Filosofas Gintautas Mažeikis: „Kai žmogus baltas, jį labai lengva sutepti“

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2019-02-20 11:21

Spausdinti | Komentarai

Gintautas Mažeikis / Jono Petronio nuotr.

Siekiame vieni kitiems būti geresni, bet tampame vis abejingesni. Keliame ant pjedestalo savo didvyrius, o iš tiesų padedame juos pažeminti. Tikime pasirinkę dorybės kelią, bet virstame valdomais lepšiais.

Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros profesorius, filosofas dr. Gintautas Mažeikis pažymi, kad patogus pasaulio skirstymas į dvi spalvas – juoda ir balta – priveda prie painiavos ir didelių problemų.

Kol blogis yra įvardijamas abstrakčiai ar banaliai, tai trukdo dorybės suvokimui, nes dorybė yra oponuojama kažkokiai abstrakcijai. Jeigu laimi gėris, bet šalia jos nėra niekšybės su jos vidiniu, išplėtotu turiniu, tai tas gėris yra viešpatavimas ir ilgainiui jo vienpusiškumas paverčia gėrį blogiu“, – sako VDU profesorius.

G. Mažeikis tyrinėja niekšybę – tokią, kuri vykdoma apgalvotai, remiantis suktumu ir gudrumu, dažnai prisidengus gėrio kauke.

Knygų mugėje pristatoma mokslininko knyga „Dvasios niekšybė“ atskleidžia keisčiausius paradoksus ir suteikia galimybę geriau suprasti, kas iš tiesų vyksta aplink mus.

Kas tai yra – dvasios niekšybė?

Dvasios niekšybė yra draudžiamoji mūsų dvasios pusė. Tai, kas mumyse yra uždrausta arba tai, ką mes norime pašalinti.

Pastaruoju metu filosofijoje daug samprotaujama, kad blogis yra banalus. Niekšybės sąvoka taip pat buvo pateikiama banaliai, kai tuo tarpu istoriškai ir kultūriškai ji neretai būna pripildyta ir atveria mums tai, ką draudžia mąstyti dogmatiška dorybė.

Knygoje neatsitiktinai yra daug literatūros analizės. Tarkim, Vladimiro Nabokovo „Lolita“. Tai knyga apie pedofilinę vyro meilę 10-14 metų mergaitėms. Ir jeigu dėl to mes priskiriame šitą romaną blogiui, tai jo ir daugelio kitų autorių net neverta svarstyti skaityti. Taip mes nebesuvokiame literatūrinės vaizduotės autonomijos, kritikuojame jos įtaigumą ir menkiname kultūrą.

O jei vis dėlto mes tokią literatūrą ar kiną priimame, tada jie atskleidžia mums sudėtingą jausmų dramą. Taip ji, literatūra, išbando mūsų egzistencines ribas. Vietoje to, kad mes patys sektume pedofiline meile, mes ją išbandome kaip patyrimą literatūroje ir taip atveriame tikrovėje draudžiamą, tačiau mene leidžiamą jausmą.

Mano intencija buvo apčiuopti dvasingą niekšybę – tą, kuri yra išmąstyta, veikli, estetiška, kuri turi savyje tam tikrą jautrumą ir žaidimą. Niekšybė – gudravimas, neretai – žeminimas, suvedžiojimas ir apgavimas, bet ji vykdoma sąmoningai ir vieta jos supratimui meninės moralinės vaizduotės tyrinėjimai.

Ankstesnėje savo knygoje „Įsikitinimai arba sąmoningumo metamorfozės“ aš nagrinėjau Justino Marcinkevičiaus dramą „Mindaugas“. Man rūpėjo tapimas kitokiu, net jei tai apgavystė, net jei išdavystė. Man labai patiko, kad Mindaugas parodomas visu savo dramatiškumu: jis yra ir niekšas, ir herojus. Net sunku pasakyti, ką jis atstovauja – gėrį ar blogį. Štai tokia yra dvasinga niekšybė, kuri vienų iškeliama kaip gudrusis herojiškumas, o kitų – kaip blogis.

