Vaiva Rykštaitė knygų Kostiumų drama (2013), Viena Indijoje (2014) autorė apie vaikystę ir pasakas…
Papasakokite apie apsisprendimą rašyti vaikams?
Nieko aš nenusprendžiau – tai nutiko labai organiškai. Pradėjau domėtis Havajų mitologija, kuri mane iš karto sužavėjo. Ten tokia egzotika! Rykliai, driežai ir šernai yra dievybės, o vyriausioji deivė Pelė, pavyzdžiui, savo seserį išperėjo pažastyje laikyto kiaušinio, kurį atsigabeno visą kelią iš Taičio salų į Havajus. Kita vertus, ten daug ir primityvumo, kartais net žiaurumo. Labai norėjosi bent mažą dalelę tų mitų ir salų dvasinės nuotaikos papasakoti Lietuvai, ir pasakos atrodė priimtiniausia forma.
Neseniai baigiau rašyti kitą pasaką, ją jau išsiunčiau paskaityti ekspertams – keliems daug skaitantiems vaikams. Jeigu atvirai, tai aš ir dabar dar nežinau, ar aš tikrai rašau vaikams? Su nerimu laukiu Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų pasirodymo knygynuose ir tada netrukus paaiškės, kaip man pasisekė ar nepasisekė rašyti… Vaikai juk nemoka ir nemato reikalo apsimesti ar pataikauti.
Koks Jūsų asmeninis santykis su pasakomis? Kas Jums sekdavo pasakas vaikystėje, jei apskritai?
Vakarais sektos pasakos yra vieni gražiausių, šilčiausių vaikystės prisiminimų. Jas man sekdavo visi, ir visi labai skirtingai. Mama pirštu rodydavo į kiekvieną paveiksliuką tuo pat metu imituodama veikėjų dialogus. Dabar matau, kad ji geriausiai suprato mano kaip mažo vaiko pasaulėjautą. Jau tą patį darau savo dukrytei – pastebėjau, kad ji daug labiau susidomi istorija, jeigu viską supaprastinu ir pirštu rodau, kuris zuikiukas ar ežiukas ką ten daro. Prisimenu, pykdavau ant močiučių, nes jos abi nemokėjo sekti pasakų – skaitydavo tokiu monotonišku tonu, kad iš karto užsimanydavau miego. O gal jos tyčia taip darė? Reikės paklausti. Bet niekas negalėjo ir negalės prilygti mano mylimam seneliui – jo balsas, jo kantrybė, jo kūno šiluma… O aš vis prašydavau senelio “Dar vieną pasaką, dar!” ir jis neikada man nesakė “ne”. Tačiau svarbiausia, senelis man skaitydavo pasakas be paveiksliukų – tas iš gelsvo popieriaus, surašytas mažomis raidytėmis. O pasaką išsirinkdavau pati perskaičiusi knygos turinį. Tai buvo mano primoji pažintis su intriguojančiomis antraštėmis, kurių iki šiol pati taip ir neišmokau kurti.
Kokios buvo mylimiausios?
Anderseno pasakos. Jas iki šiol atsimenu labia ryškiai. Kai kurios buvo tokios graudžios…
Ar buvo pasakos, kurios keldavo šiurpuliukus?
Daugiausiai klausiausi, o netrukus ir pati pradėjau skaityti viso pasaulio šalių pasakų rinkinius. Baisiausios, žiaurios buvo anglų pasakos. Viena iš jų pavadinimu Krioglingreindžas buvo tokia baisi, man atrodo ir dabar būtų nejauku ją skaityti… Bet vis tiek skaitydavau, iš pradžių savo kambaryje, pamažu su knyga slinkdama link svetainės, o kulminaciją perskaitydavau jau susirangiusi šalia tėvų ant sofos.
Kas geriau, pasakos ar animaciniai filmukai?
Man visada būdavo pasakos. Prisimenu, su visa šeima sėsdavome žiūrėti televizoriaus, jie visi spoksodavo į ekraną, o aš vis su knyga rankose… Vaikui skaitant pasakas sukuriamas toks emocinis ryšis, kokio nekompensuos joks filmas. Juk pasekta istorija – tartum klausytoją ir pasakotoją susiejanti paslaptis…
