdieniu šūkiu paskelbtų Horacijaus sentenciją „carpe diem“ – kurią norisi išversti ne pažodžiui („skink dieną“), bet kaip išmintingą priesaką – negaišk laiko veltui, džiaukis kiekviena diena. (G.J.)
6. „Čapis“ (Chappie, 2015)
Pietų Afrikos Respublikos režisierius Neilas Blomkampas pasaulį užkariavęs sukurdamas mokslinės fantastikos šedevrą: „Devintasis rajonas“ pristatė dar vieną mokslinės fantastikos veiksmo trilerį „Čapis“. Tai vienas neįprasčiausių filmų apie robotus, kuriame atskleidžiamos neeilinės dirbtinio intelekto galimybės ir leidžiama pažvelgti į kitą etapą žmogaus egzistencijos istorijoje.
Daugumoje mokslinės fantastikos filmų vaizduojamos protaujančios mašinos bei robotai yra reprezentuojami, kaip netolimos ateities žudymo mašinos ir gali tapti žmonijos pražūties priežastimi. Tačiau režisieriaus Neillo Blomkampo filme „Čapis“ siūloma apsvarstyti priešingą dirbtinio intelekto situaciją. Kritikų nuomone filmas „Čapis“ yra lyginamas nuo istorijų apie legendinį Frankenšteiną iki gero tuzino fantastinių filmų apie robotus. Per filmo premjerą buvo uždirbta daugiau nei 4,6 milijonai JAV dolerių, o iš viso filmas pelnė rekordinę 94,8 milijonų dolerių sumą.
Netolimoje ateityje, Johanesburge, Pietų Afrikoje, gimsta filmo herojus Čapis. Jo kūrėjas Deonas, (jį suvaidino „Lūšnyno milijonieriaus“ žvaigždė Dev‘as Patel‘is) genialus ir geraširdis mokslininkas, dirbantis robotus gaminančioje įmonėje, trokšta prisidėti prie pasaulio gerovės. Jis nori sukurti ne žudymo mašiną, bet robotą, kuris gebėtų skaityti knygas, vertinti meną, jausti ir matyti pasaulį kaip normalus žmogus. Siekiant šio tikslo Deonas į Čapį sėkmingai įdiegia dirbtinio intelekto programą.
Mažasis Čapis yra tikras vunderkindas, iš savo amžiaus vaikų išsiskiriantis ir išvaizda, ir neeiliniais protiniais sugebėjimais. Tačiau jautri mašina, pakliuvusi į niurų nusikalstamos veiklos pasaulį pradeda jausti pyktį, agresiją, neapykantą ir norą žudyti – jis tampa visos šios neteisėtos veiklos marionete. Būdamas dar vaikas, nekaltas ir naivus, nesugebantis atskirti gero nuo blogo, Čapis lengvai apsigauna ir sutinka atlikti visus jam peršamus darbus taip įsiliedamas į prastos reputacijos pagarsėjusią gaują. Visa tai parodo, kokiame negailestingame pasaulyje mes gyvename, kur kiekvienu žmogaus poelgiu siekiama gauti naudos.
Filme akcentuojama dirbtinio intelekto gebėjimai prisitaikyti prie realių gyvenimo situacijų pabrėžiant jausmus, baimes, troškimus bei atskiriant gerą nuo blogo, parodoma ateities vizijos perspektyva, kur dirbtinio intelekto pranašumas užgožia žmogiškus trūkumus.
„Čapis“ – dvi valandas trunkantis mokslinės fantastikos trileris, persmelktas įtampos, veiksmo, dramos, komedijos ir psichologijos elementų. Tai filmas su netikėta pabaiga ir nelauktais posūkiais, kurie persipynę su jautriomis žmonijos egzistencijos pusėmis. Filmą galima vadinti pavykusiu dėl puikiai išvystytos ateities galimybių perspektyvos ir sąlyginio žmogaus netobulumo lyginant su jo sukurta dirbtinio intelekto mašina. (Žymantė Guogaitė)
5. „Meilutė“ (Precious, 2009)
Sprangi, skausminga ir šokiruojanti „Meilutės“ istorija vienu metu gali įkvėpti ir atimti bet kokią viltį. Negailestingas ir nuožmus likimas siunčia pagrindinei filmo herojai vieną išbandymą, po kito, o galvoja kirba klausimas ar jai pavyks nepalūžti? Ar pavyks iš šio nedėkingo gyvenimo išspausti ką nors gero? Šiaip jau ne itin girdėtas režisierius Lee Daniels pasiryžta režisuoti sukrečiančią dramą „Meilutė“ ir jam tas puikiai pavyksta. Lee Deniels jau buvo prisilietęs prie tokių skaudžių dramų kaip „Monstrų puota“ ar „Miškininkas“. Tiesa šiuose filmuose jis atliko prodiuserio funkcijas, tačiau akivaizdu, kad tai Lee Daniels tai buvo naudinga patirtis, kurią jis puikiai pritaikė kurdamas „Meilutę“.
