Po pusmečio Alington House vis dažniau pagaudavau save žvelgiant pro langą į Alexandra Palace teatro baleriną ir svarstant: is this it?
Anglų kalba galvoju retai ir, jei galvoju, tai tik apie esminius klausimus, kaip antai: is this it? Turiu padrąsinamąjį: so (fucking) what?! Ir universalų: fuck this shit. Per beveik dešimtmetį gyvenimo svetur vis dar labai aiškiai mąstau lietuviškai. Tiesa, kalbėti darosi vis sunkiau, o pagyvenusi metus Lietuvoje, supratau, kad ir žodynas nuo dvyliktos klasės menkai tepatobulėjo: kalboj atsirado vis daugiau svetimkūnių, kai kurios mintys vis dažniau pasiklysta vertime.
Veikiausiai buvo vidurdienis, nes kolegos pradėjo kalbėti apie pietus ir kas ką valgys. Kažkur tarp dialogo:
– Tai, kas šiandien pietums?
– Sumuštinis ir dvi morkos.
– Kas tai? Antrasis pasaulinis?
Supratau, kad noriu išvažiuoti, nes, jei liksiu čia amžinai, galiu taip niekad ir nesužinoti, kas laukia svetur. Viršininkas irgi suprato, sakė: važiuok, pats anądien nusipirkau bilietus į Kiniją, there is a whole world out there waiting for you. Maždaug: nesmirsk šitam ofise, dar jauna, visada gali grįžt. Taip ir buvo – grįžau, bet dabar ne apie tai.
Vieną dieną dirbau Londone, o po savaitės išsikrovusi lagaminą jau sėdėjau draugės virtuvėje Amsterdame, gėrėm kavą ir bandėm sugalvoti iš kur gauti dviratį, pastovią gyvenamą vietą ir banko kortelę, kur ieškot darbo ir kada pirma paskaita. Labiau galvojo ji, aš trupinau olandišką vaflį ir stebėjau, dviratį minančią moterį: priekyje prikabinta dėžė, o joje du vaikai ir šuo.
Pirmą kartą išmynusi dviračiu į miestą buvau susitaikiusi su mintimi, kad galiu ir nebegrįžti. Stebėdavau dviratininkus Londone ir kaskart purtydavau galvą, išvydusi vieną ar kitą savižudį nardant tarp raudonų dviaukščių autobusų ar juodų mini cabs.
Kaune visur važinėdavome automobiliu, Londone išmokau vaikščioti per gatvę užsimerkusi, o Amsterdame pirmenybę teikti dviratininkams.
Pradžioje dar svarsčiau mėnesinį tramvajaus bilietą, bet po savaitės ar dviejų pati spragsėjau skambučiu mintyse siuntinėdama išsižiojusius turistus.
Visur yra dviračių takai, tačiau Nyderlanduose tais takais galima laisvai nukakti nuo taško A, užsukti į tašką B ir užbaigti kelionę taške C, o užsimanius ir taškę Z ir tai nereiškia, kad įpusėjus kelionei į tašką B reiks nulipti nuo dviračio ir eiti dvidešimt minučių, kol vėl surasi dviračių taką (jei išvis).
Priprasi prie naujos transporto priemonės nebuvo didžiausias iššūkis, kur kas kebliau buvo rasti kelią. Pamenu įpusėjus trečiai viešnagės Amsterdame savaitei manęs aplankyti ir žolytės įpūsti atvyko draugai iš Londono. Susitarėme susitikti Prinsengracht, kiek vėliau paaiškėjo, turbūt vienoje ilgiausių gatvių Amsterdame, kuri puslankiu juosia visą miesto centrą. Pamenu tąsyk, kol sukau ratus bandydama juos rasti, draugai spėjo papietauti, atsigerti kavos, pasivaišinti sūriais vienoje iš vietinių parduotuvių, nusipirkti žolės ir surasti jaukią vietelę, kur galėtume atsigerti olandiško alaus.
Dar juokingiau buvo, kai į buto apžiūrą pavėlavau tris valandas, kitos apžiūros taip ir nepasiekiau, o ieškant trečios vietos išmyniau į greitkelį. Teisybė juokiausi tik aš viena ir, beje, pro ašaras. Dabar būtų daug lengviau, dabar ir Londone be citymapper‘io nenueinu toliau nei Local Sainsbury‘s.
