Marija Djačenko © soupdemots photography nuotr.

Anądien parašė geras draugas, sakė po straipsnio pasijautęs obuoliu ir klausė, kur gauti tuos kiaušus? Sakiau, kad jei sužinosiu, kur dalina būtinai prigriebsiu porą ir jam.

Pati palikau kiaušus Londone ir grįžusi jų niekur neberandu.

Skrendant iš Vilniaus į Eindhoveną apėmė jausmas, kad kažką pamiršau, bet tuo metu nusprendžiau nesijaudinti: turbūt, nieko svarbaus, blogiausiu atveju telefono baterijos kroviklį, jei taip – atsiųs paštu. Pirmosiomis savaitėmis jausmas nedingo, tik stiprėjo, kol švenčiant mokslo metų pradžią studentų barake supratau, kad laukia vieni sunkūs metai, kuriems esu nepasiruošusi, lygiai taip pat, kaip nebuvau pasiruošusi valstybiniam istorijos egzaminui: išlaikiau žinodama tik Žalgirio mūšio datą.

Apsupta nepažįstamos aplinkos ir tiek pat nepažįstamų žmonių, kurie tik dabar pradėjo skaityti skyrių, kurį aš užverčiau prieš dvi vasaras. Ir jei knyga, kurią skaičiau buvo parašyta Jack Kerouac, ir aš vis dar buvau On the Road, tai jie bandė įminti James Joyce Ulysses mįsles.

Be savo draugų, be namų ir be sielą žudančio, bet visgi gerai apmokamo darbo, su vienu lagaminu ir vėl be realaus atsakymo į klausimą: ką aš čia veikiu? Panorau atsidurti du tūkstančiai devintuosiuose, kai gyvenau apleistoje Redchurch St. Į įkurtuves, kai stovėjom garaže apšviestame spalvotų lempučių, grojo The Clash, langai vibravo nuo žmonių juoko, o šurmulys viliojo užeiti prašalaičius, mano pirmoji meilė, su kuriuo ką tik susipažinome atidarinėjo butelį vyno ir the livin‘ was easy.

Gal kiaušai čia nieko dėti? Gal tai amžius? Gal aš, kaip tie, kurie su nostalgija žiūri į sovietmetį ir visai ne dėl santvarkos, o dėl to, kad tada jie buvo jauni? O gal tai vėl žmogaus prigimtis, kuri su nepasitikėjimu žvelgia į naujoves?

Prieš kelias dienas susitikome su keliais draugais iš Kitchener Rd. laikų ankstyvai Kalėdų vakarienei. Sutarėme, kad visiems patogu susitikti Shoreditch, kuriame dar prieš keturis ar penkis metus praleidome ne vieną naktį šokdami 1001, blaivydamiesi 93 Feet East ar stovėdami eilėje prie Beigel Shop‘o Brick Lane.

Pačios nuostabai atvažiavau į Shoreditch High Steet keliomis minutėmis anksčiau nei sutarta, kad pamatyčiau draugų žinutes, informuojančias apie vėlavimą. Nusprendžiau išrinkti vietą ir lukterėti jų ten su nemokamu ES Magazine, kurį prigriebiau išeidama iš stoties ir taure vyno.

Išsitraukiau išmanųjį ir susiradau trylika vietų Shoreditch, kuriose verta apsilankyti ir nė vieno man pažįstamo pavadinimo. Taip tyrinėdama apylinkes grįžau į jau minėtąją Redchurch St. ir viduje pasidarė šalta: ten, kur dar prieš kelis metus veikė nepriklausoma galerija dabar atsidarė Versace parduotuvė, visa gatvė buvo neatpažįstamai pasikeitusi, pamaniau, kad visa laimė, jog R.E.M. užfiksavo šios gatvės autentiškumą ÜBerlin klipe.

Vaikščiojom atsiminimų takais ir negalėjom patikėti, kaip viskas pasikeitė. Po valandos nesėkmingų bandymų gauti vietą viename iš naujai atsidariusių restoranėlių – grįžome į ten, kur pradėjome. Laukti dvi valandas, kad ketvirtadienio vakarą gautume staliuką, pasirodė, kiek neracionalu.

Londonas© Marijos Djačenko nuotr.

Susigrūdome prie lango bohemiškame bistro, už kelis salotos lapus, penkias virtas bulves ir abejotinos kokybės fondue sumokėjome dvidešimt šešis svarus, atsigėrėme itališko vyno ir jau sagstėmės paltų sagas, kai akį pagavo itališki kavinukai, paklausau draugo, ar jo manymu bistro prancūziškas ar visgi itališkas? Dirbantis viešųjų ryšių srityje jis nė akimirkos nedvejodamas užkalbino kampe nuobodžiaujantį savininką, išsišnekėjus paaiškėjo, kad bistro jis atidarė dar du tūkstančiai ketvirtaisiais, kas palyginus su realiu pasauliu ne toks ir ilgas laikotarpis, tačiau vieni Londono metai, tai septyni Lietuvos. Tuo metu Redchrch St. trynėsi prostitutės ir narkotikų prekeiviai, kiek vėliau (kai ten apsigyvenau) Shoreditch tapo menininkų rajonu: pirmaisiais mėnesio ketvirtadieniais mažos galerijos lūždavo nuo hipsterių, gatvėse fotografai medžiodavo stilingiausius, o alus ir vynas buvo dalinami nemokamai. O du tūkstančiai dvyliktais Redchurch St. atrado vardinių etikečių skautai sunaikindami dvasią ir geriausius miesto grafičius. Paskutinį kartą taip liūdna buvo, kai Kaune nugriovė Merkurijų, o vėliau uždarė ir Pieno barą.

