Aš gavau gana nemažai asmeniškų žinučių (ir vis dar gaunu) nuo nusivylusių žmonių, pažįstamų ir taip toliau, ir kadangi jau turbūt trečią dešimtį tenka skaičiuot, tai tiesiog šaukte šaukiasi viešo įrašo, nes nepasakysiu nei vienam nieko išskirtinio. Ta proga antrą kartą nuo blogo atsiradimo pildysim liberoblio dienos epistemologiją:
Šeiperis (nuo žodžio “shape” – ang. forma, formuoti) – tai toks žmogus, kuris labai tiki. Bet jo (arba jos) tikėjimas yra labai dviprasmiškas, nes niekas negali suprasti, kuo jis tiki. Didele dalimi dėl to, kad jis ir pats nesupranta. Tai žmogus, kuris įsivaizduoja, kad skurdą pasaulyje galite išnaikinti žmonėms atskaitę seminarą su įkvepiančiu pasakojimu apie Abatonga genties (Afrika) narį, kuris neturėdamas nieko ir valgydamas rastus batraiščius pakeitė savo gyvenimą sugalvojęs tuos batraiščius pardavinėti. Sėkmingai investavęs savo pirmus tris dolerius į kastuvą jis pakeitė savo gyvenimą. Moralas tokių istorijų kaip taisyklė yra aiškinimas, kad ir Jūs galite būti tokie pat sėkmingi. Jums tereikia kastuvo. O kad pasirodytų, kokie jie yra neįtikėtinai protingi, dar paaiškina, kad kastuvas yra metafora įrankiui. Seminaras gali net taip ir vadintis “atrask savo kastuvą”. Nors jūs aišku nesat idiotas ir pats tą suprantat, bet šeiperis Jus laiko idiotu.
Kitaip tai ir Jūs būtumėt šeiperiu ir skaitytumėt tą seminarą. Suprantat, šeiperis įsivaizduoja, kad visi nori būti tokiu kaip jis, tiesiog kai kurie nėra tokie nuostabūs ir negali būti, todėl jis daro paslaugą žmonijai leisdamas Jums pasimaudyti jo neįtikėtino gilumo minčių šulinyje. Pilnai funkcionuojantis ir apsiskaitęs žmogus po tokios akistatos paprastai ir ieško šulinio. Kad galėtų nusiskandinti. Kiekvieno šeiperio svajonė yra pasiekti tokį lygį, kai žmonės jam mokės pinigus už jo gilias kalbas apie kastuvą.
Žinot, aš visada juokiausi iš visų pašeipinimų, įkraunamų-idėjų, padedamų-kablelių, inovacijų-inkubatorių, globalių-lyderių ir panašaus mėšlo.
Dabar aš… vis dar iš jų juokiuosi, bet tiesiog matau kaip kai kurie draugai ir pažįstami džiaugiasi, kad va tikintys ateinančia karta dėl liberalų skandalo gavo per galvą ir taip jiems ir reikia. Aš jau rašiau, kad man tai didesnė problema yra tai, kad jau ir taip numiręs liberalizmas Lietuvoje dar kartą gavo smūgį. Liberalų Sąjūdis pats iš savęs man nėra tokia rimta problema, nors dėjau visas viltis į jį (ir, tiesą pasakius, ir vėl už juos tikriausiai balsuosiu, jei nesugadinsiu biuletenio).
Reikia suprasti, kad tikėjimas niekada nebuvo blogai. Tikėjimas magiškais žodžiais, technologiniai buzzwordai ir visoks kitoks lyderystės zadanijų hokus-pokus yra, buvo ir visada bus mėšlas. Tikėjimas, kad yra Vėsaičių/Dagių/Stundžių Lietuva ir tada yra Šimašių/anūkų/Skvernelių Lietuva buvo, yra ir visada bus mėšlas.
Tikėjimas, kad Lietuvoj, kur pusė stambaus kapitalo sėdi ant tokių pačių pamatų, kaip vieno daktaro ne pagal specialybę sūnaus statybų įmonės, čia pašnekėjus per konferencijas kažkokias, gali kaip tai fundamentaliai pasikeist realybė, yra, buvo ir visada bus mėšlas.
