Ar atsitrauksi ir užsidengsi akis? Ar turėsi stiprybės prieiti prie prarajos ir pažvelgti į ją?
Marisha Pessl (Mariša Pesl) – amerikiečių autorė, jos psichologinis įtampos romanas „Naktinis filmas“ iškart tapo pasauliniu bestseleriu ir buvo išverstas į 25 kalbas. Knyga apie niekada neegzistavusį siaubo filmų režisierių Stanislą Kordovą, kurio portretas autorės „sukonstruotas“ iš Stanley Kubricko, Romano Polanskio ir Davido Lyncho… Kitų autorė lyginama su Vladimiru Nabokobu, Stiegu Larssonu, Stephenu Kingu ir Gillian Flynn viename.
Niūrią spalio naktį dvidešimt dvejų Ešlė Kordova randama negyva apleistame sandėlyje Žemutiniame Manhatane. Nors sakoma, kad tai savižudybė, Skotas Makgratas, „žurnalistas, galintis nužengti į pragarą ir paimti interviu iš Liuciferio“, kaip apie jį kadaise buvo rašoma, tuo netiki. Jis žino, kad už visko slypi jos tėvas, legendinis kultinių siaubo filmų režisierius Stanislas Kordova. Žmogus, kurio vardas sėjo siaubą ir kurio niekas viešumoje nematė daugiau kaip trisdešimt metų. Ar keista Ešlės mirtis – tik dar viena Kordovos šeimą persekiojančio prakeiksmo dalis? Režisierių gaubia paslaptis, jis neduoda interviu, su juo dirbę aktoriai atkakliai tyli, ir visa, ką pavyksta rasti Makgratui, – tik legendos apie jo sukurtus filmus, laikomus siaubingiausiais kino istorijoje. Filmus, kurie dėl jų baisumo nerodomi jokiuose kino teatruose. Smalsumo ir keršto vedamas, Makgratas vis giliau pasineria į kraupų, hipnotizuojantį Kordovos pasaulį. Paskutinis žurnalisto priartėjimas prie režisieriaus slepiamų paslapčių jam kainavo profesinę karjerą ir santuoką. Tačiau dabar jis gali prarasti kur kas daugiau…
„Naktinis filmas“ – odė pasauliniam kinematografui ir lėtai užvaldanti knyga, lir lėtai įtraukiantis romanas, laikantis skaitytoją supančiotą siaubo iki paskutinio puslapio. Tarsi kraują stingdantis filmas, kurį žiūri šiurpdamas, tačiau neįstengdamas atplėšti akių.
30.
Atsibudęs sužinojau, jog Vanity Fair turi „išskirtinės informacijos“ apie Ešlę Kordovą ir kad straipsnis bus paskelbtas jų svetainėje artimiausiomis dienomis. Tai reiškė ne tik tai, kad kiti reporteriai seka karštais pėdsakais, bet ir tai, kad dabar jau turbūt tik laiko klausimas, kada jie atsidurs Brajarvud Hole – ir ant Morgano Devoldo slenksčio. Visas mano pranašumas Šaron Falkonės dėka, kad gavau iš policijos Ešlės bylą, bus dingęs.
Ir – deja – mano tyrimas buvo įstrigęs.
Mes sužinojome apie Ešlės pabėgimą iš Brajarvudo ir jai nustatytą negalavimą niktofobiją, „žiaurią tamsos baimę, kurią sukelia iškreiptas smegenų suvokimas apie tai, kas gali atsitikti ar atsitiks, kai kūnas atsidurs tamsioje aplinkoje“, anot „Naujosios Anglijos medicinos“ žurnalo. Mums šiek tiek pasisekė, kad įsiveržėme į „Juodąsias lentas“ ir dabar galėjome knistis po jo ištikimiausių gerbėjų aptarinėjamus gandus.
Bet naujos gijos, kuria būtų galima sekti, nebuvo.