Juostos autorius piešia liūdną ir nedėkingą pasaulį. Pasaulį, kuriame nesinori gyventi, o kartais netgi sunku į jį žiūrėti net iš šalies. Neplanuoti, nepageidaujami nėštumai, asocialus gyvenimas, abejingi aplinkiniai. Jokių gražių spalvų ar prošvaisčių. Vienok, režisierius galutinai vilčių nesugriauna, o tik ragina mažiau kaltinti gyvenimą dėl neteisybės, vietoj to jis siūlo kabintis į tą nedėkingą gyvenimiūkštį ir nepasiduoti.
Pagrindinė filmo herojė yra Klarisa Džouns, bet viso filmo metu, paralelės labui, ji vadinama Meilute. Buldogo veido, vidutinio sudėjimo sumo imtynininko gabaritų juodaodė mergina nei iš tolo neprimena nieko mielo. Vienok, už tokios atstumiančios ir kiek gąsdinančios išvaizdos slepiasi dar labiau apverktinas vidus. Likimo vėtyta ir mėtyta Meilutė sulaukusi vos šešiolikos metų laukiasi antro vaiko. Nuo savo tėvo…
Meilutės likimas tai – jos tėvai. Tėvas, kuris nesibodėjo seksualiai išnaudoti dukrą vos pastarajai sukako treji ir motina, kuri kaltina savo iškankinta ir išniekinta dukrą, kad ši nuviliojo tėvą. Visą šį demonų paradą vainikuoja nepriteklius, trenksmai ir vaidai, o išgyventi padeda tik įsivaizduojamos kelionės į geresnį pasaulį.
Filmo režisierius meistriškai piešia paraleles tarp tikrojo, pilno nepritekliaus ir negandų Meilutės gyvenimo ir jos šviesių spindinčių svajonių. Toks režisieriaus pasirinkimas kuria dvigubą efektą – suteikiama viltis, kad svajonės gali išgelbėti ir tuo pačiu metu sukeliamas neapsakomas liūdesys, kad toji vargšė žmogysta negali susitaikyti su realiu pasauliu. Bene visur pilna tokių, kurie sunkiai susidoroja su savo gyvenimo realybe ir yra linkę pasinerti į iliuzijų pasaulį. Režisierius leidžia spręsti patiems ar tos svajonės yra dovana ar prakeiksmas.
Kad ir koks Meilutės gyvenimas būtų nepavydėtas ir apverktinas, tačiau ir šio neišsipildžiusių svajonių gniužulo gyvenime atsiranda žmonių, kurie nori jai padėti. Būdama šešiolikos Meilutė bene visai nemoka skaityti ir nelabai kaip orientuojasi socialiniame pasaulyje. Pasaulis jai tik gąsdinanti vieta, kurioje ji dairosi pianino, kad šis užkristų ant jos ir viską pabaigtų. (R.Č.)
4. „Taip gimė žvaigždė“ (A Star is Born, 2018)
Populiarius kantri muzikos žvaigždė Džeksonas Meinas (jį vaidina pats B. Cooperis) – kurio karjera tiesiog puiki. Minios žmonių jį šlovina, tūkstančiai klausosi jo dainų, tačiau atlikėjas tik ant scenos atrodo tvirtas ir savimi pasitikintas, nulipęs nuo scenos visas bėdas užgožia alkoholio butelyje bei narkotikuose. Alkoholis ir narkotikai, pamažu žlugdo atlikėjo karjerą bei asmeninį gyvenimą. Tačiau vieną dieną jo gyvenimas pasikeičia, kantri atlikėjas vėl atranda tikslą. Džeksonas bare sutinka Elę (vaidina Lady Gaga) – kuri tai dar neatskleistas talentas. Mergina kuria širdį virpinančias bei nuostabias dainas, tačiau jas dainuoja tik sau. Elės baimė – scena.
