Atrodytų, kad pasibaigus Trojos karui sunkiausia Odisėjo kelionės dalis jau liko praeityje, tačiau kelias namo tampa dar vienu ilgu išbandymu. Dešimt metų praleidęs Trojos kare, jis dar tiek pat klaidžioja jūroje, prarasdamas bendražygius, susidurdamas su dievų rūstybe, pabaisomis ir pagundomis. Tačiau Christopherio Nolano filme „Odisėja“ („The Odyssey“, 2026) pavojingiausi pasirodo ne kiklopai ar Poseidono sukeltos audros. Kur kas sunkiau Odisėjui susitaikyti su tuo, kuo jis tapo, ir suprasti, ar po dvidešimties metų dar įmanoma grįžti į gyvenimą, kurį kadaise paliko.
Liepos 17-ąją kino teatruose pasirodęs beveik trijų valandų filmas nėra vien įspūdingo masto Homero epo ekranizacija. Nolanui ši istorija tampa būdu kalbėti apie karo paliktas žaizdas, kaltę, atmintį ir žmogaus norą susigrąžinti prarastą artumą. Todėl svarbiausias filmo klausimas nėra, ar Odisėjas pasieks Itakę – daug svarbiau, kas į ją sugrįš ir ar namuose jo vis dar laukia vieta.
Nuo Homero iki Nolano: epas, nuolat pasakojamas iš naujo
Homero „Odisėja“, greičiausiai susiformavusi iš ilgai žodžiu perduotų pasakojimų, yra vienas pamatinių Europos literatūros tekstų. Epas pasakoja apie Itakės karaliaus Odisėjo kelionę iš Trojos karo, tačiau kartu tai ir siaubo istorija, šeimos drama, politinė kova, fantastinis nuotykis ir svarstymai apie žmogaus tapatybę. Odisėjas yra ir narsus karys, ir melagis, ir strategas, ir pasakotojas, nuolat atrandantis save iš naujo. Būtent dėl šio prieštaringumo jo istorija išliko gyva tūkstančius metų.
Kinas ne kartą mėgino prisijaukinti šį pasakojimą. Mario Camerini 1954 m. filme „Ulisse“ Odisėją suvaidino Kirkas Douglasas, vėliau pasirodė 1968-1969 m. italų televizijos serialas ir 1997 m. miniserialas su Armandu Assante. Broliai Coenai epo motyvus žaismingai perkėlė į Didžiosios depresijos laikų Ameriką filme „O broli, kur tu?“ (O Brother, Where Art Thou?, 2000), o Uberto Pasolini „Sugrįžimas“ (The Return, 2024) susitelkė į paskutinę istorijos dalį – karo traumos paženklinto Odisėjo sugrįžimą į Itakę.
Nolano filmo išskirtinumas slypi ne vien jo biudžete ar mastelyje. Režisierius nesistengia pažodžiui iliustruoti visų dvidešimt keturių epo giesmių. Jis sujungia Homero tekstą su atskirais „Iliados“, Vergilijaus „Eneidos“ ir vėlesnių interpretacijų motyvais, o istorijos centre pastato moralinę Odisėjo traumą. Tai ne muziejinė antikos rekonstrukcija, o sąmoningai šiuolaikiškas žvilgsnis į žmogų, kuris iš karo parsiveža ne pergalę, bet kaltę.
Christopheris Nolanas ir jo amžinas karas su laiku
Po „Openheimerio“ („Oppenheimer“, 2023) triumfo Nolanas galėjo rinktis beveik bet kokį projektą. Vis dėlto, jis pasirinko kūrinį, kuris pagal mastą prilygsta pačiam mitui. Režisierius, sukūręs tokius filmus kaip „Tamsos riteris“ („The Dark Knight“, 2008), „Pradžia“ („Inception“, 2010), „Diunkerkas“ („Dunkirk“, 2017) ir „Tarp žvaigždžių“ („Interstellar“, 2014), nuo seno domisi laiku, atmintimi ir žmonėmis, mėginančiais kontroliuoti jėgas, gerokai pranokstančias juos pačius. Šiuo požiūriu „Odisėja“ atrodo ne kaip netikėtas posūkis, o kaip logiška visos jo filmografijos kulminacija.
Nolano herojai dažnai turi tikslą, kuris iš pradžių atrodo kilnus, tačiau palaipsniui tampa apsėdimu. „Pradžioje“ tai buvo noras sugrįžti pas vaikus, „Tarp žvaigždžių“ – išgelbėti žmoniją ir šeimą, „Openheimeryje“ – sukurti ginklą, galintį užbaigti karą. Odisėjas taip pat nori grįžti pas žmoną ir sūnų, bet jo kelionė nėra tiesi. Kaip įprasta Nolanui, laikas filme veikia ne kaip linija, o kaip žemėlapis: dabartis persipina su prisiminimais, viena istorija slepiasi kitos viduje, o jau matyti įvykiai, sugrįžę naujame kontekste, įgyja kitą prasmę.
Filmo siužetas: kelionė, vykstanti tiek išorėje, tiek žmogaus viduje
Filmo pradžioje Odisėjo istorija jau pasakojama kaip legenda. Tačiau netrukus paaiškėja, kad legendos nėra nekaltos: jos gali išaukštinti žmogų, nuslėpti nusikaltimus ir iš skausmingos tikrovės pagaminti patogų herojaus paveikslą. Odisėjas, kurį įkūnija Mattas Damonas, po Trojos žlugimo su savo vyrais mėgina pasiekti Itakę, kur jo laukia žmona Penelopė ir jau suaugęs sūnus Telemachas, beveik nepažįstantis tėvo.
Kelionėje pasirodo žinomiausi epo epizodai: Trojos arklys, kiklopas Polifemas, burtininkė Kirkė, Kalipsės sala, sirenos ir pavojingas plaukimas tarp pabaisų. Nolanas šias scenas pateikia ne kaip atskirus fantastinius elementus, bet kaip Odisėjo charakterio išbandymus. Jo išradingumas ne kartą išgelbsti gyvybę, bet tas pats pasitikėjimas savo protu stumia į pražūtį kitus. Net Polifemo epizode režisierius sugeba sujaukti įprastą moralinį pasakojimą: įsibrovėliais ir vagimis čia pirmiausia tampa patys graikai.
Paraleliai stebime Itakę, kur Penelopė mėgina išsaugoti karalystę, apsupta jos turtus eikvojančių ir valdžios trokštančių jaunikių. Telemachas leidžiasi ieškoti žinių apie tėvą, bet iš tikrųjų ieško atsakymo, ką reiškia būti vyru, kai visą gyvenimą augai kito žmogaus legendos šešėlyje. Taip filmas pasakojamas iš kelių pusių: Odisėjui namai yra prisiminimas, Penelopei – kasdienė kova, o Telemachui – paveldėta istorija, kurios tikrumu jis nėra tikras.
Aktoriai: žmonės po mitinių herojų kaukėmis
Mattas Damonas, anksčiau su Nolanu dirbęs filmuose „Tarp žvaigždžių“ ir „Openheimeris“, Odisėją vaidina santūriai. Tai ne jaunatviškai žavus nuotykių ieškotojas, o pavargęs karys, kurio kūnas ir žvilgsnis liudija ilgą išgyvenimo istoriją. Damono stiprybė – tai gebėjimas parodyti žmogų, mėginantį išsaugoti autoritetą net tuomet, kai viduje jis jau pradeda byrėti. Vis dėlto toks režisūrinis pasirinkimas turi ir savo kainą: Homero Odisėjui būdingas žaismingumas, malonumų troškimas ir kone chameleoniškas gudrumas čia kartais užleidžia vietą santūresniam, tradicinio Holivudo karo herojaus paveikslui. Dėl to Damono Odisėjas įtikina kaip traumų slegiamas žmogus, tačiau ne visada atskleidžia visą prieštaringą mitinio herojaus prigimtį.
Anne Hathaway įkūnyta Penelopė filme nėra vien ištikimai vyro laukianti žmona. Jos ramybė tampa savotiška gynybine siena, po kuria kaupiasi pyktis, baimė ir abejonės. Aktorė, su Nolanu dirbusi filmuose „Tamsos riterio sugrįžimas“ („The Dark Knight Rises“, 2012) ir „Tarp žvaigždžių“, vaidina santūriai, tačiau jos žvilgsniai ir nedideli gestai leidžia pajusti, kiek daug kainuoja du dešimtmečius trunkantis laukimas. Penelopės ištikimybė čia nėra tik pasyvi dorybė… Ji tampa politinio pasipriešinimo forma ir būdu išsaugoti karalystę nuo jos sosto trokštančių jaunikių.
Tomas Hollandas Telemachui suteikia jaunatviško nekantrumo ir pažeidžiamumo. Jo herojus trokšta pateisinti tėvo vardą, nors pats nėra tikras, ar pažįsta tikrąjį žmogų, slypintį už didvyriškos legendos. Robertas Pattinsonas, po „Tenet“ (2020) vėl dirbantis su Nolanu, Antinoją paverčia grėsmingu, teatrališku ir savo žavesiu manipuliuojančiu priešininku. Tarp kitų ryškesnių aktorių pasirodymų išsiskiria Samanthos Morton įkūnyta Kirkė, Zendaya Atėnės vaidmenyje, Charlize Theron kaip Kalipsė ir Lupitos Nyong’o sukurtos Elena bei Klitemnestra. Nors milžiniška aktorių sudėtis ne visiems veikėjams suteikia vienodai daug erdvės, ji sustiprina įspūdį, kad Odisėjo kelionė driekiasi per skirtingus pasaulius, kurių kiekviename jo laukia vis kitas žmogiškas ar dieviškas išbandymas.
Techninis darbas: vaizdas, garsas ir jūros svoris
„Odisėja“ yra pirmasis pilnametražis filmas, visas nufilmuotas IMAX kino juostos kameromis. Operatorius Hoyte van Hoytema, nuolatinis Nolano bendradarbis nuo „Tarp žvaigždžių“, ne kiek demonstruoja gražius kraštovaizdžius, kiek suteikia jiems fizinį svorį. Uolos atrodo pavojingai kietos, laivai – sunkūs ir pažeidžiami, o jūra – ne romantiška mėlynė, bet neaprėpiama jėga, galinti bet kurią akimirką praryti žmogų. Filmavimui teko pritaikyti tylesnes IMAX kameras, jų apsauginius korpusus ir net veidrodžių sistemą, kad aktoriai per didžiulę techniką galėtų matyti vienas kitą.
Jennifer Lame montažas sklandžiai perkelia žiūrovą tarp laikotarpių. Kadrai ne tiek „persijungia“, kiek išplaukia vieni iš kitų per gestą, garsą ar pasikartojantį vaizdinį. Praeitis įsiveržia į dabartį taip, kaip žmogų netikėtai užklumpa prisiminimas. Vis dėlto, beveik trijų valandų trukmė vietomis jaučiama: kai kurie Itakės politiniai dialogai kartoja anksčiau išsakytas mintis, o filmo rimtumas retai palieka erdvės humorui ar paprastam žmogiškam malonumui.
Kompozitoriaus Ludwigo Göranssono muzika atsisako tradicinio simfoninio orkestro. Filme naudojamos lyros, aulo fleitos, bronziniai gongai ir balsai, todėl garsas atrodo ne tik melodingas, bet ir ritualinis. Muzika dažnai primena artėjančią audrą: ji kaupiasi, pulsuoja ir užgriūva drauge su vaizdu, bet jautresnėse scenose geba beveik visiškai pasitraukti, palikdama vėjo, vandens ir žmogaus kvėpavimo garsus.
Ką šiandien reiškia sugrįžti?