Palikusi Morganą Devoldą Ešlė atvyko į miestą traukiniu, bet kodėl ar kur ji buvo dešimt dienų iki mirties – išskyrus trisdešimtą Waldorf Towers aukštą – vis dar buvo paslaptis.
Aš galėjau papirkti viešbučio darbuotoją ir gauti visų svečių, viešėjusių tuo laikotarpiu – nuo rugsėjo 30 iki spalio 10 – tame aukšte, sąrašą, bet iš asmeninės patirties žinojau, kad man reikia kažko daugiau: vardų filtro. Sąrašas bus nemažas, daugelis svečių, be abejonės, bus turtingi turistai, kuriems nepatiks klausimai ir kurie nejaus jokios pareigos sąžiningai atsakyti, ką jie veikė viešbutyje. Kol aš visus suseksiu, parodysiu jiems Ešlės nuotrauką, kažin ar gausiu naujų kabliukų, be to, visos šios pastangos atims pragariškai daug laiko.
– Gal mes galime parodyti Ešlės nuotrauką įvairiose parduotuvėse prie Waldorfo, – pasiūlė Nora, man maždaug tai paaiškinus. – Paklausti, gal kas nors ją pastebėjo. Ji turėjo išsiskirti su tuo raudonu paltu.
– Lygiai gerai galėčiau paimti jos nuotrauką į Taimso aikštę ir paklausinėti praeivių, gal jie ją pastebėjo. Tai per didelė imtis. Mums reikia konkretumo.
Ji pasiūlė pasižiūrėti Kordovos filmus:
– Gal pastebėsime kokių nors smulkmenų, kaip tie trys trūkstami Teo pirštai.
Kadangi aiškaus pasirinkimo nebuvo, nuvaliau dulkes nuo aštuonių Warner Bros išleistų filmų. – nuo „Palikimo“ (1966) iki „Meilės kūdikio“ (1985) – rinkinio, supakuoto taip, kad primintų garsųjį Samsonite lagaminą iš „Pirštų spaustuvo“ (1979), mes užtraukėme svetainės užuolaidas, pasigaminome daugiau spragėsių ir įsitaisėme Kordovos maratonui.
Nora paskambino Hoperiui, norėjo pakviesti jį prisijungti, bet jis neatsiliepė. Iš tikrųjų aš nebūčiau nustebęs, jei mes jo niekada daugiau nepamatytume. Iš jo nekantrumo – kad ir kokie būtų jo santykiai su Ešle – aišku, jog jo troškimas dalyvauti tyrime bus toks pat nepastovus kaip ir nuotaika. Atrodė, jis svyruoja tarp rimto susidomėjimo ir noro viską pamiršti.
Kai susiruošėme žiūrėti „Pirštų spaustuvą“ ir virtuvėje spraginau daugiau kukurūzų, nuskambėjo buto skambutis.
– Aš atidarysiu! – išdainavo Nora.
Neišgirdęs nieko daugiau, tik tylą, po minutės iškišau galvą. Ir likau sukrėstas, nes fojė stovėjo Sintija su mano dukra Sem ir abi pakraupusios spoksojo į Norą.
Mano globos savaitgalis. Aš pamiršau.
Išvysti buvusią žmoną vis dar buvo sistemos sukrėtimas. Sem priskirtoji tarpininkė buvo Džinė. Sintijos pasirodymas mano namuose buvo lyg grizlio atbridimas į mano tolimą stovyklavietę: pavojingas gyvybei scenarijus, kurį svarsčiau, bet tik kaip pačią didžiausią katastrofą.
Ji atrodė pritrenkiamai – kaip paprastai su kreminės spalvos vilnoniu paltu ir džinsais, su ištiesintais pelenų baltumo plaukais. Ji dirbo pardavėja išskirtinėje šiuolaikinio meno galerijoje ir dažnai matydavo keistai apsirengusius nepažįstamuosius, lyg jie būtų išpurkšti Elvio portretai už 99 centus.