Tai kai dabar matau, kad kai kurie žmonės džiaugiasi, kad neva va jauni žmonės gavo per galvą, nes tikėjo kitokia ateitimi politikoj – tai visų pirma problema, kad tie žmonės gavo visiškai neadekvatų realybės peizažą. Aš žinau. Aš pats su ta pačia propaganda augau. Įsivaizduokit tipinį mokyklinį burokėlį, kurio kelias į partiją ar apskritai politinį ar pilietinį aktyvizmą atrodo maždaug taip:
- a) Jis mokykloj normaliai mokos, nerūko tūlike, tai visi jam sako, kad ji(s) yra Lietuvos viltis, kad jau ji(s) ten viską pakeis, tik tegu eina ir daro.
- b) Tas burokėlis įlenda į kokią jaunimo organizaciją (ačiū tiems, kurie mane nuo to išgelbėjot, aš ir pats vos nepasukau tuo keliu), kurios visos be išimties yra smegenų plovimo ir propagandos inkubatoriai. Dar baisiau su politiniais satelitais – nes čia dar atsiranda ir politinė subordinacija. Bet burokėliui smagu. Atsiranda chebra, visi tokie patys faini ir perspektyvūs, kur visi kolektyviai kartodami vienas kitam, kokie jie faini yra, dar labiau patiki, kad viskas yra faina. Kai kurie net patys biški mesijais pasijaučia. Ypač, kainuvaro sugert su chebra į kokį pianoman. Efektas panašiai kaip visokių koučingo seminarų per kuriuos aiškina, kad siuvėja iš „kombinato“ nuėjus savo „komendantei“ arba „vedėjai“ pasakys „davai, Birute, Tu man pakelk atlyginimą, nes aš atleisiu savo šefą“ ir vienžo už tai, kad ji sužibėjo tuo begaliniu tikėjimu savimi, nes ji išdrįso patikėti, sulauks paaukštinimo! A ja, dauguma Jūsų jau turbūt net nežinot, kad Lietuvoj dar esti tokių vietų, kur dirba „komendantai“, kuriuos emigrantai laužyta kalba įprastai vadina „supervaizeriais“, kaip ir turbūt jau neaišku kiek laiko negirdėjot žodžio „kombinatas“, nors kai kurie žmonės po šiai dienai įsivaizduoja, kad ten dirba – čia ta Lietuva, kurios negalit pamatyt dirbdami baristomis coffeinuose, barmenais džonuose ir nešiodami papkes ir transparantus savo mesijam. Paguoda ta, kad uždirbat visi tai tą patį.
- c) Burokėlis po to įsidarbina kokia barista arba barmenu vienoje iš „hip“ vietų, nes nors tai laikina, bet bent jau bus #smagu, ir toliau vaikšto į savo plano Lietuvai, kablelio dėjimo ar atsisukimo į žmogų bei trečio kelio Lietuvai seminarus, jisai semiasi įkvėpimo iš fotkių seime su savo kolegom, kur jie gavo pasėdėt prie kokio naujos kartos politiko su šukuosena ne už 7 eurus ir jau jaučia kaip ateina pokyčiai į Lietuvą.
- d) Tada įsijungia jisai vakare ir skaito kokį nors emigravusį į Švediją apie tai, kaip BVP paaugo 3% procentus, todėl čia jau praktiškai kaip ir vsio, mes principe Rytų Europos Šveicarija tapom. Emigravęs į Švediją vis dar atgal į Lietuvą imigruot neskuba, bet burokėliui tokios detalės pro akis nesunkiai praslysta, nes jis taigi jau ir taip žinojo, kad viskas čia awesome ir #smagu – na taigi ko čia stebėtis, kad ir visokie ten BVP ir FDI, ir HDI neturėtų atspindėti to paties. Juk visa tai vardan didžios tėvynės!
- e) Kai tokiam burokėliui labai pasiseka, jeigu jis žiauriai aria, tai jį gal net koks didelis politikos veikėjas numes padėt parašyt partijos programą, kurią perskaitys 50 žmonių per visą Lietuvą – 10 partijos narių, 10 tokių kaip aš, nes norės pasižvengt ir 30 žmonių su kokiu kitu interesu – pvz politologų ar PRščikų ir žurnalistų, kurie įpusėję visvien užmigs, nes ten daugiau lyderystės zadanijų ir mėginimo įkvėpt (savaime suprantama ir pažadėt), nei kažkokių tai konstruktyvių planų, o jie tą patį skaito kiekvienais metais.
- f) Burokėlis ir toliau tiki ten visais gerais dalykais, nes nu o kur jis kitaip pamatys? Jam pasaulis skirstosi į keturias dalis: jo bendraminčius, jo kolegas, jo oponentus ir runkelius, kurie nesupranta ant kiek čia viskas pasikeitė ir kaip čia BVP, ir FDI, ir Investuok Lietuvoje, ir skaidrumas, ir vakarai, ir taip toliau, ir panašiai. Viskas, kaip jam atrodo, kas stovi tarp jo ir „klęstinčios Lietuvos“ – tai tik jo oponentai ir runkeliai. Tai jis tada net išmoksta piktintis tais žmonėmis, kurie už jį žino milijoną kartų daugiau, net jei jiems vadovauja komendantė Birutė. Ir vergauja dar stipriau.
Ir čia mes kalbam apie tokius, kuriems iš vis elementariai nebuvo nusispjaut, nes daugumai buvo. Bet kai man bent koks 30 žmonių per paskutinę savaitę parašė su „išmuštais saugikliais“, tai aš visiškai nesugebėjau rasti, kuom čia džiaugtis. Nes dauguma jų ne per galvą gavo, ne šalto dušo, bet jie tiesiog suprato, kad viskas, ką jie galvoja, yra visiškos nesąmonės ir absurdai, ir jiems nekyla rankos visko pradėt iš naujo. Visa realybė jiem sugriuvo ir slysta iš po kojų. Kas užaugino tokį trapų jaunimą? Tie patys, kurie aiškino, kad pasaulis yra kaip toj dainoj:
Neliūdėki, jei būna sunku, Išsipildo svajonės laiku, Tik svarbu labai norėti,Pasistengti ir tikėti.
O tai būtų neįmanoma, jeigu būtų iš vis bent viena vieta Lietuvoje jaunimui, kur juos ruošia ne tokiais burokėliais partiniuose darželiuose būti, o realiai suprasti kaip Lietuvą nuo Ukrainos skiria tik karas ir Europos Sąjunga, nes va mes jau tiek inovacijos inkubatorių pristatėm, kad mum baksnoja ir aiškina „tai ką darysit? Kaip neišnyksit?“
Būsim pilietiški – sėdėsim aparate, kurio esmė yra prikurt powerpointų ir prisharint ramanauskiškų medinių bajerių, nes taip Tu supranti pilietiškumą. Ir tada taip naikinamas iš vis net bent menkiausias poreikis bent kokiai kritinei minčiai, nes niekam neįdomu jokios kritikos, visiem reikia mesijų, konferencijų, lyderystės, minėtųpowerpointų ir balionėlių. Tada konstatuojam „mes savo padarėm“ – ir aš suprantu, kad visiem reikia tikėjimo, bet kaip rašiau vakar – tokioje situacijoje paprasčiausiai nėra kuo džiaugtis. Ir neturi būti. Bet dar svarbiau – nebuvo kuo džiaugtis ir anksčiau!
Aš nei sakau, kad tai pasikeis, nei galiu iš vis džiaugtis matydamas, kad žmonės praranda tą tikėjimą, nei net turiu gerą supratimą, kaip tai turėtų keistis. Nes kai į viską žiūri iš distancijos, tai tokiais momentais kaip šitas nesijauti taip jau ir blogai, anaiptol, viskas pasirodo taip, kaip visada ir buvo. Kaip žinojai, kad yra. Net netikėjai, kad galėtų būt kitaip. Na gal, kažkur labai labai giliai. Bet burokėlis nežinojo. Kodėl burokėlis nežinojo?
Ir numatomoje ateityje kitaip nebus. Bet negaliu truputėlį nebūt toks „aš Jums sakiau“ (nesusireikšminu – daug kas taip sakė), kai vietoj to, kad ugdytume kritiškus, nepriklausomus individus, mes auginam partinių darželių burokėlius, kurių tikėjimas ateitimi susiveda į tikėjimą pasirinktos spalvos transparantais.