Pagrindinė filmo tema yra ne pati kelionė, o galimybė iš tiesų sugrįžti. Ar žmogus po karo gali vėl tapti vyru, tėvu ir valdovu? Ar užtenka pasiekti tą pačią salą, kad ji vėl taptų namais? Nolano Odisėją persekioja ne tik žuvusių bendražygių prisiminimai, bet ir suvokimas, kad daugelį nelaimių sukėlė jo paties sprendimai. Todėl Itakė jam reiškia ne vien kelionės tikslą. Ji tampa vieta, kurioje teks susidurti su savo praeitimi ir iš naujo pelnyti žmonių, kuriuos kadaise paliko, pasitikėjimą.
Dėl to filmą nesunku susieti su dabartimi. Šiuolaikiniai karai taip pat kuria didvyrių pasakojimus, dažnai nutylinčius tai, ką žmonės iš tiesų parsineša namo. „Odisėja“ klausia, kas lieka pasibaigus pergalei, kai fanfaros nutyla, o žmogui tenka gyventi su tuo, ką jis padarė. Penelopės istorija kalba apie laukimo ir nežinios naštą, Telemacho – apie kartą, paveldinčią tėvų konfliktų padarinius, o Odisėjo – apie lyderį, pernelyg ilgai painiojusį gudrumą su teise spręsti už kitus. Sugrįžimas filme todėl tampa ne fiziniu kelionės užbaigimu, bet bandymu iš naujo atrasti savo vietą šeimoje, visuomenėje ir savo paties gyvenime.
Drąsi, bet ne visada homeriška ekranizacija
Didžiausia Nolano rizika buvo dievų nustūmimas į paraštes. Atėnė pasirodo ekrane, tačiau dauguma antgamtinių jėgų perteikiamos per stichijas, atsitiktinumus ir pačių žmonių tikėjimą. Režisieriui buvo svarbiau parodyti pasaulį, kuriame audra ar saulėtekis žmonėms savaime reiškė dievų valią. Kino požiūriu tai sukuria įspūdingą fizinę patirtį, tačiau kartu sumažina keistumą, humorą ir laukinę mitologinę energiją, kuria alsuoja Homero tekstas.
Laisvai žvelgiama ir į istorinį tikslumą. Filme matomi laivai buvo kritikuojami dėl panašumo į gerokai vėlesnius vikingų laivus. Jiems trūksta Homero laikų graikų galeroms būdingos išsikišusios laivo priekio dalies (steiros), o tamsūs, beveik vienspalviai korpusai mažai primena spalvingus laivus, aprašomus epe ir vaizduojamus senovės mene. Istorinių diskusijų sukėlė ir Odisėjo šalmas: filme jis primena vėlesnių laikotarpių graikų kario įvaizdį, nors „Iliadoje“ aprašomas odinis, šerno iltimis puoštas šalmas. Vis dėlto šie neatitikimai veikiausiai nėra vien kūrėjų neapsižiūrėjimas. Filmo vaizdiniai labiau primena klasikinio Holivudo istorinius epus nei istoriškai tikslią Mikėnų pasaulio rekonstrukciją. Pats Nolanas yra pabrėžęs, kad jau Homeras ir jo klausytojai pasakojo apie prieš kelis šimtmečius gyvavusį, beveik legendinį didvyrių amžių.
Todėl „Odisėja“ nėra galutinė Homero epo versija ir tokia negali būti. Tai labai „nolaniška“ jo interpretacija: rimta, monumentali, techniškai stulbinanti ir persmelkta laiko, kaltės bei žmonių kuriamų istorijų temų. Kartais režisieriaus noras paaiškinti mitą atima dalį jo paslapties, o milžiniškas mastelis ne visuomet sukuria tokį pat stiprų emocinį artumą. Tačiau kai filmas leidžia jūrai, aktorių veidams ir praeities šmėkloms kalbėti be papildomų paaiškinimų, jis tampa tuo, kuo ir turėtų būti didysis epas… Pasakojimu apie žmogų, kuris įveikė pasaulį, bet dar turi išmokti gyventi su savimi. Galiausiai „Odisėja“ primena, kad pasiekti namus dar nereiškia į juos sugrįžti.
Ir apskritai, ar įmanoma sugrįžti ten, iš kur išvykome, jei per tą laiką pasikeitė ir pasaulis, ir mes patys?
