Phyllis T. Smith. Aš esu Livija. Iš anglų kalbos vertė Aurelijus Katkevičius. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 400 p.
Viršelio dailininkė Ilona Kukenytė
Svarsčiau, kiek moterų nuo neatmenamų laikų galvojo apie tai, kad jei moterys galėtų valdyti pasaulį, jis būtų daug geresnis. Išties, argi kiekviena moteris vienu ar kitu metu apie tai nepamąstė? Žinoma, aš taip pat.
Phyllis T. Smith (Filisė T. Smit) – JAV rašytoja, gimė ir gyvena Brukline, Niujorke. Autorė nuo vaikystės žavėjosi senovės Romos istorija ir kultūra.
„Aš esu Livija“ – romanas, į mus prabylantis vienos garsiausių Romos moterų balsu. Livija Druzila (58 m. pr. Kr.–29 m. po Kr.) – įtakingiausia senovės Romos moteris, Cezario Augusto žmona, politinė jo padėjėja, dviejų sūnų motina. Moteris, apie kurią buvo kalbama, kad ji vieną po kito nunuodijo potencialius savo vyro įpėdinius, o galiausiai ir jį patį tam, kad jos sūnus Tiberijus galėtų valdyti Romą. Bet ar tikrai?
Savo istoriją mums pasakoja pati Livija. Mergaitė, vaikystėje išgirdusi apie sąmokslą nužudyti valdovą ir kaip tylėjimo garantas atiduota Tiberijui Neronui į žmonas. Jaunutė žmona, pagimdžiusi savo vyrui du sūnus. Moteris, kurią Tiberijus atidavė Cezariui Augustui jos pačios sutikimu – tam, kad laimingoje santuokoje išgyventų daugiau nei penkiasdešimt metų. Moteris, svajojusi apie meilę, laimę ir valdžią – ir visa tai įgijusi dėl savo proto ir grožio. Žmona, viską aukojanti savo vyro labui ir savo sūnaus būsimai šlovei… Visa tai telpa vienoje moteryje: aistringoje, gudrioje, kartais negailestingoje ir valdingoje. Ne veltui jos bijojo, ją gerbė, po mirties garbino kaip deivę, o Romos moterys prisiekdavo Livijos vardu.
Karų, gaisrų, intrigų, mūšių dėl valdžios ir meilės kupina senovės Romos istorija atgyja pasakojama Livijos Druzilos lūpomis.
***
Tos dienos didžiąją dalį praleidau su juo. Vidurdienį mums patiekė itin paprasto maisto – duonos ir sūrio.
– Saikas visur, tai mano šūkis, – pasakė Tavijus.
Jis, nesulaukęs dvidešimt ketvirtojo gimtadienio, savo pastangomis tapo pusės Romos imperijos valdovu ir sako man, kad jo šūkis yra „saikas visur“.
Valgėme sode. Jis buvo mažas, to ir reikėjo tikėtis ankštame prekybiniame kvartale.
– Kodėl tu gyveni šioje miesto dalyje? – paklausiau jo.
– Man niekada labai nerūpėjo, kur aš gyvenu.
– Mes, be abejo, persikraustysime ant Palatino kalvos.
Jis pralinksmėjęs nusišypsojo:
– Žinoma.
Kurį laiką valgėme tylėdami, tuomet Tavijus ištarė:
– Aš noriu vesti tave dabar pat.
Aš linktelėjau:
– Kai tik gims vaikas.
– Ne, dabar, iš karto. Aš tariausi su Žynių kolegija.
– Tu tareisi su jais – jau?
– Taip. Mažiausiai aš noriu įžeisti dievus. Pasirodo, negalime rengti religinių apeigų, kol tu nėščia. Kolegija man patarė surengti dvejas atskiras vedybų apeigas – vieną dabar pat, paprastą ceremoniją, kaip tuokiasi paprasti žmonės, ir kitą po gimdymo, tai būtų religinės apeigos, priderančios patricijams.