Knygoje analizuojate garsius kūrinius, kuriuos parašė XX a. tragedijų – Antrojo pasaulinio karo, nacistinių ir sovietinių represijų liudininkai. Jūsų įžvalgose totalitarinio režimo vykdytojų veiksmai ne pasmerkiami, o ieškoma jų paaiškinimo.

Ši knyga nėra skirta tam, kad kažką pasmerktų, nors mano pasirinkimas yra aiškus: aš su Geto ir Gulago menininkais ir su jų drama. Nevengiu pasirinkimo, tačiau ši knyga analizuoja situacijas, juk laisvė ir moraliniai sprendimai, pasak Jeano Paulio Sartre‘o, vieno knygos herojų, yra situaciniai, o ne absoliutūs.

Priešybių teorija sako, kad kas nors turiningai mąstoma tik tada, kai ne tik teigiamas veikėjas (arba protagonistas), bet ir neigiamas veikėjas (antagonistas) įgauna savo pilnavertį turinį. Pavyzdžiui, jei kalbame apie abstraktų priešą, mums lengva su juo kariauti. Bet kai jis turi savo bruožus, savo gyvenimą, interesus, tas karas tampa kur kas dramatiškesnis ir tada paaiškėja, kad paties karo nereikia, o yra kažkokia kita problema.

Sovietiniais ir stalinizmo laikais blogis pasirodo keistomis opozicijomis. Pavyzdžiui, pasak oficialaus sovietinio požiūrio, tie, kurie yra siunčiami į Gulagą, yra blogis. O tie, kurie išsiųsti į Gulagą, Šėtono tarnais laiko Staliną ir jo valdžią. Ir vieni, ir kiti yra kupini ir abstraktumo, ir mito, todėl jų susidūrimas taip pat absurdiškas. Pati kančia Gulage absurdiška, beprasmė.

Man labai įdomu pasižiūrėti, kurie iš jų naudojasi suktumu ir apgavyste: įkalinti ar išgelbėti draugus. Kokiais atvejais tai gali būti pateisinama ir kodėl kitus, suvedžiojusius mus kančiai, mes smerkiame? Ar galima pateisinti KGB tardytojo suktumą? Ar galima pateisinti nuteistojo, kuris nori žūtbūt išgyventi, apgavystę?

Pavyzdžiui, skaitant apie Vilniaus getą, mane sudomino, kaip kai kurie žydai smerkė ten veikusį savo pačių teatrą. Jie aiškino, kad teatras per daug kolaboruoja su nacistais ir nematė, kad tai jų geresnio gyvenimo ir sutarimo sąlyga. Bet kodėl žydai vis tiek eidavo į tą teatrą? Nes tai buvo vienintelė kultūrinės gyvybės vieta. O tas teatras negalėjo egzistuoti kitaip, nei iš dalies kolaboruojant su nacistais, nes šie turėjo suteikti leidimą. Buvo įdomu pažvelgti, kokioje sudėtingoje situacijoje buvo geto teatras ir jo aktoriai. Kada badas, artėja mirtis, tvyro siaubas, o jie vaidina komedijas. Ir žiūrovai, tarp jų ir vaikai, tuo metu nori žiūrėti komedijas.

Su panašia situacija susiduriame Gulage, kada Solovkų lageryje, kur labai daug mirčių, įkuriamas profesionalus teatras. Jis, žinoma, kolaboruoja su lagerio valdžia, bet pasmerktieji nori bent kartą, gal net prieš mirtį, nueiti į teatrą, kur rodoma komedija ar net operetė. Ir šitą paskutinę žmogiškumo vietą gali pasmerkti radikalūs politiniai kaliniai, lygiai kaip teatrą pasmerkė sovietų valdžia, kuri galiausiai aktorius sušaudo.

Tai yra nevienareikšmiškumo pavyzdys. Visa knyga remiasi tokiais apvertimais.

Neseniai kilo viešas pasipiktinimas dėl premijos skyrimo rašytojui Mariui Ivaškevičiui, nes jis savo romane sukūrė nešvarų partizano paveikslą. Savo monografijoje kalbate apie iškėlimą ant pjedestalo, kai eliminuojami žemiški žmogaus poelgiai bei jausmai ir kad tai yra ydinga. Kodėl?