Kaip ten bebūtų, kad ir kaip ilgai ieškojau, kad ir kiek kilometrų benumyniau – gyvenamą vietą visgi radau. Visai netikėtai, kaip ir daugelį dalykų gyvenime.
© Marijos Djačenko nuotr.
Prisiparkavau dviratį, palikau siaurais laiptais, įžengiau pro duris į milžinišką erdvę, kurioje radau tris italus, meksikietį ir prie lango susigūžusią prancūzę. Buvau nusivylusi visomis taktikoms, Karūnos šokoladai taip pat buvo išdalinti, tad į vatą nebevyniojau, pasakiau, kad reikia pastogės ir reikia dabar. Jie irgi nesimaivė, sakė: pažadam vietą mėnesiui, nes savininkė nori butą renovuoti, gali būt, kad visa tai užsitęs, bet jokių garantijų, imi ar ne? Plius, tavo kambarys, tai tik čiužinys, ir mes visi iš esmės, čia taip gyvenam.
– I‘ll take it.
Tą dieną, kai krausčiausi, kaip tyčia prisnigo: kol atitempiau lagaminą iki durų, nuvaliau visus pėsčiųjų takus. Kol užtempiau jį į viršų – pro akis prabėgo ir visas gyvenimas.
Viršuje, prie to pačio lango, taip pat susigūžusi sėdėjo ta pati prancūzė. Susmukau ant sofos priešais milžiniškus langus, kurie atsivėrė į kanalą. Vaizdas atpirko visas klajones, galvoje vėl pasidarė šviesu. Beveik pusmetį gyvenau svetimą gyvenimą. Nors draugė visaip bandė integruoti mane į aplinką, viskas rodės tolima: svetima šeima žvelgianti iš nuotraukų rėmelių, svetima spinta, svetimi draugai, kiek mažiau, tačiau visgi svetimas gyvenimo būdas. Kodėl neišsikrausčiau anksčiau? Plačiau apie priežastis skyriuje apie dingusius kiaušus.
Prancūzė nedelsdama įtraukė į veiklą, tą patį vakarą jau sėdėjau pas jos draugę ir ritinau crêpes, klausydamasi apie prancūzišką kepenėlių paštetą, dievišką Bordeaux vyną, nuo kurio linksta kojos, ir bernus. Skanūs tie prancūziški valgiai, gardus tos šalies vynas, bet, manęs laukė vakarėlis, tad vaišėms pasibaigus, atsistojau ir pasakiau: laikas.
Vakarėlis vyko netoli raudonųjų žibintų kvartalo esančiame skvote, pakvietimą gavau iš dailidės su kuriuo susipažinome per vieną iš butų apžiūrų: jis tada neapdariai paatviravo, kad laisvalaikiu didžėjauja, o aš prisipažinau, kad norėčiau pasiklausyti.
Prisirišau dviratį ir pakilau laiptais, pakeliui mane pagavo dailidė, sakė: ačiū, kad atėjai. Pasišypsojau ir patraukiau virtuvės link, į socialinio lubrikanto paieškas. Tikėjausi blogiausio, jaučiausi paradusi bendravimo įgūdžius: paskutinis vakarėlis, kuriame dalyvavau vyko Londone, laukuose skleidėsi gėlės ir buvo plius trisdešimt.
Po dešimties minučių supratau, kad visi aplink viens kitą pažįsta ar bent jau yra sykį prasilenkę, taigi žino, kad esu nė prie ko. Nevalingai sulenkiau pečius – būti pastebėtai tokioje kompromituojančioje padėtyje Londone – socialinė kilpa aplink kaklą. Nusprendžiau išeiti, jau tiesiau skardinę palangės link ir akimis ieškojau palto, kai mane apsupo šalimais stovėjusi pora.
Per penkis metus gyvenimo Londone nepaliudijau nė vienos panašios situacijos – Londone užkalbina tik kretinai arba Erasmus studentai.
Besikalbant prie mūsų prisijungė anglų kalbos mokytojas, kuris vėliau supažindino su keliautoju, valandą pasakojusiu apie Indiją ir šventas indų karves, tada sutikau pažįstamą didžėjų iš Belgique, o likusią vakaro dalį praleidau su kerėtoju. Kerėjo kerėjo kerėjo kerėjo ir pavargo, prisipažino labai norėjęs pažinti Lietuvą, sakiau, kad per naktį Lietuvos nepažinsi.
