Būn tokių istorijų, kur tik išgirdus galvoji: „Ai, netikiu, pasaka kažkokia čia, bajeris i tiek!“. O paskui paaiškėj, ka viskas gryna teisybi. Kriminalini komedija „Vagišius“ („Roofman“, 2025 m.) būtent toks films i yr. Paremts tikra Jeffria Manchesteria istorija – žmogaus, katras per stogus įsilauždava į „McDonald’s“ restoranus, o paskui slapstės „Toys “R” Us“ žaislų parduotuvėj, gyvendams tarp žaislų, kamerų i vaikiškų pasakų balsų. Ale, iš tikrųjų, skamb kaip kvailoka pasaka, bet režisierius Dereks Cianfrance‘as padara iš to tokį žmogišką filmą, ka net juoktis nesinor.
Dereks Cianfrance‘as: režisierius su širdim
Cianfrance‘as – ne bet koks atsitiktinis vards Holivude. Ans yra tas, katras mums davi tokius filmus kaip „Mano liūdna meilės istorija“ („Blue Valentine“, 2010 m.) i „Niujorko šešėlyje“ („The Place Beyond the Pines“, 2012 m.). Filmus, po katrų vis tiek da kokią savaitę galvoji apie gyvenimą. Ano stilius yr ne „bum bum“ efektai, o švelnus, iš vidaus graužiams žmogaus paveikslas. I čia, filme „Vagišius“, tas pats: jis nekur kriminalinia trileria. Ans sukur žmogaus portretą, katras, nors i dari nesąmones, bet vis tiek norėja būti mylims, norėja gyventi „normaliai“ i norėja pasirūpinti sava (o gal i ne tik sava…) šeima.
Cianfrance‘as netgi kalbėjos su pačiu Manchesteriu kalėjime, raši scenarijų remdamasis realiais laiškais, liudijimais i net policijos ataskaitom. O kai kūri filmą, ans pastati tikrą „Toys “R” Us“ parduotuvę. Ale žinokit, filmavimo metu net šiaip žmonės atvažiuodava, galvodava, ka parduotuvi tikra i norėdava užeit. Visgi, negalėdava i išeidava nuliūdę, nes ana buva tik filmavimui pastatyta. Aj, be to, filmavims vyka Šarlotės mieste, ten, kur viskas i vyka iš tikrųjų. Tai žodžiu, atroda, ka režisierius net mažų detalių nepraleida. Garsai, apšvietims, tas keists „naktinės parduotuvės“ jausmas čia toks, ka i pats jauties lyg kartu su Manchesteriu po tą parduotuve slampinėji.
Aktoriai, katrie padari daugiau nei reikėja
Channings Tatums čia visai kitoks nei įprastai. Turbūt visi aną žinom iš „Magiško Maiko“ („Magic Mike“, 2012 m.) ar kitų ano veiksmo filmų. Visgi, filme „Vagišius“ įkūnyts Jeffris Manchesteris – tylus, liūdnas, kiek keistoks vyrs, katras tarsi yr neblogs žmogus, tik pasiklydęs tarp savų troškimų. Tatums labai tiksliai pagaun tą momentą, kai veikėjas banda būt „gers“, bet vis tiek grimzt giliau. Kartais užtenk viena ano žvilgsnia i jau matai, kaip žmogus lūžt. Matyt, ne be reikala ans tiek prabendrava su tikruoju Manchesteriu, suprata kaip išreikšt jį… I dėl to tas personažas tamp ne šiaip vagim a nusikaltėliu, o žmogum su istorija i su savu skauduliu. Žiūrėdams nebežinai, a teist jį, a užjaust. I čia, turbūt, stipriausia Tatuma vaidyba. Ans leid tau pačiam suabejot, kur yr riba tarp gera i bloga.
Kirsten Dunst čia vaidina Leigh, moterį iš bažnyčias bendruomenės. Vieniša mama, rami, švelni, bet tuo pačiu i stipri. Tokia, kur atroda, ka lūžtų, bet nepalūžt. Ana tamp Jeffria šviesuliu, tuo vieninteliu žmogum, katras jį mata ne kaip kokį „vagišių“, o kaip žmogų. Ana tiki anuo, gal net tada, kai neturėtų. Dunst čia labai tiksli, nevaidin kažkokios šventosios, neperlenk, o duod mums tikrą i gyvą moterį. Ana tokia, katra pati pavargus, bet vis da ieška ramybės. I iš anos veida, žvilgsnia i judesia viskas atroda yr pasakoma be žodžių.