– Labas, mieloji, – pasakiau Sem. – Misis Kvinsi. Kam turime būti dėkingi už šį malonumą?
Ji atsigręžė į mane:
– Ar negauni mano pranešimų? Džinė ligoninėje. Ji atgulė su mononukleoze ir turėjo išvažiuoti namo į Virdžiniją, kol pagerės. Tai truks bent jau šešias savaites.
Pažiūrėjau žemyn į Sem, stipriai spaudžiančią savo „Žaislų istorijos“ lagaminėlio rankeną ir išplėstomis akimis ir atverta burna spoksančią į Norą.
– Mieloji, susipažink su mano naująja tyrimų padėjėja.
Sem neatsakė. Paprastai ji tapdavo nebyle iš gryno susižavėjimo dėl to, kad sutiko nepažįstamąjį. Ji droviai žingtelėjo už mano buvusios žmonos.
– Galiu pasikalbėti su tavimi asmeniškai? – paklausė manęs Sintija, šykščiai šypsodamasi.
– Žinoma.
– Sem, lik čia.
Sintija pirmoji nuėjo koridoriumi. Įėjome į mano kabinetą, ji uždarė duris.
– O šitai kas yra? – paklausė ji.
– Nora. Ji padeda man ruošti straipsnį.
– Kiek jai metų? Šešiolika?
– Devyniolika. Ir ji nepaprastai subrendusi savo amžiui.
Man labai patiko įsivaizduoti, kad Sintija pavydi matydama mane su kita moterimi, bet šitie klausimai neturėjo nieko bendra su manimi. Ji nerimavo dėl Sem.
Ji apsidairė aplinkui, susiraukė pamačiusi visur ant grindų sukrautus popierius bei užrašus ir, be abejonės, pagalvojo: Kai kurie dalykai niekada nesikeičia.
Ji vis dar buvo graži. Aš vis laukiau, kol Sintijai bus kaip reikiant per keturiasdešimt, o jos raukšlėtas veidas atrodys kaip kurmiarausių sugadinta šimtametė pieva. Bet ne, jos žalios akys, tie skruostikauliai, ta išraiškinga maža burna, galinti atspindėti kiekvieną nuotaiką su Jungtinių Tautų vertėjo stropumu, vis dar buvo jaunatviška ir tyra. Dabar Briusas kas rytą pabudęs išvysta šitą veidą. Aš vis dar negalėjau patikėti, kad tam žmogui – penkiasdešimt aštuonerių, pilvotam, plaukuotais riešais ir turinčiam jachtą Laiford Kėjuje, pavadintą Dominion II, – buvo leista kasdien gyventi su tokia gražuole. Jis turėjo įgūdį pastebėti rinkoje gerus sandorius, tai turėjau pripažinti. Kai Sintija jam pardavė Damieno Hirsto vykusiai pavadintą darbą „Gražiai kraujuojanti žaizda ant piniginės tapybos materializmo“, Briusas pastebėjo, kad ir ji yra meno kūrinys, į kurį galima žiūrėti visą gyvenimą. To, kad ji leis įsigyti save kartu su paveikslu, aš nenumačiau.
Kai sutikau Sintiją Mičigano universiteto antrame kurse, ji buvo paplaukusi ir neturtinga, studijavo Prancūziją ir citavo Simoną de Bovuar. Ji šluostėsi savo bėgančią nosį į palto rankovę, kai snigo, kaišiojo galvą pro automobilio langą, kaip tai daro šunys, o vėjas fejerverku šiaušdavo jos plaukus. Dabar tos moters nebėra. Ir tai nėra jos kaltė. Dideli turtai taip padaro su žmonėmis. Jie nugabena juos pas valytojus, žiauriai iškrakmolija, išgarina ir išlygina, tuomet jų šiurkštūs kampai, purvas, alkis ir atviraširdis juokas ištiesinamas. Nedaug kas išgyvena tikrus pinigus.