Tiek literatūroje, tiek kine, jeigu jūs norite savo protagonistą parodyti turiningai ir reikšmingai, antagonistas, tarkime, sovietinis stribas, enkavėdistas, kurį vaizduojate, turėtų taip pat įgauti kuo ryškesnių bruožų. Jie vienas su kitu lenktyniauja. Ir dar daugiau: protagonistas bus tik tuo atveju įdomus, jeigu jis pats patirs transformacijų dramas: t.y. negalės apsispręsti, kieno jis pusėje, pats bus suteptas ir pats nuo to išsivalys. Tuo ir pagrįstas dramos vaizdavimas.

Gyvenimas dažniausiai išreiškia šią dramą, todėl jis ir nėra abstrakcija. O M. Ivaškevičius tai paverčia dar sudėtingesne problema: kaip mes savo viešųjų ryšių ir simuliakrų amžiuje suvokiame partizanų kovą, kaip mes tai patiriame per balinimo ir juodinimo mechanizmus. Romano kompozicija ir idėja tikrai yra geri.

Lietuviškoje spaudoje partizanai dažnai yra dedramatizuojami. Jie išplėšiami iš kupinos daugiareikšmių situacijų aplinkos ir parodomi vienpusiškai heroizuojant, kaip sovietmečiu – vienpusiškai juodinant. Iš čia tokie neargumentuoti dviejų subanalinimų susidūrimai. Vienpusė heroizacija vyksta ne tik juos šviesinant, bet ir subanalinant jų priešininkus – antagonistus, sovietinius veikėjus.

Užkelti ant pjedestalo herojai, tokie banaliai geri nebuvo. Ir todėl užkeltus ant pjedestalo, žinoma, kad lengva suterlioti. Nes jie jau neturi jokio gyvo dramatiškumo. Nusižengta elementarioms literatūrinio įtaigumo taisyklėms, jau nekalbu apie gyvenimą. Ir taip mes patys savo viešųjų ryšių sūkuryje paskatiname niekšybę. Juk banalius herojus yra lengva ir suvedžioti, ir apgauti. Tačiau, kai kalbama tikriniais vardais, minint realius žmones, labai lengva paslysti.

O kaip Rūtos Vanagaitės atvejis? Perskaičiusi KGB archyvus, esą bandė atskleisti tiesą, bet iš tikrųjų apšmeižė partizanų vadą, o vėliau pati pasiskelbė auka, puolama už žodžio laisvę.

Tai yra gundymo ir suvedžiojimo atvejis. KGB bylas aš minėjau ir savo knygoje. Šitos bylos yra užkrėstos apgavyste ir suktumu, nes bylų medžiaga yra iš dalies propagandiškai perdirbta. Tai reiškia, kad skaitytojas, kuris paima bylą, bet kada gali pakliūti į bėdą, nes ten bus parašyta, kad tai „objektyvi medžiaga“, kad „tyrimo metu nustatyta“, kad „kaltinamasis prisipažino ir pasirašė“. Ir skaitytojas dažnai nežino, kad šie įrodymai yra falsifikuoti, prisipažinimas išgautas kankinimais. Nepaisant to, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje šios bylos pasirodo kaip tam tikros „tiesos“ (kabutėse) įrodymas.

Tyrėjas, kuris vaikosi sensacijų, lengvai gali užkibti ant tokių bylų. Jis mano, kad naudojasi slapta medžiaga, ten jis mato apklausą, ranka rašytus prisipažinimus, kur žmogus šmeižia pats save. Tada skaitytojas ima ir iš dalies ar visiškai patiki tuo, kas parašyta. Tada tas žmogus jau yra suvedžiotas ir pakliūva į pinkles.

Nežinau, kokie buvo R. Vanagaitės motyvai parašyti knygą apie Adolfą Ramanauską-Vanagą, bet šis epizodas man liudija, kad, kai atsiverti užkrėstą popierių, tas virusas iš karto skverbiasi į tave.