– Dvejos vedybų apeigos? – paklausiau.
– Man sakė, kad jei mudu su Tiberijumi Neronu sutariame, kad jis yra tavo vaiko tėvas, paprastos vedybos nepakenks vaiko teisėtumui, o religinės apeigos – pakenks. Mes galime surengti religinę ceremoniją, kai gims tavo kūdikis.
– Bet, Tavijau, dėl mūsų santuokos kiekvienu atveju kils triukšmas, o tokia skuba tik pagausins kalbų. Man atrodo, kad vedybos su tavim, kol nešioju kito vyro vaiką, blogai atsilieptų mums abiem. Kodėl nesurengus vienų prideramų vedybų, kai aš pagimdysiu savo kūdikį?
– Nes aš taip nenoriu, – pasakė jis, ir pirmąkart jo balse aš išgirdau plieną.
Buvau sukrėsta. Kur dingo vyras, ką tik taip maloniai sutikęs persikraustyti į Palatiną?
Jis pajuto mano kartėlį.
– Take, kuriuo einu, yra visokių keistų posūkių, – pasakė jis. – Bet kuriuo metu man gali tekti išvykti atremti Seksto Pompėjaus antpuolio. Tarkim, mums teks išsiskirti mėnesiams, o mūsų nesies santuoka. Kas tuomet?
Mes galime prarasti vienas kitą, – pagalvojau.
– Jeigu nori, neliesiu tavęs, kol nepagimdysi. Patikėk, aš moku laukti. Bet aš noriu tavęs čia, šiuose namuose, su manim visus tuos mėnesius – kaip žmonos.
Mes patyrėme tą patį sukrėtimą, tegu ir buvome priešingose pusėse. Abu suvokėme, kaip greitai gali užklupti nenumatytos nelaimės. Supratau, kodėl jis skubinasi.
– Livija, ar nenori būti su manim?
– Labiau negu ko nors pasaulyje.
Prieš man išeinant namo, kaip privalėjau, ir prieš jį paliekant, Tavijus paklausė:
– Ar norėtum pamatyti kūdikį?
Keletą kartų per praleistas su juo valandas girdėjau kažkur namuose verkiant vaiką. Mano mintys klaidžiojo kitur, tad nelabai kreipiau dėmesio į garsą; ten galėjo būti ir tarnaitės vaikas. Dabar supratau, kad kūdikis, kurį jis paminėjo, yra jo naujagimė dukra. Susimąsčiau, ar buvusi Tavijaus žmona, Skribonija, dažnai lanko savo vaiką ir kiek jos bus mūsų gyvenime.
Atsakiau, be abejo, norinti pamatyti jo dukrą. Suvokiau, kad greitai turėsiu tapti šios mažos mergaitės pamote. Taigi nuėjome į vaiko kambarį, kur tarnaitė sūpavo lopšį. Šypsodamasis Tavijus pakėlė kūdikį.
Aš nesu iš tų moterų, kurių širdys suvirpa nuo švelnumo kaskart išvydus vaiką. Mane sujaudino – ir šį vaizdą aš visada nešiosiuos atmintyje – Tavijaus, kaip laimingo ir mylinčio jauno tėvo, paveikslas.
– Julija, – švelniai užkalbino mergytę. Pasižiūrėjo į mane. – Argi ji ne graži?
Man ji tebuvo mažutė raudona būtybė, nesiskirianti nuo bet kurio kito vaiko. Ji buvo ne mano. Bet tyliai jai pažadėjau, kad nebūsiu bloga pamotė. Staiga supratau, kad viskas taip susiklostys, jog ateityje su Tavijaus dukra praleisiu daugiau laiko negu su savo vaikais. Žinoma, aš lankysiu mažąjį Tiberijų ir kitą savo kūdikį, kai jis gims. Bet man trūks tų paprastų svarbių akimirkų – kai mano sūnus verkia ir jį reikia paguosti, kai kūdikis ištaria savo pirmuosius žodžius ar žengia pirmuosius žingsnius. Manęs nebus kartu su mano mažaisiais, gyvensiu kituose namuose. Ši mintis žeidė ir vertė abejoti keliu, kurį rinkausi. Kaip aš galiu palikti savo vaikus?