– Taigi, judu su ta mergina tik kartu dirbate,– pasakė Sintija, atsigręždama į mane.
– Taip. Ji mano tyrimų padėjėja.
– Na, tyrimų padėjėja tau gali reikšti daug įvairių dalykų.
Tai smogė man į paširdžius, bet iškentėjau. Tai tiesa, po mūsų skyrybų aš šiek tiek buvau susidėjęs su savo pastarąja tyrimų padėjėja – trisdešimt ketverių metų Aurelija Feinstein, nors, tegul tai liks istorijai, tai nebuvo taip puiku, kaip skamba. Mylėtis su Aurelija – tai lyg naršytum kortelių katalogą apleistoje bibliotekoje ieškodamas pamirštos ir menkai skaitomos knygos apie vengrų poeziją. Visiškai tylu, niekas nesako, kuria kryptimi eiti, ir nieko nėra ten, kur turėtų būti.
– Čia viskas nekalta, kokios iš tikrųjų problemos?
– Tu net neprisiminei, kad šiandien atvažiuoja Sem.
– Tai netiesa. Ji puikiai praleis laiką. Jeigu kils kokių rūpesčių, aš tau paskambinsiu, galėsi ją parsiskraidinti „Juoduoju vanagu“.
– O kaip su Nense?
– Nora. Jos čia dešimtą nebebus.
Ne laikas minėti, kad Sem turi kambario draugę.
Nutaisiusi pažįstamą veido išraišką „pasiduodu“ Sintija atsiduso:
– Atvežk ją namo sekmadienį šeštą. Ir mes su Briusu perplanavome savo kelionę į Santa Barbarą kitą savaitę, taigi tu su Sem būsi ilgąjį savaitgalį.
Ji skeptiškai nužvelgė mane:
– Žinoma, jeigu susidorosi.
– Aš susidorosiu.
– Mes vykstame su draugais, todėl negalėsi staiga apsigalvoti.
– Duodu žodį. Aš noriu daugiau laiko praleisti su ja.
Regis, ji susitaikė su tuo, permetė savo šviesius plaukus per petį ir įrėmė į mane žvilgsnį laukdama, kad pasakyčiau ką daugiau.
Tai buvo viena iš didžiųjų mūsų santuokos paslapčių. Per tuos šešiolika buvimo kartu metų Sintija dažnai laukdavo, kad aš pasakyčiau ką daugiau, tarsi būtų kokių ypatingų žodžių, kurie galėtų ją atrakinti – lyg kokį tobuliausią seifą, tokia ji ir buvo. Niekad nė iš tolo nepriartėjau prie derinio šifruotės. Aš tave myliu neveikė. Kaip ir Ką tu galvoji? Ar Pasakyk man, ką nori išgirsti.
Ji palaukdavo minutę, gal ilgiau, o kai suprasdavo, kad ir vėl kol kas liks neatrakinta, nueidavo pradingusi po mirtinai užantspauduota tyla. Tai ji padarė ir dabar – atidarė duris ir nužingsniavo koridoriumi.
Jau buvau bežengiąs paskui ją, bet pajutau kišenėje virpant telefoną. Tai buvo Hoperis.
– Atvažiuok prie Penkiasdešimt aštuntosios ir Brodvėjaus kampo, – suriko jis, policijos sirenai besiveržiant į ragelį. – Dabar.
– Kas?
– Radau žmogų, mačiusį Ešlę kelias dienas prieš jos mirtį.
Pažvelgiau į koridorių. Sintija vilko Sem paltą.
Šūdas.
– Duok man dvidešimt minučių, – pasakiau ir nuspaudžiau mygtuką.
Taigi Hoperis vis dėlto nenusišalino. Vaikis, kaip paaiškėjo, visai kozirinis.
Marisha Pessl. Naktinis filmas. Iš anglų kalbos vertė Aurelijus Katkevičius. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 766 p.