Propagandinio užkrato veikimą pastebėjau ir dirbdamas su studentais. Pastebėjau, kad studentai, kurie skaito propagandos istoriją, susiduria su tokia problema: paėmę sovietinį vadovėlį, kuriame paaiškinama, kad propaganda yra mokslinis tiesos išaiškinimas, staiga ima ir patiki tuo, kas ten parašyta. Ir jie nemano, kad pačiame tekste yra apvertimas, gudrumas, suvedžiojimas, kad pats „mokslinis“, „objektyvus“ tekstas mus apgauna. Tekstai su kaukėmis suvedžioja tyrėjus ir rašytojus ir šie vėliau KGB archyvų užkratą pasėja tarp mūsų.

Taip tampa aišku, kad propaganda visada naudojasi niekšybės instrumentais – gudravimu, sukčiavimu, suvedžiojimu, kai žūtbūt stengiamasi padaryti taip, kad mūsų sąvokos taptų nebeaiškios. Ir tada mūsų troškimas surasti banalų aiškumą kaip tik ir įkalina mus. Kaip ir KGB archyvuose, taip ir šiuo atveju niekšybė jau yra integruota į propagandinį įtikinėjimą.

Kodėl tiek daug žmonių lengvai leidžiasi paveikiami propagandos?

Aš manau, kad kiekvieno iš mūsų sąmonė natūraliai ieško saugumo. Ji nenori nuolat būti streso arba dramos būsenoje. Banalumas asocijuojasi su aiškumu, banalus gėris – ir yra menamas aiškumas, kaip ir banalus blogis. Toks aiškumas – apgauna. Kadangi propaganda arba politiniai režimai nuolat rėkia ant mūsų ir mus persekioja, nuolat peržengia moralines, politines, viešąsias ribas, mes, bijodami žengti anapus primestų taisyklių, tiesiog susitaikome su tais pasakojimais, kurie peršami mums kas dieną, patikime banalia „tiesa“.

Mes norime, kad mūsų vaizduotė būtų pakankamai saugi. Ir tai yra prielaida, kodėl dauguma žmonių mielai paklūsta propagandai. Ne tik todėl, kad juos įtikina, bet ir tam, kad jie jaustųsi saugūs.

Jūsų knygoje, kalbant apie nostalgiją buvusiems laikams, vartojama sąvoka „dėvėto laiko fenomenas“. Kas tai yra?

Mąstyti savo galva ir kurti dažnai būna sunku. Todėl, užuot kažką kūrę, kai kurie žmonės užsiima nostalginėmis rekonstrukcijomis.

Dėvėto laiko fenomenas nereiškia, kad kalbame vien apie sovietinę nostalgiją. Dėvėtas laikas apskritai yra gyvenimas svetimomis vertybėmis, svetimais gyvenimais. Vietoj to, kad tu atsakingai imtumeisi ir sukurtum savo, tu imi svetimą drabužį, jį užsivelki, su juo vaikštai ir taip pamažu gyveni svetimu laiku. Tada nebereikia vykdyti savo atsakingo pasirinkimo, nereikia patirti nerimo, nežinomybės kančios. Dėvėtas metodas ar drabužis, ar laikas, ar, galiausiai, dėvėta sąmonė – garantuoja. Ir tai tau padeda išvengti atsakomybės. Tai yra įrodyta ir sociologų, ir literatūrologų, ir antropologų.

Kodėl mane domina sovietmečio sugrįžimo tema? Kartais Lietuvos kariuomenės padaliniai mane pakviečia skaityti paskaitas apie propagandą. Man tai malonu ir jaučiu pilietinę atsakomybę.

Bet mane nustebino, kad yra ne vienas atvejis, kai kariai klauso „Russkoje radio“. Aš visiškai ne prieš šį Baltijos šalyse transliuojamą radiją, nors ten grojama labai pigi muzika, kurios aš nesiklausau. Tačiau kai kuri muzika veikia kaip KGB archyvai. Ji turi savyje nematomą užkratą: nostalgijos, sentimentų, atidėto jausmo. Kartais ten skambančios sovietmečio populiarios dainos, nors nieko bendra su politika ir ideologija neturinčios, padeda atkurti šitą nostalginę Sovietų Sąjungą. Ir rusų marketingistai yra pastebėję, kad taip galima paveikti žmones.

Faktas, kad lietuvių kariūnai klausosi „Russkoje radio“, kur groja sovietinių laikų estrada, rodo, su kokio tipo sąmoningumu mes susiduriame ir kokio pavidalo iššūkius tenka svarstyti. Esu prieš kultūros cenzūravimą, todėl tai yra problema.

