Didžiulis paslaptingas ežeras, nuo uogų mėlynuojanti žemė, medžių apsuptis, lietaus prisigėrę samanos – toks buvo vieno tokio elektroninio muzikos festivalio „Sūpynės“ fonas.
Šalia viso to per skrandį ir žarnas kalė muzikos taktai, akino tvieskiančios šviesos, siautėjo būriai stilingų festivalininkų, viliojo maisto vagonėliai, įvairios atrakcijos, o už kojų kliuvo transo būsenoje gulintys kūnai. Visa ši gamtos ir žmonių maišalynė nutiko paskutinįjį birželio savaitgalį Pakretuonės draustinyje.
Akiratis
Į festivalį važiavome su dviem atsitiktinai surastais vežėjais. Paaiškėjo, kad mus vežantis jaunuoliai gyvena Londone, kuriame baigė studijas ir jau dirba prestižinius darbus. Vienas jų pasakojo nesuprantantis lietuvių tamsumo ir netolerantiškumo, sakė, jog žmonėms būtina pagyventi dideliame užsienio mieste, jeigu nori praplėsti savo kaimietišką akiratį. Kai baigėsi kalba apie pašaukimą būti dizaineriu ir gebėjimą iš malonumo gauti didelių pinigų, kalba pasisuko apie mus – dvi žmogystas, kurie ne tik nepaišo, bet ir negyvena megapolyje. Kai pasisakiau, kad rašau knygą, jaunuoliai atsiduso ir prisiminė, kad mokykloje baisiai nekentė rašinėlių ir visko, kas susiję su rašymu bei skaitymu.
© Laimos Stasiulionytės nuotr.
Skirtingiems skoniams
Kai atvykome, išsiskirstėme į skirtingas puses – mes pasukome link Less scenos, prie kurios ir nutarėme statytis savo palapinę.
Jau devintąjį kartą vykęs festivalis siūlė skirtingo žanro scenas: pavyzdžiui, High scena pradėdavo veikti tik nuo šeštos valandos ryto ir tęsdavosi iki pietų (skirta patiems ištvermingiausiems arba labiausiai užliūliuotiems), prie More scenos sukosi šėlstančių žmonių tornadai, Low buvo skirta žemesnių dažnių muzikai, o Less, prie kurios praleidome daugiausiai laiko, transliavo eksperimentinę elektroniką.
Susitikome draugus, kurie festivalyje dalyvavo jau nuo pirmosios jo dienos – ketvirtadienio. Užkrėsti jų nuotaika, gana greitai įsiliejome į įvykių šurmulį ir paskendome muzikos beatuose. Kadangi buvimas gamtoje ir elektroninės muzikos fone sukėlė kažkokį neįtikėtiną norą sugerti kūnu ne tik garsus, bet ir kokius nors dalykus, visų pirma prisivalgiau palei kojas augusių mėlynių, kurių augo visur, kur tik pasisuksi.
© Laimos Stasiulionytės nuotr.
Penktadienio rūkas
Ta proga, kad pasirodė MC Mesijus ir Münpauzn apsilankiau Low scenoje. Man patinka MC Mesijaus tekstai, kurie, nors, rodos, taikyti į jaunesnę auditoriją, skambėjo žaviai ironiškai, o visas pasirodymas lipo iš repo žanro ribų.
Po to ilgam persikėliau prie Less scenos. Penktadienio nakties vinis buvo amerikietė Laurel Halo. Kai dabar rašau, prisimenu, kad tuomet įspūdis, susidėjo iš entuziastingo pirmos dalies transo, gardžių džiazo elementų viduryje ir visai nebekabinančios kulminacijos. Po Laurel Halo pasirodė „Flesh Flash“ ir tai tapo geriausiu tos nakties pasirodymu – elektrinė gitara tarsi pjaustė orą ir liejosi su grubiu, rafinuotu ritmu.
Ryte atsikėlusi, supratau, kad kažkas nudžiovė prie palapinės paliktą penkių litrų vandenį.
© Laimos Stasiulionytės nuotr.
Šeštadienio miglos
Kadangi gana anksti atsikėliau ne aš viena, su dar dviem draugais, ėjome valgyti pusryčių prie More scenos teritorijoje išsidėsčiusių maisto palapinių. Gėriau velniškai brangią, nors ir silpną lyg pirmokui darytą, kavą. Pasisėdinėję ir pasikalbėję, nutarėme išbandyti valtį, bet kadangi jos nebuvo, sutilpome ir į baidarę. Plaukioti buvo smagu, nuo kranto audėjo kažkokia etno atspalvių muzika, jeigu mums, paveiktiems gamtos didybės, tai nepasirodė haliucinacijos pavidalu.
Esminis momentas kurio laukėme buvo iš Berlyno atvykusių „Easter“ pasirodymas. Jie buvo teatrališki, hipsteriškai ironiški ir sinchroniškai elgėsi scenoje tarsi būtų vienas su kitu susilieję. Taigi įspūdis buvo geresnis negu tikėjausi.
Po to pasirodė kita grupė iš Vokietijos „Keluar“ – energinga ir seksuali, vokalistė plaikstė plaukus ir lazdelėmis mušė ritmą keldama žemės drebėjimus ir cunamio bangas arčiau scenos stovinčiųjų viduriuose. Deja, pasirodymas kažkaip išsitęsė ir galiausiai taip nebejaudino.
Dar blogiau buvo su „Gas of Latvia“, kurie, nors ir grojo visai ne prastą abientą, tarsi nuslopino įsiaudrinusius klausytojus, kai tie dar nebuvo pasiekę kulminacijos ir užliūliavo. Vėl nuėjau pasiimti alaus ir pabendrauti su kito pasirodymo laukiančiais draugais.
Paskutinis pasirodymas, kurį tą naktį stebėjau buvo „Cutthroats“, subtiliai susipynę iš triukšmo ir tamsos, išsiplėtę per miškus ir laukus.
Po to nuėjau miegoti, kruopščiai pasidėjusi vandens butelaitį prie galvos. Ant palapinės tarsi iš palenkto laistytuvo pasipylė lietus.
Laiminga pabaiga
Sekmadienį nieko nebesiklausėme – papusryčiavome, susilankstėme daiktus ir išvažiavome namo su ta pačia mašina, kuria ir atvažiavome. Nors nesijaučiau tokia pakylėta kaip mus vežę dizaineriai, pagalvojau, kad šiame festivalyje buvo visko ir vietą atrasti galėjo ne tik prisiekę melomanai ar progresyvūs hipsteriai, bet ir tokie, kuriems elektronika nėra tas žanras, kuriame jie plaukiotų lyg karpiai tvenkinyje.
