Lutono prisiminimus ir išgyvenimus sudėjau į dėžutes ir užkėliau ant aukščiausių lentynų, tad atsiminimai gan fragmentiški ir ne visada rišlūs.
Prieš persikraustydama į Jungtinę Karalystę užsienyje buvau kelis kartus, pirmą – autobusu keliavome į Čekiją, Austriją ir Vengriją, antrą – skridom į mainų stovyklą Slovėnijoje. Jau tada supratau, ką mama turėjo galvoje, sakydama, kad viena – nesusitvarkysiu: per plauką spėjau į traukinį, o tada (nesu tikra ar per mane) vos nepavėlavome į lėktuvą. Tuo metu apie studijas užsienyje net nesapnavau ir kitos šalys neviliojo manę savo egzotika.
Tačiau po šiek tiek daugiau nei metų stovėjau back garden’e, žiūrėjau į mėnulį ir svarsčiau ar nebūtų buvę paprasčiau likti pas tėvus?
Išsinuomojau kambarį už penkiasdešimt svarų per savaitę iš – kaip tokius žmones tikslingai įvardino Ivaškevičius – obuolių. Obuoliai – emigrantai, kurie išvažiavo užsidirbti, gyvena tarsi nebūtų išvykę iš Lietuvos, perka maisto produktus Lituanicoj, žiūri lietuvišką televiziją, vos pakalba angliškai ir dirba fabrikuose, ramiai pūva, be didelių gyvenimo pokyčių ir siekių. Šie obuoliai gyveno trise: ji, jos nesantuokinis sūnus ir jos draugas.
Prisiklausiusi obuolių patarimų – gavau darbą sandėlyje. Tame pačiame sandėlyje, tuo pat metu, įsidarbino ir dar keli šimtai studentų. Tie, kurie negavo vietos sandėlyje, rado prieglobstį bananų fabrike. Keli draugai (o vėliau ir aš) skirstė siuntas ir laiškus UPS‘e. Kai kuriuos pasamdė White House, pub‘as, kuris atsidarydavo vienuoliktą, tačiau jau nuo dešimt aplink duris trindavosi neaiškūs tipeliai ar šiaip prasigėrę seniai. Gabesni vaikai sugebėjo užsitikrinti pozicijas universitete. Labiausiai gerbiami studentai tuo metu buvo tie, kurie dirbo už baro.
Viena iš pamokų, kurias išmokau persikrausčiusi į namą Winsdon Road‘e skambėjo maždaug taip: Marija, čia ir yra jaunystė, kai prisigeri ir kitą rytą dar girta eini į paskaitas.
Neslėpsiu, buvo ir toks kartas.
Obuolius palikau po pusmečio. Šiek tiek pyko, nes sudrumsčiau ramybę. Jų gyvenimo būdas kirtosi su mano jaunatvišku maksimalizmu. Persikrausčiau pas bendradarbę menininkę iš pajūrio. Pamenu pasikvietė pažiūrėti Sweet November, buvo gruodžio pabaiga ir visi, kas turėjo pinigų išskrido į tėviškę švęsti Kalėdų. Sėdėjom svetainėj susisupusios į pledą, namai buvo tušti, už lango temo, ji uždėjo ranką ant mano/….
Ne čia ne ta istorija.
…/žiūrėjom filmą ir po ilgų mėnesių pagaliau pasidarė ramu: pagaliau pajutau, kad nesu viena ir, kad išvykti buvo pačios pasirinkimas ir, kad panorėjusi visada turiu, kur grįžti, o dabar laikas pažinimui ir naujiems potyriams.
Winsdon Road‘as tapo namais. Būtent persikrausčius pasikeitė ir ribotas požiūris, į šią sąvoką. Tėvų namai, kuriuose užaugau liko prisiminimas, jaukus sentimentas, savotiška slėptuvė į kurią gera sugrįžti ir atgauti jėgas.
Winsdon Road keturios Magnolia dažais padengtos sienos ir žalsva kilimine danga išklotos grindys buvo tarsi paletė, kurioje ilgainiui atsirado vis daugiau spalvų: ten mes ir atradome, ir netekome, ir liūdėjome, ir džiaugėmės, ir juokėmės, ir be abejo verkėme, pametėme save ir vėl atradome, mylėjom(ės) ir nekentėm, kalbėjomės, analizavome, ginčijomės (o kaip kitaip?), šventėme (ir nemažai).
Po rašinio apie namus Londone viena iš Winsdon Road šeimos narių, aukuro sergėtoja, elektroniniame laiške pastebėjo: Galėjai dar parašyt, kad ir Lutone buvo geri namai. Ar čia tik man taip atrodė? Gal.
Kad tai buvo geri namai, supratome išsikraustydami. Sėdėjome tuščioje svetainėje, pro žaliuzes veržėsi saulė apšviesdama tuščias sienas, nuo kurių nukabinome nuotraukas, iškarpas iš laikraščių ir per laiką sukauptus raštelius. Liūdesys ir jaukūs prisiminimai pynėsi su rankose smilkstančių cigarečių dūmais. Tuo metu supratau, kad išsiskyrimai tapo neatskiriama mūsų gyvenimų dalimi.
© Marijos Djačenko nuotr.