Išskiriate ir dar vieną problemą – humanizmą, kuris tapo viena iš šiuolaikinės visuomenės kaukių.

Humanizmas tampa dominuojančia ideologija ir paslepia nuo mūsų daug įvairių procesų. Humanizmas mums pateikia tam tikrus elgesio modelius, kurie neva yra patys geriausi, o visus kitus modelius išstumia anapus mūsų gyvenimo ribų, vadindamas juos nehumaniškais arba nepriimtinais.

Pavyzdžiui, paplitusi kova su smurtu. Žinoma, visuomenė sutinka, kad to laukinio smurto, kurį mes matome šeimoje, reikia atsikratyti. Bet tai vyksta atsikratant apskritai bet kokio kultūriškai priimtino agresyvumo. Tai reiškia, kad mes atiduodame teisę ir galimybę smurtauti tiktai valstybei arba įvairioms saugumo institucijoms, prarasdami net norą svajonėse ginti jėga savo vertybes.

Kai atsisakome bet kokio smurto, aplink mus nelieka ir kultūrinės, išpuoselėtos, išaukštintos smurto formos – to, ką mes pavadintume heroizmu, kova, pasiaukojimu, gebėjimu drąsiai peržengti ribas, atlikti moraliai atsakingą veiksmą. Jo reikia kinui, literatūrai, dramai, sporto klubams, pasakojimams, kurie įkvepia mūsų pilietinę rezistenciją.

Įsivaizduokime, kad pas kaimynus vyksta kažkas negero. Kaip elgiasi pilietis? Jis mato tik vienintelę galimybę – skambinti policijai. Jis jau neturi ryžto ir gebėjimo pats imtis atsakingų veiksmų ir ginti vertybes. Nes to nėra parašyta įstatymuose. Taigi, žmogus gynėjas, žmogus kovotojas už savo idealus, kuris galėtų suburti visuomenę, yra laipsniškai išstumiamas.

Pavyzdžiui, man sunku įsivaizduoti, kaip žmogus, išauklėtas tokio totalinio humanizmo sąlygomis, eitų ginti savo Tėvynės kaip partizanas. Nes būti partizanu reiškia smurtauti, o ne kariauti su baltomis pirštinėmis. Tačiau, neretai, partizanas yra vaizduojamas išbalintas, nesuteptas, be pasirinkimo dramos, be purvo. O tokie rašytojai kaip M. Ivaškevičius, kurie pavaizduoja, kad Tėvynės gynimo procesas nėra šventas, švarus dalykas, pradeda atrodyti nepatikimi, nes savo vaizduote peržengia mums diegiamas patriotinės nekaltybės formas.

Ką tai reiškia – atiduodame teisę ir galimybę smurtauti tik valstybei ir saugumo institucijoms?

Čia tinka anekdotas. Kai nacistai suėmė komunistus, mes tylėjome, nebuvome komunistai; kai jie suėmė žydus – irgi tylėjome, nes nebuvome žydai; kai suėminėjo profesinių sąjungų aktyvistus ir homoseksualus – nekreipėme dėmesio, nes nebuvome nei aktyvistai, nei homoseksualūs. O kai atėjo suimti mūsų – niekas nebeatėjo mums į pagalbą.

Šis žinomas anekdotas gali mus nugąsdinti: juk komunistai šiandien vaizduojami kaip blogis, kodėl jų nesuimti. Bet taip pat kaip blogis gali būti pavaizduoti ir kiti. Tada ši ištikimybė skelbiamam teisingumui gali atsisukti kitu galu – nesipriešinimu ir pralaimėjimu.

Aleksandras Solženycinas aprašė šimtus atvejų, kai žmonės ne tik skųsdavo vienas kitą NKVD, bet ir nė vienas tam nesipriešindavo.

Pavyzdžiui, Lietuvos miestuose nuo 1945–1947 metų skundimas tapo visuotine paplitusia praktika. Kai aš ir mano kolegos vartome NKVD archyvus, matome be galo daug skundų vienas prieš kitą. Kai kurie šių skundų yra galimai motyvuoti – kad kaimynas galėtų geriau gyventi kito kaimyno sąskaita.

