Neapsimesiu, kad nepažįstu Marijaus Gailiaus, neseniai laimėjusio rašytnamio „Pirmos knygos“ konkursą ir išleidusio novelių rinkinį „Šlapias spalis“. Visada sunku skaityti pažįstamo žmogaus knygą – nenori būti nei per daug reiklus, nei meluoti. Geriau būsiu griežtas ir pasistengsiu, kad mano kritika padėtų siekti geresnių rezultatų, nei girsiu ir sakysiu, kad man labai patiko tai, ką perskaičiau.
Įspūdis toks: nei patiko, nei nepatiko. Ir tai yra blogai. Stilistiniu požiūriu tekstai tvarkingi ir tikrai sunku juose prie ko nors prikibti (gal kliūva tik tas lietuviškas iš rusų perimtas provincialus visko aptarimas). Tekste nebūtina pasakoti to, kas nėra gyvybiškai svarbu. Keista, kad pabuvęs Paryžiuje autorius nesusidūrė su prancūziška literatūra. Kai nėra nieko, kas būtų nereikalinga.
Pirma novelė labai keista ir nuteikė optimistiškai – papasakota puiki istorija, papasakota įdomiai ir palieka vietos įvairioms interpretacijoms. Bet vėliau darosi nuobodu. Marijus neturi pretenzijų parašyti kažką „didaus“. Ir tai yra blogai. Jei nesieki būti generolu – visada būsi eilinis. Taip, knyga dėl to negaus daug kritikos, bet kaip sako Louisas Walshas, svarbiausia sėkmės sąlyga yra „ambicijos, ambicijos ir ambicijos“. Išsikelk neįmanomą tikslą – ir vis tiek pakilsi aukščiau, nei „išsikeldamas pasiekiamus ir realius tikslus“.
Vėliau pasakojamos ne istorijos, o ištraukos iš istorijų, kurios emociškai niekaip nepaveikia. Rašytojas – tai tas, kuris pasakoja istorijas. Aišku, kažkada vienintelis literatūros vertės matas buvo nieko nepasakyti. Tai vadinosi „disidentine literatūra“. Labai giliamintišku tekstu, kurio paskirtis – tapti knyga, kurios puslapiai tinkami tik užpaliui nusišluostyti.
Turint tokius rašymo įgūdžius, kaip tu turi, Marijau, negalima leisti sau prabangos neįsipareigoti rimtesniems iššūkiams. Kai kur žybteli asmeninių santykių nuotrupos… bet tik žybteli. Su žybtelėjimu nė cigaretės neprisidegsi.
Kad nebūčiau panašus į seną bambeklį, baigsiu savo kritiką išvada, jog rašydamas turi išsikelti tikslą papasakoti konkrečią istoriją, kurioje nebūtų „pakalbėkim apie orą“. Ir dar – labai svarbu yra skaityti autorius, kurie rodo, kaip iš žodžių kuriami stebuklai. Nežinau, ar galima išmokti rašyti, neskaitant gerų knygų. Istorijas diktuoja gyvenimas, bet kaip jas papasakoti, moko knygos.
Kuo daugiau jų perskaitai, tuo platesnis akiratis, tuo didesnis pasirinkimas, tuo įdomiau gali žongliruoti siužetu, stiliumi ir t.t.
O dabar apie tai, kas šioje knygoje gerai: nepamirštu, kad tai debiutas. Nepamirštu, kad neturėjai kelerių metų rašymui ir kad novelės daug sunkesnė forma nei romanas. Net Andrei Makine susimovė rašydamas trumpas istorijas. Svarbiausia – kad matosi didelis potencialas, kad nėra to „nemokėjimo rašyti“. Istorijos ateina, vos tik parašai pirmą knygą (palyginimas su nekaltybės praradimu – tikrai tinkamas). Svarbiausia – žengti tą pirmą žingsnį. Ir neišsigąsti, kai esi užpilamas krūva skysto šūdo, vadinamo akademine kritika, kurią pila dažniausiai varganos apie Žemaitę disertacijas rašančios žiurkės, reikia neišsigąsti, kai iš tavęs tyčiojasi, tavęs nenori išleisti, kai tave visi atmeta, niekas nemėgsta ir t.t.