Pasitelkęs visas priemones Džeksonas priverčia Elę ateiti į sceną ir sudainuoti jos kūrybos dainą. Taip gimsta nauja žvaigždė. Viešai dainuoti bijanti mergina, pamažu nugali scenos baimę, ir tampa muzikos žvaigžde. Džeksono ir Elės pažintis visam laikui pakeičia jų gyvenimus. B. Cooperis kino pasauliui pateikė jautrią istoriją apie šlovės ir žinomumo kainą, meilę, kovą su savimi. Priverčia pažvelgti ir į rimtą alkoholizmo ir narkotikų vartojimo problemą. Pažvelgti, kaip žmogų keičia ši baisi priklausomybė.
Šią muzikos žvaigždę esame įpratę matyti visiškai kitokią nei filme. Tai ekstravagantišku stiliumi pasižyminti dainininkė, kurios dainas girdime gana dažnai. Filme „Taip gimė žvaigždė“ sukurtas visiškai priešingas personažas nei esame įpratę matyti muzikos dievaitę – Lady Gaga. Lady Gagai šis filmas tapo debiutu kine, kuomet ji atlieka pagrindinį vaidmenį. Atlikėja įrodė, kad yra ne tik stiprų balsą turinti muzikos diva, bet ir tikrai puiki aktorė. (Monika Rimaitė)
Galbūt šiek tiek nustebsite sužinoję, kad šiuolaikinė feminizmo ikona Lady Gaga vaidina filme, kuris neatitinka Bechdel testo. Gagos herojė Elė ne tik beveik nekalba su kitomis moterimis, bet ir tą vienintelį kartą, kai ji tai daro, vis tiek kalba tik apie Džeksoną. Nepaisant to, Elės personažas yra toks gilus, kad Lady Gagai galima suteikti šiek tiek malonės.
3. „Zuikis Džodžo“ (Jojo Rabbit, 2019)
Šį puikų Taikos Waititi filmą kažkas jau praminė „hipsteriška komedija apie nacizmą“. Iš tikrųjų, režisierius griauna visokiausius tabu labai išradingai: nacių rengtų karinių paradų dokumentinius kadrus iliustruoja vokiškai perdainuotomis „The Beatles“ dainomis, gestapo tardytojo Dyrco vaidmeniui kviečia komiškų serialų („Biuras“ ir kt.) aktorių Stepheną Merchantą, o jau Hitleris čia atrodo kaip dideliu protu nepasižymintis nebrendyla. Tiesa, tai visai ne tas realusis diktatorius Adolfas Hitleris, o tik Džodžo vadinamo dešimtmečio Johaneso Betclerio (Romanas Griffinas Davisas) žaidimų draugas, egzistuojantis tik berniuko vaizduotėje. Būtent jam berniukas ir prisiekia būti ištikimas pirmojoje filmo scenoje, pavyzdingai įsisavinęs, kad jo „protas turi būti kaip gyvatės, kūnas kaip vilko, narsa kaip panteros, o siela kaip tikro vokiečio“.
Nacistinėje Vokietijoje gyvenanti vieniša motina Rouzė (Scarlett Johansson), norėdama, kad jos sūnus nebūtų vienišas, įregistruoja berniuką į hitlerjugendo organizaciją, kuriai vadovauja ekscentriškasis kapitonas Klencendorfas (Samui Rockwellui vaidinti visokiausius „trenktus“ personažus ne naujiena). Naujoje organizacijoje berniukui patinka, todėl Džodžo uoliai mokosi kareivio amato, nes dar tikisi pakliūti į frontą, nors nežino, kad karas jau nenumaldomai juda link pabaigos. Džodžo bando laikytis griežto nacių kodekso, kuris be kita ko liepia neapkęsti žydų. Berniukas nesusimąsto apie tikrąją šios „normos“ esmę, kol savo paties namų palėpėje neaptinka slepiamą žydų mergaitę. Scenos vaikų stovykloje savo fantazija ir keistais personažais kažkuo primena Weso Andersono „Mėnesienos karalystę“ su rūpestingais auklėtojais, gražia skautų uniforma, tvarka bei drausme ir naudingomis pamokomis.