Tavijus perdavė kūdikį auklei, ir mes nuėjome vartų link. Jis apkabino mane.
– Negaliu tavęs išleisti, – pasakė.
– Bet aš privalau eiti, – atsakiau jam.
– Žinau. Ir tai užtruks neilgai. Bet tai sunku.
Mano nėštumas buvo juntama fizinė kliūtis tarp mudviejų. Bet mes pasibučiavome, ir atsitraukusi sušnabždėjau:
– Mylimasis, – niekada anksčiau niekam nebuvau ištarusi šio žodžio.
Grįžau namo savo neštuvuose, užuolaidos buvo nuleistos, mano mintys klaidžiojo įvairiais keliais. Bet visą laiką grįždavo prie Tavijaus, tik prie Tavijaus. Bijojau, kad didžiulis triukšmas dėl mūsų vedybų gali kelti grėsmę jo valdžiai.
Dauguma romėnų būtų pasakę, kad Cezarį Oktavianą reikia ginti tiek, kiek skorpioną. Bet mano aistra jam nuo pat pradžių susiliejo su baime dėl jo ir troškimu, kad jis būtų saugus.
Jis sakė turįs teisę elgtis kvailai tik šį kartą, tai yra elgtis remdamasis tik savo geismu ir žmogiškais jausmais. Bet jo valdžia buvo vis dar nauja ir trapi. Jis galėjo būti pasmerktas net ir dėl vieno kvailo žingsnio. Nenorėjau, kad mudviejų santuoka sukeltų daugiau kraujo praliejimo, o ypač kad pakenktų jam.
Kad jis paima mane iš Tiberijaus Nerono, vyrai gali vertinti kaip dar vieną aukščiausiojo Romos elito apsikeitimą partneriais, įprastines skyrybas ir naujas vedybas. Arba kaip negarbingą veiksmą – matyti jį kaip tironą, išplėšiantį žmoną iš jos teisėto vyro.
Tiberijus Neronas galėtų pakurstyti senato rūmus. Jau įsivaizdavau nepatenkintųjų grupę susitelkiant ir pagaliau nuverčiant Tavijų. Lygiai gerai regėjau, kaip Tavijus atpažįsta pavojų ir pasmerkia Tiberijų Neroną ir kitus myriop. Nenorėjau, kad atsitiktų nei viena, nei kita. Nebuvau kaip Fulvija pasirengusi gilinti mūsų prieštaravimų. Mano santuoka turi tapti Romos pagijimo dalimi. Priėjau prie išvados, kad tai, kaip bus atliekamos vedybų apeigos, yra svarbu; o santykiai su Tiberijumi Neronu taip pat labai svarbūs.
Vos tik įėjusi į namus, puoliau ieškoti savo vyro. Radau jį darbo kambaryje, niūriai spoksantį į niekur. Nerangiai dėl savo nėštumo suklupau ant kelių priešais jį.
– Atleisk man, – pasakiau.
Nuostaba perbėgo Tiberijaus Nerono veidu, bet jis nieko nesakė.
– Aš tekėsiu už jo. Atleisk man, – tariau.
Jis vis tiek neprašneko.
– Žinai, ko aš savęs klausiau? – nors likau klūpoti, mano balsas man pačiai skambėjo įprastai. Kalbėjau kaip draugas su žmogumi, gerai pažįstamu ketvirtį gyvenimo. – Aš mąsčiau, kas palydės mane per vestuves. Šalia manęs turi stovėti vyras. Bet mano tėvas miręs. Mano pusbroliai išsibarstę kas kur. Kas tai padarys?