Per emigracijos metus (kad ir kaip mane tampytų šitas žodis) supratau, jog kitaip gyventi nebemokame. Neskaičiuojant jau minėtų obuolių, kurie emigruoja kartą ir visiems laikams, mes emigracijoje atradome gyvenimo būdą. Gal todėl tas žodis mums svetimas? Emigracija neapibūdina mūsų gyvensenos, judėjimas mums, kaip ir kiekvienam žmogui – natūralus elementas, skiriasi tik atstumas. Kaip pastebėjo jau minėta aukuro sergėtoja: Kodėl tada emigrantai yra blogesni už tuos, kurie iš Utenos ar kito miestelio išvažiuoja į Vilnių ar Kauną? Ar jie turi baigę mokslus grįžti į Uteną ir ten mokėti mokesčius ir prisidėti prie Utenos miesto gerovės? Niekada tokių minčių negirdėjau. O ir į Uteną grįžtu dažniau negu, kai kurie mano draugai “naujieji vilniečiai”. Jie save vilniečiais vadina. Aš bent jau nesivadinu olande.
Gal epitetai nieko nereiškia? Gal kiek per jauriai reaguojam? Viską paaiškinti ir įvardinti neatsiejama nuo žmogaus prigimties. Nežinia kelia nepatogumo jausmą, pirminė reakcija – gynyba, iš jos ir visi neigiami pasisakymai, kritika ir nuomonių gausa. Gyvenantys Lietuvoje ir niekada iš jos neišvykę (ne-emigrantai) turi nuomonę ir labai tvirtą, kuri dažnai skiriasi nuo emigrantų, ir kai kuriais atvejais nuo re-emigrantų, išvykusių, pagyvenusių svetur ir grįžusių, nuomonės. Pasaulis ir taip susiskirstęs, kam skaldyti tautą?
Vienybė vardan tos Lietuvos gali žydėti ir už jos ribų. Ir, mano nuomone, už jos ribų vienybė žydi kur kas labiau nei šalies viduje.
Būti viena su žmonėmis, nepaisant jų lyties, rasės, religijos, seksualinės orientacijos, socialinės padėties buvo dar viena pamoka, kurią išmokau persikrausčiusi į Lutoną. Pirmaisiais metais gerte gėriau sutiktų žmonių patirtis (kad dabar galėčiau apie jas rašyti). Sutikau išties nepakartojamų asmenybių: nuo penktą dešimtmetį perkopusio verslininko, kuris viską metęs persikraustė gyventi į Angliją, kad galėtų be baimės mylėti, keturiasdešimtmečio brito, kurio odos spalva mano giminėje sukėlė skandalą, nes visi nusprendė, kad su juo miegu, charizmatiško muzikanto, kuris savo laikais Suflerkėj po stalu leisdavosi ketaminą, jaunos moters iš Bosnijos, kuri pažino karą, biseksualaus dėstytojo, kuris atvirai kalbėjo apie savo santykius su vyrais ir moterimis, bendrakursės šešių vaikų motinos.
Pirmaisiais studijų metais supratau, kad Lietuvoje gyvenau savotiškame šiltnamyje, kuriame mane supo tokios pat rūšies daržovės. O ir išvažiavau išsyk po mokyklos. Gal todėl ir pasaulio suvokimas buvo pakankamai siauras, gal todėl ir sutiktų žmonių istorijos skambėjo, kaip epizodai iš filmų?
Mokykla, kad ir kaip ironiškai, tai beskambėtų yra pakankamai ribota terpė, kurioje visi mokiniai kerpami pagal vieną šabloną, kad užaugtų paklusniais avinais ir nesimaivydami dirbtų nine to five darbus. Kai kuriems tas šablonas puikiai tinka, gaila tų, kurių pasitikėjimas savimi, vaizduotė, bei ambicijos, taip ir lieka sėdėti suole.
Jau pati buvau besakanti: bee-e, kol manęs iš pagrindų nepakratė Winsdon Road‘e sutikti žmonės, kurie kelia klausimus, kritikuoja ne viens kitą, o sistemą, yra atviri pasauliui ir nesutinka žmogaus su išankstinėm nuostatom, kurių žingeidumas užkrečia ir kurie, žinau, visada liks šalia, kad ir kaip toli viens nuo kito bebūtume.
Su kai kuriais susirašome kas mėnesį, su kai kuriais susitinkame taurei vyno kas pusę metų, jei susikerta keliai, kai kurie paskambina po keturių metų tylos ir laikas išnyksta, nes nesvarbu kiek metų prabėgtų – ryšys tarp mūsų lieka toks pat.
Ir tai ne mano sentimentali vaizduotė, štai prieš kelis mėnesius darbo reikalais besilankydamas Londone į svečius užsuko vienas iš Winsdon Road gyventojų. Nesimatėm, gal porą metų? Jis pravėrė kambario duris – ant kupros už jį didesnė kuprinė, visas suplukęs, nes, kol atvažiavo pakeitė tris traukinius, rankose du buteliai Campo Viejo Rioja – ir pareiškė: Maša, įpilk vyno, einam parūkyt.
Buvo šiltas vasaros pabaigos vakaras, gurkšnojom vyną, jis papasakojo apie pirmą darbo dieną savo potencialiame naujajame darbe, aš pasidalinau detalėmis iš savo gyvenimo knygos.
Po kelių dienų radau jį virtuvėj ruošiant spaghetti bolognese:
– Nusipirkau bilietus atgal į Lietuvą, – pareiškė, – negaliu šitaip, sėdžiu žiūriu į kompiuterio ekraną ir jaučiu, kaip su kiekvienu pelės klavišo paspaudimu miršta dalelė manęs.
Taip primindamas, kad gyvenime sočiai pasirinkimų, tik reikia turėti kiaušų ir nepasiduot.
Taip pat skaitykite: Dieve, saugok karalienę: atgimimas arba generation Y