Tik vasaros stovykloje hitlerjugendo „skautai“ mokosi mėtyti granatas, klausosi paskaitų apie vokiečių rasės pranašumą prieš kitas, per piešimo pamokas lentoje vaizduoja žydų karikatūras, vakarais laužuose degina knygas ir morališkai rengiasi žudyti priešus, nors pirmos rimtos užduoties – nusukti sprandą zuikiui – Džodžo gėdingai nesugeba įvykdyti. Beveik septynerius metus kurta bei tobulinta komedija „Zuikis Džodžo“ neabejotinai netrukus bus pripažinta kino klasika, nes paveldėjęs iš pirmtakų netradicinius požiūrius į nacizmo problemą, pateikia keistai derantį skirtingų ingredientų kokteilį iš paradoksalaus humoro ir rimtų minčių, laisvai manipuliuojant ir šoko estetika (šiurpus epizodas su drugeliu ir kartuvėmis), ir absurdo paradoksais, ir ne prasčiau už ginklą žudančio humoro intonacijomis, ir tragikomiškomis nuotaikomis, ir net miuziklo elementais. (G.J.)
2. „Seven Pounds“ (2008)
Per septynias dienas ponas Dievas sukūrė pasaulį, o per septynias sekundes pagrindinis filmo herojus Benas (aktorius – Vilas Smitas) nelaimingo atsitikimo dėka sugriovė savąjį.
Ir nors sugriovė jis tą pasaulį negrįžtamai, negalima sakyti, kad Benas tiesiog pasiduoda. Jis ima dėmesingai stebėti aplink verdantį gyvenimą ir pastebi, jog visai šalia gyvena daugybė žmonių, kurių dienas kartina kur kas didesni rūpesčiai nei sielvartas.
Filmo režisierius Gabriele Muccino įvardijamas kaip žmonių tarpusavio santykių žinovas ir jau dramos pradžioje rodosi, kad istorija tikrai sujaudins ir palies. Režisierius leis patiems žiūrovams nuspręsti ar pasaulis kuriame gyvename yra sąžiningas, ar yra visai nesvarbu ko tu nusipelnei, o gauni tiesiog tai ką gauni.
Nors sakoma, kad nėra prasmės jaudintis dėl dalykų, kurių negali kontroliuoti režisierius Gabriele Muccino kviečia pamąstyti apie tai, kad praeities klaidos gali būti taisomos įvairiausiais būdais. Iš tiesų gana aiškiai jaučiama jau pamėgta šio režisieriaus žinutė, ypač ryškiai atskleista „Laimės ieškotojuose“ – daryk viską ką gali.
Pagrindinis filmo personažas Benas stengiasi įrodyti, kad karma bene egzistuoja. Vyras padaro avariją, kurios metu iš gyvenimo pasitraukia septyni žmonės, tame tarpe ir jo gyvenimo moteris. Jis negali susitaikyti su šio įvykio pasekmėmis ir ramiai gyventi toliau. Prisiminimai ir sapnai, iliuzijos trukdo tęsti įprasta gyvenimą ir vienintelis logiškas būdas atitaisyti žalą – išgelbėti septynias sielas.
Benas išsirenka žmones, kurie jo nuomone verti gyventi geriau, su kuriais gyvenimas elgiasi neteisingai ir nusprendžia jiems padėti. Beje, jo vertimo kriterijus paprastas – žmogus turi būti geras.
1. „Pano labirintas“ (Pan’s Labyrinth, 2006)
„Pano labirintas” (isp. „El laberinto del fauno”) – 2006 metų režisieriaus Guillermo del Toro filmas, kuriame susipina du žanrai: istorinė bei fantastinė drama. Šis filmas buvo nominuotas Oskarui geriausio užsienio filmo kategorijoje, Tarptautinės kino kritikų organizacijos paskelbtas metų filmu. „Pano labirintas” pramintas „Alisa stebuklų šalyje” suaugusiems.
Veiksmas prasideda 1944 m. Ispanijoje, pilietinio karo pabaigoje, tebevykstant partizaninei kovai prieš fašisitinę santvarką. Dvylikametė mergaitė Ofelija (Ivana Baquero) išvyksta su savo nėščia motina Karmen (Ariadna Gil) pas kapitoną Vidalį (Sergi Lopez), kuris yra kūdikio tėvas bei naujasis Ofelijos patėvis. Vidalis – fašistų vadas, visą dėmesį sutelkęs į partizanų medžioklę. Jis yra brutalus, šiurkštus, žiaurus vyras, apsėstas minties apie sūnaus gimimą. Kūdikis Vidaliui tik priemonė pratęsti savo pavardę, Karmen jam nereikalinga, o juo labiau – podukra. Tai akivaizdu jau pačioje filmo pradžioje.