Liūdniausia, kad po to tokių žmonių reakcija dažniausiai nėra pradėt viską iš naujo, mėgint suprast, kas čia įvyko. Tokių žmonių reakcija dažniausiai yra tiesiog pasiduot. Apskritai. Ir todėl visai nėra džiugu, kad žmonės gavo per tikėjimą, bet dar labiau nesmagu, kai supranti, kad visi esa(m/t) pasmerkti anksčiau ar vėliau tam pačiam, jeigu taip pigiai disponuosim tikėjimu.
Lietuvai ne idėjų, vertybių, skaidrumo ar filosofijos trūksta. Lietuvai elementariai trūksta žmonių, kurie kai pamato tarp savo chebros įsisukant šūdų malūnus, nueitų pas žurnalistus, prokuratūras ar policijas. Žmonių, kurie kai jiems pasiūlo tikėjimą, sakytų, kad čia viskas faina ir #smagu, bet o davai Tu man parodyk skaičių.
Ir žmonių, kurie, kai jiems pasiūlo lyderį, visų pirma ne bėgtų su juo nusifotkint, o atsakytų, kad „ne, ačiū, aš jau savo lyderius turiu – užtenka man.“ Partizanai miškuose mirė tam, kad iš kiekvienos Lietuvos mokyklos išgyvendintų lyderių profiliai galėtų būti sulydyti į kanalizacijos dangčius. Nes nėra neįtartinų žmonių. Neįtartini gali būti tik akivaizdūs rezultatai. Absoliučiai visa kita yra ir turi būt įtartina.
Juk niekas nevertė sudėt visų vilčių į penkis žmones, dvi partijas ar milijoną rankų. Bet sudėjot į oranžinius kostiumus, raudonas rožes ar žalias kregždutes, ar organizacijas, kurios keičia pavadinimą taip dažnai, kad net nėra prasmės jo atsimint – geltona/mėlyna pavadinsim.
Tai neturit teisės ir skųstis. Kaip ir pasiduot, nes turi atsirast kažkas svarbiau už partijas, jų pirmininkus. O jeigu pasiduosit – tai turėkit omeny, kad Jūs nenustojot buvę pilietiškais, Jūsų neapgavo – Jūs tokiais tiesiog niekada ir nebuvot, viskas, ko Jums reikėjo, tai pigaus tikėjimo. Būtent todėl savo tikėjimą realizavot per šeiperių konferencijas.
Todėl kiekvieną kartą, kai pamatysit diskusiją „kaip pakeisti Lietuvą“, kurią organizuoja akivaizdi politinė jėga, kai atsiranda kažkoks tai ten parašėlių rakinėjimas su megafonais iš akiniuotų bebrų, kurie siųs matai laiškus kažkokių ten šalių diktatoriams ir kažkas nuo to pasikeis, kiekvieną kartą, kai Jus pakviečia į diskusiją pasišildyt pseudo-lyderių spinduliuose, kiekvieną kartą, be jokių išimčių, lygiai taip pat palaikot šitą sistemą, kuri 25 metų žmogų taip indoktrinuoja, kad tas paskaitęs naujienų portala tris dienas sugeba tapti viskuo nusivylusiu .
Va tai Tau geriausias Lietuvos realybės apipavidalinimas – korupcijos skandalas, milžiniškas ažiotažas, viena tragiškiausiai suvaldytų komunikacinių strategijų… ir ta Tavo partija visvien atrodo šviesmečiais geriau už partijas, kurios delegavo paskutinę švietimo ministrę. Bet Tu tikėjai, kad radai kažkokią tai salelę, kažkokį tai universalų gėrį? O kodėl?
Ir kas Tau sakė, kad Tu privalai balsuot apskritai? Nes pilietiška? Kas taip sakė! Na, daug kas. Ypatingai tie, kur patys jaučiasi puikiai balsuodami ir dar labiau tie, už kuriuos galimai tenka balsuot. Šita detalė irgi praslydo?
Kodėl nepatikėjai Andrium Mamontovu, kai tas pasiūlė sugadint biuletenį? Nes „maža agrarinė valstybė“? O kaip jauties dabar – ar pasaulio metropolyje? Vat tai tokie klausimai į kuriuos kiekvienam šiandien pergyvenančiam pravartu atsakyt.
Nes aš tai klausiu savęs gavęs kiekvieną progą. Klausiu: kodėl burokėlis nežinojo?