Yra įdomi istorija apie Honore de Balzacą – vienas kritikas pasakė: „Jei būčiau gavęs tiek kritikos, kiek Balzacas, niekada nebūčiau ištvėręs“. Kokį F. Beigbederį visada leido dėl vardo, nors talento klausimas jo atveju dviprasmis: jis yra parašęs keletą įdomių knygų, bet dėl to, kad per lengvai tai pavykdavo, parašė ir kelias labai prastas knygas.
Pažįstu žmonių, kuriuos užmušė kritika po pirmos knygos. Raginu juos rašyti, bet jie JAU BIJO. Ir neberašys. Džiugu, kad du mano draugai jau parašė antras knygas. Taigi, perėjo sunkiausią etapą, kuris skiria debiutantą ir autorių, turintį pretenzijų tai daryti galbūt visą gyvenimą.
Lietuvių literatūrai reikia naujų veidų, kurie pakeistų esamą situaciją, kai Kristina Sabaliauskaitė, Laura Sintija Černiauskaitė ir Sigitas Parulskis yra perkamiausi ir garbiausi rašytojai. Nors nei vieno rašytoju aš nelaikau. Jų knygos – tai beverčiai paistalai. Pasakojimai apie Vilniaus istoriją. Nesuprantu, kam tai gali būti įdomu? O pasirodo – tai įdomiausia visa tautai! Puikiai padirbėta su reklama. Pasakojimai apie slenksčius, marmurą, wtf? Pasakojimai apie sraiges… Tai žemiausia grafomanijos stadija. Tegul žmonės tai skaito. Nereikia pavydėti. Bet reikia kuo toliau tolti nuo tokios kvazi-literatūros. Gal tikrai tokie tekstai, kuriuose nėra nieko, veikia kaip meditacija, kai siekiama panirti į nieką?
Taigi, Marijau, mano verdiktas bus dialektiškas: tu gali rašyti, bet neišsikėlei sau tavo stiliui pakankamų turinio tikslų, ir vis dėlto esi šiuo metu neabejotinai geriausias literatūrinis debiutantas.
Kai knygas ima rašyti andriukaičiai, stomos, visokie nususę politikos pradžiamokslių nemokantys neva politikai, kai knygynai priverčiami istorijomis apie lietuviškas mafijas ir pedofilijos, vaikžudystės bylas, norisi pamiršti ir lietuvių kalbą ir Lietuvą.
Bet pamažu ryškėja naujos, drąsios kartos bruožai. Ne taip seniai puikiai sužibėjo Vaiva Rykštaitė. Jos debiutinis romanas beveik neturėjo nieko lietuviško – ir tai yra geriausia, kas gali nutikti romanui. Dabar ji jau išleido antrą, storą ir reikia manyti, dar brandesnę knygą.
Jei rašytnamis, tas nykus ir pilkas vaizduotės valkatų rūsys, užuot laidęs nykų pseudoklasikos šlamštą, leistų daugiau jaunimo, gal mes sukurtume jaukią, mažą, bet savitą literatūros pasaulėlį, kuriuo būtų galima didžiuotis. Užuot ant stotelių kabinus Maironį, kai jis yra ant dvidešimties litų banknoto ir visi pažįstą tą dėdę kaip kupiūros veidą, o ne kaip poetą. Neonaciai didžiuojasi nešdami niekam neįdomių praeities klasikų veidus, bet kiek iš jų juos skaitė? Ar jie iš viso žino, ką jie parašė. Knygos sensta, ir tie, kas sako, kad yra amžinos knygos, švelniai tariant, norėtų, kad taip būtų. O man norėtųsi knygų apie dabartinį pasaulį, dabarties žmonės, dabarties jaunimą…
Marijau, viskas gerai. Lauksiu kitos knygos. Tu gali.