Ofelija – mėgstanti skaityti pasakas ir užsimiršti jose, jautri, lakios fantazijos, bet nelaiminga ir vieniša mergaitė. Motina yra viskas, ką Ofelija turi, tačiau dėl sunkaus nėštumo bei sparčiai prastėjančios būklės Karmen nebegali skirti pakankamai meilės, dėmesio, rūpesčio savo dukteriai. Fantastinė Ofelijos istorija prasideda vabzdžiui maldininkui naktį atskridus į kambarį, pasivertus fėja ir nusivedus mergaitę į aikštelę labirinte pas fauną Paną (miškų, laukų, gyvulių dievą). Pastarasis atpažįsta Ofeliją kaip senai dingusią požemio karaliaus dukterį – princesę Moaną. Įteikęs jai Kryžkelių knygą, įsako iki pilnaties įvykdyti tris užduotis, kurias nurodys knyga; taip bus išsaugotas princesės nemirtingumas. Pirmoji užduotis – išgelbėti didžiausią miško medį (figmedį) nuo milžiniškos rupūžės bei rasti jos pilve auksinį raktą. Antroji,- paimti durklą iš Baltosios žmogėdros kambario ir trečioji,- paaukoti nekalto (savo naujagimio brolio) kraujo.
Fantastiniame pasaulyje Ofelija praranda laiko nuovoką, pasineria į jį su atsidavimu. Ji – drąsi, smalsi, atkakli, tačiau ne visados klausanti fauno Pano nurodymų ir pastatanti save į pavojingą padėtį. Nepaisant visko, realybė mergaitei kur kas žiauresnė. Joje – svetimi namai, nužmogėjęs patėvis Videlis, nėščia merdinti motina. Vienintelė Mersedes, namų darbininkė, užjaučia mergaitę, stengiasi ją saugoti, nors pati yra atsidūrusi grėsmingoje kapitono nemalonėje. Atitinkamai sukurta ir šių dviejų pasaulių atmosfera, nuotaika. Viršuje nuolat tvyro prieblanda, lyja, slegia pavojaus, mirties nuojauta. Požemyje daugiau gyvybės, vilties išsilaisvinti iš negailestingos tikrovės; jame Ofelija pagaliau pasijuto svarbi, reikalinga bei turinti tikslą – grįžti ten, kur laukia tikrasis tėtis. Sakoma, jog reikia bijoti gyvųjų, o ne mirusiųjų. Perfrazuojant ir pritaikant šiam kino filmui, Ofelijai reikia bijoti ne požeminio, o tikrojo pasaulio, kuriame jai nelikę jokių prošvaisčių, kuriame pasmerkta būti Videlio neapykantos taikiniu.
Filme nestinga kovos, kankinimo vaizdų, pažeminimo, neteisybės, pesimizmo, šeimos tragedijų. Mums leista į tai pažvelgti mažos mergaitės, kurios gyvenimas byra, akimis. Leista pamatyti, kaip ji bėga nuo kasdienybės pilkų dienų ir slepiasi, ieško prieglobsčio fantastiniame pasaulyje. Painumas ir paprastumas, mirtis ir nemirtingumas, realybė ir fantazija. Šios priešingybės bei keletas skirtingų žanrų darniai susivijo į vientisą sklandų kino filmą.
Apibendrinant, „Pano labirintas” – siaubo pasaka, persmelkta liūdesiu, dramatizmu. Filmas patiks net ir nemėgstantiems fantastikos žanro, kadangi pasakoja jautrią, kupiną išgyvenimų istoriją, įvairiomis metaforomis perteikia įprasta tapusia kovą tarp gėrio ir blogio. Nuostabi, įtikinanti aktorių vaidyba, aukščiausių balų verti kostiumai bei vaizdo efektai. Margas, įtraukiantis ir, kaip ne itin dažnai pasitaiko, ne iki galo nuspėjamas siužetas, ne holivudinė pabaiga. Ją galima interpretuoti dvejopai: įprastu požiūriu filmo baigtis nėra laiminga, tačiau žvelgiant iš Ofelijos perspektyvos – atvirkščiai. Vargai baigėsi, gyvenimas – ne. (Toma Rotautaitė)