Tačiau vieno vakaro, pasirodė per akis, kad apibendrinčiau olandų merginimo taktiką: kaip užsikirtę vienas po kito jie suko kalbą lovos link. Tiesa, dauguma vyrų suka kalbą lovos link, skiriasi tik būdai. Štai anglai suka ratus, prausia komplimentais, planuoja ateitį kartu, sako, kad tokios gražuolės, dar nėra sutikę, maždaug: ne moteris, o dieviška būtybė; lietuviai visoms perka šampaną arba įsivaizdina (atvirkštinė psichologija), nes žino, kad jų – mažuma; olandai – sako ko nori, sako, kaip viskas yra ir iš karto informuoja, kur tai veda, maždaug: taip ar ne?
Pasiūliau kerėtojui užsukt į Red Light district ir sakiau, kad, jei būčiau vyras, veikiausiai net nesivarginčiau, sakė, kad ne tas pats ir, kad visai kitas jausmas, kai pats suvilioji.
Juokingiausiai kadrino italai, vieni tarsi leido suprasti, kad gerbia ir, kad esu šeima, bet, jeigu norėčiau, kad tas santykis peraugtų į intymą, jie atviri pasiūlymams, kiti žaidė Romeo ir Juliet‘ą savo galvose. Sužinojau, kad buvo gerokai įsižiūrėję, kai po visų Kapulečių ir Montekių dramų jų jausmai jau buvo išblėsę. Apsidžiaugiau tame nedalyvavusi.
Su italais praleidau kelis pačius geriausius mėnesius Amsterdame, jie mane palaikė sunkiausiais momentais, su užsidegimu trukdė rašant kursinius ir pagavę silpnumo akimirką ištempdavo į vietinį Sound Garden ar nutriušusį The Waterhole, kuriame gyvai grojo devyniasdešimtųjų rock hitus ir pardavinėjo pigų alų.
Surengėme ir kelis grandiozinius vakarėlius, viename, kurių nedalyvavau. Grįžau paryčiais iš draugės gimtadienio ir radau grupelę ištvermingiausiųjų, kurie pasidalino visais įsimintiniausiais vakaro įvykiais:
– There was a fire and then the police came.
Italų beveik nebūdavo namie. Jei kiekvieną rytą prasibusdavau pasirengusi dar vienai kovai, italai iššokdavo iš lovos pasiruošę la festa‘ai. Jie nepailsdami dalyvavo visur. Nesuprasdavau, kaip vos pašnekėdami angliškai, jie susikalba su žmonėm ir dar patenka į kiečiausius rave‘us?
Tranquillo, buvo mėgstamiausia italų būsena, nepanikuodami jie lengvai plaukė per dienas, gardžiuodamiesi gyvenimu. Ne itin tvarkingi, nes pripratę, kad viską už juos padarytų mamma, garsiai rėkiantys, raugėjantys ir gebantys išbezdėti tautinį himną, italai visgi užkariavo mane kulinariniais gabumais. Per Velykas from scratch pagaminta naminė lasagna buvo neabejotinai vienas iš labiausiai išbaigtų patiekalų, kuriuos kada teko ragauti. Pamenu sudėjom stalo įrankius ir minutei nutilom, tarsi paliudiję kažką antgamtiško.
Antgamtiškai atrodė ir Karalienės gimtadienio rytas, kai atsibudusi svetainėje radau keturiolika italų: lindo iš visų kampų, kaip zombiai iš filmo Night of the Living Dead, kišo rankas labintis ir gviešėsi į blynelius. Po to sekė keturios dienos Heineken alaus, daug triukšmo ir oranžinės spalvos.
Gal kiek ir keista, kad pažinau italus labiau, nei olandus? Kartą paklausiau kursioko, kodėl jie tokie, per rankos atstumą ir ne arčiau? Sakė, kad nenori prisirišt: atvažiuojat, įsiveržiat į gyvenimą ir niekas nežino, kada pabėgsit. Gal todėl ir į mokančius kalbą olandai žiūri palankiau? Jei parodai, kad stengiesi, jie pamažu atlyžta, įsileidžia į socialinį ratą, pasikviečia pietums ar vakarienei.
Gal todėl visus tuos mėnesius taip niekada ir nepasijutau namie? Amsterdamas tapo avantiūra, nuotykiu, kurio niekad nepamiršiu ir kurį su užsidegimu – pakartočiau.
Taip pat skaitykite: Dieve, saugok karalienę: nostalgija, dingę kiaušai ir kas dėl to kaltas?