Matydamas mane klūpant Tiberijus Neronas turbūt kiek sušvelnėjo. Jis gana supratingai pasakė:
– Tau tereikia, kad Cezaris sužinotų apie šį keblumą, jis spragtelės pirštais ir koks nors senatorius pakniopstom puls padaryti tau šią paslaugą. Tai iš tikrųjų labai nedidelis rūpestis. Negaliu įsivaizduoti, kodėl apie tai kalbiesi su manimi.
– Esu tikra, tu teisus. Tiesiog… Norėjau savo tėvo. O jeigu tai negali būti jis – na, aš taip manau, turėčiau paprašyti vieną iš jo draugų. Tuomet mintyse peržvelgiu sąrašą ir matau, kad jie visi mirę. Kas palydės mane vietoj tėvo? Markas Brutas? Decimas Brutas? Ciceronas?
– Livija…
Leidau sau pravirkti. Nors mano sielvartas buvo tikras, ašaros natūralios, aš žinojau, kad rauda man padės.
– Atleisk man. Suprantu, kad nenusipelnau tavo gerumo. Bet štai ką aš matau: tu esi mano tėvo draugas ir jo pusbrolis.
– Tik jau nemanyk…
Jei jis būtų įniršęs, būčiau nutilusi, pakilusi ir pasitraukusi. Bet jis tiesiog atrodė nustebęs.
– Tu dabar esi Klaudijų vadovas, mūsų kilties vyriausiasis narys. Tau priklauso veikti mūsų šeimos vardu. Aš prašau tavęs – Romos taikos labui. Tai būtų kilnus poelgis. Ir dėl to tau Cezaris būtų amžinai dėkingas.
Tiberijus Neronas nieko nepasakė.
Aš tyliai pridūriau:
– Tai susies tave su Cezariu giminystės ryšiais.
Norėjau, kad Tiberijus Neronas pamatytų – nors ir praranda žmoną, iš to gali ir laimėti. Niekas taip gerai nesutvirtindavo politinių sąjungų, kaip tai, kad vienas vyras atiduodavo kitam vyrui moterį giminaitę kaip žmoną. Kadangi Tiberijus Neronas buvo mano vyras, mūsų atvejis buvo ypatingas. Bet jis buvo ir mano giminaitis – ir vos prieš kelias dienas baisiausiai troško Tavijaus palankumo.
– Tu tikrai nori, kad aš tave palydėčiau?
– Man tai reikštų labai daug.
Kalbėdamas lyg sosto įpėdinis, suteikiantis malonę valstietei, jis tarė:
– Turbūt galiu tai padaryti.
Kai pasiūliau, kad jis surengtų Tavijaus ir mano vestuvių pokylį čia, savo namuose, jis sumurmėjo sutinkąs. Liūdnu veidu ir nuleistomis akimis aš pakilau ir pasišalinau.
Šią naktį, kaip ir dar kelias, kol buvau Tiberijaus Nerono žmona, miegojau mažame atliekamame kambaryje. Užmigau greitai, bet susapnavau blogą sapną.
Stovėjau ant aukšto smailaus bokšto. Apačioje žiojėjo griova. Su siaubu pamačiau, kad ji pilna išsikraipiusių ir papilkusių lavonų. Jie gulėjo kraujo jūroje.
Anapus griovos, taip pat ant smailaus bokšto, stovėjo Tavijus. Jis ištiesė savo ranką man ir įsakė: „Šok!“
Mano širdis daužėsi, bet paklusau jam. Skriejau kaip erelis virš griovos, virš lavonų. Tavijus sučiupo mane savo glėbin. Įsikibau į jį iš visų jėgų, tikra, kad jei paleisime vienas kitą, nukrisime abu. Nepaleisiu jo. Stovėjome prisiglaudę vienas prie kito ir siūbuodami neįsivaizduojamai ilgai. Banga po bangos jaučiau užplūstant siaubą, nes žinojau, kaip tikėtina, kad galime nukristi ant ištaškytų ir išdraskytų lavonų krūvos.
Pabudau tamsoje. Man nereikėjo savęs klausti, ką reiškia sapnas.