Kaip pastebėjo vienas draugas, yra žmonės, kurie laukia naujovių, jas ištyrinėja, tada jomis susidomi kiti ir jos tampa mainstream‘u ir yra tie, kurie vis dar naudojasi laidiniu telefonu. Anot jo – priklausau pastarajai grupei.

Gal tai ir tiesa, gal kiek sunkiau susitaikau su pokyčiais, gal todėl tarp manęs ir Londono dabar įtempti santykiai, gal todėl nevalingai pradedu kontempliuoti permainas?

Tačiau drąsa rizikuoti, veikti, o ne plepėti, jau turbūt perdirbta iš jogurto indelio į dantų šepetėlį – tie laikai, kai su jauduliu laukiau rytojaus regis taip toli, kad pati jaučiuosi tarsi vieni metai būtų tolygūs septyniem.

Kaltinu visuomenę, kuri pati nemoka džiaugtis ir atima džiaugsmą iš kitų, kurie žvelgia į gyvenimą, kiek lengviau, kuriuos dauguma linkusi įvardinti, kaip lengvabūdžius ir dar nesusitupėjusius. Pabrėždami dalelytę dar, tarsi leisdami suprasti, kad tuoj susitupės, nori to ar nenori, nes kito pasirinkimo nėra.

Bet aš žinau, kad yra. Gal gyvendama Kaune tik nutuokiau, bet Londone pasiekiau nirvaną, o štai atvykus į Amsterdamą tos čakros pradėjo pamažu užsidarinėti, Briuselyje, sėdint Rue de la Loi praradau norą gyventi. Tiesa, galima ginčytis, kad miestai čia mažai kuo dėti, visur blaškosi laisvamanės sielos, tačiau vienur jų tikrai daugiau, nei kitur.

Kol tyrinėjau Europos sostines, Londonas susikišo kapitalizmo kaltą dar giliau į užpakalį palikdamas vis mažiau erdvės minties laisvei ir kūrybiškumui.

Tačiau, ir vykdydamas miesto plėtros planus, statydamas dangoraižius, kurie šešėlyje paskandins visą Hackney rajoną ir tiesdamas geležinkelius, kurie išstums smulkius verslus iš žemėlapio, Londonas neteisia. Namus čia suranda kiekvienas, lunatikas ir genijus, vargeta ir turčius, transeksualas ir homofobas, anarchistas ir davatka, kol netrukdai kitam ir esi patenkintas savo būtimi, Londonas priims tave tokį, koks esi, su visais pliusais ir minusais, ir nelieps susitupėti, ir nesakys nusileisti ant žemės, nežvelgs persikreipęs, jei vyras pabučiuos vyrą, ir nevadins senmerge, jei nuspręsi neturėti vaikų ar (ir) vyro, nepalaidos, jei pardavinėji narkotikus ir gyveni gatvėje, o leis pasikeisti ir sveikins suradus jėgų atsitiesti ir pradėti nuo nulio. Nenori mokytis? Nieks nevers. Nori visą gyvenimą dirbti padavėju/-a – nieks nesakys, kad tai ne profesija. Ir vargu ar apšnekės, ar sakys, kad nesuaugai, jei būdamas penkiasdešimties gyvensi su buvusia partnere nuomojamame bute, susitikinėsi su dvidešimčia metų jaunesne moterim gyvenančia kitoje šalyje, neturėsi santaupų ir neribosi savęs grandioziniais gyvenimo planais, vaikščiosi į galerijas, leisi dienas fotografuodamas ir kartais išeisi for a night out išgerti pint‘ą su draugais studentais.

Pažįstu tokių žmonių ir jie patogiai jaučiasi savo kūnuose, taip, kaip ir gyvenamuose ir nesusikūprina kalbėdami apie tai, ką daro ir jiems pajebat ar kas nors norėtų pasisakyti apie jų pasirinkimą. Tam irgi reikia kiaušų, kartais ir apsauginio skydelio, vėlgi priklauso, kokioj visuomenėj gyveni.

Amsterdamas teisė, žiūrėjo nepatikliai tarsi klausdamas, kas čia per šukuosena, kas per apranga? Ko tiek prisidažius, maždaug: strip naked to your essence, nesimaiviusi, per daug išsišoki, mes čia ramiau gyvenam, kitaip atsipalaiduojam, neliuobiam Foster’io iki sąmonės netekimo ir, kad laisvai kalbi angliškai nieko čia nenustebinsi, mes pasiruošę priimti, bet turi parodyt, kad nori čia būti. Ar kažkas panašaus, bent jau pradžioje taip pasirodė. Tačiau kiek vėliau apsigyvenau su italais ir jie įsivaikino mane į savo didelę šeimą, taip erdviuose Marnixkade apartamentuose prasidėjo mano atsivertimas.

Taip pat skaitykite: Dieve, saugok karalienę: nušvitimas arba nemanau, kad mes vis dar Kanzase, Toto

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: