Neseniai politikai išreiškė savo juokingą nuomonę apie tai, kad ieškodami prieglobsčio, vaikai pabėgėliai turėtų pasitikrinti savo dantis arba, kad tie, kurie degina Jungtinių Valstijų vėliavą, turėtų netekti pilietybės. Šios idėjos lėtai pakeičia tai, kas buvo laikoma normalia politika.
Amazon Prime Show „Žmogus aukštame bokšte“ savo antrajame sezone gvildena klausimą apie tai, kas būtų galėję įvykti, jeigu Hitleris būtų laimėjęs pasaulinį karą. Istorijos profesorius Gavrielis Rosenfeldas naujienų portalo vce.com buvo klausiamas apie tai ar tikrai Nigelis Farage, Donaldas Trumpas ir Marine le Pen bando privesti pasaulį prie kažko panašaus į ketvirtajį Reichą, o galbūt tai yra per daug išpūstas burbulas.
Kodėl taip dažnai žmonės mėgsta įsivaizduoti, jog Anglija yra valdoma nacių? Tai lemia pagrindinė psichologinė tendencija nuolatos galvoti „o kas jeigu“, kuri priklauso nuo to, kaip žmonės jaučiasi dabartyje. Jei jūs jaučiatės patenkintas ir dėkingas dėl dabarties, jūs galite susikurti košmariškus scenarijus, kuriuose „viskas būtų įvykę žymiai blogiau, jeigu būtum priėmęs kitokį sprendimą“, taigi puiku, kad viskas yra taip kaip yra, atsako profesorius Gavrielis Rosenfeldas.
Ar gali realybėje vienas lemiamas įvykis visiškai pakeisti istorijos eigą, priešingai nei „kas jeigu“?
Pagrindinis nesutarimas istorijoje yra ar „Didžiojo Žmogaus“ teorija, kurioje Dievai ir Napoleonai pakeičia istoriją, o gal pokytis atsiranda iš gilių struktūrinių ir ekonominių jėgų. Priešinga istorija dažnai sukasi aplink įvykusius ar neįvykusius politinius teroro aktus arba įvairių baigčių kariuomenės kovas. Tačiau, kai istoriniai įvykiai panašėja į pasėkmes labai panašias į pastaruosius nutikimus, tampa lengva įsivaizduoti, kad nenumatytų atvejų tikimybė gali sužaisti svarbią rolę. Ne viskas yra neišvengiama. Bet kartais reikia situaciją paversti įmanoma. Šiandien, Europietiškų demokratijų galia nebėra tokia pati, kokia buvo prieš 40 metų, kai jų ekonomika klestėjo, taigi jas vis lengviau puola kairiųjų arba dešiniųjų pažiūrų ekstremistai. Prieš 30 metų, Donaldas Trumpas nebūtų nieko nuveikęs, tačiau šiandien jis gali padaryti daugiau dėl gilesnių struktūrinių pokyčių.
Ar ateityje žmonės rašys apie 2016 metus kaip apie lemiamus?
Pagrindiniai metai istorijoje, kurie yra vertinami, yra jau praėję, tačiau 2016-ieji, priklausomai nuo to, kas įvyks kitais metais, laisvai galėtų būti laikomi lūžio tašku. Lygiai taip pat, kaip dabar Rugsėjo 11-oji yra laikoma naujos eros Vakarų istorijoje pradžia.
Kokios paralelės galėtų būti nubrėžtos tarp dabarties ir demokratijos žlugimo Veimaro respublikos baigtyje?
Žmonių blaškymas nuo jų gilių kentėjimų bei šio nepasitenkinimo numetimas atpirkimo ožiui, kuris niekuo su tuo nesusijęs, yra labai įprasta. Iš kelių grupių: tradicinio rasizmo, prieš semitiztinės formos arba islamofobijos, ateityje vis tiek yra viena grupė, kuri tampa kaltinama dėl visų problemų.
Tarpukario metais, Eurpoje problema buvo ta, kad liberalų parlamentinė demokratinė tvarka 19-ame amžiuje buvo dalinai sudirbta Pirmojo pausaulinio karo. Dauguma žmonių į tuometinį pasaulį žiūrėjo skeptiškai, to pasekoje jie įsitraukė į politinius kraštutinumus. Tačiau dažnai žmonės nėra linkę veržtis į politinius kraštutinumus ir keistus sprendimus. Nuo 2008 metų pasaulinės finansinės krizės žmonės prarado tikėjimą politikais.
Dažnai idėja, kad pašaliečiai automatiškai gali paversti dalykus geresniais, atrodo naivi. Vien dėl balsavimo už kairiuosius arba dešiniuosius ekstremistus, 1920-aisiais ir 1930-aisiais metais žmonėms buvo sudėtinga įsivaizduoti, kad viskas gali tapti dar blogiau. Taip ir įvyko. Didžioji Depresija buvo didžiulė problema ir dauguma žmonių nebetikėjo liberalais, tačiau tai kas nutiko tapo katastrofišku pasirinkimu.
Ar šiandieniniai įvykiai ir veikėjai tikrai tokie panašūs į nacius?
Viena iš priežasčių, kodėl žmonės studijuoja istoriją, yra ta, kad jie įsitikintų, jog Pirmasis pasaulinis karas niekada nepasikartos. Pasitelkdami nacių gimingumą, žmonės vis dar tiki baisių įvykių galia.
Nesuskaičiuojama minia žmonių buvo lyginami su Hitleriu ir niekada netapo panašiais į Niksoną. Keletas palyginimų kelia grėsmę, o keletas ne, tačiau pavojingiausia yra tiem, kurie liko naiviais ir tiki, kad „viskas liks taip, kaip visada buvo.“
Patarimas žmonėms, norintiems pasimokyti iš praeities: istorinių palyginimų kūrimas visada yra gerai, tačiau tai tampa blogu dalyku, kai žmonės tiesiog nori laimėti prieš savo priešininką arba kažką pažeminti.