I da Peteris Dinklage‘as. Ano vaidmuo „trumps“, bet labai taiklus. Filme ans yr žaislų parduotuvės „Toys “R” Us“ vadybininks. Toks tylus stebėtojas, katras jaut, ka kažkas ne taip, bet negal tiksliai pasakyt, kas. I nors ano scenų nedaug, bet kiekviena tarsi mažas sprogims. Dinklage‘as tur tą reikalą, net kai nieka garsiai nesaka, jauti, ka ano galvoj kažkas verd. Atroda, lyg ans pats būtų mažas films filme. Nu i tada supranti, ka be jo kažko tikrai trūktų.
Tikra istorija, katra netelp į sveiką protą
Jeffris Manchesteris – buvęs kariškis, pravarde Stogų vagišius (Roofman). Ans išgarsėja tuo, ka apiplėšus dešimtis greita maista restoranų, buva pagauts i pasodints į kalėjimą. Nu, o po to da i ne kartą pabėga iš to kalėjima. Bet ans ne koks žiaurus plėšiks a smurtautojas, o greičiau toks ramus, tylus žmogus, katras darydams bloga vis tiek elgės mandagiai. Net tie, katruos ans apiplėši, nu, pavyzdžiui, „McDonald’o“ darbuotojai, paskui apie aną šnek kaip apie „šiltą i mandagų vyruką“. Sakydava, ka ans nepiktybinis, ka elgės su pagarba i ka niekad nesielgi brutaliai.
Pabėgęs iš kalėjima, ans slapstės ne kur kitur, o… „Toys “R” Us“ žaislų parduotuvėj. Ans gyvena už sienų, miegodava sandėliuos, naudodava parduotuvės elektrą, stebėja žmones per kūdikių monitorius. Kartais net išeidava naktį pasivaikščiot tarp žaislų lentynų, tarsi kokiam vaikystės pasauly.
Films šitas detales perteik tikrai įtikinamai. Kartais net šiurpokai: viskas pritilę, ans sėdi tamsoj, stebi žmones, klausa vaikų juoka. I nors žinai, ka ans nusikaltėlis, kažkur širdy pagauni, ka ans tiesiog pasimetęs žmogus. Žmogus, katras nelabai mok gyvent, bet vis tiek stengias nebūt blogs. Cianfrance’as paroda aną ne kaip monstrą, o kaip žmogų, katro šiluma išėja ne į tą pusę. I tas kontrasts, kai geraširdis vyrs slepias po stogu i vagia, ka išgyventų, duod filmui tokį liūdnai gražų skambesį.
Tona keistenybi: tarp dramas i šypsenas
Cianfrance‘as kuria filmą, katras vienu metu i juokings, i liūdnas. Kai kada atroda, ka čia beveik komedija, kai veikėjas žaislų parduotuvėj rytais slepiasi tarp pliušinių meškiukų, o vakare dalyvauj bažnyčias mišiose. Bet paskui atein akimirkas, kai viskas slegia, kai supranti, ka ans visai viens, ka nieks ano iš tikra nepažįst.
Operatorius čia padari labai kietą darbą. Kinematografija čia labai gyva: jauti parduotuvės šviesas, naktinį spindesį, net šaldytuva ūžimą. Muzika, kaip visad pas Cianfrance’ą, padara puikų emocinį foną. Ana neprimet jausma, o tik palyd vaizdą.
Filme „Vagišius“ nėr jokių sprogimų a klykavimų. Ramus films, bet su gyliu. Ans paroda, kaip žmogus nuo savęs pabėgt banda, nors gyvenims aną vis tiek pasivej. Tatums su Dunst čia širdį tikrai paded, o Cianfrance‘as viską padara tikra, be pagražinimų. Ne veltui – čia juk tikra istorija, katra pati kalb už save!
Rekomenduoju pasižiūrėt, nes čia tikrai neblogas gabals. Ne vien apie vagystes, o apie gyvenimą, katras kartais i mus visus iš už kampa pasigaun.