Man buvo labai įdomūs Svetlanos Aleksijevič, kurią aš savo knygoje cituoju, raštai. Ji tyrinėjo, kaip kaimynai Stalino laikais išduodavo vienas kitą ir vadovaudavosi principu: vienas kitam mes nepadėsime, o smurtą vykdo teisinga valdžia.

Taip atsiranda vieta išsikeroti egoistinei ir banaliai niekšybei: šmeižtui, kad galėtum atimti kaimyno karvę ar butą: juk valdžia visada teisi. Tada būna blogiau nei minėtame anekdote: mes patys iškviečiame suimti „nepanašiuosius“, kol galiausiai ateina mūsų eilė.

Tačiau S. Aleksijevič taip pat parodo, kad dabarties sąmonė nelabai pasikeitė ir siekia žūtbūt pakeisti istoriją taip, kad jai, tokiai pat banaliai ir linkusiai į niekšybes, būtų gera ir kad ji nebūtų niekuo kaltinama, o būtų heroizuojama ir vėl iš naujo keliama ant pjedestalo, ir kad pati galėtų teisti. Taip prasideda naujas pragaro ratas.

Taip ilgainiui nutiko profesinėms sąjungoms, kurios liovėsi priešintis sisteminiam darbininkų, mokytojų, kitų visuomenės sluoksnių išnaudojimui ir ėmė pataikauti visada „teisiai“ valdžiai.

Sovietiniais laikais surengti streiką buvo neįsivaizduojama. Bet net ir dabar žmonės bijo, jiems atrodo, kad sistema viską tvarko, o mes sistemai negalime priešintis, nes tai kvepia jėga, politiniu smurtu, mąstymo savivale. Taip sukuriama visuomenė, kur organizuotas pasipriešinimas tampa negalimas, kur net mąstymas klausia „o kas leido“? Todėl vis galvoju, Sąjūdis, Liaudies frontai buvo kažkoks stebuklas, bet jie veikiausiai buvo galimi tik didžiulės infliacijos ir ekonominio nuosmukio metu, kai daugumos sąmonė nustojo klausti: „O kas leido“?

Man įdomu stebėti, kaip Italijoje ar Prancūzijoje profesinės sąjungos rengia streikus ir kaip jie gina savo darbo vietas, net naudodami jėgą. Ir tas jėgos naudojimas yra natūralus, nes jie priešinasi policijai, kuri savo ruožtu prieš juos smurtauja. Tada neklausiama „kas leido“, o imamasi atsakomybės, net jei klystama, net jei pasukama ne tuo keliu. Bet tai tavo atsakomybė ir tai jau nėra „dėvėtos sąmonės“ žmonės.

Tad mokytojų lipimas į ministeriją pro langą visai geras ženklas?

Buvo labai įdomu tą stebėti ir nuoširdžiai palaikiau. Valdžia buvo tiek įpratusi, kad tik ji gali vykdyti jėgos akcijas, kad mokytojams įlipus pro langą ir užėmus ministeriją, ji tiesiog neturėjo ką pasakyti.

Tai nepaprastai retas atvejis Lietuvoje. Juk tam, kad subrandintum kultūringą pasipriešinimą, reikia padaryti daug žingsnių. Išauklėti tarpusavio supratimą, gebėjimą vykdyti dialogą. Tie gebėjimai neatsiranda savaime, iš banalaus smurto negimsta niekas. Tai turi būti atviri, atsakingi žmonės, kurie žino savo teises ir yra pasirengę panaudoti jėgą, jeigu prieš juos taip pat bus taikoma smurto jėga.

A. Solženycinas rašo: „Kai sistema smurtauja prieš jus, jūs turite teisę jai pasipriešinti.“ Tik ne įstatymų surašytą teisę, o pilietinę, savo – egzistencinę teisę, net jei klystate. Lygiai taip pat turite teisę ir sustoti.

Diskusija „Dvasios niekšybė: moralinės vaizduotės tyrimai“ ir Gintauto Mažeikio knygos pristatymas vyks Vilniaus knygų mugėje vasario 21 d. (ketvirtadienį) 15 val. 5.3 konferencijų salėje.

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt